Su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene susitikęs dirbti Lietuvoje pradėjęs Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas (Amir Maimon) patikino, kad jo šalį domintų lietuviška mėsa. Galimybė eksportuoti jautieną į Izraelį atsirado Lietuvoje įteisinus ritualinį skerdimą ir mėsos ruošimą pagal košerinio maisto reikalavimus.

Skaitykite respublika.lt 

Artūras Morozovas, www.DELFI.lt

Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga (LTJS) penktus metus iš eilės rengia tautinio jaunimo eitynes Kaune. Eitynės prasidės tradiciškai – 14 val. Ramybės parke.
Eitynėse, kaip ir kasmet skamba šūkiai „Lietuva – lietuviams”, „Ne Rytams ir Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams”, „Lietuva Lietuva”.
Kaip DELFI pasakojo LTJS valdybos pirmininkas Mindaugas Sidaravičius, šiais metais eitynės nebus niekuo išskirtinės, tiesiog skirtos Valstybės atkūrimo dienos šventei.

Skaitykite delfi.lt

Prancūziją savaitgalį sukrėtė antisemitinis išpuolis — Elzaso regione išniekinta mažiausiai 200 žydų kapų. Vandalai sugriovė antkapius ir apgadino memorialą Holokausto aukoms. Savaitgalį Izraelio premjeras paragino Europos žydus emigruoti į Izraelį.

Praėjus 70 metų nuo holokausto pabaigos Europoje vėl kalbama apie augantį antisemitizmą. Po išpuolių Prancūzijoje ir savaitgalį nuaidėjusių šūvių Danijoje žydai jaučiasi vis nesaugesni ir tvirtina, kad politikai dėl jų stengėsi per mažai.

Kad neapykanta žydams Europoje veržiasi per kraštus, patys žydai kalba jau kurį laiką.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje vien praėjusį mėnesį nuskambėjo du teroro išpuoliai, kurių metu taikytasi į žydus.

Teroro šmėkla savaitgalį buvo atslinkusi ir į Kopenhagą, kur po išpuolio kavinėje teroristas kitu savo taikiniu pasirinko žydų sinagogą.

„Tai ciniškas teroro aktas“, – po savaitgalį Kopenhagoje įvykdytų išpuolių, kurių metu žuvo du žmonės, pareiškė Danijos premjerė Helle Thorning-Schmidt. Ji pažadėjo daryti viską, kad apsaugotų.

Skaitykite lrytas.lt

BNS

Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas (Manuelis Valsas) paragino Prancūzijos žydus likti šalyje po šimtų žydų antkapių sugadinimo ir Izraelio premjero raginimo Europos žydams emigruoti į Izraelį.

„Mano žinia Prancūzijos žydams yra tokia: Prancūzija yra įskaudinta dėl jūsų ir Prancūzija nenori, kad jūs išvyktumėte, – sakė M.Vallsas.- Apgailestauju dėl Benjamino Netanyahu (Benjamino Netanjahu) pareiškimų… Prancūzijos žydų vieta yra Prancūzijoje“.

Sekmadienį Izraelio premjeras kreipėsi į Europos šalyse gyvenančius žydus, ragindamas juos emigruoti į Izraelį. B.Netanyahu sakė, kad vyriausybė aptars 46 mln. dolerių vertės planą, skirtą paskatinti Prancūzijoje, Belgijoje ir Ukrainoje gyvenančius žydus persikelti į Izraelį.

Savaitgalį apie 300 žydų kapų buvo nuniokota Prancūzijos šiaurės rytuose Sarejunjono mieste Elzase.

alfa.lt

Turiu nuoširdžiai prisipažinti, kad ši diena yra laimingiausia mano viso kūrybinio gyvenimo akimirka.

Lietuvos nacionalinė premija vainikuoja mano ilgamečio kūryinbio darbo pastangas – pastangas prikelti iš užmaršties mano tėvynainius, kurie tapo nuožmios ir kartais sąmoningos neapykantos aukomis tik todėl, kad buvo žydai.

Mano kūrybinės pastangos būtų nuėję perniek, jei jos nebūtų paremtos atmintimi – ne selektyvine atmintimi, ne ta, kuri privalo įsiteikti kuriai nors ideologijai, o ta, kuri atitinka istorinę tiesą.

Mano sagos apie litvakus nebūtų buvę, jei ne mano visų romanų bendraautorius, kurio nėra mano knygų viršeliuose. Visomis mano pergalėmis, visais džiaugsmais aš privalau dalytis su juo kaip su broliu – po lygiai. Nekamuosiu Jūsų spelionėmis. Tas bendraautorius visada buvo vienas – Lietuva.

Skaitykite bernardinai.lt

Edita Radzevičiūtė, www.DELFI.lt
Artėjant Vasario 16-ajai, vis daugiau grupuočių pateikia prašymus rengti eitynes miesto centre. Šį kartą net trys prieštaringai vertinamos organizacijos nori žygiuoti Laisvės alėja. Į tai atkreipė ir žydų bendruomenė, kuri ragina miesto vadovą nepritarti tokiems išsišokimams.
Šiais metais Kauno savivaldybė sulaukė trijų grupuočių prašymų leisti organizuoti eitynes. Nacionalistai savo puslapyje internete skelbia, kad eitynės įvyks sekmadienį, vasario 15 d.,13 val. Kaip skelbė portalas DELFI, prie šių eitynių nori jungtis tokios organizacijos kaip socialistinis liaudies „Frontas“ ir judėjimas „Vytis“. Tačiau savivaldybė leidimų eiti Laisvės alėja neišdavė, tačiau dar neaišku, ar organizatoriai nežygiuos kitu maršrutu.

Skaitykite delfi.lt

Anot PAR litvako, lietuviškų produktų importas – labiau malonumas, o ne verslas

Marius Jokūbaitis („Lietuvos rytas“)

Lietuvos žydų palikuonis, valdantis tūkstančio restoranų tinklą, į Pietų Afrikos Respubliką jau pradėjo gabenti lietuvišką degtinę. Tolesniuose šio verslininko planuose – ir lietuviškas alus. Kai 2013 metais JAV prezidentas Barackas Obama ruošėsi su vizitu į Pietų Afrikos Respubliką (PAR), viename interviu pajuokavo matantis Amerikoje afrikiečių kultūros laimėjimus – netoli Baltųjų rūmų jis regėjęs „Nando’s“.

Skaitykite lrytas.lt

Mintys po nominacijos tapti metų Tolerancijos žmogumi

Tikra likimo ironija, kad dar prieš kelis mėnesius kvočiau metų Tolerancijos žmonėmis pripažintas asmenybes apie tai, ką gi joms reiškia būti tolerantiškoms. Šiandien apie tai turiu kalbėti pats.

Pripažinsiu, kad tolerancija man buvo ir yra vienas iš tų ne visiškai aiškių terminų – viena vertus, tiek dažnai skambantis mūsų lūpose, kita vertus, dažnai įgyjantis tiek skirtingų prasmių, kad, kai išgirsti jį, iš karto norisi pasitikslinti, o ką gi konkrečiai kalbantysis turi mintyje. Vieni po tolerancija paslepia savo abejingumą esančiajam šalia, kitiems tai yra aktyvios kovos prieš atskirtį, diskriminaciją, nepakantą vėliava, dar kitiems – būdas sukandus dantis iškęsti kitą, nors ir kaip niežtėtų kibti į atlapus, išauklėti, atvesti į doros, tikrųjų vertybių, tiesos pažinimo kelią. Netrūksta ir tokių, kuriems tolerancija yra tarsi keiksmažodis, į kurį atsakoma tiradomis apie Briuselio tironiją, įvairiausio plauko liberastus ir tolerastus, kurie tik ir siekia viską dekonstruoti, išplauti, suniveliuoti.

Skaitykite bernardinai.lt

Lietuvos ir visos Rytų Europos politiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime nuo pokario laikų yra tarytum neliečiamų temų. Viena iš jų – holokaustas ir su juo susijusi nacionalinė kaltė. Turbūt dar ne vieną šimtmetį lietuviai bus nuolat ir iš naujo šokiruoti to, ką praeityje yra darę jų tėvynainiai, prisidėję prie masinių žydų deportacijų ir susidorojimo. Visuomenės reakcija į istorines kaltes gali būti įvairi: nuo oficialiojo politinio diskurso (valstybinio lygio atsiprašymo), meninių šios temos interpretacijų iki šios temos ignoravimo.

Nekelia abejonių tai, jog pačiai žydų nacijai Antrojo pasaulinio karo poveikis yra tylos zona. Juk ką daro žmogus, kuris pats ar jo artimieji yra patyrę genocidą?! Įvykiai buvo tokie stiprūs ir sunkūs, kad daugeliui apie tai tiesiog yra sunku kalbėti. Trauminės patirtys niekada nebūna susijusios su kalbos pertekliumi – sakyti reikia tik tai, dėl ko esi tikras, tai, kas nesukelia jokių emocijų ir yra susiję tik su daiktiškąja konkrečia tikrove.

Kita vertus, būtina suprasti, jog neturime teisės smerkti tų žydų, kurie apie savo tautos patirtą genocidą kalba garsiai ir daug. Kas gali ir jaučiasi turįs teisę nutildyti tiek kančios išgyvenusius žmones?! Iš tiesų kaip netoli nuo kaltinimų “holokausto industrija” iki pačių lietuvių paniekos savo tautiečiams tremtiniams, kurie kartais kai kam atrodo irgi per daug kalbantys ir pernelyg emocingi.

Skaitykite vilniausdiena.lt