Kurdamas scenografiją Dalios Ibelhauptaitės režisuojamai Giuseppe’s Verdi operai „Trubadūras“ Marijus Jacovskis lieka ištikimas santūriai estetikai. Su Ieva Rekštyte scenos dailininkas kalbasi apie minimalizmą ir kompromisus teatre.
Iš šalies atrodo, kad jūs ir režisierė D. Ibelhauptaitė esate absoliučiai skirtingos teatrinės jausenos kūrėjai: jūs linkęs į minimalizmą scenoje, ji – į ištaigingumą. Kaip sekėsi bendradarbiauti statant „Trubadūrą“?
– Teatrinės estetikos skirtumai buvo ryškesni, kai prieš pusantrų metų statėme Mozarto operą „Visos jos tokios“. Tuomet šiek tiek užtruko, kol prisiderinome vienas prie kito. Tačiau juk skirtumai vieni kitus ne tik paneigia, bet ir papildo. Dirbant su „Trubadūru“ estetinių ginčų kyla kur kas mažiau, vienas kitą labiau jaučiam ir suprantam. Bent jau konkrečiu atveju tie skirtumai yra pranašumas – jie suteikia naujų impulsų ir išjudina mūsų nusistovėjusį supratimą. Galiausiai daug kas pasiekiama kompromisais. Pavyzdžiui, jeigu scenoje stovi stalas, man visiškai pakaktų ant jo matyti vandens stiklinę. Bet gal po ja patiesti servetėlę, o šalia padėti keletą laikraščių? O gal stalas turi būti visiškai tuščias?
Tad koks jūsų pasiektas kompromisas? Ar scenovaizdį pasirinkote prašmatnesnį, kaip įprasta šios operos pastatymams, ar nuosaikesnį?