specialiai lzb.lt
Doc. dr. Aušra Pažėraitė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja
Litvakai pasaulyje šiandien kartais žinomi ne vien tik kaip žydai, kilę iš Lietuvos ar žemių, kadaise sudariusių Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, bet (ir) kaip misnagdai (literatūrine hebrajų kalba mitnagdai), t.y. chasidų judėjimo priešininkai. Kartais net šiaip, kalbant apie kokį nors ješivoje sėdintį vyruką, jei norima pabrėžti, kad jis ne chasidas, pasakoma, kad jis yra litvakas („litviše bochur“). Tai yra, šiandien yra žinoma aškenaziškų hareidim (skrupulingai praktikuojančių) kaip litvakų (kurie taip pat dar vadinami „ješiviniais“) ir chasidų. Šios sąsajos turi istorinį pagrindą, kuris siekia Vilniaus Gaoną ir jo palikimo plėtojimą Lietuvoje XIX ir XX a. pradžioje, pirmiausia Chaimo iš Valažino įsteigtos pirmosios didžiosios ješivos pavidalu (1803 m.), ir rabio Izraelio Salanterio pradėto „musar“ judėjimo įtakoje įsteigtų ješivų Lietuvoje ir kaimyninėse žemėse, kurių filialai XX a. pradžioje įsikūrė Izraelio žemėje, kur buvo perkeltos lietuviškosios Toros studijų tradicijos. Nuotraukoje Vilniaus Gaonas.





















