Viktorija Ivanova
Rūtos Vanagaitės projektas „Panerių lopšinė“, suteikiantis galimybę dienai artimiau prisiliesti prie žydų kultūros, Europos Komisijos (EK) yra pateikiamas kaip vienas sėkmingiausių finansuotų pavyzdžių. Šiemet jis vėl susilaukė EK paramos. Apie tai, kas daro didžiausią įtaką jo sėkmei, kalbamės su idėjos iniciatore ir vykdytoja R. Vanagaite.
– Esate sakiusi, kad žinote savo giminėje buvus žmonių, kurie, galbūt neturėdami pasirinkimo, dalyvavo tragiškuose žydų naikinimo akcijose Lietuvoje. Teigėte pati pasirinkimą turinti, todėl ir ėmėtės šio projekto. Sakykite, o kaip kilo mintis šiam projektui atsirasti, kas inspiravo pirminę idėją?
– Visuomet darau tik tai, kas man įdomu. Nepažįstu žydiškojo Vilniaus. Gyvenau namuose, kurie tikriausiai priklausė žydams. Kur jie? Paneriuose? Beveik nieko nežinojau apie Vilniaus litvakų kultūrą, papročius. Kažkada savo gėdai vieno LIFE dalyvavusio menininko paprašyta parodyti Panerius, nesugebėjau jų rasti. Taigi kilo mintis sukurti projektą, kuris praplėstų mano pačios pažinimą, būtų įdomus mano draugams, mano vaikams, jų draugams.
Pagalvojau, kad užuot valdiškai, už Europos pinigus apraudojus Holokausto aukas, verčiau iš tikrųjų pajusti, kas gi buvo prarasta, kas žuvo: tų aukų tikėjimą, kultūrą, dainas, valgius, šokius. Turime pamilti Vilniaus žydų gyvenimą, kad visa jėga pajustume, kokia baisi buvo jų mirtis. Paprasta: patirti, kad suprastum, pamilti, kad gedėtum.
– Organizuojate ne vien projektą „Panerių lopšinė“ („Būti žydu“), bet ir „Išlikimo dramą“ sovietiniame bunkeryje – kas Jus domina šiose skaudžią praeitį atgaivinančiose temose?