Akušerė iš Lenkijos Stanisława Leszczyńska dvejus savo gyvenimus metus iki 1945-ųjų sausio 26 d. praleido Aušvico koncentracijos stovykloje. Tik 1965-aisiais ji ryžosi aprašyti savo patirtį.
Dvejus iš trisdešimt penkerių metų akušerės praktikos praleidau dirbdama kalinių akušere moterų koncentracijos stovykloje Aušvice. Tarp į stovyklą vežamų kalinių buvo ir daugybė nėščių moterų.
Man buvo pavestos akušerės pareigos trijuose barakuose, kurie buvo panašūs tiek struktūra, tiek išvaizda. Tik vienas iš jų turėjo plytų grindis, kituose dviejuose tokių nebuvo. Barakai buvo maždaug 120 pėdų ilgio, pastatyti iš medinių lentų, kuriose žiurkės išgrauždavo didžiules skyles.
Barakuose prie sienų iš abiejų pusių stovėjo triaukščių lovų eilės. Kiekvienoje lovoje ant purvino, plono, iš šieno pagaminto čiužinio, užteršto sudžiūvusiu krauju ir biologinėmis atliekomis, gulėjo po tris arba keturias sergančias moteris. Erdvės buvo tiesiog pergrūstos. Moterys savo kojas turėjo iškišti už lovos arba susisukti į kamuoliuką, kad galėtų išsitekti tokioje ankštoje erdvėje.