Lietuvos žydų bendruomenės 5775 metų kalendorius, skirtas litvakų medikams

Lietuvos žydų bendruomenės 5775 metų kalendorius, skirtas litvakų medikams

Aut. Geoff Vasil

   Jau daugelį metų Lietuvos žydų bendruomenė kartu su JOINT  išleidžia žydų kalendorius ir dovanoja juos bendruomenės nariams ir draugams per žydų Naujuosius metus. Kiekvienas leidimas turi savo temą. Šiemet – 5775 metų tema — Lietuvos žydų indėlis į mediciną. Pasirinkimas neatsitiktinis.

   Pastaraisiais metais Lietuvoje imta plačiau rašyti, kad mylimas vaikų pasakos personažas- Daktaras Aiskauda, to paties pavadinimo Kornejaus Čukovskio knygoje atsirado iš autoriaus pažinties su visų gerbiamu vilniečiu, įžymiu gydytoju humanistu, mokslininku, medicinos mokslų daktaru, visuomenės veikėju, labdaros organizacijų įkūrėju,Vilniaus žydų bendruomenės pirmininku ir šiaip geru žmogumi Cemachu Šabadu. Jo nuotrauka ant kalendoriaus viršelio. Visos kalendoriaus nuotraukos yra iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir YIVO fondų.

   Aiskaudos pasaka buvo laisvai modeliuojama pagal Daktaro Dulitlio (Do Little — “daryti mažai”) knygas, kurias anglų kalba parašė britų autorius Hju Loftingas ( bet negali to sakyti žmogui, kuris išaugo Sovietų sąjungoje, nes prasidės aistringi ginčai, panašūs į konfliktą dėl Vinipuko-Pucho / Winnie-the-Pooh tikrosios kilmės, arba dėl to, ar frazės “Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas” yra senovinis ukrainiečių valstiečių posakis, ar iš tikrųjų ateina iš Naujojo Testamento Pauliaus laiško žydams (o gal tai Roberto Chamberso, kuris išpopuliarino frazę cikle “Geltonai apsirengęs karalius”?). Teisėje nuosavybė beveik visada priklauso savininkui, o bandymas pasisavinti kultūros autorystę rodo „ nuoširdžią pagarbą“. Gal pasitaiko atvejų, principas veikia atbulai? Argi buvo įmanoma giliai ir plačiai rašyti apie tikrą asmenybę, gydytoją žydą, gal tuo metu tą daryti buvo geriau per fiktyvų vaikų pasakos Aiskaudos personažą?

   Prieš kelerius metus Vilniuje buvo pastatytas paminklas Šabadui ir jo antrininkui Aiskaudai, su šalia stovinčia mergaite, laikančia glėbyje katiną. Paminklas iš metalo. Prie jo yra maža ruda granito piramidė su keturiais skirtingų kalbų įrašais. Kiekvienas įrašas – šiek tiek kita prasmė, nors skaitantysis mano, kad įrašai yra vienodi. Žiūrovas turėtų pajusti skirtingas bendruomenes, besitelkiančias aplink tą nedidelę piramidę, kiekviena norėtų nugalėti ir suimti piramidės viršūnę, pakilusią virš šaligatvio vos keliais centimetrais. Regis, norima užimti savąją lingvistinę teritoriją po didžiuoju piramidės šešėliu. Kad ir ką mums pasakotų apie C. Šabado palikimą,- nebūna čia riedlenčių, draskančių piramidę, o tai liudija  kur kas didesnę pagarbą negu formalios deklaracijos, skaitomos  iškilmingose ceremonijose.

   Šabadas ir piramidė, nors ir maža, turi tam tikrą simbolinį rezonansą. Juk Vilniaus žydai prieš karą sudarė miesto elitą, bet tai nereiškia, kad Vilniaus žydai laikė save aukščiau kitų, nors gal kai kurie ir bandė taip daryti. To meto elitas reiškė, kad Lietuvos ir ypač Vilniaus žydai užėmė svarbias vietas Europos ir Lietuvos visuomenės hierarchijoje. C.Šabadas neatsirado iš niekur. Litvakai vaidino svarbius vaidmenis Lietuvos medicinos istorijoje visą laiką, net ir tada, kai dar nebuvo Lietuvos respublikos, o C. Šabadas yra tik ryški to didelio ledkalnio viršūnė. Kaip rašoma 5775 m. kalendoriuje, trys mokslininkai žydai iš Lietuvos yra tapę medicinos ir chemijos Nobelio premijos laureatais. Chemijos prizas 1982m. atiteko Aronui Klugui už jo indėlį į elektroninės mikroskopijos technologiją, iš esmės tai reiškia jo laimėjimą medicinoje.

   Kol kas nėra jokio “tautinio” lietuvio, Nobelio laureato. Galima svarstyti kartais reiškiamas lietuvių pretenzijas Lietuvoje gyvenusiam lenkui, jei išskiriam žydus ( apie juos dažniausiai girdim ,,išskyrus‘‘). Jis – Vilniaus lenkas Česlovas Milošas, kuris laimėjo Nobelio premiją 1980m. už 1951 m. išleistą politinį esė ‚,Pavergtas protas“. Ši knyga,  mano nuomone, nebuvo tikra literatūra. Nobelis šiuo atveju skirtas, ne pirmąkart ir ne paskutinį, politiniais sumetimais. Tai buvo antisovietinis veikalas, kurio tikslas – “demaskuoti” sovietų komunistinį auklėjimą ir švietimą kaip beverčius. Jeigu kada nors Nobelio komiteto pasirinktas veikalas turėtų galiojimo datą, tai būtų ši knyga.

   Litvakų gydytojų ir medikų mokslininkų indėlis į mediciną Lietuvoje ir pasaulyje – didžiulis, nors apie jį beveik nekalbama ir nerašoma pačioje Lietuvoje. Kalendoriuje yra daug pasakanti informacija: “1922 metais iš 391 daktarų Lietuvoje, 138 buvo žydų kilmės.” Sąraše įvardinami visi 138.

   Kalendorius gražiai išleistas, skoningas dizainas, vertingos nuotraukos: pasitelktas neryškių spalvų derinys. Tekstas lietuvių kalba, pabaigoje yra santrauka angliškai. Kiekvieno mėnesio puslapis – nauja išsami informacija. Kalendorinės dalies forma įprasta: žydų mėnesiai, virš modernaus kalendoriaus – nuorodos apie šventes ir vietinis Šabo pradžios ir pabaigos laikas.

Kalendorius skirtas ne tik žydams, jis suteikia daug naujų žinių lietuviams apie žydų gydytojų darbą Lietuvoje nuo XVII a., apie jų įnašą į Sveikatos apsaugą ir medicinos mokslą, apie gydytojus, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę, dirbusius Antrojo Pasaulinio karo meto getuose ir ten nukankintus, Paneriuose nužudytus.

   Galbūt daktaro C.Šabado arba Daktaro Aiskaudos personažas yra tinkamiausias įvaizdis ir įžanga pasakojimui apie prieškario žydišką Vilną, miesto nepažinojusiems, juk jis buvo tas idealas – išsilavinęs geras gydytojas, žiniomis ir kompetencija priklausęs elitui, bet niekada neatsisakęs padėti vargšams, tiems, kam jo pagalbos reikėjo ir niekada neišdavęs plačių humanistinių pažiūrų, pasišventęs tarnauti žmogui, jis tą darė kasdien. Visi, kas C. Šabadą pažino, vadino jį geru žmogumi. Profesionalus, padorus protingas — vertybės kurios apibrėžia prieškario litvakų bendruomenę, ir šiandieninę taip pat.

Žydišką 5775 m. Kalendorių rengusi Lietuvos žydų bendruomenės  komanda

Idėjos autorė ir sudarytoja – Maša Grodnikienė, LŽB pirmininkės pavaduotoja. Sudarytojai :  dr. Dovydas Ščupakas, Chaimas Buršteinas – LŽB vyriausiasis rabinas, dr. Ela Gurina – LŽB tarybos narė, Simonas Gurevičius – LŽB vykdantysis direktorius.

Apipavidalino ir maketavo: Viktorija Sideraitė Alon, Jūratė Juozėnienė.

Tekstus parengė Audra Kairienė.

Į anglų kalbą vertė Geoff Vasil.

Koordinavo Junona Berznitski – VŽB valdybos narė.

Dėkojame Fainai Kukliansky­ –  LŽB pirmininkei, Borisui Šteinui – Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkui, Genadijui Kofmanui – Panevėžio bendruomenės pirmininkui, Monikai  Antanaitytei  – LŽB referentei, Markui Jašai Zingeriui – VVGŽM direktoriui, Ilonai Murauskaitei – l.e.p. VVGŽM vyriausiajai fondų saugotojai, Michailui Duškesui – kolekcininkui , dr. Vladimirui Chijenui.