IHRA (International Holocaust Remembrance Alliance) Tarptautinis Holokausto aukų atminimo aljansas giria drąsius Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus veiksmus, šalinant Jono Noreikos pagerbimo lentą. Nesutarimai visuomenėje dėl J.Noreikos veiksmų Holokausto metu, taip pat ir jo vaidmeniu 1941 m. kuriant žydų getus, ir žydų turto nusavinimą Šiaulių rajone. Svarbu atsiminti, kad bet koks Holokausto istorijos iškraipymas gali sudaryti sąlygas dar žiauresnių ir pavojingesnių Holokausto neigimo ir antisemitizmo formų atsiradimui.

Mes  ir toliau bendradarbiausime su 33 valstybių (IHRA) narių vyriausybėmis, siekdami kovoti su iškraipymais ir antisemitizmu, pagerbdami Holokausto aukas ir išgyvenusiųjų atminimą.

Ambasadorius Georges Santer IHRA pirmininkas

Akmenės rajono laikraštis “Vienybė”, Leopoldas Rozga

Pirmadienį, liepos 22 dieną, įvykusi Pasaulio teisuolės Onos Šimaitės vardo suteikimo Akmenės bibliotekai ceremonija – gera dingstis atsigręžti į jau nutolusią žydų diasporos sunaikinimo Lietuvoje vasarą. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir svečiai:. Vilniaus krašto bendruomenės “Lietuvos Jeruzalė” narys Daumantas Todesas, Plungės žurnalistas, rašytojas Eugenijus Bunka, visuomenės veikėjas Rimantas Stankevičius.

Daugiau apie iškilmingą ceremoniją, suteikiant Akmenės bibliotekai Pasaulio teisuolės Onos Šimaitės vardą, galite skaityti Akmenės  ,,Vienybės” laikraštyje: file:///C:/Users/Ilona/Downloads/2019%2007%2027%20aVienybe.pdf

Nacių ir jų padlaižių 1941 metais įvykdytas šiurpus, nežmoniškas nusikaltimas – masinis žydų sunaikinimas – iki šiol kaip negyjanti žaizda visai pasaulio žydų bendruomenei. Jis tarsi ašaka gerklėje ir Lietuvos visuomenei.

Nuotraukoje Akmenės žydų Verbovskių šeima. Archyvuose rasta informacija byloja:

Čia rabino Nahumo Mordechajaus Verbovskio, kuris yra rabino Yehudos Leibo sūnus, šeimą. Nahumas Mordechajus nuo 1907 m. buvo Akmenės rabinas. Jis taip pat buvo paskutinis Akmenės žydų bendruomenės rabinas, kurį su šeima nužudė naciai su pagalbininkais 1941 m.

Nuotraukoje  Iš dešinės pirma sėdi Kagan (vardas nežinomas), antroji moteris yra jos dukra, Jenta Verbovski Kagan, gim. 1882 m. Trečias – Nachumas  Morduchajus Verbovski gim. 1875 m. Viduryje jo dukra Gita gim. 1912 m. Prie tėvo stovi jauniausias sūnus Jokūbas. Antroje eilėje iš dešinės stovi: dukra Hana gim. 1910, sūnūs Jošua, Aronas ir  Moshe Yitzhak gim. 1905 m. Fotografuota iki 1929m.

Moshe Yitzhak Verbovski  ir  jo žmona Malka Zaveliovaitė,  gimusi po 1934m. turėjo dukrą Miriam. Visi jie žuvo 1941 m. Akmenėje.   Sūnus Aronas liko gyvas, po Holokausto emigravo į Izraelį , sūnus Jošua – Ovsei – mokytojas  buvo evakuacijoje 1942 m. Rusijoje. Gita  dirbo tarnautoja  Kaune , žuvo per Holokausta Kaune.

Dalis vadinamojo 1941 m. birželio sukilimo aktyvių veikėjų tuomet tapo uoliais hitlerininkų parankiniais, o tiksliau – žmogžudžiais. Tai nelengva pripažinti, į paviršių išplaukia vis nauji herojai, kuriuos norėtųsi pašlovinti, bet dalyvavimo holokausto skerdynėse šešėlis temdo ir didžiausius nuopelnus. Antai ir iš mūsų krašto kilęs nepriklausomybės kovų dalyvis buvo pelnęs du Vyčio kryžiaus ordinus, tačiau 1941 metais uoliai dalyvavo naikinant Akmenės žydus ir nepabėgusius į Rusiją sovietinės valdžios valios vykdytojus.

Taip ir susiformavo paradoksali nelygybė. Suaugo ir subrendo jau kelinta Lietuvos gyventojų karta, kuriai žydai tarsi kažin kokia beveidė masė. Ir minint egzekucijų datas bei vietas, dažniausiai apsiribojama tautybės paminėjimu, girdi, buvo naikinami žydai. Kad jie buvo Lietuvos valstybės piliečiai, dauguma – ir uolūs savo valstybės rėmėjai bei ugdytojai – tarsi pamirštama. O juk pirmiausia jie buvo žmonės, augino vaikus, mylėjo, liūdėjo, džiaugėsi, meldėsi. Jų pavardžių bei vardų šiandien niekas nei prisimena, anei žino. Nėra jokių atpažinimo ženklų ir mūsų krašte.

Regis  vienintelis informacijos apie žydų diasporą, gyvenusią dabartinio Akmenės rajono teritorijoje, šaltinis yra ne Lietuvoje. Izraelyje, Jeruzalėje, jau daug metų veikia Holokausto kankinių ir herojų atminimo tarnyba, kuri administruoja virtualią Centrinę holokausto aukų duomenų bazę. Ten tarp milijonų pavardžių minimos ir mūsų krašte gyvenusių žydų pavardės bei primenami tragiški likimai.

Pasklaidykime kartu to milžiniško archyvo lapus. Juose patvirtinama seniai žinomi duomenys, jog dabartinio Akmenės rajono teritorijoje daugiausia žydų gyveno Papilėje ir Akmenėje.

Lietuvos prezidento žmona D. Nausėdienė Kauno klinikų Vaikų ligų klinikoje dalyvavo vaikų su negalia piešinių parodos atidaryme. Šiems vaikams vadovaujantis specialusis pedagogas, fotografas Valdas Kančauskas dėkojo susirinkusiems už dėmesį, skiriamą jo globotiniams. Drauge su D. Nausėdiene parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, atvežusi nuo žydų bendruomenės dovanų vaikams: žaislų ir skanių košerinių beigelių.

„Jei nors vienam vaikui galime suteikti vilties, tai yra nuostabus, šviesus darbas. Kiekviena gydymo įstaiga, kurioje dirba puikūs gydytojai, kurie aukoja asmeninį savo laiką, neskaičiuodami viršvalandžių, kur dirbama vardan socialinės gerovės, yra svarbi“, – kodėl pirmajam vizitui pasirinko būtent Vaikų ligų kliniką Kaune, paaiškino D.Nausėdienė.

„Kiekvienas iš mūsų turime panaudoti ne tik žinias, bet ir širdį. Jei bendruomenėje bus palaikymas, sutarimas, atjauta, mes eisime į priekį. Tokia bendruomenė bus neįveikiama, tokia Lietuva bus didinga“,

Kauno klinikose besigydantys vaikai drauge su D. Nausėdiene piešė ant 25 Laimės aitvarukų, kurie pakilo į dangų šalia klinikų kartu su dideliu Laimės aitvaru.

Liepos 11 d. Kauno IX forto muziejuje buvo suorganizuotas Kauno geto atminimo vakaras. Minint 75-ąsias Kauno geto likvidavimo metines, gausiai susirinkę muziejaus lankytojai turėjo galimybę sudalyvauti teminėje ekskursijoje „Kauno getas“. Ekskursijos dalyviai buvo supažindinti su vienu iš skaudžiausių Lietuvos istorijos epizodų – nacistine okupacija ir jos metu vykusiu susidorojimu su Lietuvos žydais.

Pasibaigus ekskursijai lankytojai buvo pakviesti į Kauno IX forto muziejaus kino salę, kur stebėjo režisierės Donos Deitč (angl. Donna Deitch) vaidybinį filmą „Velnio aritmetika“.

Filmas pasakoja apie paauglę žydę Haną, kuriai nelabai rūpi jos šeimos religija ir istorija. Tačiau netikėtai persikėlusi laike į 1941 m. Lenkiją, Hana patiria tikras savo šeimos ir tautos likimo pamokas koncentracijos stovykloje. Filmas ragina susimąstyti apie vertybes, santykius su kitais žmonėmis, domėtis šeimos istorija. Pasibaigus filmui vyko jo aptarimas kartu su Kauno IX forto muziejaus darbuotojais.

55-ojo Baltijos esperantininkų kongreso metu Panevėžyje, žydų bendruomenėje įvyko kongreso atstovų, atvykusių iš 9 šalių susitikimas. Svečiai iš Belgijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Izraelio, Rumunijos, Ukrainos susikalbėjo viena kalba, kurią sukūrė Liudvikas Zamenhofas, visi pajuto šilumą ir jaukumą.

Susitikimo metu profesorius iš Lenkijos, žinomas režisierius ir rašytojas Roman Dobžinsky, domėjosi Panevėžio žydų istorija Holokausto metais. Jis pasakojo apie Liudviką Zamenhofą. Tuo tarpu vertėja iš Izraelio Liusi Rimon pasiūlė kurti projektą, kuris suteiktų galimybę Lietuvos žydams mokytis esperanto kalbos. Jeruzalės universiteto profesorius, esperantininkų asociacijos prezidentas Amri Wandel padovanojo savo knygą ir lankstinukus žydų bendruomenei. Profesorius pasakojo apie žydų esperantininkus Izraelyje. O Rusijos delegacijos atstovas , rašytojas, vertėjas, žydiškų dainų autorius ir atlikėjas Michailas Bronštein padainavo keletą dainų jidiš kalba.

Susitikimo dalyviai įdėmiai klausėsi Gennady Kofman pasakojimų apie Panevėžio esperantininkų būrio įkūrėją, valdybos pirmininką Jakobą Kaną, kuris gyveno Panevėžyje, Respublikos gatvėje 49. J.Kanas baigė žydų gimnaziją, bendradarbiavo su spauda, rašė straipsnius, turėjo savo biblioteką. Jis dalyvavo pasauliniame 26-ame esperantininkų kongrese Stokholme, studijavo mediciną cariniame Maskvos universitete, buvo apsiskaitęs, mėgo muziką, ypač operas. J.Kano žmona Regina, kurią jis vedė 1937 metais, buvo jo tikra pagalbininkė ir patarėja. J. Kanas buvo suimtas 1941 metais birželio mėnesį ir sušaudytas. Žmona išvyko iš Panevėžio iškart po jo sušaudymo birželio 21 dieną.
Eglė Vindasienė padovanojo Panevėžio žydų bendruomenei J. Kano nuotraukų ir archyvinės medžiagos kopijas. Susitikimo metu Panevėžio esperantininkų klubo ,,Revuo‘‘ prezidentė Vida Kulikauskienė, dėkodama už šiltą priėmimą, padovanojo žydų bendruomenei 55 esperantininkų kongreso leidinius.