KAUNAS TARPUKARIO JIDIŠ LITERATŪROJE

KAUNAS TARPUKARIO JIDIŠ LITERATŪROJE

bbb

Goda Volbikaitė

Miestą, anot vokiečių literatūrologo Dieterio Ingenschay, galima suvokti tik kaip požiūrių į jį darinį, o miestą įprasminanti literatūra yra viena tų vietų, kurioje specifine forma užfiksuoti tokie požiūriai (Ingenschay, 2000, 8-9). Kalbant apie Kauno literatūros tyrimus galima pastebėti, kad į jį iki šiol dažniausiai žvelgiama išskirtinai pro lietuvių kalba rašytos literatūros prizmę, nors ir istorija, ir teorija mums byloja, kad miestas yra įvairovės, taigi – ir kultūrinės įvairovės – erdvė.

Tokią padėtį turbūt lėmė ne tik nacių ir sovietų okupacijų metais patirtos netektys, kitakalbio teksto suvokimui reikalingo gero atitinkamos kalbos ir kultūros išmanymo trūkumas, bet ir iki šių dienų gajus įsitikinimas, esą vertingiausias Kauno bruožas slypi jo „lietuviškume“. Laikinosios sostinės statusas šį miestą pavertė politiniu, ekonominiu, kultūriniu Pirmosios Lietuvos Respublikos centru, o ilgainiui – tautos simboliu. Tarpukariu čia buvo kuriamas ir instituciškai palaikomas nacionalinis lietuvių diskursas. Vėliau jis nekritiškai plėtotas sovietinės rezistencijos, nepriklausomybės atgavimo kontekstuose, kol galiausiai įsitvirtino monopolininko, Kauno tapatybę apibrėžiančiojo pozicijose, vadinamąsias tautines mažumas geriausiu atveju prisimenant kaip bendrą miesto lietuvėjimo istorijos foną ar priedą prie jos. Šis straipsnis atsirado ne iš paskatos nuneigti akivaizdų tautinės lietuvių kultūros įsivyravimą po Pirmojo pasaulinio karo, o bandant klausti, kokių suvokimų ir patirčių netenkame, kai miestą įkaliname nacionalinio pasakojimo rėmuose.

skaityti plačiau