Knygą išleista 2014 m.kartu su Jungtinių Amerikos Valstijų Holokausto memorialiniu muziejumi (USHMM), atskleidžia ilgai buvusią nežinomą Antrojo pasaulinio karo istoriją. Kauno (Kovno) žydų geto policija pasakoja dramatišką ir sudėtingą istoriją apie policijos pajėgas, turėjusias tarnauti dviem šeimininkams: Kauno geto kaliniams Lietuvoje ir vokiečių okupantams. Kaip tik todėl Kauno žydų geto policija vaikščiojo plonyčiu lynu – tarp gyvybės ir mirties, stengdamasi padėti žydams išgyventi ir tuo pačiu vykdyti nacių įsakymus.
1942m.- 1943m. geto policijos narių slapta rašytą dienoraštį reikėjo paslėpti arba palaidoti jį skarda apmuštoje dėžėje. Ši istorija gulėjo užkasta iki 1964m, kai dėžė buvo atsitiktinai atrasta, prasidėjus statyboms buvusioje geto teritorijoje. Dėžę atkasė ekskavatorius. Sovietų valdžia slėpė šią istoriją kartu su žydų rašytais dokumentais, neskelbė jų iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 metais. Kauno geto policininkai įvykius aprašinėjo jidiš kalba, kuri buvo jų gimtoji. Kaunas jidiš vadinamas Kovno.
USHMM gavo mikrofilmo kopiją su Kauno žydų geto policijos dienoraščiu 1998 metais. Muziejaus savanoris Samuelis Schalkowsky, buvęs Kauno geto kalinys, paskiriamas dirbti su šiais dokumentais. Darbas galiausiai leido jam tapti Kauno žydų geto policijos slaptosios istorijos knygos vertėju ir redaktoriumi,o jo darbą vainikavo išleista knyga, susilaukusi garbingo įvertinimo.
Šiame interviu jis dalijasi savo gyvenimo gete ir darbo su atrastais dokumentais patirtimi.Samuelis Schalkowsky atsako į klausimus.
– Ar buvo sunku jums dirbti prie šios knygos, juk buvote Kauno geto kalinys?
– Ne itin. Knygoje aprašomi įvykiai, buvę daugiau negu prieš 70 metų, todėl emocinė reakcija į šiuos įvykius stipriai motyvavo mane ieškoti ir atrasti kuo daugiau informacijos, nes ji susijusi ir su manimi, ypač viešinant geto gyvenimo sąlygas ir jų poveikį įkalintiesiems.
– Ką mes žinome apie Kauno žydų geto policijos istorijos autorius ir kodėl jie ją parašė?
– Rankraščių Įvade konstatuojama, kad “istorijos kūrėjai – patys policininkai…” ir jų tikslas – pateikti ateities istorikamas “pakankamai patikrintą medžiagą apie Kauno žydų istoriją siaubingais 1941- 1942 metais…” Be to labai mažai žinoma, kad organizatoriai ir rankraščio autoriai sąmoningai išsaugojo anonimiškumą, kad galėtų objektyviai rašyti apie įvairių geto organizacijų vadovybę. Rankraštyje nurodyta, kad jie “labai stengėsi išsaugoti objektyvumą, perteikiant visus patirtus įvykius kuo tikroviškiau, neperdedant ar sumažinant.
-Istorija buvo parašyta jidiš kalba. Papsakokite savo požiūrį į jos vertimą angliškai kalbančiam skaitytojui?
-Mano pagrindinis rūpestis, verčiant jidiš tekstą – pateikti tikrą faktus atitinkantį turinį ir emocinę autoriaus originalo rašymo potekstę. Versdamas stengiausi išsaugoti originalo sakinio žodžių eiliškumą ir tvarką kiek tai įmanoma, kad sakinio struktūra labiau tiktų angliškai skaitančiam skaitytojui. Kartais sakinių tvarką reikėdavo labiau keisti, siekiant išsaugoti visos pastraipos nuotaiką ir originalo informaciją. Būdavo, kai kelias trumpas dalis ta pačia tema turėdavau sujungti į vieną pastraipą, nes siekiau išlaikyti pasakojimo tęstinumą.
-Ką manėte apie policiją gyvendamas gete? Ar jūsų nuomonė apie juos pasikeitė perskaičius istoriją?
-Aš ir mano mama gyvenome Kauno gete nuo pat jo įkūrimo 1941- ųjų rugpjūčio mėnesį iki mūsų deportacijos į Rygos getą 1942-ųjų vasario pradžioje. Nors aš pažinojau, Michaelą Bramsoną, jis buvo žydų policijos vado pavaduotojas, o prieš karą t.y. keliais mėnesiais anksčiau jis buvo mano mokytojas vidurinėje mokykloje. Gete aš neturėjau su juo kontaktų. Apdairu būdavo tuo laikotarpiu nepatekti policijai į akis, tokiu būdu išvengdavai siuntimo į darbus,ypač į sunkius oro uosto statybos darbus.
Ankstyvą 1942-ųjų vasario metą mano mama ir aš buvome sulaikyti geto gatvėje. Žydų policininkai mus nuvedė į surinkimo punktą perkelimui į Rygą. Pamačiau ten Bramsoną,jis buvo atsakingas už žydų policininkus, kurie mus saugojo. Nors mus įtikinėjo, kad tikrai perkelia darbams, netikėjome, nes niekas iš panašaus perkėlimo nebuvo grįžęs gyvas; girdėjome įrodymų, kad jie buvo nužudyti IX forte. Sušukau Bramsonui per atstumą jidiš kalba: “Aš noriu gyventi”. Nebuvo jokios reakcijos ir niekas nesistengė ištraukti manęs su mama iš vežamo į Rygą būrio. Ilgai jaučiau pyktį Bramsonui, nors tikėtina, kad jis negalėjo manes išgirsti. Tik dabar sužinojau apie Rygos akciją iš policijos istorijos knygos, kad šalia Bramsono ir kitų žydų policininkų buvo nacių SS vyrai, kurie laukė mūsų, kad žygiuotų šalia iki geležinkelio stoties, iš kurios vežė į Rygą. Bet koks žydų policijos bandymas mus gelbėti šiuo atveju buvo visiškai nerealus.
Kokią naują informaciją sužinojote iš Kauno žydų geto policijos istorijos?
– Aš sužinojau žymiai daugiau informacijos apie įvykius, kurie paveikė mane, nes policijos istorija apima laikotarpį, kai buvau ten, be to žmones, su kuriais bendravau, buvo man svarbūs, pavyzdžiui: mano buvęs vidurinės mokyklos mokytojas, tapęs policijos vado pavaduotoju.
– Ko skaitytojai išmoks iš šios knygos? Kaip manot jūs?
-Tikiuosi, skaitytojas gaus realaus gyvenimo pojūtį, kuomet nuolat grėsė praradimo skausmas ir persekiojo mirties baimė, o tavo gyvenimą gete valdė naciai. Be to svarbu, kaip atskiri individai ir Kauno žydų bendruomenės lyderiai sprendė moralės iššūkius, jų gyvenimo ir mirties pasekmes. Prisimindami aukas, pagerbiame jų gyvenimą.