Regioninės bendruomenės

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams

Minint Terezino deklaracijos dešimtmetį, Vilniuje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams. Joje apžvelgta įvairių Europos šalių patirtis, grąžinant Holokausto metu užgrobtą žydų turtą. Buvo proga pabendrauti su pasaulyje žinomais Holokausto istorikais, išklausyti pranešimus su giliomis istorijos įžvalgomis, pristatyti Lietuvą, kaip gerą pavyzdį bei apsibrėžti tikslus ir uždavinius ateičiai.

Restitucijos pastangų apžvalgą pateikė Amerikos žydų komiteto (AJC) tarptautinių žydų reikalų direktorius Andrew Baker, kuris gerai žino Lietuvos žydų turto restitucijos reikalus, nes pats dalyvavo priimant sprendimus, kai 2011 metais Lietuvos valstybė po kelerius metus trukusių svarstymų, išmokėjo per 37 milijonus eurų, remdama žydų bendruomeninį gyvenimą. Tuomet buvo įkurtas Geros valios fondas ir jam dalimis išmokėta per 37 milijonus eurų.

A.Baker pristatė JAV pavyzdžius, kaip Amerikos žydams atstovavę advokatai pateikė grupinius ieškinius dėl turto. Prancūzija ir Austrija turto klausimą išsprendė. Austrija išmokėjo kompensacijas pagal buvusį turtą iki Antrojo pasaulinio karo. Prancūzija pripažino savo atsakomybę dėl pagrobto turto ir taip pat išmokėjo kompensacijas.

Žydų turtas skirstomas į bendruomeninį, privatų ir likusį be paveldėtojų. Kiekviena šalis siekė savo tikslų. ,,Dauguma Europos šalių, kur žydai patyrė Holokaustą,  po Berlyno sienos griuvimo norėjo tapti ES ir NATO narėmis, todėl reikėjo įvertinti savo istoriją, tai buvo sprendžiama su JAV pagalba“, – prisiminė A.Baker. Tuomet žydų turto grąžinimo reikalai Lietuvoje pajudėjo sparčiau.

Tačiau, pasak Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, privačios nuosavybės klausimas vis dar nėra sprendžiamas. Lietuvos žydai, apsigyvenę kitose šalyse, negalėjo susigrąžinti turto, nes restitucijos laikotarpiu jie neturėjo teisės įgyti Lietuvos pilietybės.

Konferencijoje dalyvavę Čekijos, Lenkijos, Latvijos, Vengrijos, Kroatijos, Slovėnijos žydų bendruomenių vadovai pasakojo apie turto grąžinimo realijas problemas ir neįvykdytus vyriausybių pažadus, bylų vilkinimą jų šalyse bei perspektyvą kurti naujus įstatymus dėl turto grąžinimo procedūrų.

Iš pasisakymų peršasi išvada,- kuo daugiau šalyje yra  demokratijos, tuo mažiau problemų kyla dėl restitucijos ir teisingumo nukentėjusiems nuo nacių režimo žydams.

Šiuo metu Lietuvos žydai laukia Vyriausybės nuomonės ir sprendimo, aiškumo, kokia suma yra grąžintina ir kiek žmonių turi teisę į vienokią ar kitokią nuosavybę.

2009 metais 47 valstybės Prahoje pasirašė Terezino deklaraciją dėl Europos žydų prarasto turto grąžinimo principų.

Gruodžio 2d. vykusioje konferencijoje pasidalinta patirtimi apie kliūtis, su kuriomis susidūrė dauguma Europos žydų bendruomenių, bandydamos susigrąžinti prarastą nuosavybę. Patirtys panašios, iš jų galima pasimokyti, todėl visi dalyviai sutiko, kad Terezino deklaracijos 10-mečiui skirtas susitikimas paskatino nenuleisti rankų, o žydų turto restitucijos klausimo svarstymą žadama pratęsti Europos žydų kongrese, kuris planuojamas 2020 m. vasarą Vilniuje. ,,Galbūt vertėtų koordinuoti įstatymo dėl restitucijos kūrimą“, – svarstė F. Kukliansky.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy žydų nuosavybės klausimą vadina labai sudėtingu, tačiau jau atėjo laikas teisingumui ir šį klausimą laikas spręsti. ,,Lietuvoje gyveno labai didelė žydų bendruomenė, kuri buvo žiauriai sunaikinta. Visoje šalyje liko jų namai, gamyklos, žemė, miškai. Dabar ne 1941 metai, po Holokausto praėjo 78 metai. Gyvename kitoje realybėje, t tikslas siekti teisingumo yra labai svarbus. Teisingumas gali būti ir simbolinis. Dabar žydų bendruomenė gyvena iš restitucijos pinigų, kuriuos administruoja Geros valios fondas. Šie pinigai skirti žydų bendruomenei remti. Turto grąžinimo neišvengti.Terezino deklaracijoje yra išdėstyti principai kaip grąžinti privatų turtą. Tai ne tik galimybė įtvirtinti teisingumą, tai politinis moralinis klausimas. Centrinė ir Rytų Europa dar neatstatė teisingumo. Kalbamės su Lietuvos institucijomis atvira širdimi”- Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy.

www.lzb.lt tinklapyje bus rašoma apie konferencijoje skaitytus pranešimus.

Kaune pagerbti žydai – Lietuvos kariai

Kaune pagerbti žydai – Lietuvos kariai

2019-11-23 Kaune, Gričiupio seniūnijoje, Žaliakalnio žydų kapinėse, vyko žydų – Lietuvos kariuomenės karių pagerbimas, kuriame dalyvavo Gričiupio seniūnijoje startavusio pėsčiųjų pažintinio žygio, skirto  paminėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metus dalyviai, Kauno žydų bendruomenės atstovai ir kiti kauniečiai.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas renginio dalyviams pasakojo apie istorinius žydų ir lietuvių santykius, žydų dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės kovose 1919-1920 m., jų tarnybą Lietuvos kariuomenėje.

Kovo 11-osios gatvės bendrijos vadovas dr. Raimundas Kaminskas pasidalino mintimis apie pilietiškai ir patriotiškai nusiteikusius žydus Lietuvos  karius 1918-1940 m. ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkui Gercui Žakui įteikė Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjungos atminimo ženklą.

Po to renginio dalyviai pagerbė Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios  šventoriuje  esantį šios bažnyčios statytojo, žydų gelbėtojo ir Lietuvos savanorio kun. Juozo  Želvio (1899–1985) kapą. 1861 m. įsteigtos Kauno Žaliakalnio žydų kapinės buvo uždarytos 1952 m.

Kultūros paveldo departamento duomenimis, šiose kapinėse palaidota ne tik daug žymių visuomenės, kultūros, politikos ir religijosveikėjų, bet ir Lietuvos kariuomenėje tarnavusių ir nepriklausomybės kovose žuvusių 14 žydų – Lietuvos karių. Dr. Raimundas Kaminskas

Šiaulių krašto žydų bendruomenės aktyvi veikla lapkričio mėnesį

Šiaulių krašto žydų bendruomenės aktyvi veikla lapkričio mėnesį

Lapkričio 24 d. Vilniuje vyko Lietuvos sporto klubo “Makabi” kulkinio šaudymo pistoletais varžybos. Labai džiaugiamės už mūsų bendruomenės šaules Elą Madastavičienę ir Svajonę Neverauskienę, kurios pademonstravo puikius šaudymo rezultatus. Moterų grupėje Ela Madastavičienė užėmė 2 vietą (78 taškai), o Svajonė Neverauskienė užėmė 3 vietą (73 taškai).

2019 m. lapkričio 20 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai susitiko su gydytoja Jurgita Jankauskiene ir išklausė paskaitą “Širdies ir kraujagyslių ligos – kaip sumažinti jų riziką?”.

2019 m. lapkričio 19 d. Šiaulių Didždvario gimnazijoje atidaryta autentiškų fotografijų bei prisiminimų paroda „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“. Parodą parengė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Stenduose – 48 išsigelbėjusių vaikų skaudžios ir viltingos istorijos, kai kuriuose – gerai žinomi Lietuvos žmonės, atpažįstami šiauliečiai. Parodos atidaryme dalyvavo Šiaulių Didždvario gimnazijos mokytojai, mokiniai, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai, garbūs miesto svečiai. Parodos atidarymo metu savo skaudžią istoriją papasakojo mūsų bendruomenės narė Ida Vileikienė, kurią dvejų metų mergaitę pavyko išgelbėti iš Šiaulių geto. Šiaulių miesto mero pavaduotojas Egidijus Elijošius, ŠKŽB pirmininkas Naum Gleizer ir ŠKŽB Tarybos narys Josifas Buršteinas padėkojo gimnazijai už galimybę šiauliečiams pamatyti šią parodą, tolerancijos ir santarvės ugdymą.

2019 m. lapkričio 17 d. Lietuvos sporto klubas “Makabi” Vilniuje surengė, jau tradicija tapusį, Lietuvos plaukimo čempionatą. Mūsų bendruomenės sportininkas Vilmantas Bočkus čempionate pasirodė labai sėkmingai ir iškovojo net 2 aukso medalius, užimdamas pirmąsias vietas distancijose 25 m ir 50 m  vyrų grupėje.

Šiais metais Šiaulių krašto žydų bendruomenė prisijungė prie Pasaulinio Šabo šventimo.
Pusiaudienį senjorės susirinko kepti chalų. Visam procesui vadovavo Maja Burštein. Moterys atidžiai klausėsi jos patarimų ruošiant tešlą bei aiškinimą apie chalos pynimo būdus. Kiekviena gaspadinė stengėsi nupinti kuo gražesnę pynutę. Pagaliau viskas paruošta kepimui. Kol kepė chalos, moterys ruošė stalą vakarienei. Susirinkus bendruomenės senjorams, visi sėdo prie Šabo stalo su milijonais žydų visame pasaulyje. Šventinės vakarienės metu vyravo šilta, draugiška, nuoširdi atmosfera.

Lietuvos įvaizdis pasaulyje – priekaištai dėl Holokausto ir klijuojama nesąžiningumo etiketė

Lietuvos įvaizdis pasaulyje – priekaištai dėl Holokausto ir klijuojama nesąžiningumo etiketė

Lietuvoje buvo atliktas Lietuvos žinomumo ir reputacijos tikslinėse užsienio šalyse ir šalies gyventojų Lietuvos vertinimo tyrimas. Toks tyrimas Lietuvoje atliktas pirmą kartą nuo 2006 metų. 2019 m. sausio 3 d. buvo pasirašyta sutartis su tyrimų bendrove „KOG institutas“ bei socialinių inovacijų institutu ir bendrove NORSTAT. Tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvos įvaizdis tirtose šalyse yra geras, tačiau žinomumas – nedidelis. Anot tyrimo autorių, Lietuvai trūksta atpažįstamumo, formuojamo per komunikacijos turinį.

Anot Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės vyriausiosios patarėjos, projekto vadovės Eglės Kudzmanienės, natūralu, kad Lietuvos žinomumas kaimyninėje Lenkijoje, taip pat ir Švedijoje ar Norvegijoje yra didesnis nei Prancūzijoje.

Kaip Lietuvos įvaizdžio problema visose tirtose valstybėse išryškėjo Holokaustas, šią problemą labiau akcentavo Jungtinėje Karalystėje ir JAV kalbinti ekspertai, tačiau tai yra ypač ryški problema Izraelyje – ne tik ekspertiniu vertinimu, bet ir tarp gyventojų.

Skaityti plačiau
Regioninė konsultacija apie Holokausto laikotarpio turto restituciją

Regioninė konsultacija apie Holokausto laikotarpio turto restituciją

2019-11-29

Pranešimas spaudai (papildytas)

Regioninė konsultacija apie Holokausto laikotarpio turto restituciją

Vilniuje kitą savaitę vyks regioninė konsultacija apie Holokausto aukų turto restituciją. Bus apžvelgta Europos šalių patirtis grąžinant turtą, žymūs istorikai pateiks savo tyrimus, kas vyko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.

Konferencija skirta pažymėti Terezino deklaracijos dešimtmetį. 2009 metais 47 valstybės, tarp jų ir Lietuva, Prahoje pasirašė minėtą dokumentą ir paskelbė veiklų programą, nukreiptą į pagalbos užtikrinimą, žalos atlyginimą ir nacių aukų atminimo įamžinimą. Svarbu paminėti, kad pasirašiusios šalys pabrėžė bendruomeninio ir privataus nekilnojamojo turto restitucijos užtikrinimo svarbą.

„Pažymint bendruomeninės ir individualios nuosavybės, kuri priklausė Holokausto (Šoa) ir kitoms nacių persekiojimo aukoms, grąžinimo svarbą, dalyvaujančios šalys ragina, kad visos pastangos turėtų būti dedamos ištaisyti neteisėto turto užgrobimo pasekmes, tokias kaip konfiskacijos, priverstinis pardavimas, kas iš tikrųjų buvo dalies tų nekaltų pavienių žmonių ir grupių persekiojimas, kurių dauguma mirė be palikuonių“, – sakoma Terezino deklaracijoje.

Pasak Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkės Fainos Kukliansky, prieš dešimtmetį Bendruomenė sveikino Lietuvos sprendimą pasirašyti minėtą dokumentą. „Dabar galime pasakyti: visų pastangų progresas yra reikšmingas, bet dažniausiai – dalinis“, – sakė F. Kukliansky.

Pabrėžusi, kad 2020-ieji paskelbti Lietuvos žydų istorijos ir Vilniaus Gaono metais, LŽB pirmininkė akcentavo, jog tai yra puiki proga pažymėti sėkmes bei identifikuoti gerąsias praktikas, taip pat atkreipti dėmesį į klausimus, kuriuos reikia spręsti.

Kartu F. Kukliansky pasidžiaugė, kad renginys taps puikia platforma susipažinti su kitų šalių patirtimi, pabendrauti su pasaulyje žinomais Holokausto istorikais, pristatyti Lietuvą, kaip gerą pavyzdį bei apsibrėžti tikslus ir uždavinius ateičiai.

Pirmadienį, gruodžio 2 dieną Vilniuje vyksiančioje konferencijoje dalyvaus garsūs diplomatai ir mokslininkai, tarp kurių tarptautinės teisės specialistas Dirk Roland Haupt (Lundo universitetas), prof. Joachim Tauber (Hamburgo universitetas), dr. Christoph Dieckmann (Berno universitetas), rabinas Andrew Baker (Amerikos žydų komitetas). Taip pat Čekijos, Lenkijos, Vengrijos, Latvijos, Ukrainos, Moldovos žydų bendruomenių lyderiai, JAV ir Izraelio tarptautinių žydų organizacijų atstovai, Lietuvoje reziduojantys ambasadoriai, Lietuvos žydų paveldo fondo ir Geros valios fondo valdybos nariai.

Konferenciją rengia Geros valios fondas Lietuvoje, kuris administruoja žydų bendruomeninės restitucijos lėšas.

Renginys yra atviras žiniasklaidai, tačiau būtina registracija žemiau nurodytais kontaktais. Renginio pradžia 10 val. Konferencija vyks Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Pylimo g. 4.

Kontaktas:

Indrė Rutkauskaitė

Tel.: +37068413902

El. paštas: info@gvf.lt

 

Knygą pristatęs Rytis Sabas: „Tai Lietuvos istorija, kurios nežino lietuviai“

Knygą pristatęs Rytis Sabas: „Tai Lietuvos istorija, kurios nežino lietuviai“

15min.lt

„Broli. Tavimi pasitikiu kaip niekuo kitu. Tai, ką patikiu tau, yra gyvybiškai svarbu. Saugok nuo blogų akių. Žinau, dabar nesuprasi, kas tai yra, tačiau įsidėmėk, kad tai turi neapsakomą reikšmę mūsų ir visų žmonių ateičiai. Tai – raktas į slaptus Toros vartus, o Tora, kaip žinoma, yra pasaulio išmintis. Pats žinai, kokie laikai atėjo, ir kas dabar valdo šias žemes, kuriose gyvena mūsų tauta. Žinau – bus baisu. Per artimiausius pusantro šimto metų mūsų gali nebelikti. Galbūt šie žodžiai ant pergamento padės rasti kelią į mūsų visų saugumą“, – jidiš kalba rašė Elijahu, Vilniaus Gaonas.

Lietuvos knygynus pasiekė ypatingas trileris, kuriame susipina šių laikų realijos ir senovės paslaptys. Knyga, pasakojanti apie protą jaukiančius nuotykius ir paslaptingą Vilniaus Gaono – vieno ryškiausių žydų pasaulio asmenybių – palikimą. Apie slaptus šventųjų raštų kodus ir jų besigviešiančius piktadarius.

Knygos, kurią išleido „Alma Littera“, autorius Rytis Sabas teigia norįs patrauklia forma atkreipti dėmesį į ne tik Lietuvai, tačiau ir visam pasauliui reikšmingą paveldą.

2020 /5780 metus žymi Vilniaus Gaono, žydų išminčiaus, dvasinio lyderio 300 metų jubiliejus, Pirmosios Vilniaus sinagogos, vėliaus pavadintos Didžiaja, 580-metis.

Lapkričio 20d. knygos pristatymas vyko Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje. Pristatymą moderavo Rimvydas Valatka.

 

Skaityti plačiau
Plungėje rasti ir palaidoti šimtą metų gulėję žydų palaikai

Plungėje rasti ir palaidoti šimtą metų gulėję žydų palaikai

Birželio mėnesį prie Plungės Senamiesčio mokyklos, stovinčios Plungės Senųjų žydų kapinių vietoje, statybininkų sujauktoje žemėje praeivis rado kaulus.

  

Valstybinės teismo medicinos tarnybos  Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialistai nustatė, jog tai – trijų žmonių palaikų liekanos, žemėje pragulėjusios apie šimtą metų. Tad labiausiai tikėtina, kad jos – praėjusio amžiaus pradžioje palaidotų plungiškių žydų.

Lapkričio devyniolikta palaikai sugrąžinti į kapines.

Pasaulinis Šabas – ypatinga šventė Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Pasaulinis Šabas – ypatinga šventė Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Penktadienį, lapkričio 16d. prie Šabo stalo susėdo milijonai žydų visame pasaulyje, visuose kontinentuose!

Pasaulinis Šabo projektas tai žydų vienybės ir džiaugsmo šventė! Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pakvietė  tą vakarą į Vilniaus Choralinę Sinagogą šventinei vakarienei.

 

Štai kuriose valstybėse vyko Pasaulinis Šabas.

Shabbat Shalom,

to participants in 106 countries…

Afghanistan, Antigua and Barbuda, Argentina, Aruba, Australia, Austria, Bahamas, Belarus, Belgium, Bolivia, Brazil, Bulgaria, Cambodia, Canada, Chile, China, Colombia, Croatia, Cuba, Curaçao, Cyprus, Czech Republic, Denmark, Dominican Republic, Ecuador, Egypt, El Salvador, England, Estonia, Fiji, Finland, France, French Guiana, Georgia, Germany, Ghana, Gibraltar, Greece, Haiti, Honduras, Hungary, India, Iraq, Ireland, Israel, Italy, Jamaica, Japan, Kazakhstan, Kenya, Latvia, Lithuania, Luxembourg, Malaysia, Mauritius, Mexico, Moldova, Montenegro, Morocco, Mozambique, Myanmar, Namibia, Netherlands, New Zealand, Nicaragua, Nigeria, Norway, Pakistan, Panama, Papua New Guinea, Paraguay, Peru, Philippines, Pitcairn Islands, Poland, Portugal, Puerto Rico, Romania, Russia, Rwanda, Saint Barthélemy, Scotland, Serbia, Singapore, Slovakia, South Africa, Spain, Sweden, Switzerland, Taiwan, Tanzania, Thailand, Trinidad and Tobago, Turkey, Uganda, Ukraine, United Arab Emirates, United States, Uruguay, Uzbekistan, Venezuela, Vietnam, Wales, Zambia, Zimbabwe,

and as of yesterday, Oman!

That’s what we call jumping together.

Rabinas Warren Goldštein iš Pietų Afrikos atsiuntė šilčiausius linkėjimus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei ir sveikino šiais metais vėl prisijungus prie pasaulinio Šabo šventimo nuo sutemų iki aušros!

Vilniaus Choralinė sinagoga šventei gražiai pasiruošė. Čia pateikiamos nuotraukos fotografuota iki Šabo pradžios.

 

Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje vyko „Istorijos pamoka kitaip“

Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje vyko „Istorijos pamoka kitaip“

2019-11-11 Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje vyko „Istorijos pamoka kitaip“, kurioje buvo pristatoma Vyčio paramos fondo parengta paroda ,,Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę“. “Istorijos pamokoje kitaip” dalyvavo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, kurio nuomone, tokie susitikimai su jaunąja karta turėtų būti vienas iš Lietuvos žydų bendruomenių prioritetų, bei visuomenininkas, Kauno sąjūdžio pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas.

Renginys buvo skirtas paminėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metus. Ačiū Viliui Kavaliauskui ir Česlovui Jezerskui  už paruoštą puikią parodą ,,Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę“ , kurią galėjo pamatyti ir kauniečiai.

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą lapkričio 20 d. 18 val. Šis romanas – lietuvio noras parodyti litvakų reikšmę ne tik Lietuvos, tačiau ir viso pasaulio istorijoje. Patrauklia visuomenei forma pateikta daugybė tikrų istorinių faktų apie Vilniaus, Želvos ir Ukmergės žydų bendruomenes, apie jų nuopelnus mokslui ir istorijai.

Apie knygą ir ją įkvėpusius faktus pasakos romano autorius Rytis Sabas ir žinomas Lietuvos istorikas bei publicistas Rimvydas Valatka.

Rytis Sabas – vilnietis žurnalistas, Lietuvos komunikacijos asociacijos tarybos narys, besidomintis istorija. Daug keliavęs, su įvairiomis misijomis lankęsis Bosnijoje, Kosove, Afganistane ir Irake.

Ši knyga – trileris, apimantis daugybę istorinių faktų ir šiek tiek fikcijos. Šia knyga siekiama parodyti ne Gaono didybę ir įtaką, tačiau daugiau atkreipti dėmesį litvakų istoriją, jų paveldą. Žvelgiama šiek tiek iš šalies – galbūt skaitytojo, nedaug žinančio apie Lietuvos žydus, akimis. Dauguma faktų šioje knygoje yra tikri, užfiksuoti istorijos šaltiniuose.

Trilerio formą pasirinkta, kad apie tą bendruomenę, kuri tiek amžių gyveno Lietuvoje puikiai sutardama su kitomis tautomis ir kuri buvo beveik sunaikinta per Holokaustą, apie jos žmones, istoriją, sukurtus stebuklus sužinotų ir visame pasaulyje paliktus pėdsakus kiek galima daugiau žmonių.

Paroda ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas

Paroda ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas

2019 lapkričio 7 d.  Kauno regioniniame valstybės archyve  vyko socialinių artefaktų parodos „Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ atidarymas. Kauno regioninis valstybės archyvo direktorius  Gintaras Dručkus pasveikino labiausiai nusipelniusius archyvarus ir atidarė parodą, kurios  kuratorė – Dokumentų naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Ambraškienė. Renginyje dalyvavo Lietuvos vyriausioji archyvarė  Kristina Ramonienė, Kauno Žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas,  Kauno archyvo darbuotojai, sporto istorikai, bibliotekininkai, muziejininkai, gidai, Kauno sąjūdžio atstovai bei kiti visuomenininkai.


Parodoje ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ pirmą kartą puikuojasi XX a.  ketvirto dešimtmečio vidurio Kauno miesto savivaldybės ,,Skelbimų lipinimo biuro“ afišos. Tai – ant laikraštinio popieriaus atspausdinti įvairiausių sportinių renginių – futbolo, krepšiasvydžio, orasvydžio rungtynių, sporto švenčių, šachmatų, teniso, bokso, plaukimo pirmenybių, laivų lenktynių, gimnazijų turnyrų skelbimai. Akivaizdu, kad tuomet futbolas buvo sporto šaka Nr. 1. Parodoje taip pat eksponuojamas 1938 m. inžinieriaus konstruktoriaus A. Rozenbliumo parengtas istorinės Kauno sporto halės projektas, Lietuvos sunkiaatlečio Prano Vitonio 1928 m. vasaros Olimpinių žaidynių Amsterdame dalyvio pažymėjimas bei kitų sportininkų LR piliečių vidaus pasų kortelės, įvairūs susirašinėjimo ir kiti dokumentai.

Akivaizdu, kad ši paroda  mums primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas, klubus sportininkų pergales ir nesėkmes. Ačiū parodos organizatoriams už puikų renginį. Kelios nuotraukos iš parodos.

Dr. Raimundas Kaminskas

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Dar viena unikali istorija, kai privačių asmenų iniciatyva pagerbiama istorinė atmintis ir nekaltos Antrojo pasaulinio karo aukos.

Ukmergės rajone, šalia Veprių miestelio miške penktadienį atidengtas atminimo akmuo ant žydų gydytojo Abraomo Karlinskio kapo, kuris iki šiol buvo niekaip nepažymėtas. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotojas Leonidas Melnikas, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, vietos gyventojai.

Paminklo autorius – Vepriuose gyvenantis skulptorius Viktoras Žentelis, kuris atminimo akmenį gydytojo žūties vietoje pastatė savo iniciatyva ir lėšomis.

Anot skulptoriaus, vietiniai žinojo, kad miške Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo nužudytas ir palaidotas žydas. Nors kapas nebuvo pažymėtas, toje vietoje nuolat degdavo žvakutės.

Pasak Veprių seniūnijos, pradėjus domėtis, rinkti istorinę medžiagą, prie kurios prisidėjo Ukmergės kraštotyros muziejus ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, paaiškėjo, kad 1941 metų rugsėjo mėnesį miške, šalia Veprių Kalvarijų tako, buvo šaltakraujiškai nušautas Ukmergėje garsus žydas gydytojas A. Karlinskis. Pasakojama, kad gydytoją gerbiančių žmonių dėka, jam pavyko ištrūkti iš Ukmergės geto ir judėti Jonavos link. Deja, prie Pageležių jį sučiupo vietiniai žmonės ir įsodinę į vežimą atvežė arčiau Veprių.

Ona Žentelytė pasakojo, kad jos motina ne kartą dalinosi prisiminimais, kad išvydusi vežime sėdintį gydytoją suprato, kad su juo ketinama susidoroti ir bandė budelius stabdyti. Pagrasinę moterį ir jos vienerių metų dukrą Oną nušauti, nusikaltėliai pasitraukė į šalią esantį mišką, kur gydytoją nužudė ir užkasė.

Pokario metais vepriškiai žūties vietą aptvarkydavo, stabteldavo pasimelsti.  Viena jų, Marytė Traskauskienė, kuriai dabar 92-eji, sakė, kad nuo vaikystės žinojo, jog čia palaidotas žydas gydytojas, todėl visada toje vietoje padėdavo gėlių, uždegdavo žvakutę.

Tačiau pries keletą metų skulptorius V. Žentelis pastebėjo, kad lieka vis mažiau vietinių gyventojų prisimenančių šią tragišką istoriją ir nutarė ant gydytojo kapo pastatyti paminklą.

Melnikas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu dėkojo skulptoriui už iniciatyvą ir parodytą pagarbą, taip pat visiems vepriškiams, kurie ilgus dešimtmečius rūpinosi A. Karlinskio atminimo išsaugojimu. “Holokaustas – tai ne tik tragiški skaičiai su daug nulių, tai atskiri likimai, konkretūs žmonės. Mes turime žinoti visų aukų vardus bei pavardes ir niekada jų nepamiršti”, – kalbėjo profesorius.

Jis pridūrė, kaip svarbu, kad gydytojo gyvenimu ir tragiška žūtimi susidomėjo Lietuvos televizijos laida “Daiktų istorijos”, kurios dėka dar daugiau žmonių sužinos apie A. Karlinskį, Veprius ir skulptorių V. Žentelį.

Karlinskis gimė 1892 metais Kybartuose, mokėsi Varšuvoje, dirbo gydytoju Ukmergėje, buvo miesto tarybos narys.

Kaune moksleiviams pristatytas Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“

Kaune moksleiviams pristatytas Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“

Spalio 23 d. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dalyvavo susitikime
su Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos vienuoliktokais. Susitikimo metu buvo
pristatyta unikali knyga – Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“.
Penkiolikmečio geto metraštininko literatūrinis paminklas Holokausto kančiai, jidiš
kultūrai, vilčiai ir tikėjimui.
Ši knyga – tai 1944 m. liepą buvusio Vilniaus geto teritorijoje, vieno Dysnos gatvės
namo palėpėje, rastas penkiolikmečio berniuko dienoraštis. Icchoko Rudaševskio
(1927-1943) užrašai – pasaulyje gerai žinomas ir svarbus Holokausto istorijos šaltinis.
Nuo labiausiai pasaulyje žinomo Amsterdamo žydaitės Anos Frank dienoraščio jis
skiriasi tuo, jog fiksuoja ne tik privatų gyvenimą, bet ir visos žydų bendruomenės kovą
už išlikimą.

Skaityti plačiau
Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Vaiguvos kaime įamžintas Pasaulio Tautų Teisuolės Marijos Rusteikaitės (1892 – 1949), Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėjos atminimas. Marija Rusteikaitė buvo intelektuali asmenybė, visuomenės veikėja, medikė, pedagogė, vienuolė labai svarbi Panevėžiui ir jo apylinkėms. Ji užaugo  dvarininkų Stanislovo ir Jadvygos  šeimoje, kurie išaugino 9 vaikus – keturis sūnus ir penkias dukteris. Marija buvo trečias vaikas. Jos mama Jadvyga buvo labai atsidavusi gailestingiems darbams, vaikų priežiūrai, namų ruošai. Tėvai labai mylėjo savo vaikus, rūpinosi jų išsimokslinimu, tikėjimu Dievu ir dora. Vaiguvos žmonės, kurie ją pažino, liudijo, jog jos charizma buvo panaši į Motinos Teresės. Naktimis ji sėdėdavo prie sunkių ligonių, tyliai kalbėdavo rožinį ar kitas maldas.

Ji turėjo nemažai draugų žydų, kurie vėliau jai padėjo, ją slapstė, kad nepalanki valdžia nesuimtų ir nenukankintų, kaip tai padarė su daugeliu kitų tautiečių. Marija Rusteikaitė drąsiai priglausdavo žydų vaikus ir suaugusius, kad tik išgelbėtų juos iš geto. Išgelbėtos iš geto žydaitės vyras pasakojo, jog motinėlė Marija nešdavosi dešrų ir visokių kitokių maisto gėrybių, jas paduodavo geto prižiūrėtojui, kad šis jai duotų darbininkų. Buvo atvejų, kai slėpė žydus gyvenamojo namo palėpėje, pamiškėje, įdarbindavo savo darbovietėje.

Lietuvos žydų, litvakų, bendruomenėje dirbo gyva išlikusi liudininkė Sulamita Lev, kurią išgelbėjo sesuo Marija Rusteikaitė.  Sulamita dažnai aplanko Panevėžį ir susitinka su seserų kongregacijos Apvaizdos vienuolėmis. Ji iki šiol dėkinga Marijai Rusteikaitei ir vadina ją ,,Motinėle“.

Oficialiai Marija Rusteikaitė išgelbėjo 15 žydų, keletą neoficialiai pasiuntė pas kitus žmones, nes buvo labai pavojinga, bet kada ją galėjo sušaudyti, išsiaiškinus, kad slepia žydų vaikus ir suaugusiuosius. Už jos didvyriškumą Izraelio vadovybė po mirties ją apdovanojo Pasaulio Tautų Teisuolės atminimo medaliu ir Garbės raštu, o Lietuvos vyriausybė – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir padėkos raštu.

Už renginio nuotraukas dėkojame Valdui Valiūnui. 

PATIKSLINIMAS

PATIKSLINIMAS

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kuliansky neigia, kad rabinas Sholom Ber  Krynskis tarėsi su ja ir su bendruomene dėl ješivos steigimo Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Pasak bendruomenės pirmininkės, nebuvo jokios kalbos apie Chabado chasidizmo sinagogos atsiradimą Vilniuje. Beje, 2001m. rabinas Krynskis, jau tada bandė įkurti chabado srovės ješivą, bet vilniečiai žydai mitnagdai pasipriešino.

Kai 2019m. rugsėjo mėnesį Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas paskelbė, kad sinagogoje bus kuriama ješiva, žmonės pradėjo domėtis, kokia ji bus? Rabinas Krynskis žydų Naujųjų metų proga kalbėjo apie Vilniaus Gaono ir Chabado panašumą. Tačiau Lietuvos žydai žino apie litvakų pasipriešinimą chasidizmui, prasidėjusį  dar 18amž.  Jau tuomet, atsiradus judėjimo priešininkams, žydai skilo į dvi chasidų ir mitnagdų  grupes.

Chabadų rabinai šiais laikais yra kviečiami dirbti į žydų ortodoksų mitnagdų sinagogas. Tai yra priimtina. Su rabinu Krynskiu buvo sutarta, kad jis ves pamaldas pagal litvakišką kryptį. Niekas neprieštarauja norui atidaryti ješivą. Chabad Liubavič turi patalpas, kurios yra Bokšto g. Ten rabinas gali daryti, ką jis nori, atidaryti ar uždaryti ješivą.

Vienintelėje veikiančioje Vilniaus Choralinėje sinagogoje, iš daugiau nei 100 buvusių Vilniaus sinagogų, kurioje visada vyravo mitnagdų tikėjimas, negalima steigti chasidų ješivos, tuo labiau, kad apie tai net nesitarta.

Vilniuje ir prieš 200 metų pasipiktinimą kėlė chasidinė pasaulėžiūra, kylanti iš kabalistinių interpretacijų, kurioje tarsi trynėsi ribos tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas šventa. Pasak Dr. docentės, religijų istorikės, religijotyrininkės Aušros Pažėraitės, spartus chasidizmo plitimas Rytų Europoje neilgai trukus, susilaukė aštrios priešiškos reakcijos, kurios epicentras buvo Vilniuje. ,,Atviras konfliktas pasidėjo tada, kai mieste keletą metų slapta veikusi chasidų grupė išėjo į viešumą ir sukėlė bendruomenėje didelį sąmyšį. Į bendruomenės vadovų tarybą buvo pasikviestas ir Vilniaus Gaonas.

1776 metais Vilniuje įvyko rabinų suvažiavimas, kuriam pirmininkavo Vilniaus Gaonas, buvo priimtas sprendimas įtraukti į kovą su chasidais stambiausias Lietuvos ir Baltarusijos žydų bendruomenes, bei prieš juos išsiuntinėti cirkuliarus.

Tačiau 1797 metais Vilniaus Gaonas mirė. Kova nesiliovė: kitą dieną po Gaono laidotuvių Vilniuje buvo sušauktas posėdis, kuriame chasidus nuspręsta ne tik atskirti, bet ir iš viso nebepripažinti „Izraelio vaikais“, „nesidalinti su jais duona ir vynu“, „nepriimti į draugijas“, neleisti jiems bendruomenėje užimti kokių nors pareigų, ir kt..

Vilniaus Gaono mokiniai ir mokinių mokiniai toliau, per visą XIX amžių formavo autentišką, (dabar jau vadintiną litvakišku) judaizmą, kuriame vis didesnį svorį ėmė vaidinti Vilniaus Gaono mokinio Chaimo Valažino įsteigta Valažine moderni ješiva ir jos „absolventai“. Buvo imtasi pastangų sustiprinti Toros studijavimą.“

Vilniaus Gaono mokinys (vienas įtakingiausių XVIII a. judaizmo lyderių) Chaimas Valažinas, kurio nuomone, tradicinės priemonės negalėjo patenkinti  ieškojusių intensyvesnių Toros mokymų. Su mokytojo parama, rabinas Valažinas surinko daug susidomėjusių studentų ir atidarė garsią Valažino ješivą Valažino mieste (dabartinėje Baltarusijoje). Nors Valažino ješiva po maždaug 60 metų buvo uždaryta po Rusijos valdžios reikalavimų, tai paskatinto kurtis ješivas Vilijampolėje, Panevėžyje, Myre, Brastoje, Telšiuose. Lietuviškos ješivos tapo tokios žinomos, kad pagal jų vietovardžius jos iki šiol veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Izraelyje.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformavo autentiškas lietuviškas judaizmas, pasaulyje vadinamas ješiviniu judaizmu, o patys „ješiviniai“ dažnai vadinami litvakais (net jei ir nėra kilę iš Lietuvos), bei identifikuojami kaip „ne chasidai“, nes chasidinė pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas buvo visiška priešingybė jų idealams.

Žymesnės Lietuvos ješivos:  Ramailės ješiva (Vilnius),  Vilijampolės ješiva (Kaunas),  Panevėžio ješiva, Telšių ješiva, Kelmės ješiva, Kauno ješiva.

Sukkot – palapinių šventė  Panevėžyje

Sukkot – palapinių šventė  Panevėžyje

Panevėžio miesto žydų bendruomenė pagal žydų tradicijas pastatė palapinę (suka), kurioje pažymėjo derliaus nuėmimo šventę bei prisiminė žydų kelionę, kuomet prieš 3,5 tūkstančio metų jie klajojo po Sinajaus dykumą glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė palapinę (suką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofman aiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi.

Palapinėse buvo surengta šventės dalyvių fotosesija, kuri liks Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyve ir kiekvienoje šeimoje. Visi bendruomenės nariai atnešė jų užaugintas rudens gėrybes, ragavome obuolių, arbūzų, moliūgų, vynuogių ir kitų vaisių.

G.Kofman perskaite Sukkot skirtą maldą ir pūtė Šofarą. Šventėje perskaityta malda, aukščiausiojo palaiminimas, skaityti gauti sveikinimai iš Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky sveikinimas. Į svečius atėjusi Onutė Jospaitienė pasveikino susirinkusius.

 

Po skanios vakarienės, kurią paruošė bendruomenės moterys, linksmoje aplinkoje vyko įvairūs žaidimai ir šokiai. Vaikai pristatė savo menines improvizacijas, už kurias buvo apdovanoti dovanėlėmis.

lo

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Lietuviškas knygos „Meilės prekeiviai“ vertimas – jau knygos autoriaus ir Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi Avni Levy rankose! Džiaugiamės nauja knyga, sveikiname autorių ir kviečiame skaityti – ! Tėvystės kelionė nėra tik pirmyn – tai pirmiausia kelionė atgal, į gilius sielos patamsius. Kiekvienas į tą kelionę nešasi savo baimes ir norus.

Pora grįžta į namus Tel Avive su naujagimiu rankose. Asafo džiaugsmas, tapus tėvu, sumišęs su kitais jausmais: begaline meile, išgąsčiu, troškimu būti geru tėvu. Grįžusius juos pasitinka senelė, apdalijanti saldainiais, ir senelis, beriantis palaiminimus. Kitur, nutolęs laike ir erdvėje, jaunas dailus žydas Mašiachas sutrikęs leidžiasi į gyvenimą pakeisiančią kelionę po legendinio Herato skersgatvių labirintą. Kas sieja Asafą, didžiam savo susijaudinimui, ką tik tapusį tėčiu ir pavėluotai mėginantį susitaikyti su savo paties tėvu, ir Mašiachą, paslapčia išsprunkantį iš namų, kad galėtų pasižiūrėti į garsiuosius turgaus šokėjus, pasipuošusius spalvingais apdarais?

„Meilės prekeiviai“ – jautrus ir daugiasluoksnis pasakojimas apie tėvystę. Romane dėliojama tėvo, sūnaus ir senelio – trijų kartų – istorija: apie tylią sūnaus meilę tėvui, beribę vaiko meilę motinai ir dviejų tėčių meilę. Autorius veda skaitytoją iš skurdžios, bet patrauklios Izraelio gyvenvietės septintajame dešimtmetyje į vaizdingas tolimo miesto gatves, kur žmonės ir velniai gyvena vieni šalia kitų.

Yossi Avni-Levy (g. 1962) – diplomatas ir rašytojas, laikomas vienu geriausių Izraelio autorių. Jo rašymo stilius pasižymi asmeniškumu ir poetiškumu, padedančiu skaitytojams įsijausti ir susitapatinti su veikėjais. Pelnė Izraelio ministro pirmininko premiją, skirtą autoriams, rašantiems hebrajų kalba. Ėjo ambasadoriaus pareigas Serbijoje ir Juodkalnijoje, 2019 m. paskirtas naujuoju Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po knygą “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus”

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po knygą “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus”

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po bendruomenės iniciatyva išleisto A. Švedo knygos “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” rusiškojo leidimo (vertė Ana Gerasimova) egzempliorių. Ne Vilniuje gyvenantiems senjorams knygas perduoti mums padės LŽB socialinis centras. Labai ačiū!

„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

gzeme.lt

Loreta EŽERSKYTĖ

Žydų genocido atminimo dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirties. Šįkart valstybės apdovanojimai skirti 38 žydų gelbėtojams, kurių daugumos jau nėra gyvų.

Į Prezidentūroje vykusias iškilmes buvo pakviesta ir ukmergiškė Anita Albužienė. Jos pastangų dėka padėkota, deja, jau po mirties, Jadvygai ir Zigmui Stanevičiams, kurie savo sodyboje priglaudė trejų metukų žydaitę Libą Berenšteinaitę. Šiems teisuoliams skirti apdovanojimai įteikti jų anūkui Kazimierui Stanevičiui.

„Libos, vėliau gavusios Lionės vardą, tikruosius tėvus ištiko tragiškas likimas – jie guli Pivonijos šile. Taip jau susiklostė, kad našlaitė mamyte šaukė ne tik globėją Stanevičienę, bet ir mūsų mamą…“ – atgijusiais prisiminimais dalijosi A. Albužienė. Ukmergiškė neslepia, jog renginys Prezidentūroje atgaivino ir skaudžius išgyvenimus. Tačiau moteris dabar laiminga – ji teigia įvykdžiusi svarbią misiją.

Tėvai dukrą paliko dienai kitai…

1941-ųjų birželį, tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visoje Lietuvoje imta persekioti ir naikinti žydus. Lietuvoje buvo vykdomas Holokaustas – masinis žydų tautos naikinimas. Kaip skelbia istorijos šaltiniai, žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie žydai. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms, kuomet nepagailėta nei vaikų, nei moterų ar senelių, laikotarpis.

L. Berenšteinaitė gimė Jonavos rajone, netoli Panoterių. Kai šeimai, kaip ir kitiems Lietuvos žydams, iškilo mirtinas pavojus, mergaitei buvo treji. Tačiau atsitiktinumo ir gerų žmonių dėka ji pateko tarp saujelės laimingųjų, kurie buvo išgelbėti.

A. Albužienė namuose saugo „Tiesos“ laikraščio 1962 metų gruodžio 2 dienos numerio iškarpą su straipsniu „Kaip savoj šeimoj“, kuriame papasakota istorija apie Libos išgelbėjimą.

Laikraštyje rašoma, kad darganotą rudens vakarą link pamiškėje esančios Stanevičių pirkelės sparčiu žingsniu per pažliugusį dirvoną skubėjo du vyrai ir moteris su vaiku ant rankų. Mažoji buvo tik su suknyte, kad ji nesušaltų, motina ją vis klostė skara. Šeimininkai vėlyvus svečius pažino, todėl įleido į vidų sušilti. Netrukus atėjusioji prasitarė, kad norinti trumpam pas juos palikti savo mergaitę – lauke toks prastas oras, jie patys nežino, kur tą naktį teksią nakvoti. Taip pat ji patikino, jog būtinai grįšianti – po dienos kitos atbėgsianti ir dukrytę pasiimsianti. Šeimininkas dar dvejojo, esą ir savo bėdų apsčiai, namuose trejetas mažylių. Tačiau žmona nenorėjo jo klausyti. Sąžinė jai neleido išvaryti šaltin pusnuogį vaiką. Mažoji Liba liko, o suaugusieji patraukė savais keliais. Nors ir buvo žadėję, jie nebegrįžo. Netrukus jų jau nebuvo tarp gyvųjų…

Žydaitė Stanevičių šeimoje greitai apsiprato, jai netrūko nei duonos, nei šilumos. Tik teko atsisveikinti su tikruoju vardu ir pavarde – mergaitė tapo Lione Stanevičiute. Jai buvo parūpinti dokumentai.

Priglaudę svetimą mažylę Stanevičiai ilgus metus gyveno baimėje. Pajutę širdyje nerimą, naktimis globotinę siųsdavo miegoti į pirtį, o patys akių nesumerkdavo…

Lionė, kaip ir Stanevičių vaikai, augo, stiebėsi, lankė mokyklą. Sulaukusi keturiolikos ji susirgo, pateko į ligoninę Ukmergėje.

Parsivedė iš ligoninės

A. Albužienė su tėvais – Rachmieliu ir Roza Kacais – gyveno tuometinėje M. Melnikaitės gatvėje, kurios pavadinimas dabar pakeistas į Sodų. Šioje žydų šeimoje kartu su Anita augo du jaunesni broliai.

„1952-iais mūsų tėvas sirgo, gulėjo ligoninėje, kuri buvo Gedimino gatvėje. Kai pasveikęs grįžo į namus, kartu parsivedė ten sutiktą 14 metų našlaitę – Lionę Stanevičiūtę. Ji tuomet buvo baigusi keturias klases“, – beveik prieš septyniasdešimt metų nutikusius įvykius iki šiol puikiai mena ukmergiškė A. Albužienė.

Grįžęs su svetima mergaite R. Kacas vaikams girdint nepasakojo, kodėl nepažįstamoji gyvens jų namuose. To Anita iš jo taip ir neišgirdo. Dabar moteris svarstė, jog tėvas tokį sprendimą galėjo priimti norėdamas palengvinti žydaitei gyvenimą ir apsaugoti ją išgelbėjusią šeimą: „Lionė lietuviškai kalbėjo neaiškiai. Jis greičiausiai iš jos kalbos greitai suprato, jog ji yra žydų tautybės. Taip pat išsiaiškino, jog ji – našlaitė, auga svetimoje šeimoje. Tėvas tikriausiai manė, jog visiems bus geriau, jei Lionė pasiliks pas mus…“

Našlė globotinės neišvarė

Nors laikmetis niekam nebuvo lengvas, Kacų šeima didelių nepriteklių nejautė. Lionė augo kartu su trimis tikraisiais naujųjų globėjų vaikais, jie visi kartu sėsdavo prie stalo, žaisdavo. Pamažu visi apsiprato su namuose atsiradusia vyresne mergaite, ji taip pat jautėsi gerai.

Tačiau ramų šeimos gyvenimą vos po metų netikėtai sukrėtė didžiulė nelaimė – staiga mirė šeimos maitintojas.

„Buvo 1953-ieji. Mama liko viena su trimis mažamečiais vaikais ir globotine. Man tuomet buvo devyneri, vienam broliukui – septyneri, mažiausiasis buvo sulaukęs vos ketverių. Gyvenimas mūsų nelepino, mamai reikėjo gerai pasukti galvą, kaip išmaitinti šeimą ir priglaustą našlaitę“, – pasakojo A. Albužienė.

Anitos atminty patirtų sunkumų neišliko. Matyt, jos mama stengėsi visą rūpesčių naštą kantriai ir tyliai nešti viena, vaikams apie užklupusias problemas neužsiminė.

Kad mamai turėjo būti labai sunku, A. Albužienė sako supratusi, kai perskaitė namuose rastą vieną dokumentą. Tai Ukmergės miesto vykdomojo komiteto 1954 metų sausio 20 dieną išduota pažyma, skirta pristatyti į Socialinio aprūpinimo skyrių. Joje nurodyta, kad „pil. Stanevičiutė Lionė, Zigmo, gyvenanti Ukmergėje, M. Melnikaitės g. Nr. 3, gim. 1938 m. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus Karčių kaime. Jos tėvai Berenšteinai 1941 m. buvo vokiečių sušaudyti, o ji liko nuo tėvų 3-ejų metų ir visą laiką augo pas pil. Stanevičių Zigmą Kaušankos kaime, Panoterių apylinkėje, kuris 1950 m. užrašė ją savo pavarde“.

„Spėju, kad mamai buvo taip sunku išmaitinti šeimą, kad ji kreipėsi paramos į Socialinio aprūpinimo skyrių. Tačiau Lionės ji neišvarė. Tikriausiai vykdė tėvo išsakytą valią. Ji mūsų namuose gyveno, kol 1955 metais Ukmergės antroje vidurinėje-vakarinėje mokykloje baigė septynias klases. Tuomet išvažiavo mokytis į Kėdainius, ten įgijo virėjos specialybę“, – kalbėjo ukmergiškė.„Mamytei, jei verta Jūsų prisiminimo, prašau prisiminti tą, kuri Jūsų niekada nepamirš…“ – taip Lionė užrašė kitoje savo nuotraukos, 1954 metų gruodį dovanotos R. Kacienei, pusėje.

Abi globėjas vadino mama

Pasak A. Albužienės, ir išvykusi į Kėdainius Lionė Kacų šeimos nepamiršo. Mergina kartkartėmis apsilankydavo savo globėjos namuose.

Anita mena, jog Lionė jos mamą visada vadino mamyte: „Mes žinojome, kad kita jos mama gyvena kaime, netoli Panoterių.“

Nepamiršo ukmergiškė ir apsilankymo Kaušankos kaime. Kartą, iš Ukmergės važiuodama aplankyti savo globėjų, Lionė kartu pasiėmė ir Anitą bei vieną jos broliuką. Iš autobusų stotelės į pamiškėje esantį seną Stanevičių vienkiemį trijulei teko nemažą atstumą kulniuoti pėsčiomis.

Baigusi kulinarijos mokyklą mergina gavo paskyrimą į Priekulę. Dirbo valgykloje, ištekėjo, susilaukė sūnaus.

„1963-iais Lionę aplankiau Priekulėje. Neilgai trukus ji su šeima išvyko gyventi į Ukrainą, Rovno miestą, iš kur buvo kilęs jos vyras. Ryšiai su ja nebuvo nutrūkę. O 1980 metais gavome žinią, kad ji mirė“, – sakė A. Albužienė.

Gelbėtojų paieškos užtruko

Daugelį metų Anitai kirbėjo mintis, kad privalo atlikti misiją – padėkoti žmonėms, kurie nuo mirties išgelbėjo mažą žydų tautybės mergaitę. Moteris suvokė, jog Stanevičiai labai rizikavo į savo namus priimdami svetimą vaiką. Tuo labiau kad garbanė ryžukė savo išvaizda labai skyrėsi nuo tikrųjų šios šeimos vaikų.

Surasti žydaitės gelbėtojus ją skatino ir abu broliai, kurių vienas dabar gyvena Izraelyje, o kitas – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone. Kadangi A. Albužienė žinojo Lionę į savo namus priėmusių sutuoktinių vardus bei pavardę, jų gyvenamąją vietovę, pirmiausia kreipėsi į Panoterių seniūniją. Tikėjosi, kad vietos valdžios žmonės jai pagelbės susisiekti su Stanevičiais. Deja, moters prašymas nebuvo išgirstas.

„Greičiausiai valdininkams pritrūko suinteresuotumo…“ – prasitarė Anita.

Tačiau ukmergiškė rankų nenuleido. Praėjusių metų lapkritį ji apie nesėkmingas savo paieškas užsiminė Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus edukatorei Jurgitai Jackevičiūtei. Ji Anitą suvedė su šio muziejaus darbuotojais.

„Praėjo keli mėnesiai ir gavau žinią, kad Panoterių seniūnijoje, ant pamiškėje buvusios senųjų Stanevičių trobelės pamatų pastatytame name, gyvena jų anūkas…“ – apie sėkmingą paieškų baigtį su džiaugsmu kalbėjo A. Albužienė.

Paprasti žmonės tapo nepaprasti

Šiemet Lietuvoje minimos 78-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną suėjo 76 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.

Minint Lietuvos žydų genocido dieną Prezidentūroje tradiciškai pagerbti žydų gelbėtojai.

„Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas, gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Sunkių išbandymų akivaizdoje jie nenusuko žvilgsnio į šalį. Paprasti žmonės tapo nepaprasti, – sveikindamas susirinkusiuosius pabrėžė šalies prezidentas G. Nausėda. – Žmogus visada yra laisvas rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkimas visada yra sunkus. Vieni renkasi asmeninę naudą, kiti – saugumą, net jeigu tai reiškia pražūtį bendrapiliečiui; treti viskuo, net šeimos narių gyvybe, rizikuoja dėl nepažįstamo žmogaus.“

Šalies vadovo teigimu, lietuviai bene aktyviausiai iš Rytų Europos tautų įsitraukė į žydų gelbėjimą, taip atskleisdami tikrąsias mūsų visuomenės vertybes: „Vienus įkvėpė Kristaus žodžiai „nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti“, kiti sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus siekiančios tolerancijos tradicijos, įamžintos Vilniaus šventyklų bokštuose. Šiomis dienomis žydų gelbėtojų pavyzdys mums yra kaip niekad reikalingas. Neapykanta vėl kelia savo bjaurią galvą, maitinama ciniškų mėginimų diskusijose laimėti politinių dividendų. Mūsų bendrapiliečius mėginama įbauginti – negalime to ignoruoti. Žinoma, praeities mes nepakeisime. Tačiau galime padaryti viską, kad senos klaidos daugiau nebūtų kartojamos. Dabar jau mūsų bendra pareiga yra duoti atkirtį pikto linkinčioms jėgoms.“

Valstybės vardu dėkodamas didvyriams G. Nausėda sakė, nors daugelis iškilmėse pagerbtų žmonių jau yra palikę šį pasaulį, jų darbai lieka šviesti tiek mums, tiek ir ateities kartoms.

Teisuolių alėjoje bus pasodinti medžiai

A. Albužienė papasakojo, kad žydaitę išgelbėjusi Stanevičių šeima sulauks padėkos ir Izraelyje. Pasak moters, 1953 metais Izraelio parlamentas išleido įstatymą, kuriuo Izraelio valstybė stengėsi nustatyti ir pagerbti kitataučius, gelbėjusius žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo nutarta jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardą. Be to, teisuoliai apdovanojami medaliu, jiems įteikiami diplomai, kuriuose yra užrašas: „Kas išgelbėjo vieną žmogų, tarsi būtų išgelbėjęs visą pasaulį“.

Nuo 1962-ųjų Jeruzalėje prie „Yad Vashem“ Holokausto memorialinio muziejaus pradėta sodinti teisuolių alėja.

„Joje du medžiai bus pasodinti ir J. bei Z. Stanevičių garbei,“ – patikino ukmergiškė.

„Yad Vashem“ duomenimis, 2019 m. sausio 1 d. Teisuolių sąraše buvo 24 811 žmonių, iš jų – 891 Lietuvos pilietis. Daugelis žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, yra gavę ir Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.

„Misiją, kuri ramybės nedavė ilgus metus, atlikau. Padėkojau savo tautietės gelbėtojams – tikriems lietuviams. Senųjų Stanevičių ir jų vaikų jau nėra, tačiau sodyba gyva. Čia gyvena šeimininkų anūkas. Jis pakvietė mane į svečius. Dabar laukia antroji kelionė į Panoterius“, – šypsojosi A. Albužienė.

Nuotraukos iš A. ALBUŽIENĖS asmeninio albumo