Dėl K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimo

Šiandien vyksiančią Vilniaus m. savivaldybės inicijuotą diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?” galima būtų pavadinti ir kiek kitaip. Kodėl nepaklausus Lietuvos piliečių, ar jie nori, kad viešosios Vilniaus erdvės būtų vadinamos asmenų, įtariamų prisidėjus prie Holokausto vykdymo, vardais?

Iš vienos pusės, net pati diskusijos koncepcija atrodo keista – ar tai tokie klausimai iš viso yra moraliai priimtini valstybėje, kurioje buvo išžudyta beveik visa žydų bendruomenė, šalies kultūrinis, ekonominis, intelektualinis pagrindas?  Nejaugi Lietuva neturi kuo didžiuotis, kad nebelieka nieko kito kaip skirti pagarbos ir atminimo ženklus asmeniui, garsėjusiam antisemitiniais teiginiais, Lietuvos valstybės be žydų tautybės asmenų vizija bei hitlerinės Vokietijos idealizavimu ?

Kita vertus, didelei visuomenės daliai Kazio Škirpos vardas daug nesako ir organizuojamas forumas bent teoriškai turėtų sudaryti galimybę pažinti kelias šios asmenybės puses. Tačiau ar buvo pakviesti ir dalyvaus istorikai, nebijantys pareikšti pozicijos, nepataikaujančios dešiniajai krypčiai, ar kviesti pasisakyti  žydų vardą naudojančių valstybinių institucijų atstovai? Vargu.

Minint Holokausto Lietuvoje 75-metį, Seime vyko konferencija, istorikas A. Kasparavičius joje teigė,  kad  visos laikinosios Lietuvos vyriausybės ir Lietuvos aktyvistų fronto – LAF “vadžios” buvo  K. Škirpos rankose. LAF politinė propaganda buvo tapati oficialiai fašistinei propagandai, kas lėmė itin aktyvų lietuvių įsitraukimą į Holokausto vykdymą. . Pasak istoriko, K. Škirpa neslėpė susižavėjimo Vokietija, nes daugiau nei 10 metų ten praleido – dirbo konsulu, vėliau – karo atašė. Būtent šiuo laikotarpiu – 1933–1934 metais – K. Škirpos iš Berlyno į Kauną siųstuose dokumentuose juntamas tam tikras jo susižavėjimas nacistinės Vokietijos vykdoma politika. Berlyne jis subūrė aktyvistų frontą. Frontininkai siekė išvaduoti Lietuvą iš sovietų okupacijos ir rengė 1941 metų sukilimą – laisva Lietuva matyta be žydų tautybės asmenų. Škirpos idėja buvo sukurti Tautinio darbo apsaugos batalioną, kuris be teismo Kauno VII forte sušaudė tūkstančius žydų.

1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Vilnių, K. Škirpa Berlyne sudarė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) branduolį.Rengė 1941 06 23 sukilimą ir buvo paskelbtas laikinosios Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku.  Sutikdamas užimti premjero postą, K.Škirpa pageidavo, kad vyriausybėje būtų Rapolas Skipitis bei Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Toje vyriausybėje, be premjero K.Škirpos, buvo 11 ministrų: 4 vilniečiai (Vytautas Bulvičius, Vladas Nasevičius, Vytautas Statkus, Jonas Masiliūnas), 6 kauniečiai (Juozas Ambrazevičius, Jonas Matulionis, Adolfas Damušis, Balys Vitkus, Juozas Pajaujis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) ir berlynietis Rapolas Skipitis bei valstybės kontrolierius Pranas Vainauskas.

Lietuvos žydų bendruomenės pozicija diskusijoje keliamu klausimu aiški – Kazio Škirpos alėjos pavadinimą keisti būtina. Vien iš pagarbos visiems Lietuvos piliečiams.

Kol vyksta šis diskusijų ciklas, Lietuvos žydų bendruomenė eilinį kartą primena, kad Vilniaus dar nepuošia paminklas žydų gelbėtojams – Pasaulio Tautų Teisuoliams, mieste nėra viešų erdvių pavadintų garsių Lietuvos žydų, prisidėjusių prie Lietuvos valstybingumo ir demokratinių procesų stiprinimo vardais, Lietuvos

Segejaus Kanovičiaus kalba diskusijoje apie K. Škirpos alėjos pervadinimą

Už Jūsų ir mūsų laisvę, girdėjome devyniasdešimtųjų Sąjūdžio lozungą, kviečiantį visus – lietuvius ir mus, žydus ,ir kitus, telktis kovai už nepriklausomybę. Ir telkėmės, tikiedamiesi, kad toje – dabar jau nūdienos Lietuvoje, visi būsime lygūs ne tik prieš Dievą ir įstatymą. Būsime lygūs ir atmintyje, ir mūsų istorijoje. Kaip broliai ir seserys. Ar esame lygūs atmintyje? Ar esame lygūs istorijoje? Šiandien, kilus diskusijoms, ar vertas už Lietuvos nepriklausomybę kovojęs savanoris, pirmas įkėlęs beveik prieš šimtmetį trispalvę ant pilies bokšto, vadovavęs kitokiam sąjūdžiui – tam, kuris sistemingai ir atvirai ragino prieš ir po birželio sukilimo kovoti tik už vienokią laisvę, – ar vertas jis būti pagerbtas gatve. Jo ir jo vadovaujamaos organizacijos – Lietuvių Aktyvistų Fronto ideologija buvo neatsiejama nuo kovos už nepriklausomybę. Už nepriklausomybę be žydų  – be manęs, mano tėvo, mano senelių, be tų, kuriems valdiškai ateinama pagedėti kartą per metus prie didesnių duobių ar prie tų, prie kurių laukia televizijos kameros.

Tas savanoris, kuris iš patrioto virto savo paties antipodu, nežinojo, kad praeis beveik aštuoniasdešimt metų ir savo pačių priešingybėmis taps ir greta manęs Baltijos kelyję stovėję ar į jį kvietę žmones. Jei ligi šiol tebemanome, kad Lietuva yra valstybė, kurioje lygūs visi – prieš Dievą, atmintį ir istoriją, jei manome, kad ir šiandien kylančių grėsmių akivaizdoje kovojame už mūsų visų be išimties laisvę, nebeturėtume abejoti, ar palikti gatvių, universitetų auditorijų ar mokyklų pavadinimus, šlovinančius tuos, kurie už tokią Lietuvą nekovojo.

Lietuvos žydų bendruomenėje įvyko Irinos Guzenberg  ir Genricho Agranovskio  knygos „Vilnius: Lietuvos Jeruzalės pėdsakais“, antrojo pataisyto ir papildyto leidimo pristatymas.

Pasak antrojo leidimo redaktorės Dalijos Epšteinaitės, ši knyga yra unikali. Knyga yra vertinga, jei gera jos struktūra, nurodytos rodyklės, vardai, objektai, todėl ją galima vadinti enciklopedija. Ji apie Lietuvos Jeruzalę, Vilniaus žydus, apie neįkainojamą istoriją, kuri yra tyrinėjama ne tik Lietuvoje, bet daugelyje kitų šalių. Knygoje primenama Česlovo Milošo frazė: „…kai kalbame apie Vilnių, reikia atsiminti, kad didžiąja dalimi, tai buvo žydų miestas“…

Antrasis leidimas – ne paskutinis. Šią unikalią knygą įvertins kiekvienas, bent kiek besidomintis žydiškojo Vilniaus istorija. Knygą galima skaidyti į mažesnes, nes ji sudaryta tarsi iš atskirų kelionių po miestą vadovų. Kol kas abu leidimai rusų kalba. Knyga turėtų pasisekimą, jei būtų išversta į lietuvių ir anglų kalbas. Jos vertė – humanitariniai dalykai, kurie svarbūs Lietuvos jaunimui, ieškančiam jidiš istorijos palikimo. Autorė pateikia net senuosius gatvių pavadinimus, kokie jie buvo žydiškajame Vilniuje. Juk Vilnius niekada iki šeštojo 20 amž. dešimtmečio nebuvo lietuviškas, senamiestyje iki Holokausto skambėjo jidiš, toliau paėjus, rusų, lenkų kalbos. Knygoje justi žydiška dvasia ir tai yra autorių nuopelnas. Knygos vertė – ne tik naujas žvilgsnis, rodyklės, o dvasia, kas ir kur gyveno, ką veikė, ką valgė, kepė, kokia veikla garsėjo… Akį traukia senosios nuotraukos. Einant Vilniaus senamiesčiu verta pakelti akis į viršutinius namų aukštus, ten yra ką pamatyti ir net galima suprasti, ar senasis pastatas buvo žydų.