Mokslas, Istorija ir Kultūra

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Ketvirtoji dalis

100-mesciui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje tęsiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio publikaciją. Pradžia: 2017 01- 05; 01

Jau 1941 m. birželio 25 d. posėdyje Laikinoji Vyriausybė nutarė „Kaune eiti prie policijos organizavimo, o partizanų veiklą plėsti provincijoje, kur dar yra likusių bolševikų, komunistų ir žydų gaujų[1].  Birželio 26 d. LV kreipėsi į tik ką atvykusį vokiečių armijos lauko karo komendantą Kaune generolą von Pohl’į prašydama „1) dar labiau sustiprinti valymo akciją, 2) leisti dar plačiau pasireikšti mūsų partizanų būriams[2]. Kitame tos pat dienos posėdyje premjero pareigas laikinai einantis prof. J. Ambrazevičius konstatavo, kad „Lietuvos partizanai veikia kontakte su Lietuvos aktyvistų frontu ir Laikinąja Vyriausybe“, o kur karo veiksmai jau praėję – „partizanų veikimas persiformuoja į policijos funkcijas ir šaulius[3]. Ir tai nebuvo vien žodžiai be turinio. Užsuktas mechanizmas sukosi. Štai Alytaus Tautinio darbo apsaugos kuopa darbų suvestinėje apžvelgdama savo veiklą liepos pradžioje pažymėjo, kad „pagal piliečių pranešimus sulaikyti areštuoti 36 komunistai, 9 raudonarmiečiai ir didesnis skaičius žydų[4].  Charakteringa, jog lietuvių pareigūnas tiksliai nurodė areštuotų komunistų ir raudonarmiečių skaičius, tačiau žydų suskaičiuoti nepasivargino. Jei kas bent kiek žino LAF’o platintų atsišaukimų propagandinį turinį ir supranta lietuvių kalbos vidinę semantinę logiką, manau, pakankamai aiškiai suvokia, ką tai reiškė ir kodėl taip, o ne kitaip buvo reflektuojama situacija lietuvių pareigūno raporte.

Vokietijos mieste Waldkirche atidengiamas memorialas per Holokaustą nužudytų Lietuvos žydų atminimui

Vokietijos mieste Waldkirche atidengiamas memorialas per Holokaustą nužudytų Lietuvos žydų atminimui

 Tarptautinę Holokausto dieną Vokietija oficialiai pažymi kaip nacionalsocializmo aukų dieną. Ši diena minima nuo 1996 metų. Nedideliame Vokietijos mieste Waldkirche šiemet pristatomas filmas “Karl Jäger ir mes – ilgas Holokausto šešėlis  Lietuvoje”. Filmas buvo sukurtas, naudojant įvairių laikotarpių dokumentinius kadrus. Filmas ir memorialo atidegimas – tai kelių kartų miestelio bendruomenės projektas. Memorialas skiriamas nužudytųjų Lietuvos žydų, 1941- 1942m. Holokausto aukų atminimui. Jis atidengiamas sausio 29 d., dalyvaujant miesto gyventojams ir pakviestiems Lietuvos žydų bendruomenės atstovams. Ceremonijoje dalyvaus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Susitikimas su istoriku prof. dr. Antony Polonskiu

Polonskis bendr

LŽB nariai susirinko į susitikimą su istoriku Prof. Dr. Antony Polonskiu, kurio knyga išversta į lietuvių kalbą apie Žydų istoriją Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje. Diskusiją moderavo prof. Šarūnas Liekis.
Brandeis (JAV) universiteto profesorius, yra bene autoritetingiausias Rytų Europos žydų istorijos tyrinėtojas. Vienas naujausių jo darbų „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje” pateikia išsamų sintetinį istorinės, politinės ir kultūrinės žydų bendruomenės raidos minimose valstybėse vaizdą. Modernus ir gausiais archyviniais tyrimais paremtas darbas yra ne tik svarus indėlis į Rytų Europos žydų istoriją, bet ir ypatingai svarbus Lietuvos žydų istorijai.  Nors originaliame knygos pavadinime ir nėra Lietuvos vardo, tačiau istorinės realijos lėmė, kad Lietuva, būdama bendroje Lietuvos-Lenkijos (Abiejų Tautų Respublika) valstybėje ar Rusijos imperijos sudėtyje tapo neatsiejamu A. Polonsky studijų objektu.

Panevėžys mini Tarptautinę Holokausto dieną

Panevėžys mini Tarptautinę Holokausto dieną

     2005 m. lapkričio 1 d. Jungtinių Tautų organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją ir paragino kasmet pasaulyje sausio 27-ąją dieną minėti kaip tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Šios datos minėjimas siejamas su 1945 m., kuomet dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui sausio 27 d. buvo išlaisvinti Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai. Tai didžiausia nacistinės Vokietijos įkurta naikinimo stovykla, kurioje nužudyta apie 1,5 mln. žmonių, jų tarpe pagyvenusių ir vaikų, iš kurių apie 1 min. – žydų.

Lietuva yra Holokausto atminimo aljanso narė,i aktyviai dalyvaujanti tarptautinėse kovos su antisemitizmu programose. 1941 m. Lietuvą okupavo nacistinė Vokietija ir per kelis mėnesius buvo sunaikinta didelė Lietuvos žydų bendruomenės dalis. Dalis Lietuvos žydų, kaip darbo jėga, pateko į miestuose įsteigtus getus. Panevėžio getas buvo likviduotas 1941 m. rugpjūčio 17 d. Sušaudyta 13,5 tūkst. žydų. Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos tyrimų duomenimis per karą buvo sunaikinta 200 tūkst. žydų. Lietuvoje yra daugiau nei 200 masinių žudynių vietų, tiek pat senųjų žydų kapinių.

Paa5 getas

  

Pirmojo “Beigelių krautuvėlės” gimtadienio belaukiant

Pirmojo “Beigelių krautuvėlės” gimtadienio belaukiant

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / „Beigelių krautuvėlė“ Vilniuje visada kvepia šviežiais kepiniais

„Beigelių krautuvėlė“ pamažu tampa neoficialiu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės turizmo centru. Nors Vilniuje veikia ir oficiali tokia įstaiga, ji dirba ne itin sėkmingai. Todėl norėdami gauti naujausią informaciją apie tai, ką pamatyti, paragauti, su kuo pabendrauti, greičiau ją gausite būtent „krautuvėlėje“ Pylimo g. 4. Reikia paminėti, kad ji įkurta neturint tokio tikslo – 2014 m., tuomet tik „popieriuje“ gimęs projektas buvo tolerancijos kampanija prieš antisemitizmo ir neapykantos apraiškas viešojoje erdvėje. Tačiau galiausiai virto realiai egzistuojančia jaukia vieta.

beigeliu-krautuvele-vilniuje-5876492ae8f20:

Vienintelis Holokaustą išgyvenęs Šilalės žydas – Ruvinas Zeligmanas pasakoja apie žydų likimą jo gimtajame miestelyje

Vakarų Lietuvos miestelyje Šilalėje iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dauguma gyventojų buvo žydai.  Mūrinė žydų sinagoga pastatyta apie 1910 – 1914 metus dabartinių V. Kudirkos ir Maironio gatvių kampe. Dabar joje „Senukų“ parduotuvė. 

Zeligmanas

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Ruvinas Zeligmanas – vienintelis, išsigelbėjęs iš 1,5 tūkstančio Holokausto metu nužudytų Šilalės žydų. Kai 1941m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jis buvo 10-metis vaikas.

Nors Ruvinas jau seniai nebegyvena Šilalėje, kalbėdamas,  žemaičiuoja. Jo žmona taip pat žemaitė, namuose jie kalba žemaitiškai.

Šeimos namas sudegė prieš karą, degė visa gatvė, daug medinių namų,- prisimena didįjį 1939m. gaisrą R.Zeligmanas.

– Kokią Šilalę prisimenate, kai gyvenote su tėvais ir visa šeima?

– Tuo metu Šilalėje 60% gyventojų buvo žydai. Mano  tėvas  buvo religinis veikėjas: kantorius, apipjautymo specialistas, religijos mokytojas ir reznikas (košerinio skerdimo žinovas). Mokslus tėvas baigė garsioje Telšių ješivoje. Jis buvo gerbiamas žmogus, padėdavo Šilalės gyventojams, nes išmanė mediciną, gydydavo susirgusius. Šeimoje augome  4 vaikai. Mama rūpinosi namais ir vaikais. Gyvenom pasiturinčiai, tais laikais visi vaikai turėjom namuose po auksinę taurelę, mama per šventes statydavo sidabrines žvakides.

R.Zeligmanas uždega žvakes už nužudytus Šilalės žydus Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Zeligmanas Ruvinas2

Kaune paminėtos Judelio Marko 120-osios gimimo metinės

Kaune paminėtos Judelio Marko 120-osios gimimo metinės

Yudel_mark_001
Kauno žydų bendruomenės jidiš kalbos klubas prisiminė žymų pedagogą, jidiš kalbininką, visuomenės veikėją Judelį Marką (1897-1975). XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje jis dėstė Ukmergės žydų gimnazijoje, daug rašė pedagogikos klausimais, buvo vienas iš žydų tautos tarybos  vadovų, redagavo laikraščius jidiš kalba. 1936 m. išvyko gyventi į JAV, nuo 1970 m. gyveno Izraelyje. J. Markas parašė jidiš kalbos gramatiką, publikavo mokslinius straipsnius, o svarbiausias jo veikalas – 12 tomų aiškinamasis jidiš kalbos žodynas.
Judel3

Važiuoji į istorinį Lietuvos miestelį, o patenki į štetlą. Pasistengus – įmanoma!

KPD
Pradėdamas pasiruošimo Europos žydų kultūros dienai procesą, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos patvirtino šių metų renginių temą „Diaspora ir paveldas. Štetlas“. Tai sąmoningas, subrendęs ir aktualus pasirinkimas šaliai, kurioje iki XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigos buvusios gausiausios tautinės bei konfesinės mažumos – žydų – gyvenimas šurmuliavo būtent štetluose!
Žodis „štetl“ prieš apytikriai tūkstantį metų Europoje susiformavusia jidiš kalba reiškia „miestelis“.  Kai 70 m. e. metais buvo sugriauta Jeruzalės šventykla, žydai pasklido po pasaulį, pradėdami naują tautos gyvavimo etapą – gyvenimą diasporoje. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje nuo XIV a. II pusės įsikūrę žydai  ir jų palikuonys vadinami litvakais. Jie – aškenazių, iš Vokietijos žemių Viduramžiais nuo persekiojimų bėgusių žydų, atšaka.
Darbėniškė Estera Kverelytė – Lietuvos Ana Frank

Darbėniškė Estera Kverelytė – Lietuvos Ana Frank

Nuotraukoje:Kretinga apie 1940 m. Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivės (iš dešinės): pirma – Birutė Japertaitė, trečia – Estera Kverelytė.
lzinios.lt- R.Beniušis

Lietuva turi savo dar neatrastą A. Frank – Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę darbėniškę Esterą Kverelytę, taip pat rašiusią ir po savo žūties palikusią nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Kas ji, E. Kverelytė – svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje. Darbėnai – vienas iš daugelio nedidelių Lietuvos miestelių, kuriuose nuo seno gyvenę žydai sudarė nemažą gyventojų dalį. Čia 1924 ar 1925 metais Batios (1904–1941) ir Jošua (1898–1941) Kverelių šeimoje ir gimė jų pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų.

A. Vinokuras: lietuviai nėra žydšaudžių tauta

A. Vinokuras: lietuviai nėra žydšaudžių tauta

LRT, Virginijus Savukynas, LRT TV„Istorijos detektyvai“,www.lrt.lt
Lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų, sako žurnalistas, rašytojas, aktorius Arkadijus Vinokuras, kurio šeimą, kaip ir daugumą Lietuvos žydų, skaudžiai palietė Holokausto tragedija. Neseniai išleistoje knygoje „Mes nežudėme“ jis kalbasi su trisdešimt penkiais žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių nusikaltėlių vaikais, anūkais, giminėmis.
„Mano knyga nėra skirta kaltinti, teisti. Aš norėjau kalbėtis su jais. Aš esu žydų kilmės bendrapilietis, kurio tetos, seneliai nužudyti. Aš manau, kad jie taip pat aukos – tie budelių vaikai ir anūkai. Jie yra savo tėvų nusikaltėlių aukos. Jie visi iki vieno pasmerkė žydų žudynes“, – interviu laidai „Istorijos detektyvai“ sako A. Vinokuras. – Pokalbį noriu pradėti nuo klausimo, ar Jūsų seneliai sušaudyti Lietuvoje?
– Mano tėvo mama ir dvi mano tetos. Tuo metu jos buvo mažos mergaitės. Kauno gete. 1944 m. per „vaikų akciją“.
– Jūs gimėte Lietuvoje? – Taip, Kaune. Gyvenau dvidešimt dvejus metus. – Ką jūsų tėvai

Letuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Letuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

TREČIOJI dalis

100-mesciui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje tęsiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio publikaciją. IIi dalis. Pradžia 2017 01- 05.

Kaip rodo išlikę pakankamai gausūs archyviniai šaltiniai, memuaristika ir istoriografija provokiška[1]  (tiksliau tariant – pronacinė, nes kitokios Vokietijos, kaip tarptautinėje arenoje veikiančios realios geopolitinės galios, tuomet nebuvo iš principo) išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos/aneksijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo koncepcija bei strategija, daugiausia Lietuvos pasiuntinio Berlyne pulkininko Kazio Škirpos, jau keletą metų palaikiusio gerus, netgi bičiuliškus  santykius su aukštais nacių partijos veikėjais, įniciatyva[2], iš esmės pradėjo formuotis jau pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis –  t. y. dar 1940-ųjų birželio pabaigoje. Netrukus po Lietuvos aneksijos procesas įgijo pagreitį. Lietuvoje įsibėgėjant stalininėms represijoms peraugančioms į valstybinį terorą, radikalioms socialinėms-politinėms reformoms. Stichiškai antisovietinis organizuotas pogrindis Lietuvoje pradėjo formuotis dar 1940-ųjų spalio pradžioje Kaune. Tačiau šios strategijos pagrindinis kūrėjas ir svarbiausias ideologas vis dėlto buvo buvęs ilgametis Lietuvos karo attaché, vėliau – pasiuntinys Berlyne pulk. Kazys Škirpa[3]. Būtent jo iniciatyva bei pastangomis 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įsteigtas Lietuvių aktyvistų frontas. Lietuvoje LAF’o štabai įsikūrė Kaune ir Vilniuje. Be paties pulk. K. Škirpos svarbiais LAF’o veikėjais Berlyne ir Lietuvoje tapo E. Galvanauskas, Klemensas Brunius, Antanas Maceina ir Karolis Žalkauskas, Leonas Prapuolenis, Vytautas Bulvičius, Juozas Kilius, Adolfas Damušis, Jonas Pajaujis, K. Antanavičius, J. Vėbra ir kiti[4].

 Bendradarbiaujant bei konsultuojantis su vokiečių/nacių politinės ir karinės valdžios pareigūnais bei diplomatais – feldmaršalais Wilhelmu Keiteliu ir Walteriu von Brauchitshu, Abvero viršininku admirolu Wilhelmu Canariu ir Abvero pareigūnu atsakingu už ryšius su Pabaltijo antisovietinėmis organizacijomis pulk. ltn. Hermanu Graebė – pradėta rengti išsilaisvinimo iš sovietų okupacijos ir aneksijos programa. Išdirbta pakankamai detali lietuvių partizaninės kovos, sukilimo prieš sovietus karinė metodika, taktika ir politinė strategija[5].

LŽB pozicija Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo konferencijų centrui klausimu

LŽB pozicija Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo konferencijų centrui klausimu

Atsižvelgiant į paskutiniu metu medijose suintensyvėjusius pareiškimus dėl neva iškilusio pavojaus Vilniaus Šnipiškių žydų kapinių (toliau – Kapinės) išsaugojimui, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB)  jaučia pareigą dar kartą pristatyti svarbiausius faktus ir pateikti jais pagrįstą LŽB poziciją Vilniaus koncertų ir sporto rūmų (toliau – Sporto rūmai)  rekonstrukcijos ir pritaikymo konferencijų centrui klausimu.

Kol kas jokie Sporto rūmų rekonstrukcijos darbai nėra pradėti vykdyti, taigi ir joks galimas neigiamas poveikis Kapinėms šiuo metu nėra daromas. Kapinėse buvę Vilniaus Gaono palaikai perkelti į veikiančias Vilniaus žydų kapines (Sudervės g.),  jam pastatytas paminklas.

  1. Jau kuris laikas skleidžiami melagingi gandai, todėl būtina pabrėžti, jog: paminklai Kapinėse seniausiai sunaikinti, o Sporto rūmų pastatas pastatytas dar sovietinio režimo laikotarpiu. Šiuo metu yra parengti tik priešprojektiniai pasiūlymai, kurių pagrindu toliau turėtų būti rengiamas detalus techninis Sporto Rūmų renovacijos ir pritaikymo projektas, kuris bus kruopščiai analizuojamas ir vertinamas kompetetingų institucijų.
1945-ieji Vilniuje: kaip naciai sugriovė vieną didžiausių bibliotekų Europoje

1945-ieji Vilniuje: kaip naciai sugriovė vieną didžiausių bibliotekų Europoje

Pateikiame ištrauką iš „Versus aureus“ išleistos Anderso Rydelio knygos „Knygų vagys: dingusių bibliotekų paieškos“ Andersas Rydelis – švedų rašytojas ir žurnalistas, žurnalo „Konstnären“ vyriausiasis redaktorius. Knygų „Holivudą apvogę švedų piratai“ ir „Nulis, nulis – pasaulį pakeitęs dešimtmetis“ autorius. Rašo verslo, šių dienų aktualijų ir kultūros žurnalams „Veckans Affärer“, „Icon“ ir „Fokus“.
Autorius vaizdžiai aprašo savo kelią šiuolaikinėmis Vilniaus gatvėmis ir įvykius, kurie klostėsi nacių okupuotame mieste, dėmesį skirdamas 1945 metais sugriautam YIVO žydų mokslo institutui. Būtent instituto rūsyje nacistai rado tai, ko ieškojo – dešimtis tūkstančių knygų ir leidinių, kuriuos čia suvertė įsikraustę kareiviai.

 

Ona Šimaitė – tylioji kovotoja už gyvybę

Ona Šimaitė – tylioji kovotoja už gyvybę

Ona Šimaitė Izraelyje. Vilniaus universiteto bibliotekos nuotrauka
lzinios.lt  Sukanka 123 metai, kai gimė Ona Šimaitė, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusi nuo žūties dešimtis Vilniaus žydų. Prisiminkime tylų šios pasaulio tautų teisuolės žygdarbį. O. Šimaitės vardas Lietuvoje minimas nedažnai. Jį mena tik paminklinė lenta prie Vilniaus universiteto ir siaura gatvelė, vinguriuojanti nuo Užupio pašonėje esančio Kūdrų parko ir užsibaigianti stačiais laiptais, vedančiais į senamiestį. Į vietą, prieš septynetą dešimtmečių tapusią kančios ir mirties simboliu tūkstančiams mūsų piliečių, kuriems buvo lemta gimti žydais. Į buvusį Vilniaus getą, kur nacių okupantų valia paskutines gyvenimo dienas leido pasmerktieji išnykti. Į vietą, iš kur kukli bibliotekininkė O. Šimaitė, nepaisydama mirtino pavojaus, išgelbėjo ne vieną, netekusį vilties.

LRT „Radijo dokumentika”: Slabados miestelis

LRT „Radijo dokumentika”: Slabados miestelis

lrtradijas

P. Poderskio nuotraukoje – Vilijampolės ješivos pastate sovietmečiu veikė fabrikas.

Radijo dokumentika sausio 8 d., sekmadienį, 11.05 val. Kartojama antradienį  sausio 10 d. po 9 val. žinių “Ryto garsų” laidoje. Neries ir Nemuno santakoje XVII a. Radvilų įkurta privati Vilijampolės Slabada – laisva nuo baudžiavos gyvenvietė – iš pradžių buvo nedidelė ir dokumentuose vadinta kaimu, bet jau XVIII a. antroje pusėje amatais ir prekyba miestelis galėjo konkuruoti su kitapus upių esančiu Kaunu. XX a. sparčiai vystėsi pramonė. Čia iki II Pasaulinio karo veikė viena garsiausių Lietuvos ir Europos rabinų mokyklų – Slabados ješiva.
Slabadą galima būtų vadinti štetlų štetlu  – daugelis jos gatvių pavadintos Lietuvos miestelių vardais – Ariogalos, Linkuvos, Betygalos, Babtų, Gargždų, Josvainių, Tauragnų, Riešės, kiti pavadinimai – Vežėjų, Mėsininkų – mena čia gyvenusių ir dirbusių žmonių profesijas.
Slabados pavadinimas retai girdimas – šiandien štetlas plačiau žinomas Vilijampolės vardu, prieš II Pasaulinį karą jis tapo Kauno miesto dalimi.

Aštuntasis pasakojimas iš ciklo, skirto Lietuvos žydų miesteliams – apie Vilijampolę. LRT radijas atsigręžia į pamirštą Lietuvos žydų praeitį.

Letuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Letuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

100-mesciui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje pradedame publikuoti Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnius.

 I dalis

 Lietuvių istoriografijoje ir viešajame socialiniame-kultūriniame  diskurse didžiausia Lietuvos tragedija XX amžiuje dažniausiai įvardijama 1940-ųjų sovietinė okupacija labai greitai tapusi aneksija ir valstybingumo praradimas. Iš principo neginčijant šios modernaus lietuviško valstybingumo katastrofos istorinės reikšmės, vis dėlto, mano supratimu žvelgiant į platesnę ir gilesnę istorinę perspektyvą, istoriškai tai ne visai teisinga ir moralu. Didžiausia XX amžiuje tragedija Lietuvą vis dėlto ištiko ne 1940-ųjų birželį, kada tauta neteko laisvės bei valstybingumo. bet metais vėliau, kada jau nacių okupuotoje Lietuvoje prasidėjo Holokaustas. Taigi didžiausia XX a. Lietuvos tragedija yra kone pusę tūkstančio metų čia gyvenusios ir kūrusios lietuvišką pilietinę tapatybę žydų bendruomenės sunaikinimas. Nes nacionalinio valstybingumo praradimas, kaip rodo daugelio tautų istorinė patirtis, nėra negrįžtamas procesas. Kritinėmis istorinėmis aplinkybėmis tautai praradus nacionalinį valstybingumą, geopolitinei situacijai palankiai pasikeitus – jį atkurti įmanoma. Ir 1990-ųjų Kovo 11-ąją Lietuva tai padarė. Tuo tarpu buvusi visom prasmėm turtinga Lietuvos žydų – litvakų bendruomenė, deja, jau niekuomet nebebus atkurta. O tai gali reikšti ir reiškia tik viena, kad mūsų Lietuva, kuri daugeliui lietuvių reiškia dar dr. Jono Basanavičiaus įvardytus „Tautos namus”, taip ir liks mažesnė tuštesnė, tamsesnė, silpnesnė ir labiau pažeidžiama. Civilizaciškai. Emociškai. Kultūriškai. Demografiškai. Geopolitiškai.

Ko neteko Vilnius per Antrąjį pasaulinį karą?

Ko neteko Vilnius per Antrąjį pasaulinį karą?

Autorius: Marius Debesis 15min.lt

Šiandien Vilnių galima apibūdinti kaip baigiantį iš potrauminio sindromo išsivaduoti miestą, jame apstu plika akimi, o kartais tik giluminiu žvilgsniu pastebimų karo žaizdų, miesto netektis liudijančių žymių, rėžiančių bendrą miesto planą, kurios kasmet vis labiau smengą į užmarštį. Siekiant visapusiškai perprasti Vilnių reikia įsigilinti į bendrą praradimų visumą, susumuojant ko neteko sostinė per karą.

vilnius-1944-58653a4296640
Žengiant per miestą ir ieškant karo ,,palikimo“ derėtų apsibrėžti kategorijas vertybių, ko neteko Lietuvos sostinė karo metu. Pradėti reikia ne nuo kultūros, o nuo žmogiškųjų netekčių, nuo žmonių, kurie buvo neatskiriama Vilniaus miesto sudedamoji dalis. Žvelgiant į skaudžiausias netektis – Vilniaus žydų holokaustas iš miesto atėmė vieną svarbiausių miesto savitumo dalių, kuri dėl svarbos žydų kultūrai suteikė Vilniui Šiaurės Jeruzalės statusą. Nors tekste bus kalbama daugiausiai apie žydus, mirtis Vilniuje tykojo kiekvieno, nepaisant žmogaus socialinės padėties, religinių ar politinių įsitikinimų.
mazasis-getas-vilnius-po-58653a4459f50

Žydų dėkingumo dovanos savo gelbėtojams

Žydų dėkingumo dovanos savo gelbėtojams

Virginija SKUČAITĖ, “Kauno diena”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, drauge su Maltos ordinu siekdama praskaidrinti ir palengvinti iškilių Lietuvos piliečių – žydų gelbėtojų senatvę, teikia jiems įvairios materialinės paramos.

Talkina Maltos ordinas

“Mums labai rūpėjo ir rūpi, kad mus gelbėjusių žmonių senatvė būtų bent kiek praskaidrinta ir aprūpinta materialiai, nes suprantame, kad maža vien padėkoti ir pavadinti Pasaulio tautų teisuoliu. Tad išgelbėtieji, jų organizacijos stengiasi kiek įmanoma materializuoti savo dėkingumą gelbėtojams įvairiomis formomis”, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky po Vokietijoje Lietuvos žydų bendruomenės ir Maltos ordino šiemet surengto koncerto.

Koncerto metu surinktos lėšos – 123 tūkst. eurų – buvo skirtos  Pasaulio tautų teisuoliams Lietuvoje remti, finansuojant trejus metus truksiančius paramos gelbėtojams projektus.

Pasak Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje generalinio sekretoriaus Eitvydo Bingelio, dalis lėšų šiemet buvo skirta kortelėms, už kurias gelbėtojai galėjo įsigyti nekompensuojamųjų vaistų ir medicinos prekių.

Šalom! (I)

birzu-ugniag-768x478

Borisas JANUŠEVIČIUS „Biržiečių žodis“

Jau kurį laiką stebiu užsiplieskusį susidomėjimą tarpukariu Biržuose gausiai gyvenusiais žydais. Šifruojami mįslingi jų kodai, kuriami ir vykdomi projektai, stengiamasi suteikti šiai veiklai tarptautinės reikšmės foną. Į Biržus atskubėjo Izraelio ambasadorius, JAV ambasadorės pavaduotojas, Lietuvos vyriausiasis rabinas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė, Bruklino sinagogos prezidentas, LR Seimo nariai, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, kai kurių miestų žydų bendruomenių atstovai, ir daugelis kitų. Biržiečiai vyrai prisimatavo judėjų „jarmulkas“. Žydų kapinėse suskambo graudi kantoriaus giesmė. Dalis svečių tik dabar sužinojo, kad pasaulyje yra tokie Biržai su išlikusiomis unikaliomis žydų ir karaimų kapinėmis. Deja, tarp susirinkusiųjų jau nebuvoŠeftelio Melamedo, kuris save vadino vieninteliu Biržuose gyvu išlikusiu žydu. Daugiau kaip prieš metus Š. Melamedas mirė. 1941 m. birželį Šeftelis su broliu pasitraukė į Rusiją ir taip liko gyvas. 1945 metais sugrįžęs į gimtąjį miestą Vytauto gatvėje stovėjusių savo tėvų namų jau nerado – jie sudegė. Nerado ir prieš ketverius metus čia paliktų artimųjų. Motina Pajė, tėvas Peisachas ir septynmetis brolis Hirša buvo sušaudyti Pakamponyse. Apleistoms senosioms žydų kapinėms tvarkyti rodomas dėmesys, kurio jos niekada neturėjo. Paauglystėje čia žuvaudami mes, vaikai, niekuomet neidavom į gūdų kapų krūmyną.