Renginiu ciklas ,,Likimai”

Ilgamečio LŽB bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus minėjimas

Ilgamečio LŽB bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus minėjimas

 Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės būstinėje (Pylimo g. 4), Jašos Heifetzo salėje spalio 14 d. vyko anapilin prieš pusmetį išėjusio LŽB garbės pirmininko, ilgamečio bendruomenės vadovo Simono Alperavičiaus gimimo metinių minėjimas. Bendruomenės  pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė pakvietė visus susirinkusius pažiūrėti dokumentinio filmo, kurio autorės – Junona Berznitski ir Gintarė Zakarauskaitė subtiliai filmavo apie savo gyvenimą kalbantį  S. Alperavičių, ir su jam būdingu švelniu humoru prisimenantį svarbiausius savo šeimos ir bendruomenės gyvenimo momentus.

Tas šiltas pasakojimas, atskleidžiantis  išmintingą charizmatišką,ypatingų akių ir žydiškų veido bruožų žmogų, kuris kad ir sunkiai sirgdamas, nevengė juokauti, pasakoti anekdotų ir rimtų skaudžių dalykų, pats ramiai dėstė, kaip jam  viskas rūpėjo. Simonui Alperavičiui kalbant iš ekrano, o juk daugybę kartų toje pat vietoje, kur ekranas, jis gyvai kreipdavosi į bendruomenės žmones.

Dabar, filmuotus kadrus žiūrinčių mintyse, pralėke visa sudėtingo gyvenimo epocha. Po filmo kalbėjusieji jo draugai ir bendradarbiai: Pranas Treinys, Saulius Sondeckis, Miša Jakobas, Faina Kukliansky prisiminė, koks garbingas įdomus ir taurus žmogus buvo Simonas Alperavičius, toks jis išliks visų jį pažinojusiųjų atminty.

Ypatingų komplimentų minėjime sulaukė filmo kūrėjos – Junona Berznitski ir Gintarė Zakarauskaitė, kurios sugebėjo jautriai išlaikyti tikrąjį S.Alperavičiaus veidą ir charakterį, pačios likdamos už kadro.

Kvietimas į 18-ąjį susitikimą iš ciklo “Likimai”

Gerbiamieji,

Kviečiame į 18-ąjį susitikimą iš ciklo „Likimai“,
skirtą pernai išėjusio buvusio LŽB pirmininko

gerb. Simono Alperavičiaus

gimimo metinių paminėjimui.

Renginio metu bus rodomas dokumentinis filmas skirtas S. Alperavičiaus atminimui.

Filmo autorės – Junona Berznitski ir Gintarė Zakarauskaitė

Renginys vyks:

Spalio 14 d. 18 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės būstinėje (Pylimo g. 4), Jašos Heifetzo salėje (III a.)
Renginio sumanytoja ir vedėja  –  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės  pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė

,,Likimų” vakaras

,,Likimų” vakaras

,,Likimų” vakaras, skirtas kantoriaus Michailo Aleksandrovičiaus 100-mečio jubiliejui paminėti.

Šiame minėjime vyko knygos ,,Šešios Michailo Aleksandrovičiaus karjeros” pristatymas, dalyvaujant knygos autoriui, žurnalistui ir vertėjui Leonidui Makhlis. Renginio moderatorius profesorius Leonidas Melnikas.

Renginio sumanytoja ir organizatorė LŽB pirmininko pavaduotoja Maša Grodnik.

likimai (1) likimai (2)

„CHARLIE 125“

 

16-asis susitikimas iš ciklo „Likimai“, skirtas vienam garsiausių XX a. aktorių ir režisierių, komedinio žanro atlikėjo Charlie Chaplin‘o 125-osioms gimimo metinėms paminėti „CHARLIE 125“.

Renginys vyko LŽB bendruomenėje birželio 10d.

Nebyliojo kino simbolis Čarlis Čaplinas savo unikaliu stiliumi iki šiol žavi ir traukia žiūrovą. Su niekuo negalėtume supainioti tų  juodų ūsų, šypseną keliančios eisenos, primenančios prisukamą žaislą, klasikinio silueto katiliuko, slepiančio vešlias garbanas, lazdelės ir sodriai pusmėnuliu paryškintų antakių. Visa tai asocijuojasi su legendinio Čarlio Spenserio Čaplino (Charlie Spencer Chaplin) asmeniu.

   Nuostabų artistizmą  Č.Čapline išugdė jo tėvai aktoriai. Buvo pasakojama, kaip jo motina dažnai stovėdavo prie lango savo bute Londone ir, žiūrėdama į praeivius, kopijuodavo praeivių judesius. Č.Čaplinas, žiūrėdamas į ją, išmoko išreikšti jausmus ir judesiais atskleisti žmogaus vidinę būseną. Čarlio vaikystė buvo sunki, tėvas buvo -alkoholikas, mama buvo  aktorė, tačiau dėl psichikos ligos turėjusi nutraukti karjerą.

Čarlis dar vaikystėje tapo našlaičiu, tačiau jam savotiškai pasisekė: nė į vieną Londono vaikų prieglaudą jis nepateko. Jį išgelbėjo gatvė, kurioje jis dainuodavo daineles ir parodijuodavo praeivius. Žmonės iš jo garsiai juokėsi ir už tai neblogai mokėjo. Čaplinas atsidūrė cirke, dar vėliau – teatro pantomimos trupėje. Vėliau Č.Čaplinas rašė: “Teatras, šokis, baletas – visur naudojama pantomima. Geresnės mokyklos kino aktoriui negali būti, kadangi kino esmė ir yra tylėjimas”. Aštuoniolikos metų Č.Čaplinas jau buvo profesionalus aktorius ir du kartus gastroliavo Amerikoje. . Čaplinas reformavo visą komedijos žanrą, situacijų komedijas pavertė charakterių komedijomis – būtent tokį vaidmenį įkūnijo Čarlis didžiojoje dalyje savo filmų, pavergdamas visų širdis.Nebebuvo juokiamasi iš personažo – buvo juokiamasi kartu su juo, nostalgija jungėsi su pasibaisėjimu socialine neteisybe. Būtent jo filmuose žiūrovai „gaudavo“ viską, ko siekia kiekvienas stebėtojas iš meno kūrinio. Čaplinas dovanoja meilės istoriją, painius nesusipratimus ir svarbiausia – laimingą pabaigą. Estetiškos ir iki skausmo visus lydinčios gyvenimiškos situacijos būdingos ir mūsų laiko žmogui.

„CHARLIE 125“

Kviečiame į 16-ąjį susitikimą iš ciklo „Likimai“,
skirtą vieno garsiausių XX a. aktorių ir režisierių, komedinio žanro atlikėjo
Charlie Chaplin‘o 125-osioms gimimo metinėms paminėti
„CHARLIE 125“

Renginyje dalyvauja:
Rafailas Karpis, tenoras

Andrius Radziukynas, fleita

Julius Černius, klarnetas

Vytautas Mikeliūnas, smuikas

Dovilė Sauspreikšaitytė-Juozapaitienė, altas

Povilas Jacunskas, violončelė

Sonata Zubovienė, fortepijonas

Rokas Zubovas, fortepijonas

Renginys vyks:
Birželio 10 d. 18 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės būstinėje (Pylimo g. 4), Jašos Heifetzo salėje (III a.)
Renginio sudarytoja ir vedėja  –  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės  pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė

Chaimas Potašinskas – vunderkindas, pianistas ir dirigentas, šmaikštuolis ir labai spalvinga asmenybė

LŽB bendruomenėje vykęs Chaimo Potašinsko 90m. ir Rozos Potašinskaitės-Levinienės 100m. jubiliejams skirtas susitikimas iš ciklo ‚‚Likimai“ sulaukė didelio susidomėjimo. ,,Likimų“ renginių vedėja ir sumanytoja – Lietuvos žydų (litvakų) pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė. Šį kartą susitikimą moderavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Leonidas Melnikas, o renginyje dalyvavo ir savo prisiminimus pasakojo šios akademijos profesorės Ch. Potašinsko ir jo sesers R.Potašinskaitės buvusios studentės, kurios savo nuoširdžiais žodžiais tarsi sugrąžino iš užmaršties iškilius įvykius, kurie šiais laikais greitai išsitrina iš atminties. Profesorė meno istorijos tyrinėtoja Liucija Drąsutienė dirbo koncertmeistere Ch.Potašinsko klasėje, kai jis pasiūlė padirbėti baleto studijoje. Profesorė šiandien prisimena savo mokytoją kaip neišsemiamų gabumų pianistą ir dirigentą. Tai buvo legendinis koncertmeisteris, puikiai improvizavęs, universalus muzikas. Pasak L.Drąsutienės, visas namų užduotis jis per pamokas artistiškai pagrodavo, pristatydavo muziką ir ugdė pasitikėjimą savimi. Ch.Potašinskas buvo ištikimas tekstui ir reikalaudavo, kad jį gerai išmoktų dainininkai.

Frida Zimanienė

  

Fridos Zimanienės šviesiam atminimui skirtas ,,Likimų” susitikimas Lietuvos žydų bendruomenėje vyko kovo 10 d. ir tapo nuoširdžių šltų prisiminimų ir geros muzikos vakaru, tarsi Frida tuo metu būtų sėdėjusi salėje. ,,Likimų” ciklo vedėja ir sumanytoja – Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė visiems susirinkusiems priminė, kad F.Zimanienė kartu su I.Lempertu įkūrė garsųjį bendruomenės Lektoriumą, kuris gyvuoja iki šiol.

Tai ji kalbindavo žydų vaikus pereiti mokytis į ką tik sukurtą pradinę Vilniaus Šolomo Aleichemo mokyklą, kai dar buvo abejojama jos reikalingumu ir ateitimi. F.Zimanienė tikėjo ir stengėsi, kad mokykla gyvuotų, trauktų vaikus ir plėstųsi. Šiandien jos svajonė išsipildė su kaupu.

Pirmasis Žydų mokyklos direktorius Simas Levinas prisiminė, kaip su Lietuvos Atgimimu, atkūrus Nepriklausomybę vis daugiau svečių iš Izraelio atvykdavo į Vilnių ir lankydavosi bendruomenėje. Ji visus kviesdavo į savo namus ir bandė vaišinti košeriniu maistu, bet sovietmetis tiek buvo suluošinęs žydus ir tradicijas, kad net kašruto taisykles daugelis buvo pamiršęs. Pasak S.Levino, daugelis žinojo, kad kiaulienos negalima valgyti, o ,,pieniškas’’ dešreles manydavo, esant pienišku produktu.

Lietuvos žydų bendruomenė minėjo Izraelio Lemperto atminimą susitikime ‘’Likimai”

 Lietuvos žydų bendruomenė sausio 20 d. minėjo šviesios ir išmintingos asmenybės , žydų kultūros tyrinėtojo Izraelio Lemperto atminimą.   Šio žmogaus nebėra gyvųjų tarpe jau porą metų, tačiau klausantis susirinkusiųjų prisiminimų, galėjai pagalvoti, kad šis šviesuolis čia pat. Izraelis Lempertas – inteligentiškumo etalonas: išprusęs, kuklus, su liūdnomis akimis, traukęs aplink save visus, su kuo bendraudavo. Laimingi žmonės, kuriems teko su juo dirbti. ,,Likimų” susitikime kalbėta apie I.Lemperto indėlį į tai, kad šiandien Lietuvoje imama po truputį suvokti, jog žydai yra svarbi šios šalies istorijos dalis. Jis. stengėsi pristatyti lietuviams ir pasauliui unikalų turtingą  litvakų pasaulį su ryškiomis asmenybėmis ir reikšmingais kultūros bei mokslo atradimais, kai šio pasaulio gyvybingumas Lietuvoje po Holokausto blėso. Prof. Lempertas taip pat kalbėjo apie tautų santykius tebeslegiančius stereotipus, suformuotus praeities kančių. Juk Lietuvos žydai maitinosi iš Lietuvos žemės ne tik ekonomiškai, bet ir fiziškai bei dvasiškai. Per daugelį kartų jie gyveno ne tik bendrumo su Europos ir pasaulio žydija jausmais, bet ir su meile Lietuvos žemei.

   LŽB bendruomenėje I.Lempertui buvo skirtas  tryliktasis ciklo,,Likimai” vakaras, kurį vedė šio ciklo sumanytoja ir organizatorė Maša Grodnikienė.

   Dr. Izraelis Lempertas gimė 1925 m. Mažeikiuose. Ilgą laiką dėstė Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame univer­sitete. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, gilinosi į judaikos problemas, tyrinėjo Lietuvos žydų kultūrą ir istoriją, dėstė Jidiš institute. Dr. Izraelis Lempertas paskelbė apie 40 mokslinių dar­bų Lietuvoje, Izraelyje, JAV ir kitur, o 2005 m. išleido veikalą „Litvakai“.

Iš ciklo “Likimai”

Lietuvos žydų (litvakų)bendruomenė  kviečia į dvyliktąjį susitikimą iš ciklo „Likimai“,
skirtą

Vilniaus vyskupo,
didžiojo žydų gelbėtojo,

Palaimintojo
Jurgio Matulaičio ingreso 95-osioms metinėms paminėti



Dalyvauja:

Vilniaus arkiviskupijos kurijos kancleris mons. teol. lic.
Robertas Šalaševičius

istorikė

 Genovaitė Gustaitė  
 „Vilniaus vyskupas Jurgis“

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė
Faina Kukliansky

Kartu uždegsime Chanukos žvakeles

Renginys įvyks gruodžio 4 d. 18 val.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (Pylimo g. 4)

 Jašos Heifetzo salėje (III aukštas)

Renginio vedėja ir sumanytoja –

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė

Lietuvos Žydų bendruomenėje susitikimas su Lietuvos ir Izraelio kompozitoriumi, džiazo muzikantu, pedagogu Viačeslavu Ganelinu iš renginių ciklo ,,Likimai”

Džiazo Tėvynėje Amerikoje  apie V.Ganeliną rašė, kad jis džiazui  reiškia tą patį, ką Froidas psichologijai. Kitais metais garsusis kompozitorius, džiazo virtuozas improvizatorius  švęs  70-metį. Jis sukūrė muziką 65-iems filmams.

   Lietuva yra V.Ganelino kūrybos Tėvynė, kurioje jis kūrė iki 1987 metų. Likimas buvo palankus jo talentui. Miuziklas ‚,Velnio nuotaka“ tapo lietuviško muzikinio filmo simboliu ir nepralenkiamu išlieka iki šios dienos. Pačioje šlovės viršūnėje V. Ganelinas su šeima nusprendžia išvykti  gyventi į Izraelį,  šiuo metu jis yra Jeruzalės Muzikos ir šokio akademijos profesorius.

Grįžus trumpam į Lietuvą, spalio mėnesį  Lietuvos Žydų bendruomenėje jam buvo skirtas  „Likimų“ vakaras, kurį vedė “Likimų” ciklo sumanytoja ir organizatorė Maša Grodnikienė, moderavo koncertų prodiuseris ir organizatorius Eugenijus.Šaltis. Pasakodamas apie savo draugą Slavą Ganeliną, jį vadino Lietuvos ir Izraelio džiazmenu.

,,V. Ganelinas gyvenime atrodo ramus žmogus, o prie instrumento – verda kunkuliuoja. Muziką jis kuria čia ir dabar. Jis improvizuoja po  keliolikos sekundžių, išgirdęs, tarkim, melodiją iš disko. Po dviejų taktų V. Ganelinas improvizuoja negirdėtą muziką,“- pasakoja E.Šaltis.  Džiazo klausytojai žino, kad geri džiazmenai improvizuoja kitų muziką, o  V. Ganelinas tai daro, kai jiems dedikuoja savo grojimą, nes dažniausiai jis groja tik savo muziką, kurią klausytojas dažnai nori įsirašyti, nes kitą kart ji bus grojama kitaip.

    Pasakodamas apie  gyvenimą Izraelyje nuo 1987m., V.Ganelinas sako, labai greitai pritapęs, nes jam padėjo sugebėjimas džiaugtis saule ir gyvenimu. Izraelį kompozitorius myli ir vadina tikru Babilonu, į kurį suvažiavę žydai iš viso pasaulio, atsivežė ir įvairių šalių kultūras. Įdomiausia, kad jie šias kultūras gina ir jas atstovauja visą likusį gyvenimą. V. Ganelinas pastebi, kad Lietuvoje dažnas žmogus kalba apie emigraciją, ,,zirzia ant savo Lietuvos“ . Iš Izraelio žmonės taip pat išvažiuoja, nes nenori gyventi  kariaujančioj valstybėj. Kompozitoriui keista, kad yra šalių, kurios drįsta kalbėti, kad Izraelis neturi egzistuoti.  Pasakodamas apie savo gyvenimą žydų valstybėje, jis sako:,, niekur nelindęs, alkūnėmis nesibrovęs, nors ten įprasta įrodinėti, šypsotis ir prašyti. Izraelyje požiūris į žmogų kitoks: visą laiką jauti, kad tave valstybė saugo.“

   V.Ganelinas pasakoja, kad  atsiradus kompiuteriams, jis ėmė tolti nuo džiazo. Pabandė groti ir suprato, kad nėra, ko taisyti. Tuomet nusprendė, kad kūrinys stipriausiu tampa grojant, nes tai prilygsta hipnozei . ,,Reikia hipnotizuoti publiką, o pradėjus taisyti, koreguoti, dažniausiai tik sugadini, -pasakoja apie ,,kūrybinę virtuvę“  kompozitorius. Aš pats save provokuoju. Negaliu kartotis. Reikia eiti pirmyn.“

Susitikimas su violončelininku D. Geringu iš renginių ciklo “Likimai”

Susitikimas su violončelininku D. Geringu iš renginių ciklo "Likimai"

Susitikimas su violončelininku D. Geringu iš renginių ciklo “Likimai”

Gegužės 15 d. Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetso salėje įvyko septintasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“. Šį kartą svečiavosi violončelės meistras, dirigentas ir pedagogas iš Vokietijos David Geringas ir Muzikos akademijos profesorė Silvija Sondeckienė. Abu jie pažįstami nuo ankstyvos jaunystės, todėl visas susitikimas buvo persmelktas bendrystės jausmo, bičiuliškų patirčių ir šviesiausių prisiminimų.

Maestro pasakojo apie savo šeimą ir begalinį mamos norą, kad visi vaikai grotų, apie pirmuosius  muzikinius bandymus ir šviesaus atminimo violončelininką bei pedagogą Michailą Šenderovą, pas kurį pradėjo mokytis būdamas vos šešerių metų. „Atėjau į mokyklą, buvo naujas mokytojas, kuris pasakė, kad mano rankos tinkamos, ir davė man viso gyvenimo tikslą“, – sakė violončelininkas D. Geringas.

Maestro prisiminė karo baisumus ir studijų metą, kai Maskvos konservatorijoje studijavo pas pasaulinio garso violončelininką, dirigentą, mecenatą Mstislavą Rostropovičių. D. Geringas ir S. Sondeckienė, kuri tuo pat metu irgi studijavo Maskvos konservatorijoje, dalijosi prisiminimais apie studijų laikus, vėlesnę maestro karjerą,  kai 1970 m. P. Čaikovskio konkurse jis  laimėjo I premiją ir aukso medalį. 2000 m. D. Geringas tapo Berlino Hannso Eislerio Aukštosios muzikos mokyklos profesoriumi, vadovavo daugeliui  meistriškumo kursų, o jo studentai tapo įvairių prizų ir apdovanojimų laimėtojais.

Susirinkusiesiems D. Geringas sugrojo tris kūrinius, vienas kurių – jo brolio sukurta baladė.  Žiūrovai galėjo džiaugtis ypatinga vakaro atmosfera, ore sklandančiomis bičiuliškomis nuotaikomis ir nuostabiais violončelės garsais

Susitikimas su istoriku hab. dr. A. Eidintu ir dr. A. Bubniu iš renginių ciklo “Likimai”

Dr. Arūnas Bubnys, hab. dr. Alfonsas Eidintas ir LŽB pirmininkas dr. Simonas Alperavičius

Dr. Arūnas Bubnys, hab. dr. Alfonsas Eidintas ir LŽB pirmininkas dr. Simonas Alperavičius

2012 m. kovo 22 d., 18.00 val. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje, įvyko šeštasis susitikimas iš renginių ciklo “Likimai” susitikimas su istoriku, diplomatu, rašytoju, hab. dr. Alfonsu Eidintu bei Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriumi dr. Arūnu Bubniu. Susitikimo tema „Lietuvos žydų istorija. Tragiškieji žydų istorijos puslapiai“.

Susitikimo metu buvo pristatomos knygos: A. Eidinto „Antanas Smetona ir jo aplinka“, „Jews Lithuanians and the Holocaust“ II leidimas, istorinio romano „Ieškok Maskvos sfinkso“ vertimas į rusų kalbą, „Antanas Smetonas ir jo aplinka“ bei „Žydai, Izraelis, palestiniečiai”. A. Bubnio sudarytas straipsnių rinkinys „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“

Susitikimas tarsi buvo padalytas į dvi dalis. Pirmojoje prof. A. Eidintas daugiausia dėmesio skyrė Holokaustui ir knygai „Žydai, lietuviai ir Holokaustas“. Šią knygą istorikas rašė būdamas Amerikos ambasadoriumi Lietuvai, kai 2002 m. gavo stipendiją ir tris mėnesius kaip eilinis pilietis Vašingtono Holokausto bibliotekoje ir archyvuose studijavo medžiagą apie Lietuvos Holokaustą. Daugiausia medžiagos ten pavyko rasti apie Kauno getą. Pasirodžius šiai knygai prasidėjo Holokausto švietimo programa ir knyga buvo išversta į anglų kalbą ”Jews, Lithuanians And The Holocaust”. Studija skirta plačiajam skaitytojui, kuris mažai žinojo apie Holokaustą. Trečiojoje knygos dalyje analizuojama, kaip Holokaustas paliko pėdsakus dabartinėje Lietuvos visuomenėje. Kaip teigia pats profesorius, sovietmečiu apie žydų tautos tragediją iš viso buvo nekalbama, nes žydų netektys prieštaravo sovietinei ideologijai. Tuo metu neegzistavo tautos, visi buvo tarybiniai piliečiai, tad ir Holokaustas neturėjo nacionalinio atspalvio. Sovietiniuose vadovėliuose taip pat nebuvo užsimenama apie Holokaustą, tad rašyti knygą šia tema prof. A. Eidintui buvo sudėtinga. Knygoje kalbama apie žydų ir lietuvių santykius sudėtingų istorinių išbandymų metu, kultūrinio, ekonominio, buitinio antisemitizmo apraiškas, vertinimo stereotipus, Holokausto pamokas. Autorius taip pat bando perteikti poholokaustinės lietuvių visuomenės nuotaikas ir pastangas suvokti faktą, kad dalis lietuvių aktyviai kolaboravo su naciais žydų žudynių metu.

Holokausto studijų temą pratęsė dr. Arūnas Bubnys. Jo sudarytas straipsnių rinkinys „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“ papildo prof. A. Eidinto studiją, tačiau, kaip pastebi A. Bubnys, nors Holokausto tema pastaruoju metu išleista nemažai knygų, literatūros šia tema vis dar trūksta, visuomenės supratimas pasireiškia paviršutiniškais ir stereotipiškai. Anot straipsnių rinkinio autoriaus, Holokausta Lietuvoje buvo gerai organizuotas biurokratinis procesas, kuriame dalyvavo ne grupelė visuomenės atplaišų, o įvairių rūšių Lietuvos policija.

Naujoje knygoje „Antanas Smetonas ir jo aplinka“ autorius daugiausia dėmesio skiria lietuvių tautos atgimimui ir nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimui XX amžiuje, jos raidai, ypač žmogiškajam metmeniui. Kas padėjo Antanui Smetonai du kartus būnant Lietuvos prezidentu, su kuo jis artimiausiai dirbo konstruodamas ir diegdamas autoritarinės valdžios modelį? Smetoną visuomet rėmė ištikimi draugai, padėjo jam ir tikėjo juo žmona Sofija, Juozas Tūbelis ir jo žmona Jadvyga, tautininkų ideologas kunigas Izidorius Tamošaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vladas Mironas ir kiti kunigai, teisininkas Stasys Šilingas, kariškiai Kazys Skučas, Kazys Musteikis. Studijoje ieškoma ir atsakymų, kodėl išsiskyrė Smetonos keliai su Augustinu Voldemaru, Vincu Krėve-Mickevičiumi, generolu Stasiu Raštikiu, Ernestu Galvanausku. Aprašytas ir Antano Smetonos šeimos, artimiausių draugų, bendražygių likimas po 1940 metų okupacijos. Viso renginio metu vyko labai įdomi istorinė diskusija, kuri sujungė kalbėtojus ir klausytojus į vieną visumą, suteikė galimybių kalbėti, abejoti, oponuoti ir sukurti vieną bendrą intelektualų disputą.

Susitikimas su filosofu prof. Leonidu Donskiu iš renginių ciklo “Likimai”

Susitikimas su Europos parlamento nariu, visuomenės veikėju, filosofu prof. Leonidu Donskiu.

Susitikimas su Europos parlamento nariu, visuomenės veikėju, filosofu prof. Leonidu Donskiu.

Vasario 23 dieną Lietuvos žydų bendruomenėje įvyko penktasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“ su Europos parlamento nariu, visuomenės veikėju, filosofu prof. Leonidu Donskiu. Vakaro moto buvo Henri Poincaré frazė: „Abejoti viskuo ir tikėti viskuo – du vienodai patogūs sprendimai: ir vienas, ir kitas atpalaiduoja nuo būtinybės samprotauti.“ Pagrindinis renginio leitmotyvas buvo savęs atradimas kitur ir per kitus, per keliones, dialogus, susitikimus.

Kaip vienus svarbiausių L. Donskio pasaulėvoką formavusių asmenų filosofas minėjo savo tėvus medikus, kurie jam sukūrė tobulą vaikystės ir paauglystės pasaulį, kupiną muzikos, knygų, noro pažinti ir emocinio saugumo. Anot filosofo, savo tėvui jis be galo dėkingas, kad daugelį svarbiausių gyvenimo patirčių jis išgyveno subrendęs kaip asmenybė. Jau baigęs universitetą L. Donskis su tėvu išvyko į Ameriką aplankyti ten gyvenusių giminių. Kartą, jiems vaikštant po miestą, tėvas pagaliau prabilo apie skaudžiausią savo gyvenimo patirtį: Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo vienas iš dešimties Butrimonyse likusių gyvų žydų. Tuokart buvo nužudyta apie 2000 žydų, bet pavyko išgyventi filosofo seneliams, dėdei ir tėvui, kuris, tobulai kalbėjęs jidiš, niekuomet šia kalba nešnekėjo su sūnumi. Filosofą nepaprastai sukrėtė ši patirtis, tad jis tikina, kad jei tragišką šeimos istoriją būtų išgirdęs anksčiau, jo asmenybės formavimuisi tai būtų padarę nepataisomą žalą.

Jau ėmęs studijuoti doktorantūroje L. Donskis laimėjo stipendiją ir turėjo galimybę tobulintis bet kuriame JAV universitete. Filosofas sąmoningai pasirinko Dikinsono koledžą, kuriame sociologijos ir antropologijos skyriaus vedėju, sociologijos ir lyginamųjų civilizacijos studijų profesoriumi dirbo Vytautas Kavolis – viena autoritetingiausių L. Donskiui asmenybių. Kaip teigia pats filosofas, šio žmogaus įtaka buvo didžiulė – jis išmokė rašyti akademinį tekstą Amerikos žurnalams, bendraudamas su juo susipažino su A. Nyka-Niliūnu, A. Mackumi, V. Adamkumi, kitais žymiais išeivijos visuomenės veikėjais. Antras labai svarbus L. Donskiui žmogus buvo politologijos profesorius Aleksandras Štromas. L. Donskis jų draugystę apibūdina kaip moralinio veidrodžio efektą, kai vienas kitą tarsi papildo savybėmis, kurių neturi, bet randa kitame. Filosofas kalbėjo, kad geriausias jo gyvenimo draugas ir didysis kritikas yra jo žmona, kuri visada išklauso, esant reikalui kritikuoja, bet visada tai daro pelnytai ir pagrįstai.

Paklausyti filosofo prof. Leonido Donskio susirinko pilna salė.

Paklausyti filosofo prof. Leonido Donskio susirinko pilna salė.

Susitikimo metu vyko atvira diskusija apie lietuvių ir žydų santykius, svarstytos įvairios nepakantumo ir antisemitizmo apraiškos.

Šis susitikimas buvo ypatingas savo intelektualia atmosfera, kai diskursas – natūralus, betarpiškas, išgrynintas ir tikras – sujaudina iki širdies gelmių, tampa kiekvieno savastimi ir ima gyventi girdinčiųjų sąmonėje.

Susitikimas su pianistu ir muzikologu Leonidu Melniku iš renginių ciklo “Likimai”

Kamerinis ansamblis „Musica Camerata Baltica“: Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas.

Kamerinis ansamblis „Musica Camerata Baltica“: Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas.

2012 m. gruodžio 5 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje įvyko ketvirtasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“, kurio organizatorė, sumanytoja ir vedėja yra Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė. Renginyje dalyvavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. habil. dr. pianistas, vargonininkas ir muzikologas Leonidas Melnikas. Kartu su juo muzikavo smuikininkas Borisas Traubas ir violančelininkas Valentinas Kaplūnas. Ketvirtojo susitikimo tema buvo „Istorija ir mes“. Renginyje viešėjo iš Maskvos atvykusi L. Melniko žmona Maja ir sūnūs Maksas bei Miša. Susitikimas buvo skirtas naujai L. Melniko knygai  „Lietuvos muzikinio paveldo pėsdakais“.  Renginio moderatorė žurnalistė Olga Ugriumova itin daug dėmesio skyrė knygos atsiradimo aplinkybėms, įdomiems istoriniams faktams, paties autoriaus santykiui su žymiais žydų tautybės muzikais ir kūrėjais.
Susitikimo metu L. Melnikas pasakojo, kad medžiagą šiai knygai rinko keliolika metų, tyrinėdamas žydų muzikinį paveldą, jis rėmėsi nepublikuotais archyviniais šaltiniais, medžiaga iš senųjų periodinių leidinių, jau spausdintais veikalais ar straipsniais, prisiminimais, visa tai sudėdamas į vientisą sklandų pasakojimą.

L. Melnikas savo studijoje akcentuoja XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį, kai Lietuvos žydų kultūra itin klestėjo, nors taip pat skiria nemažai dėmesio muzikavimo tradicijų ištakoms ir žymių litvakų muzikų kūrybinio kelio tąsai jau už Lietuvos ribų. Knygoje pasakojama apie iš Lietuvos kilusius pasaulinio garso muzikus – pianistą Leopoldą Godowsky ir smuikininką Jaschą Heifetzą, brolius Mishą ir Alexanderį Schneiderius – garsaus Budapešto kvarteto artistus, pianistą Vlado Perlemúterį – vieną ryškiausių prancūzų fortepijono mokyklos atstovų, kompozitorių ir pedagogą Maksimilianą Šteinbergą bei kitus svarbius žydų tautos muzikus.
„Šia studija kaip tik ir mėginama bent iš dalies užkamšyti esamas spragas, priminti tai, kas pamiršta, atkurti įvykių eigą, nustatyti jų ryšius. Studijoje akcentuotas XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės laikotarpis, nes kaip tik tuomet Lietuvos žydų kultūra išgyveno klestėjimą ir pakilimą, itin paženklintą litvakų dvasia.“
Muzikologas L. Melnikas susitikimo metu pakerėjo publiką gebėjimu įdomiai pasakoti, įterpti juokingas ar subtilias detales, dalytis netikėtais istoriniais ir muzikiniais faktais.
Ketvirtasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“ buvo vakaras, kupinas nuostabios muzikos skambesio, įdomių pasakojimų, intelektualaus bendravimo, šiltų prisiminimų nuotrupų ir žodžiais nenusakomo jaukumo jausmo, kuris tarp susirinkusiųjų pleveno ištartais žodžiais ir skambančiais  muzikos garsais.

Visas gyvenimas – prie judaikos lobio

Fira Bramson ir dr. Mindaugas Kvietkauskas uždega pirmąją Chanukos žvakę

Fira Bramson ir dr. Mindaugas Kvietkauskas uždega pirmąją Chanukos žvakę

2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje įvyko trečiasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“. Susitikime „Visas gyvenimas – prie judaikos lobio“ dalyvavo knygos „Prie judaikos lobio“ autorė Fira Bramson-Alpernienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, knygos vertėjas dr. Mindaugas Kvietkauskas. Renginys vyko pirmąją Chanukos dieną, todėl ciklo „Likimai“ sumanytoja ir vedėja Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė pakvietė Firą Bramson ir dr. Mindaugą Kvietkauską uždegti pirmąją Chanukos žvakę. Vėliau susitikimo dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti autorės pasakojimo apie jos gyvenimo įvykius, knygos atsiradimo aplinkybes ir jos svarbą judėjiškai kultūrai.
Knygą „Prie judaikos lobio“ sudaro autorės pasakojimas apie jos šeimos likimą, straipsniai ir pranešimai, skaityti konferencijose, kongresuose, simpoziumuose įvairiose šalyse, mokslininkų atsiliepimai apie E. Bramson-Alpernienės veiklą ir darbus, jos darbų – publikacijų, pranešimų, surengtų parodų – bibliografija ir bibliografija apie pačią knygos autorę.

Prof. Icchok Niborski iš Paryžiaus jidiš centro Medemo bibliotekos teigia: „Firos Bramson asmenybė simbolizuoja nuostabų laikotarpį, pasaulietiškosios jidiš kultūros suklestėjimą Lietuvoje. Fira vis dar įkūnija šiandien seniai pamirštą Lietuvos žydų inteligentijos dvasią, kuria alsavo jos tėvai ir kiti šios žymios Kauno šeimos nariai.“

„Prie judaikos lobio“ – dvikalbė knyga, kurią galima rasti net devyniolikoje Prancūzijos, Vokietijos, Izraelio, Didžiosios Britanijos, JAV, Argentinos ir kitų pasaulio šalių bibliotekose, prabylanti į skaitytoją lietuvių ir jidiš kalbomis. Tekstai pateikti greta vienas kito vienoje atlankoje. Šitas dviejų kalbų, lyg dviejų upių, tekėjimas greta tarsi simbolizuoja žydų ir lietuvių tautų kelių šimtmečių gyvenimą šalia.

Firos Bramson vaikystė prabėgo tarpukario Kaune, Ožeškienės gatvėje, karo išvakarėse ji baigė
Šolom Aleichemo žydų gimnaziją ir kitą rytą išėjo iš Kauno su draugais link Utenos, Zarasų į Rusiją. Išėjo tėvo raginama, nes jis suprato, kad pasitraukus į Rusiją yra galimybė išgyventi. Prasidėjo baisioji karo odisėja, vėliau Fira grįžo į Vilnių, dirbo Miškų ministerijoje. 1989-ieji kita linkme pasuko Lietuvos ir pačios E. Bramson-Alpernienės gyvenimą, – ji buvo pakviesta į Knygų rūmus tvarkyti Antano Ulpio, buvusio Knygų rūmų direktoriaus, per sovietmetį išsaugotą ir suslapstytą judaikos fondą. Niekada nedirbus bibliografe, tokiam darbui ryžtis nebuvo lengva. Kaip pasakojo pati Fira, ji ilgą laiką abejojo, ar verta užsiimti nauja veikla. Tačiau pamačiusi Šv. Jurgio bažnyčioje įrengtoje milžiniškoje saugykloje kalnus suverstų žydiškų knygų ir rankraščių, atrodžiusių kaip daugybė beglobių našlaitėlių, autorė suprato negalinti į visa tai žiūrėti abejingai ir kitą rytą Knygų rūmų direktoriui Algimantui Lukošiūnui atnešė prašymą priimti ją į darbą. „Taip buvusiuose Knygų rūmuose prasidėjo beveik dvidešimt įdomiausių mano gyvenimo metų“, – sako knygos „Prie judaikos lobio“ autorė. Jos darbas buvo sutvarkyti kalnus suverstų žydiškų knygų, kurių daugelis buvo be viršelių, išplėšytais lapais, todėl kiekvienos knygos identifikavimas būdavo savotiškas iššūkis.
Susitikimo "Visas gyvenimas - prie judaikos lobio" dalyviai

Susitikimo “Visas gyvenimas – prie judaikos lobio” dalyviai

Susitikime „Visas gyvenimas – prie judaikos lobio“ dalyvavo Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Vytautas Gudaitis, leidybos skyriaus vedėja Jūratė Bičkauskienė, pavaduotoja Loreta Pakalniškienė, Onutė Taluntytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Alma Lapinskienė, Antano Ulpio našlė Morta Ulpienė su sūnumi.

Knyga „Prie judaikos lobio“ – tai savotiškas žydų kultūros žinynas, atskleidžiąs Vilniaus žydų gilias kultūrinio gyvenimo šaknis, tradicijas, mastą, aibę įdomiausių akimirkų.

Susitikimas su žymiu Rusijos režisieriumi Eugenijumi Cimbalu iš renginių ciklo “Likimai”

Susitikimas su žymiu Rusijos režisieriumi Eugenijumi Cimbalu

Susitikimas su žymiu Rusijos režisieriumi Eugenijumi Cimbalu

2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos žydų bendruomenės J. Heifeco salėje vyko antrasis renginys iš Mašos Grodnikienės organizuojamo renginių ciklo „Likimai“. Šiame susitikime žymus Rusijos režisierius Eugenijus Cimbalas pristatė filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“. Renginį moderato žurnalistė Nina Mackevič, jame dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės nariai, Antrojo pasaulinio karo metų žydų gelbėtojų artimieji, Lietuvos inteligentai (mokslininkai – istorikai ir kiti akademinės visuomenės atstovai, kinematografai, literatai, medikai). Renginyje režisierius pristatė paskutinį savo darbą – dokumentinį filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“, sukurtą pagal Tamaros Lazersonaitės– Rostovskajos  patirtus išgyvenimus Kauno gete. 
Kaip teigė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir kiti renginio dalyviai, šis filmas žiūrovui padarė labai stiprų įspūdį kaip istorinis dokumentas ir kaip meninis kūrinys.
Lietuvos žydų bendruomenė mano, kad režisieriaus E. Cimbalo filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“ turėtų pamatyti visi Lietuvos gyventojai, ypač mokiniai, kuriems ši juosta būtų svarbus edukacinis dokumentas apie Lietuvoje įvykusią Holokausto tragediją.

“Amžininkų susitikimas” iš renginių ciklo “Likimai”

„Amžininkų susitikimai“: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis

„Amžininkų susitikimai“: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis

2011 m. spalio 27 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje, įvyko pirmasis naujo susitikimų projekto, pavadinimu „Likimai“, renginys. Tokie susitikimai bus kiekvieną mėnesį, jų metu dalyviai turės galimybių artimiau susipažinti su žinomais ir įdomiais žmonėmis.
Pirmojo renginio tema buvo „Amžininkų susitikimai“, kuriame dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis.
Renginio dalyviai buvo pasirinkti neatsitiktinai. Tarp šių dviejų iškilių žmonių esama daug bendro. Jie abu gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jų daugiau niekas nesieja, bet pažvelgus giliau surasime daug bendrybių. Sauliaus Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis, prieš karą būdamas Šiaulių miesto burmistru, gelbėjo žydus nuo Holokausto. Tuo pat metu, tik Rusijos gilumoje, likusiems be tėvų globos vaikams Simono Alperavičiaus tėvas Chaimas Alperavičius įsteigė vaikų namus ir jiems vadovavo.

Pradėdama renginį projekto „Likimai“ iniciatorė ir organizatorė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė sakė: „Viename interviu maestro Saulius Sondeckis teigė: „Dabar esu laisvas ir galiu daryti tik tai, kas man malonu ir bendrauti su tais, su kuriais jaučiuosi gerai.“ Iš to darau išvadą, kad mes patenkame į maestro draugų ratą. Kaip sakoma, Mona Liza šypsosi tik tiems, kuriems nori.“
Renginį moderavo žurnalistė Olga Ugriumova ir profesorius Leonidas Melnikas.
Susitikimas prasidėjo trumpu Junonos Berezkicki sukurtu filmuku apie dr. Simoną Alperavičių ir maestro Saulių Sondeckį. Vėliau abu pašnekovai pasakojo apie savo pasirinktą profesinį kelią, svarbiausius pasiekimus, sukurtus ir įgyvendintus projektus, sutiktus įdomius žmones. Pirmininkas kalbėjo apie Lietuvos žydų bendruomenės įkūrimą, darbą joje, apie suorganizuotą grandiozinį renginį, skirtą Vilniaus Gaonui, patirtas malonias ir sunkias akimirkas.
Maestro Saulius Sondeckis pasakojo apie savo, kaip dirigento kelią, per ilgus dešimtmečius įsteigtus ir išugdytus orkestrus, įdomiausius projektus, tokius kaip „Nakties serenada“.
Visas susitikimas buvo persmelktas malonaus bendrumo jausmo, kai renginio dalyviai, moderatoriai, organizatoriai ir visi susirinkusieji jautėsi lyg

Antonio Maria Baggio. Kam tu jį sutikai?

Edit Stein

Edit Stein

Edith Stein – Prūsijos žydė, gimė 1891 m. Vroclave. Studijavo Vroclave, Getingene ir Freiburge. Ji – viena didžiausių XX amžiaus filosofių. Nors gyveno neilgai, paliko ne vien reikšmingų dvasinių ir filosofinių veikalų, bet ir svarbių vertimų su komentarais. 1915-1916 dirbo medicinos sesele austrų karo lauko ligoninėje. Grįžusi prie studijų, tapo Edmundo Husserlio (1859-1938, vokiečių filosofo, fenomenologijos pradininko) asistente. Pirmąją 1922 m. dieną priėmė krikštą, o nuo 1923 iki 1931 metų gyveno ir dėstė Spiros dominikonių vienuolyne. Nacistams paėmus valdžią tapo nebeįmanoma dėstyti Vokiečių mokslinės pedagogikos institute Miunsteryje, kur buvo pradėjusi darbą prieš metus. 1933 metais ji įstojo į Karmelio vienuolyną Kelne, pasivadindama Terese šv. Kryžiaus Benedikta, 1938-aisiais išvyko į vienuolyną Olandijoje. Ten kartu su seserimi Rože nacistai ją suėmė ir nugabeno į Osvencimą; abi mirė dujų kameroje 1942 m. rugpjūčio 9 d. Jonas Paulius II ją paskelbė šventąja ir viena iš Europos globėjų.

„Kam tu jį sutikai?” Šitaip Edithos Stein motina klausė dukros prieš šiai įstojant į Karmelio vienuolyną. Šitaip ji, tipiška stipri moteris žydė, išreiškė savo religinį sutrikimą ir apmaudą dėl Jėzaus, kuris atima iš jos dukterį: „Kam tu jį sutikai? Neturiu nieko prieš jį. Be abejonės, jis buvo nuostabus žmogus. Bet kodėl pasiskelbė Dievu?”

Palikti motiną dėl vienuolyno ar atsižvelgiant į jos valią gyventi naujuoju tikėjimu pasiliekant šeimoje? „Klausimas buvo toks delikatus, – rašo Edith Stein, – kad niekas nebūtų galėjęs tvirtai pasakyti, koks kelias yra teisingas. Nesunkiai būtų galima surasti gerų motyvų, palaikančių abu sprendimus. Turėjau žengti žingsnį visiškoje tikėjimo tamsoje. Tomis savaitėmis dažnai galvojau: kuri iš mudviejų nusileis, mano motina ar aš? Tačiau abi išlaikėme savo pozicijas iki paskutinės dienos“.

Nacistai ką tik užėmė valdžią ir jau ėmė ryškėti jų politika žydų atžvilgiu. Būtent tuo metu E. Stein aiškiai suvokė savo istorinį likimą: „Buvau girdėjusi apie griežtas nuostatas žydams. Tačiau tą akimirką aiškiai pamačiau, kad Dievas vėl deda sunkią ranką ant savosios tautos, ir kad tos tautos likimas buvo ir mano likimas“. Atsivertusi į katalikybę, Edith nesijautė dėl to atskirta nuo žydų tautos, kuriai ir toliau priklausė.

Viename laiške Šv. Tėvui Edith išsakė labai svarbią mintį, be kurios neįmanoma gerai suprati Stein, atsidūrusios ant ribos tarp judaizmo ir krikščionybės, bet kartu ir giliai įsišaknijusios į abi bendruomenes; kalbama apie tai, kad Jėzaus Kristaus asmuo tapo išskirtiniu tiltu, jungiančiu abi religijas. Ji pabrėžė, jog Jėzus, Marija ir apaštalai buvo žydai, tad jautėsi jiems artima kaip tautietė; vis dėlto tuos, kurie nori juo sekti, Jėzus veda į naują teritoriją, kuri suponuoja pirmąją, jos neatmeta, bet išplečia.

Nacistai, atėję į valdžią, išplėtojo procesus, atvedusius iki Antrojo pasaulinio karo tragedijos, kartu pagreitino ir E. Stein gyvenimo įvykius. Ji jau buvo prašiusi leidimo stoti į Karmelio vienuolyną, tačiau pačios karmelitės nesutiko tiek dėl jos motinos prieštaravimo, tiek ir dėl svarbios veiklos, kurią Edith vykdė Bažnyčioje.

Tačiau būtent nacistiniai persekiojimai, siekę užgniaužti visą viešą katalikišką veiklą, tokią kaip mokymas, sudarė naujas sąlygas E. Stein įgyvendinti vienuolinį pašaukimą – 1933 metų balandžio 30 d. ji įžengė į Di San Ludgerus bažnyčią: „Įžengiau ten vėlų pavakarį, tvirtai nusistačiusi neišeiti iš ten, kol nesužinosiu, ar galėsiu stoti į Karmelį. Kai buvo teikiamas galutinis palaiminimas, jau buvau gavusi Gerojo Ganytojo pritarimą”.

Visa tai mums pasakoja pati E. Stein savo autobiografijoje „Iš žydų šeimos gyvenimo”. Šios knygos tikslas, kaip aiškina italų filosofė Angela Ales Bello, buvo parodyti, jog, „nepaisant žydus teršiančios propagandos, vis dėlto jie yra žmonės, kaip ir kiti, žmonės, turintys privalumų ir trūkumų, svajonių ir lūkesčių, mylintys gyvenimą, šeimą, bendruomenę, ir ne vien žydų, bet apskritai žmonių […]. Krikščionys, anot E. Stein, lygiai kaip ir žydai, buvo persekiojami tų, kurie siekė eliminuoti žydų-krikščionių tradiciją”.

Išreikšdama pasipriešinimą tam siaubingam ketinimui, E. Stein, jau tapusi krikščione, aprašė savo žydišką šeimą ne išsižadėdama jos, bet siekdama atkreipti visų dėmesį į tą išsigimusį užmojų.

E. Stein, kaip žydės, mirtis Osvencimo koncentracijos stovykloje užbaigs jos veikimą.

Pateikiame ištrauką iš pokalbio su Laterano universiteto filosofijos profesoreAngela Ales Bello
 

Kokia buvo Edith Stein filosofinė perspektyva jos atsivertimo į krikščionybę metu?

Nuo jaunų dienų ji domėjosi filosofijos studijomis, istorija, psichologija, vėliau lankė Vroclavo universitetą, kur greitai suprato, jog ten neras dėstytojų, galinčių visiškai patenkinti jos intelektinius poreikius. Ji išvyko į Getingeną, kur filosofiją dėstė Edmundas Husserlis  – Edith Stein jau pažinojo jį iš raštų. Husserlis įvedė ją į fenomenologijos analizę.

Fenomenologija yra filosofija, kuri pradeda domėtis patirtimi, tai yra tuo, kas arčiausiai žmogaus, o po to kyla iki sudėtingiausių pažinimo struktūrų, leidžiančių tyrinėti visas pažinimo ir tikrovės sritis.

E. Stein pradėjo analizuoti pirmiausia žmogų. Pirmosios trys jos parašytos knygos kaip tik ir atskleidžia šį jos antropologinį susidomėjimą. Rašė apie empatiją, psichologiją ir tai, kas anuomet buvo vadinama dvasios mokslais, tai yra humanitarinius mokslus, analizuodama bendruomenę, valstybę.

Laikotarpis nuo 1916 iki 1925 metų – tai filosofinio pasirengimo dešimtmetis, per kurį subrendo ir E. Stein apsisprendimas atsiversti į katalikybę. Atsivertimas išnyra ir kitose dviejose jos knygose, persmelktose dvasingumo, tokio būdingo Stein. Nors paauglystėje ji buvo nutolusi nuo religijos, žydiškas auklėjimas išliko gyvas: nebuvo praktikuojanti žydė, tačiau jokiu būdu ne ateistė, nors pati gal keletą kartu yra taip pasakiusi.

Ar galima sakyti, kad Edith Stein krikščionybės atžvilgiu atėjo iš dvigubai svetimo pasaulio: ne vien religinio, bet ir filosofinio?

Išties katalikybėje tuo metu tikrai nedominavo fenomenologija, kuriai E. Stein buvo atsidavusi. Ji suprato, kad negalės būti katalikė, nepažinusi katalikybės tradicijos. Tad užmezgė ryšį su vienuolynais, ypač su jėzuitais (turimas omenyje filosofas Ericas Przywara) ir benediktinais (Beurono abatu, teologu Raphaeliu Walzeriu), siekdama kaip tik tokio išsilavinimo. Jai buvo patariama studijuoti Tomą Akvinietį. Vėliau jos studijos išsiplėtė iki šv. Augustino, Škoto, kitų viduramžio mąstytojų. Tai nebuvo modernybės atmetimas, veikiau E. Stein buvo įsitikinusi, kad visa filosofijos istorija patyrė tiesos momentų, ir joks mąstytojas negali būti suabsoliutinamas.

Kodėl būtent Karmelis?

Viską nulėmė pirminis pasirinkimas. Išties kiekvienu E. Stein gyvenimo laikotarpiu pagrindinė ją lydėjusi tema, egzistencinė laikysena buvo tiesos ieškojimas. Prie krikščionybės ją priartino taip pat ir kai kurie mistikos tekstai. Gali būti, kaip yra manoma, kad ir pats Husserlis pastūmėjo ją tuo keliu, nes savo seminaruose domėjosi Otto’u, kuris citavo mistikus. Būtent per tai ji susidūrė su Terese Aviliete; būtent Teresė buvo didysis E. Stein susitikimas.

Pagal Citta’ Nuova parengė Saulena Žiugždaitė.