Mes kalbame. Kalbame, kai džiaugiamės. Kalbame, kai norime išreikšti savo sielvartą. Kalbame, kai norime skleisti viltį. Kalbame ir tada, kai norime perspėti. Kalbame per džiugias šventes, kalbame per gedulingus minėjimus. Kartais kalbame, kad atvertume, o kartais, kad nuslėptume. Kartais kalba gydo, o kartais žeidžia, kartais sutaiko, o kartais supriešina.
Dar gi labai dažnai kalbame bėgdami nuo tylos. Bijome jos, nes tyla, stojusi vietoje įprasto kasdienio šurmulio, kasdienybės garsų, mums atskleidžia bauginamą tiesą apie tai, kaip žemai gali pulti žmogus, kokią griaunamąją jėgą sukelia žmogaus širdyje susikaupęs pyktis, keršto troškimas. Paimkite į savo rankas bet kurią knygą, pasakojančią mūsų laikų istoriją. Kiekviena ši knyga yra neišbaigta, kiekviename tekste tarp eilučių, jei tik susikaupsime ir atsiversime, išgirsime bauginamą tylą.