Lygiai ketvirta valanda. Liftu pakylame į dvyliktą aukštą ir pasibeldžiame į duris. Jas atsiveria plačiai besišypsantis vyras. „Pačiu laiku, prašome užeiti“, – pakviečia rašytojas Amosas Ozas. Peržengus jo namų slenkstį, mus pasitinka gausybė knygų ir katinas Fredis. Pasak Amoso, šis šešiolikos sulaukęs katinas yra tikrasis namų šeimininkas.
Kol rašytojas ruošia kavą, beje, ypatingo skanumo, apžiūrinėjame gausią biblioteką ir pro langą atsiveriantį vaizdą į vakarėjantį Tel Avivą. Vienoje lentynų sudėtos ir įvairiomis kalbomis pasirodžiusios paties Amoso knygos. Tiesa, kaip netrukus sužinome, ten tikrai nėra lietuviškai išleistos knygos „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“. A. Ozui tai didžiulė staigmena, o man – proga padovanoti jam savąjį suskaitytą, pastabomis išmargintą knygos egzempliorių. Būtent ši knyga tapo man kabliuku į visą gausią rašytojo kūrybą – ir veikiausiai ne tiek romanus, kiek jo poleminius esė, reportažus.
„Esė rašau, kai supykstu“, – prisipažįsta A. Ozas. Tiesa, kalbantis su juo atrodo sunkiai įmanoma, kad šis nuolat besišypsantis ir ramiai mintis dėstantis vyras galėtų staiga užsidegti pykčiu. Tačiau, kaip sako jis pats, taip būna ypač tada, kai įtakingi asmenys žarsto neatsakingus pareiškimus.