2015 metų balandžio 16-oji – Yom HaŠoah (Holokausto atminimo diena), kai bus rengiamas tradicinis Gyvųjų maršas – kelionė į Panerius, kur nužudyta 70 000 Lietuvos žydų. Šiais metais renginyje be žydų bendruomenės dalyvaus ir 600 Vilniaus jaunuolių. Unikalus „Gyvųjų maršo“ startas – akcija „ Atminimo žvaigždė“ balandžio 16 d. 11 val. Vilniaus Rotušės aikštėje, kur 600 jaunuolių keliolikai minučių sustos į gyvą Dovydo žvaigždę.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako, kad Holokausto atminimo diena pažymima Gyvųjų maršu, yra nepaprastas įvykis, jis sukviečia daugiausiai žmonių prie Panerių memorialo, visi gali žygiuoti tą patį kelią, kuriuo žygiavo pasmerktieji, kai juos atveždavo iki geležinkelio stoties, liepdavo išlipti ir toliau varė paskutiniuoju jų gyvenimo keliu link Panerių.
F.Kukliansky: „Gyvųjų maršas yra masinis renginys, kuriame dalyvauti kviečiami visi, norintys pareikšti pagarbą ir pajusti tą patį, ką jautė žydai, varomi į mirtį vien todėl, kad gimė žydais. Jie ėjo kartu su savo tėvais, vaikais, seneliais, savo šeimomis, su naujagimiais ant rankų. Drabužius nuo nužudytųjų kūnų iškart nurengdavo ir parduodavo, o pinigus kitą dieną žudikai pragerdavo. Taip pasakojo liudytojai, šie liudijimai yra užfiksuoti Paneriuose gyvenusio žurnalisto Sakovičiaus. Nužudytųjų namus, butus iškart užimdavo kaimynai su visu užgyventu žydų turtu. Todėl sakau: yra apie ką pagalvoti.
Kasmet į Gyvųjų maršą atvažiuoja išgyvenusiųjų Holokaustą vaikai iš įvairių šalių, daugiausia iš Izraelio. Jų tėvai, buvę Vilniaus ir jo apskrities gyventojai jau yra palikę šį pasaulį. Juos gerbdami, vaikai ima atostogas, važiuoja savo sąskaita tolimą kelią, kad žygiuotų vėl su Gyvųjų maršo dalyviais į Panerius. Jie su dėkingumu žiūri į tuos jaunus lietuvius, dabar žygiuojančius drauge. Vis daugiau atsiranda žmonių, kurie nori įsigilinti į Holokausto istoriją, jiems nepakanka mokykloje girdėtų istorijos pamokų ne tik apie Holokaustą, bet apie visą Lietuvos žydų istoriją, kuri turėjo baigtis Holokaustu, bet nesibaigė. Mes čia esam. Istorija prasidėjo kur kas anksčiau, Holokaustas – tai tik žiauri istorijos atkarpa. Siekiant įvertinti bendrapiliečių žydų žudymą ir papasakoti apie tai savo vaikams, reikia žinoti gerokai daugiau, nei dabar mokoma. Lietuvos žydų bendruomenės pastangomis greitu laiku Vyriausybėje pradės veikti darbo grupė , kuri galvos, kaip reformuoti švietimo sistemą ir kaip jaunimui bei vyresniems papasakoti apie tikrąją žydų istoriją ir tai, kas nutiko Lietuvoje, kai Holokaustą vykdė naciai ir lietuviai. Gerbiu sąžiningus Lietuvos istorikus, kurie sugeba apginti istoriją ir kalbėti apie tai, kas tikrai buvo, remdamiesi faktais ir dokumentais, daryti išvadas ir jas pateikti visuomenei. Istorikas turi būti drąsus, istorijos iškraipyti negalima. Vokiečiai susitvarkė su nacių vykdyto Holokausto istorija. Aš tikiuosi sulaukti to laiko, kai Lietuva kalbės atvirai. Laukiu, kada bus pademonstruota pagarba gelbėtojams. Balandžio 16-oji yra skirta žuvusiųjų žydų atminimui, antroji dienos dalis juos gelbėjusių pagerbimui. Norėčiau surasti vietą Vilniuje, kur galėčiau nueiti su gėlėmis ir jas padėti prie paminklo, dėkodama gelbėtojams. Kur ta vieta yra? Aš klausiu jau daug metų. Kodėl pagerbdami žydų atminimą mes renkamės tik Panerių miške? Nėra vietos, kur gali nueiti ir sužinoti apie ištikusią žydus tragediją. Reikia pripažinti, kad ir mažuose miesteliuose susidomėjimas žydų istorija didėja. Visų mūsų pastangų ir Lietuvos valstybės dėka dabar yra „geras tonas“ – domėtis tuo, kas nutiko Antrojo Pasaulinio karo metais. Lietuvos žydų bendruomenė vertina jaučiamą atšilimą ir dėmesį žydams.“