Moralinio kompaso per Holokaustą nepraradę Teisuoliai – dviejų parodų herojai

Moralinio kompaso per Holokaustą nepraradę Teisuoliai – dviejų parodų herojai

Sausio 24-osios popietė Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje buvo skirta artėjančiai Holokausto aukų atminimo dienai ir Pasaulio tautų teisuoliams. Jų didvyriški poelgiai gelbėjant žydus Antrojo pasaulinio karo metais, susipynę gelbėtojų ir išgelbėtųjų likimai bei istorinis kontekstas pristatyti tądien muziejaus Tolerancijos centre atidarytose parodose „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ ir „Tarp gyvenimo ir mirties: gelbėjimo istorijos Holokausto akivaizdoje“.

Kilnojamos parodos „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ pristatyme ir diskusijoje dalyvavo jos kuratorė, muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja, lietuvių gelbėtojų dėka Holokaustą Kaune išgyvenusi prof. Irena Veisaitė, visuomenininkas, knygų apie žydų gelbėtojus autorius Rimantas Stankevičius ir Pasaulio tautų teisuolio, Prezidento Kazio Griniaus giminaitis, Kazio Griniaus progimnazijos Kaune direktorius Stanislovas Šimanauskas. Parodos atidarymą moderavo muziejaus edukacinių programų vadovė Jurga Jackevičiūtė.
 
Į jaukų atidarymo renginį susirinko gausi auditorija: Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir šios bendruomenės nariai, Holokausto meu išgelbėtieji Izaokas Glikas, Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, Gita Zimanaitė-Grinmanienė, Galina Plokšto-Vyšniauskienė, Sulamita Fromanaitė-Lev, Pasaulio tautų teisuolė Ramutė Dubininkaitė-Raškevičienė, kitų Teisuolių ir išsigelbėjusių artimieji, vilniečiai ir miesto svečiai.
 
Kadaise iš Kauno geto išgelbėta prof. Irena Veisaitė renginio metu atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje žydų gelbėtojai dar nėra pakankamai pagerbti.  „Daug kalbame apie partizanus, juos gerbiame už jų kovą už laisvę. Kova už laisvę yra labai svarbi, bet taip pat svarbu, kad niekas negalėtų pasakyti, kad Lietuva ir lietuviai yra šaulių ar žydšaudžių tauta. Aš pati esu išgelbėtas vaikas ir mane išgelbėjo ne vienas žmogus. Lenkiu galvą prieš visus gelbėtojus“, – kalbėjo prof. Veisaitė, su kurios gelbėjimo istorija, lydima autentiškų dokumentų ir nuotraukų, galite susipažinti parodoje ir ją lydinčiame kataloge.
Parodą „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ dvi savaites bus galima apžiūrėti Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre, o tuomet ji leisis į kelionę po Lietuvą – ją eksponuoti kviečiami kiti Lietuvos muziejai, kultūros centrai ir įstaigos.
 
Sausio 24-osios vakarą muziejuje atidaryta ir tarptautinė paroda „Tarp gyvenimo ir mirties: gelbėjimo istorijos Holokausto akivaizdoje“, skirta ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių žydų gelbėtojams ir išgelbėtiesiems, kurių istorijos pristatomos istoriniame kontekste. Tai – bendra Europos atminimo ir solidarumo tinklo (ENRS), Lenkijos žydų istorijos muziejaus „POLIN“ ir Nebylių herojų memorialinio centro Berlyne iniciatyva, įgyvendinta bendradarbiaujant su Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi ir kitais partneriais. Parodoje pristatomos gelbėjimo istorijos iš dešimties Europos šalių: Kroatijos, Danijos, Prancūzijos, Vokietijos, Vengrijos, Lietuvos, Nyderlandų, Lenkijos, Ukrainos ir Slovakijos.
Susirinkusius į parodos atidarymą pasveikino Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris, iš Varšuvos atvykęs ENRS iniciatyvinio komiteto vadovas prof. Janas Rydelis, Lenkijos ambasadorė Urszula Doroszewska ir Lietuvos kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas, taręs jautrų įžanginį žodį.
„Ši paroda leidžia dar kartą prisiminti vieną svarbiausių klausimų, keliamų dėl Holokausto. Tai yra teologinis klausimas: kur tada buvo Dievas? Aš manau, kad šita paroda ir šitie veidai rodo, kad Dievas nebuvo pasitraukęs – jis buvo čia, šių žmonių sąmonėje“, – kalbėjo dr. Kvietkauskas. Jis taip pat pabrėžė, kad, nors žydus gelbėjo ir inteligentai, ir dvasininkai, dauguma žydų gelbėtojų buvo paprasti žmonės, kurių vienintelė motyvacija buvo žmogiškumas.
 Į tarptautinės parodos atidarymą atvyko ir viena iš jos autorių Klara Jackl (Lenkijos žydų istorijos muziejus „POLIN“) bei parodos organizatorė Agnieszka Olczak (ENRS).  Viešnios dar ilgai bendravo su svečiais, dalijosi patirtimi su muziejaus darbuotojais.
Parodą „Tarp gyvenimo ir mirties: gelbėjimo istorijos Holokausto akivaizdoje“ kviečiame apžiūrėti iki 2019 m. kovo 17 d.
Pauliaus Račiūno nuotraukos
Sausio 27 – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Sausio 27 – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Išgyvenusieji Šoa prisimena skaudžias šeimų netektis, tradiciškai jie susirenka žydų bendruomenės buveinėje arba sinagogoje, pagerbia aukų atminimą uždegdami žvakes, ištaria, už ką jas dega. Ceremonija graudi ir jaudinanti. Tos minutės ir tyliai ištarti žodžiai sukrečia. Minos Frišman pasakojimas.

Mina Frišman su gyvenimo draugu.

Mina Frišman išgyveno Holokaustą, būdama vaiku, ji visada uždega didelę žvakę už savo žuvusią šeimą, prisimindama Kauno getą ir  Štuthofo koncentracijos stovyklą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai naciai įžengė į Lietuvą, vyko žydų izoliavimas ir žudymas. Minos šeima buvo didelė, šeši vaikai, abu tėvai dirbo Inkaro gamykloje Kaune.  Minai su šeima kaip ir visiems Kauno žydams reikėjo kraustytis į Kauno getą, prisisiūti geltonas žvaigždes. Minai dabar 86-eri metai, ji prisimena, kaip iš geto žydus gabeno į Štuthofo konclagerį.

‚,Ir šiemet uždegsiu žvakę, prisimindama Štuthofo konclagerį, į kurį mane ištrėmė iš Kauno geto kartu su visa mano šeima. Aš prisimenu savo seserį dvynę, kurią labai mylėjau.. Sesuo konclageryje mirė. Brolį ir tėvą ten nužudė. Uždegu už visos šeimos narius, kurie man buvo labai brangūs, už tėvelį, mamytę, už brolį. Mes šeimoje buvom 5 sesutės ir vienas brolis. Kai patekau į Kauno getą buvau 9-erių metų. Iki karo tėvelis išlaikė šeimą, jis dirbo Inkaro fabrike modeliuotoju, kūrė batų modelius. Mamytė siuvo odą tame pat fabrike. Štuthofe vyrus atskyrė nuo moterų, atskyrė ir vaikus, juos žudė dujų kameroje. Ten žuvo ir mažiausia sesutė. Mama buvo su mumis. Dirbom sunkiai, badavom. Davė mums po metalinį indą, į kurį įpildavo vadinamos sriubos ir gabaliuką duonos. Sulaukėm išvadavimo su mama ir seserimis..

Dabar manimi rūpinasi bendruomenė ir mano šeima, visą paramą, kas priklauso Holokaustą išgyvenusiems getininkams ir koncentracijos stovyklų kaliniams aš gaunu, jokių problemų neturiu, man padeda gyvenime. Visada dalyvauju Lietuvos žydų bendruomenės renginiuose, ateinu į Holokaustą išgyvenusių pagerbimą. Kasmet mūsų gretos mažėja.  Vaikams viską pasakojau apie Holokaustą. Labai sunku man prisiminti, ką aš išgyvenau. Tik išlikusi nuotrauka primena visą laimingai gyvenusią šeimą. Prisimenu mamą, kaip ji skaniai gamindavo šventinius patiekalus ir aš kartu su ja. Uždegdavom žvakes per Šabą, susėsdavom prie didelio stalo…