Mokslas, Istorija ir Kultūra

Popiežiaus Pranciškaus tyli malda prie paminklo Vilniaus geto aukoms

Popiežiaus Pranciškaus tyli malda prie paminklo Vilniaus geto aukoms

Foto autorius Robertas Dačkus

Rugsėjo 23-oji Lietuvoje minima kaip Lietuvos žydų genocido (Holokausto) diena, nes tą dieną 1943 m. buvo sunaikintas Vilniaus getas. Grįžęs į Vilnių popiežius pirmiausia sustojo ir tyliai meldėsi istorinėje Vilniaus geto teritorijoje.

Tyli malda reiškia, kad garsus kalbėjimas yra beprasmis prieš Šoa tragediją.  Popiežius sutoja prie kuklaus paminklėlio, Didžiojo geto teritorijoje, Rūdininkų skvere ir susikaupęs meldžiasi. Vilniaus žydų istorija paliko pėdsaką tyliu pasidalinimu su visu pasauliu. Popiežius Pranciškus visada parodo pagarbą žydų bendruomenei šalyje, į kurią keliauja.

Vilniaus getas buvo įkurtas sostinės senamiestyje nacių okupacijos metais 1941 rugsėjo 6 dieną. Iš pradžių Vokiečių gatvė jį dalijo į dvi dalis – Didįjį ir Mažąjį getus. Pastarasis netrukus buvo likviduotas, liko Didysis getas, kuriame kalinti apie 30 tūkst. žydų.

Foto autorius Robertas Dačkus

Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir vietos kolaborantai nužudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų. 

Sekmadienį minint 75-ąsias Vilniaus žydų geto likvidavimo metines Rūdninkų skvere iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė.

Pasaulio žydų kongreso WJC pranešimas apie Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metines ir Popiežiaus dėmesį Holokausto aukoms

Pasaulio žydų kongreso WJC pranešimas apie Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metines ir Popiežiaus dėmesį Holokausto aukoms

WJC and Lithuanian Jewish community mark 75 years since liquidation of Vilnius Ghetto: “We must continue to strengthen Jewish life in Lithuania”

WJC President Lauder praises Pope’s participation in commemoration: ‘Pope Francis is a true friend of the Jewish people’
NEW YORK – The World Jewish Congress and its affiliated community in Lithuania marked the 75th anniversary of the liquidation of the Vilnius Ghetto, alongside Pope Francis and other notable personalities.

“Seventy-five years ago, the Germans and local Lithuanian accessories nearly obliterated one of the most vibrant Jewish communities in Europe, a hub of cultural and intellectual Jewish life for thousands of years,” WJC President Ronald S. Lauder said. “But they did not succeed entirely. From the ashes of the Holocaust, the broken community is slowly rebuilding itself and working to ensure the future of Jewish life in Lithuania.”

Nužudytieji nebalsuoja

Nužudytieji nebalsuoja

Sergejus Kanovičius

Jie nebeturi balso. Nors jie, kaip sako mano tėvas, nepaliaujamai kalba su mumis. Iš duobių pamiškėse. Žymėtų ir nežymėtų. Kiek aptvarkytų ir prišiukšlintų. Jie kalbina mus ir mūsų sąžinę. Atsiliepia saujelė ją turinčių – kas pagarbiu tylėjimu, kas, kaip Šeduvos miškuose ar dar vienoje kitoje vietoje – tyliai nunešdamas ir uždegdamas žvakę toje liūdnoje vietoje, kas, tardamas kokį nors nelabai populiarų žodį apie mūsų atminties, virtusia užmarštimi, būklę.

Atsiliepia ir tie, kuriems tas nuolatinis duobėsna suguldytų dviejų šimtų tūkstančių gyvybių priminimas sukelia pasipiktinimą – kiek gi galima apeliuoti į mūsų sąžinę, kiek galima mums priekaištauti dėl to, kad esame abejingi tam, kas įvyko, kiek galima mums priminti, kad jūs tebegulite ir amžinai gulėsite ten, kur mėtosi mūsų atminties šiukšlės. Atsiras ir tų, kurie savo pasipiktinimą išreikš inteligentišku cinizmu – primins mums žydų policiją, J. Gensą, apeliuos į tai, kad jūsų žuvo tiek daug todėl, kad nesugebėjote pabėgti (taip yra ir tokių). Tie žmonės, vadinantys save žurnalistais ar kokio nors mokslo daktarais ir net advokatais, ciniškai kalbės apie aukų atsakomybę dėl to, kad jos tapo aukomis. Patys kalti. Girdite, jūs, po sluoksnių šiukšlių ir sąmanų gulintys – jūs patys kalti.

Buvusio Vilniaus geto vietoje iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė

Buvusio Vilniaus geto vietoje iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė

Sauliaus Žiūros nuotrauka

Minint 75-ąsias Vilniaus žydų geto likvidavimo metines Rūdninkų skvere iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė. Sekmadienį pagerbdamas Holokausto aukų atminimą čia maldą sukalbės Lietuvoje viešintis popiežius Pranciškus. Į ceremoniją buvusio geto teritorijoje, laukdami popiežiaus, susirinko daugiau kaip 50 žmonių, kurie į metalinį Dovydo žvaigždės karkasą lėtai dėjo atminimo akmenėlius, juos pagal žydų tradicijas įprasta atnešti lankant kapus. Atminimo renginyje dalyvavo šeimos, svečiai iš Lietuvos ir kitų šalių.

Vytauto Budzinausko nuotrauka

Dovydo žvaigždė išdėliota ant grindinio, netoli buvusių pagrindinių vartų į Didįjį getą vietos. Renginyje skaitytas jauno Vilniaus geto kalinio ir metraštininko, Icchoko Rudaševskio dienoraštis. Jį skaitė režisieriaus Oskaro Koršunovo studentai. Renginio dalyviai: tai – viso pasaulio tragedija BNS kalbinti renginyje dalyvavę susirinkusieji ragino nepamiršti tragiškų praeities įvykių. Į minėjimą atėjusi Džiuljeta Kirkilaitė teigė, kad ši data svarbi ir jai asmeniškai, ir kiekvienam žydui. Pasak 26-erių metų moters, svarbu, jog tragiški praeities įvykiai niekada nepasikartotų. „Ši data svarbi kiekvienam žydui, nesvarbu, kur jis yra – Lietuvoje ar kitoje šalyje. Ši tragedija palietė visus. Man asmeniškai tai yra labai svarbi diena, aš esu dalis to. Mano mama žydė, tėvas lietuvis. Bet kaip bebūtų, aš esu žydė pagal visus žydų įstatymus. Labai svarbu, kad žmonės žinotų, jog tai įvyko ir kad tai nepasikartotų. Kad tai nėra vien žydų, bet ir viso pasaulio tragedija“, – BNS sakė Dž.Kirkilaitė. Daugelį metų žydų gelbėjimo klausimą tyrinėjantis Rimantas Stankevičius teigė, kad ilgą laiką gyveno senamiestyje, nuo vaikystės trukęs bendravimas su žydų tautybės žmonėmis turėjęs įtaką jo paties pasaulėžiūrai.

Iš Vilniaus geto kalinio, prof. Marko Petuchausko prisiminimų

Bičiulis gydytojas kartą yra pasakęs, kad sveikas ir išgydytas žmogus – tai toli gražu ne tas pats. Pridurčiau, kad pilnai suvokti šių žodžių prasmę gali tik išgydytasis. Perfrazuodamas gydytoją, galiu patikinti: gyvas ir nesušaudytas žmogus – ne tas pat. Ir suvokia tai tik nesušaudytasis. Tik tas, kuris vienaip ar kitaip „stovėjo prie duobės“. Žudytieji, bet nenužudyti – žmonės ypatingi. Jie gali būti labai skirtingi, bet juos jungia šis vienintelis bruožas. Ta Holokausto epopėjos patirtis, kuri tarsi antspaudas ant gyvenimo, elgsenos, mąstysenos, psichinės sandaros. Likimas lėmė man rastis tarp šių žmonių.

Gyvenimas pažėrė man tokių likimo posūkių, kokių ir nuotykių filme ne taip dažnai pasitaiko. Buvau geto kalinys, stebuklingai atsidūriau tarp tų, kurie išvengė mirties. Tačiau per visą mano tolesnę biografiją ir rudas, ir raudonas požiūriai, skaudžiai žeisdami, suartėdavo.

 VILNIAUS GETE

1941 m. rugsėjo 6 d. kartu su motina  atsidūrėme Rūdninkų gatvėje, netoli geto vartų, mažame, žmonių perpildytame kambaryje.

Dvejus metus gyvenome būdingais getui rūpesčiais. Kaip nenumirti badu, kaip išgyventi. O gyvųjų mūsų šeimos narių Lietuvoje nedaug kas ir liko. Prieš įsteigiant getą Paneriuose buvo sušaudytas tėvas Samuelis Petuchauskas. Visus Nepriklausomybės metus renkamas ir nuolat perrenkamas Šiaulių viceburmistru (1921-1940). Tėvas buvo Prezidento apdovanotas Gedimino ordinu. Už nuopelnus Lietuvai. Tačiau tai jo neišgelbėjo. Paneriuose atgulė ir mano senelė – tėvo motina Badana. Ji žuvo likviduojant vadinamąjį antrąjį getą. Alytuje sušaudyta tėvo sesuo Cilė ir visa jos šeima. Išliko tik Cilės sūnus, spėjęs pasitraukti į Rusiją.

Dveji metai Vilniaus gete – tai ištisa epopėja, paauglio atmintyje išlikusi šiurpiais mirties, bado, pažeminimo ir heroizmo vaizdais.

Lankiau žydų mokyklą. Pirmieji meno blyksniai mano sąmonėje siejasi su knygomis, kurias ryte rijau geto bibliotekoje. Knygų, meninės fantazijos pasaulis padėdavo užmiršti šiurpią realybę, be perstojo kankinantį alkį, šaltį, baimę. Priprasti prie ankšto kambarėlio, kuriame buvo sugrūsta  daugiau kaip dvidešimt žmonių. Visi suguldavome dviem eilėm ant grindų, galvomis  į vidų, kojomis į sieną. Norint prasiskverbti prie durų, reikėdavo balansuojant tamsoje  žengti per miegančiųjų galvas.

VARDAI. Žmogus nėra skaičius

 Minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, rugsėjo 23 d. įvairiose Lietuvos vietovėse bus skaitomi Holokausto aukų vardai. Antrojo pasaulinio karo metais nužudyta virš 90 proc. mūsų šalyje gyvenusių žydų. Pilietinė  iniciatyva VARDAI kviečia prisiminti žiauriai nužudytus Lietuvos žmones balsu ištariant jų vardus ir pavardes.

VARDŲ skaitymai viešose Lietuvos miestų ir miestelių vietose vyksta jau aštuonerius  metus. Dalyvavusieji renginiuose, sako, kad būtent toks Holokausto aukų prisiminimas padeda labai asmeniškai pajusti tragedijos mastą.

„Kai savo balsu skaitai vardus, pavardes ir profesijas tų žmonių, kurie čia gyveno, nebegali apsimesti, kad jų nebuvo, nebegali apsimesti, kad tas žmogus negyveno, ir statistika pradeda reikšti ne tik skaičius. Taip atsiranda drąsos atviriau žiūrėti į istoriją“, –  sako Milda Jakulytė-Vasil

Lietuvos gyventojai  taip pat kviečiami aplankyti arčiausiai esančias žydų žudynių vietas.

Lietuvos žydų genocido diena minima rugsėjo 23 d. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus getas.

Darbėnų metraštininkas Elijahu Bruckus. Senosios nuotraukos byloja

“Pajūrio naujienos”, Romualdas Beniušis

Senosios Lietuvos miestų ir miestelių fotografijos – unikali ir svarbi šalies istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Svarbų indėlį čia įnešė ir kuklūs provincijos fotografai, kurių biografijos mažai žinomos, o jų likimai dažnai tragiški. Vienas jų darbėniškis Elijahu Bruckus.

Emory universiteto, įsikūrusio JAV Atlantos mieste, profesoriaus, Darbėnų istorijos tyrinėtojo Eriko Goldsteino, apie E. Bruckų ir jo šeimą suteikusio daug vertingos informacijos, žiniomis, jis gimė 1902 metais Leibos Bruckaus ir Šifros Švat šeimoje. Į Darbėnų miestelį L. Bruckus galėjo atvykti iš Palangos, kur gyveno plati žydų Bruckų giminė, davusi pasauliui istoriką ir politiką Julių Bruckų (1870–1951 m.), 1922 metais išrinktą pirmojo Lietuvos Seimo nariu, ir žinomą ekonomistą Borisą Bruckų (1874–1938 m.).

Fotografo motina Š. Švat Bruckus. XX a. pr. A. I. Pekelio nuotraukos kopija su E. Bruckaus metrika ir užrašu hebrajų kalba. Darbėnai, XX a. pr.

L. Bruckus vertėsi mėsos prekyba, jo pavardė skelbiama 1931 metais išleistame leidinyje „Visa Lietuva“, Kretingos apskrities žydų verslininkų sąraše, gyveno Skuodo gatvėje, 25 numeriu pažymėtame name. Be E. Bruckaus, šeimoje augo 1904 metais gimęs brolis Motelis, miręs 1922 m., ir sesuo Ela, gimusi 1907 m. 1919 m. mirus jų motinai, tėvas L. Bruckus vedė antrą kartą ir dar susilaukė keleto vaikų. Iš Mažeikių į Darbėnus atvykęs Abrachamas Isakas Pekelis, čia vedęs E. Bruckaus mamos seserį Chaya, buvo pirmasis Darbėnų profesionalus fotografas, dirbęs nuo 1910 metų iki savo mirties 1921 metais. XIX–XX a. turtingesnieji darbėniškiai fotografuotis vykdavo į Klaipėdą ar Palangą, kur jau dirbo profesionalūs fotografai. E. Bruckus, būdamas paaugliu, daug laiko praleisdavo A. I. Pekelio fotosalone, stebėjo jo darbą, mokėsi fotografijos pagrindų. Lietuvai 1918 metais atgavus nepriklausomybę ir apgynus ją nuo svetimų kariuomenių invazijos, šalies vidaus gyvenimas normalizavosi, vystėsi ekonomika, žemės ūkis, kultūra ir švietimas, gerėjo žmonių gyvenimas. Fotografija tapo perspektyviu amatu, kurio galėjo mokytis kiekvienas kūrybingas, meninių sugebėjimų turintis ir už mokslą galintis susimokėti žmogus. Mažuose miesteliuose gyventojų skaičius negarantavo solidaus uždarbio, tad fotografams tekdavo vykti pagal iškvietimus į gretimus kaimus ar miestelius, o pasiekusieji profesinio meistriškumo tapdavo žinomais, kas garantuodavo ir stabilias pajamas.

LŽB Pirmininkė Faina Kukliansky apie žydų gelbėtojų atminimo įamžinimą

LŽB Pirmininkė Faina Kukliansky apie žydų gelbėtojų atminimo įamžinimą

Rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną vėl žengsime Panerių pasmerktųjų taku. Visi, kurių netekome, turi vardą –  svarbus kiekvienas, kurio gyvybė buvo užgesinta masinių žydų žudynių metu. Praėjus 75 m. metams nuo Vilniaus geto sunaikinimo, tapusio Holokausto Lietuvoje simboliu, prieiname prie išvados, jog dabar lygiai taip pat svarbus kiekvienas, liudijantis Holokausto atmintį.

Netgi demokratijos sąlygomis, pasirinkimas liudyti istorinį teisingumą reikalauja drąsos, išmintingumo, valios ir elementaraus žmogiško sąmoningumo.  Galime tik numanyti, kokiu vertybiniu katalogu pasižymėjo asmenybės, radusios savyje ryžto vaduoti mirčiai pasmerktus žmones: žydų vyrus, moteris ir visiškai bėjėgius karo akivaizdoje žydų vaikus.

Mes, žydų tauta, esame Šoa skausmo paženklinti ir įpareigoti: pamintume protėvių atminimą, jei atleistume tiems, kurie sąmoningai tapo nacių politikos vykdytojais, kurie vis dar neretai pristatomi Lietuvos didvyriais. Tačiau Holokausto patirtimi paveldėjome ir pamatinį supratimą apie neįkainojamą gyvenimo dovaną. negalėdami pamiršti tų, kurie ją iš mūsų atėmė, taip pat nuolat prisimename tuos, kurie ją mums, tarsi antrieji tėvai, iš naujo dovanojo.

Apie 900 lietuvių priėmė lemtingą sprendimą Antrojo pasaulinio karo metais pasipriešinti autorizuotai neapykantai. Jų vienintelis ginklas buvo jų sąžinė, kurios vedinas pasirinkimas išlikti žmogumi lėmė jiems, ne žydams, tapti amžinąja, dvasine, mūsų tautos dalimi. Žodžiais mūsų dėkingumas nenusakomas, neišmatuojamas skaičiais, neaprėpiamas ir neapčiuopiamas, tapęs tarsi šviesuliu Dieviškosios būties netobuloje pilkoje geto ar miško slėptuvės buity. Tai žmonės, kurių dėka atgimėme naujam gyvenimui, susigrąžinome jėgas senam tikėjimui.

Šie drąsūs lietuviai nutiesė amžinus tiltus tarp tautų ir kartų – tapo tikraisiais geros valios ambasadoriais, atstovaujančiais viltį, žmogiškumą ir tikėjimą. Atėjo metas Lietuvai įsivardinti savo tautos didvyrius – jų vardai ir jų istorijos turėtų būti įrašomi į vadovėlius, jų vardais turi būti vadinamos gatvės ir mokyklos, kilti paminklai.

Šiandien, po 28 Nepriklausomybės metų,  švenčiant Valstybingumo šimtmetį,  atminimo ženklas Pasaulio Tautų Teisuoliams papuošė Vilniaus Misionierių sodus, primindamas Valstybės įsipareigojimą prisiminti savo didvyrius.  Lenkiu galvą dėkodama visiems, žinomiems ir nežinomiems žydų gelbėtojams, šiandien dar su mumis esantiems, ir tiems, kuriuos jau pasiglemžė laikas. Ačiū Jums visiems. Mums, žydų tautai, Jūs buvote, esate ir visada būsite.

Atidengtas paminklinis akmuo žydų gelbėtojams (tekstas papildytas)

Atidengtas paminklinis akmuo žydų gelbėtojams (tekstas papildytas)

Vilniuje,Tymo kvartale rugsėjo 21d. atidengtas paminklinis akmuo žydų gelbėtojams nacių okupuotoje Lietuvoje pagerbti. Paminklinis akmuo žymi vietą, kurioje iškils paminklas žydų gelbėtojams.

Tai svarbus įvykis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei, kuri daug metų prašė Vilniaus savivaldybės skirti vietą paminklui, bet savivadybei vis netiko siūloma vieta. Diskusijos dėl paminklo Pasaulio tautų teisuoliams tęsėsi kelerius metus, o atsakingos įstaigos priekaištavo viena kitai.
Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) siūlė paminklą statyti Onos Šimaitės gatvės kaimynystėje – Misionierių ir Maironio gatvių sankirtoje. Vieta labai simboliška, nes į Misionierių vienuolyno kiemą 1943 metų rugsėjo 23 dieną, kai buvo likviduotas Vilniaus getas, tūkstančiai Vilniaus žydų atvesti paskutinei atrankai, ten nužudyti geto pasipriešinimo dalyviai. 
Tymo kvartale, greta pasaulio teisuolės Onos Šimaitės gatvės pastatytą juodo akmens paminklą su Dovydo žvaigžde ir Gediminaičių stulpais po kelerių metų turėtų pakeisti memorialas žydų gelbėtojams.
Paminklo iniciatorė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ceremonijoje asmeniškai dėkojo jos giminę nuo mirties išgelbėjusioms Žukauskų, Matukevičių, Daugevičių, Lukaševičių šeimoms.
„Yra toks paveikslas, kur žmonės sėdi ant šio kalno. Čia buvo geto vartai, jis buvo likviduotas – žmonės sėdi ir laukia savo likimo. Laimingi – į koncentracijos  stovyklas, nelaimingi – į Panerius. Todėl ši vieta yra labai jaudinanti“, – BNS sakė ji.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pažymėjo, kad savaitgalį Vilniuje apsilankysiantis popiežus Pranciškus taip pat planuoja stabtelėti prie buvusios geto sienos pasimelsti už nužudytus žydus. 
„Juos žudė naciai, lietuvių talkininkai ir to niekada niekas negali pamiršti. Bet kai yra tragiški įvykiai, išbandymas, atsiranda žmonės, kurie negali su tuo taikstytis, kuriems tiesa, teisingumas svarbiau už savo pačių gyvybes. (…) Tai tarsi pažadas, kad vertybės, svarbesnės už gyvybę, nėra pamirštos“, – apie įsipareigojama pastatyti memorialą ceremonijoje kalbėjo ministras.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius perpasakojo savo prosenelio istoriją, kai šis 1941-aisiais vykdamas pro miestelį vežimu ir išgirdęs pažįstamo žydo pagalbos šauksmą, pravažiavo pro šalį, nes aplink buvo ginkluoti kareiviai.
„Jis pravažiavo puikiai suvokdamas, kad galbūt kitaip ir negalėjo pasielgti, bet tas jausmas jį lydėjo iki gyvenimo galo. Pripažinkime, tokių žmonių Lietuvoje buvo dauguma, kurie galbūt galėjo, bet nepadėjo, arba kurie negalėjo, bet gailisi, kad nepadėjo. Buvo niekšų, kurie prisidėjo prie savo tautiečių žudymo (…), bet buvo ir žmonių, kurie vis dėlto rado būdą, kaip padėti“, – teigė meras.
Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis žadėjo, kad jau 2020-aisiais čia iškils naujas memorialas.
„Šie žmonės išgelbėjo mūsų garbę antrojo pasaulio metais, ir tikrai džiugu, kad yra beveik 900 tokių žmonių, kurie prisidėjo savo auka, kad tie žmonės galėtų gyventi ir mes galėtumėme aukštai iškėlę galvą kalbėti apie savo istoriją“, – sakė jis.
Jad Vašem institutas Jeruzalėje Pasaulio tautų teisuolio vardą yra suteikęs daugiau kaip 900 Lietuvos gyventojų. 
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas džiaugėsi, kad popiežiaus atvykimas į Lietuvą sutampa su 75-osiomis Holokausto Lietuvoje metinių minėjimu.
Anot jo, negalime pamiršti mūsų bendrų žaizdų, kaip ir tų, kurie pasižymėjo savo gerumu.
„Šis paminklas teisuoliams, gelbėtojams yra ir lai būna mums kiekvienam priminimas to didžiadvasiškumo, kuris buvo mūsų tarpe, bet kurį mes privalome ir toliau išauginti“, – sakė G. Grušas.
„Linkiu, kad šis paminklas mums visiems būtų priminimas, kad mes turime savyje kasdien ugdyti bendražmogiškumą: krikščionims – krikščioniškomis vertybėmis, žydams – gyventi pagal Toros principus. Bet tai yra tas pats mokymas: mylėti artimą, mylėti Dievą visa širdimi“, – teigė arkivyskupas.
Vilniaus getas buvo sunaikintas 1943 metų rugsėjo 23 dieną.

Ilgai lauktas įvykis sutraukė daug žmonių.Prie paminklinio akmens susirinko žydų bendruomenė, dalyvavo Arkivyskupas Gintaras Grušas, Lietuvos genocido ir rezistencijos centro vadovė Birutė Burauskaitė, žinomas ir gerbiamas politikas, visuomenės veikėjas Vytautas Landsbergis.

Žydų gelbėtojai – didžioji žmogiškumo pamoka

Žydų gelbėtojai – didžioji žmogiškumo pamoka

Prezidentės spaudos tarnyba

rugsėjo 21 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Lietuvos piliečius, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydus nuo mirtino pavojaus.

Šiemet Lietuvoje minimos 77-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną sueina lygiai 75 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 39 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.

Pasak šalies vadovės, kas kartą, kai pagerbiame Holokausto aukų atminimą, prisimename ir jų gelbėtojus – didžiąją žmogiškumo, pasiaukojimo ir drąsos pamoką. Šios ceremonijos dalyviai yra gyvas ryšys tarp dabarties ir to meto, paženklinto žiaurumu ir ypatingu altruizmu.

 

Peticija už neatidėliotiną Jono Noreikos – nelegalios atminimo lentos nukėlimą

Už neatidėliotiną Jono Noreikos – generolo Vėtros nelegalios atminimo lentos nukėlimą nuo Lietuvos mokslų akademijos pastato.

Paviešinus faktus apie Jono Noreikos – generolo Vėtros tiesioginį vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metais steigiant Šiaulių getą, organizuojant Lietuvos piliečių žydų „izoliavimą“, jų turto nusavinimą, laisvių suvaržymą ir kitaip kolaboravus su Holokausto vykdytojais, raginame neatidėliojant nukabinti atminimo lentelę Jonui Noreikai nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato.

Pasirašyti peticiją:

L. Linkevičius ragina nedelsti nukelti J. Noreikos atminimo lentą

L. Linkevičius ragina nedelsti nukelti J. Noreikos atminimo lentą

Vilnius, rugsėjo 19 d. (BNS). Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ragina institucijas nukabinti karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą Vilniaus centre, įvertinus jo kolaboravimą su nacių okupantais.

Ministro teigimu, sąžiningas istorijos įvertinimas padėtų užkirsti kelią priešiškai propagandai, kuri melagingai juodina Lietuvos laisvės kovotojų atminimą.

„Mes neturime padėti propagandistams. Turime principingai reaguoti, iškilus nenuginčijamiems faktams apie atskirų žmonių nederamą elgesį ar kolaboravimą su naciais“, – BNS trečiadienį sakė ministras.

„J. Noreikos pavyzdys kaip tik toks ir yra. Jo gyvenimas buvo įvairus, tiesa, kad jis kalėjo konclageryje, kovojo už Lietuvą. Bet taip pat prieš akis turiu kopijas dokumentų, kurios liudija apie aiškų kolaboravimą su naciais, formuojant žydų getus ir nusavinant žydų turtą“, – teigė L. Linkevičius.

„Savivaldybė, Mokslų akademija, Vrublebskių biblioteka neturėtų stumdyti atsakomybės vieni nuo kitų ir imtis priemonių, kad tos lentelės ten neliktų. Mes čia turėtume nesvyruoti“, – sakė ministras.

Lietuvos žydų bendruomenė ir kai kurie intelektualai jau ne vienus metus ragina pašalinti  J. Noreikai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos Mokslų akademijos Vrublebskių bibliotekos pastato sostinės centre. Jie teigia, kad toks garbingas atminimo ženklas nedera, įvertinus tai, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.

J. Noreikos atminimo lentos gynėjai akcentuoja, kad J. Noreika vėliau karo metais  buvo pats įsitraukęs į antinacinę veiklą, buvo Gestapo areštuotas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Jie taip pat pabrėžia J. Noreikos nuopelnus antisovietiniame pogrindyje, kai jis su bendražygiais aktyviai ruošėsi sukilimui. J. Noreika buvo suimtas 1946 metų kovą, o kitąmet okupacinės sovietų valdžios sušaudytas.

Anot L. Linkevičiaus, Lietuvai neišsprendžiant šio klausimo, propaganda juo naudojasi, melagingai kaltindama kolaboravimu su naciais visą partizaninį pasipriešinimą.

„Konkretūs asmenys, kurie dalyvavo nusikaltimuose, turi būti deramai įvertinti. Jei to nedarome, prisidedame prie propagandos mašinos, kuri nori apjuodinti visus, – sakė L. Linkevičius.

Lietuvos žydų bendruomenė anksčiau ragino atminimo lentą nukelti iki rugsėjo 23-osios, kai bus minimos Vilniaus geto likvidavimo 75-osios metinės. Rugsėjo 23-oji Lietuvoje yra minima kaip Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena.

Žydų bendruomenė ir intelektualai lieka neišgirsti: Vilniaus meras nesiryžta priimti sprendimo

Žydų bendruomenė ir intelektualai lieka neišgirsti: Vilniaus meras nesiryžta priimti sprendimo

Edmundas Jakilaitis 2018 m. rugsėjo 19 d

Po kelių dienų bus minimos Vilniaus geto sunaikinimo 75-osios metinės. Kaip Lietuva turi elgtis su paminklais už Lietuvos laisvę kovojusiems nacių kolaborantams? Dėl šių paminklų Lietuva pastaruoju metu atsidūrė svarbiausios pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre. Ar asižvelgti į iškilių ir ryškių šalies intelektualų raginimus bei žydų bendruomenės prašymus ir nulupti jų paminklines lentas bei nuversti paminklus? Ar prezidentė turėtų atimti iš jų valstybės apdovanojimus?
Žydų bendruomenė ir intelektualai lieka neišgirsti – Vilniaus meras nesiryžta lupti Lietuvos gynėjų

 

F.Kukliansky: popiežiaus malda Vilniaus gete svarbi ir Holokausto aukoms, ir gelbėtojams

 Popiežius Pranciškus tylią maldą buvusiame Vilniaus žydų gete sukalbės praėjus lygiai 75 metams po jo likvidavimo. Lietuvos žydai sako, kad šis gestas svarbus tiek Holokaustų aukoms, tiek žydus gelbėjusiems krikščionims.

Džiaugiamės, kad popiežius siunčia žinią pasauliui, pagerbdamas žuvusiuosius 75-ųjų geto likvidavimo metinių proga. Tikiuosi, kad jo mintyse bus ir padėka ir žydų gelbėtojams krikščionims“, – BNS sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. „Mums didelė garbė, kad mus aplanko popiežius, nežiūrint to, kad esame kitos tikybos. Esame šios valstybės piliečiai ir džiaugiamės, kad šis vizitas vyksta valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Tai nepaprastas popiežius. Jis labai demokratiškas ir ryžtingai kovoja prieš smurtą“, – teigė ji. Popiežius Pranciškus geto aukas Rūdninkų skvere pagerbs sekmadienį, rugsėjo 23-ąją. Kaip tik tądien 1943 metais buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Dėl to rugsėjo 23-oji yra minima kaip Lietuvos žydų genocido diena.

Vilniaus getas nacių okupacijos metais veikė 1941-1943 metais.

Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir vietos kolaborantai nužudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų.

Izraelis daugiau kaip 900 Lietuvos gyventojų yra suteikęs Pasaulio tautų teisuolio vardą už tai, kad rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus.

Toliau krapšto seną žaizdą: Generolas Vėtra tampa išbandymu Lietuvai

Toliau krapšto seną žaizdą: Generolas Vėtra tampa išbandymu Lietuvai

Mindaugas Jackevičius, www.lrt.lt

Lietuvos žydai prašė iki rugsėjo 23 d. nukabinti karininko Jono Noreikos atminimo lentą nuo Vilniaus centre esančios bibliotekos. Pirmąjį puslapį Lietuvai ir J. Noreikai praėjusią savaitę skyrė įtakingas JAV dienraštis „The New York Times“, karininko klausimą pavadinęs išbandymu Lietuvai.

Tuo metu Lietuvos pusė nežino, kaip reaguoti į užgriuvusį dėmesį. Istorikai tvirtina viską ištyrę: J. Noreika-Generolas Vėtra žydų nežudęs, bet su naciais kolaboravęs. Seimo Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas pasirodžiusias publikacijas vadina mėgėjiškomis, kliaujasi Lietuvos istorikais, tačiau ar Vilniaus centre turi kabėti lentelė J. Noreikai, nesako. „Išbandymas Lietuvai: J. Noreika – nacių kolaborantas ar nacionalinis didvyris?“. Taip pavadinta publikacija įtakingame JAV leidinyje.

Interviu su Lietuvos žydų išeivių Izraelyje asociacijos pirmininku Arie Ben-Ari Grodzensky

Arie Ben – Ari Grodzensky – Lietuvos žydų išeivių Izraelyje asociacijos pirmininkas, organizacija, įkurta 1932 metais, yra  didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir visame pasaulyje, vienyjanti per 1500 narių. Šiemet ji oficialiai prisijungė prie Lietuvos žydų bendruomenės.

Rugsėjį  minime Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metines. Kalbėdamas prie Panerių memorialo dar šį pavasarį kreipėtės į lietuvius, su kuriais užaugote ir sakėte, kad naujų draugiškų santykių kūrimas yra įmanomas tik pripažinus istorinę tiesą dėl įvykdyto Holokausto. Jau keleri metai, kai vis atviriau kalbama ir rašoma apie Lietuvoje įvykdytą genocidą. Kokia yra istorinė atmintis?

Mano seneliai, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, vietoje, kuri panaši į Panerius. Ten įvyko tas pats, kas ir kitose 227 žudynių vietose Lietuvoje. Žydus žudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyventa taikioje kaimynystėje.

Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos.

Panašių įvykių nebuvo niekada nuo to laiko, kai žydai išėjo iš Egipto. Viena tauta nusprendė sunaikinti kitą tautą. Būdavo visais laikais naikinami priešai, konkurentai. Vokiečiai nusprendė, kad žydų neturi būti. Iki Holokausto pasaulyje gyveno apie 16mlj. žydų. Pasekmės liūdnos – juk žydai – gabių žmonių tauta: Nobelio premijos laureatai, daugybė mokslininkų įvairios srityse. Esu įsitikinęs, jei nebūtų Holokausto tragedijos, jau seniai turėtume vaistus nuo vėžio, medicina būtų pažengus keleriopai toliau, būtų kur kas daugiau žmonijos pasiekimų. Holokausto pamiršti neįmanoma ir žudikams atleisti negalima. Užaugo jau trys kartos, kurios nežino, kas yra Holokaustas, gal tik iš filmų ar knygų  ir artimųjų pasakojimų. Bijau, kad dar po kelių kartų žmonės pamirš apie šią nežmonišką 6 milijonų žydų tragediją. Tai istorija, kurią reikia pažinti. Šiais laikais žmonės skeptiškai žiūri į istoriją, jų nuomone, tai interpretacijos, neteisingi pateikti tyrimų rezultatai. Tie, kas gyveno sovietmečiu gerai žino, kaip iškraipydavo istoriją, tiesos buvo labai mažai.

Kadangi dažnai lankotės Lietuvoje, ar pastebite kaip dabar vertinami Holokausto įvykiai?

Lenkijos emigracinės vyriausybės institucija, organizavusi pagalbą žydams Holokausto metu

Lenkijos Užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius Ir LR Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis su Lietuvos žydų bendruomenės 5779 m. kalendoriumi, skirtu Holokausto vaikams.

Minint Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metinės bei Irenos Sendlerowos metų proga Lenkijos Respublikos ambasada ir Lenkijos institutas Vilniuje, bendradarbiaudami su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene, pristatė Vilniuje nepaprastą parodą „Żegota. Pagalbos žydams taryba“, kurią paruošė Tautos atminties institutas. Pirmoji parodos ekspozicija veikė š. m. pavasarį Kauno IX forte.
Pagalbos žydams taryba buvo lenkų pogrindžio humanitarinė organizacija, veikusi Antrojo pasaulinio karo metais (1942–1945) kaip Lenkijos emigracinės vyriausybės institucija, organizavusi pagalbą žydams tiek getuose, tiek ir už jų ribų. Taryba veikė kodiniu pavadinimu „Żegota“. Paroda pasakoja apie „Żegotos“ įkūrimą ir jos veiklą, primena jos pagrindinius didvyrius bei kai kurių jos globotinių asmenybes.

Apipjaustymo apeigų nebus

Motkės žmona pagimdė mergaitę. Et, pagalvojo tėvas, būtų buvęs berniukas, būtų kita šneka: suteiktų kokiam turtuoliui garbę būti „sandeke“ – tai yra palaikyti kūdikį per brisą [apipjaustymo apeigas], o šis už tą garbę kokią dešimtrublinę paklotų.