Holokaustas

Mano senelis nebuvo karo su naciais herojus – jis buvo žiaurus kolaborantas

Jonas Noreika “Generolas Vėtra”. Autorės Silvia Foti nuotrauka

Straipsnyje pateikiamas jo autorės Silvia Foti, Jono Noreikos anūkės, vertinimas.
Su straipsnio originalia versija galite susipažinti ČIA

Pažadas, duotas mamai prieš jos mirtį, atvedė  mane prie įrodymų, kad senelis bendradarbiavo su naciais Holokauste.

Prieš aštuoniolika metų mano mirštanti mama paprašė manęs rašyti knygą apie jos tėvą Joną Noreiką, žinomą II Pasaulinio karo herojų, kuris kovojo su komunistais. Būdama operos dainininkė, mano mama aistringai atsidavė kultūrinei misijai ir netgi įgijo literatūros mokslų daktaro laipsnį. Aš kaip žurnalistė sutikau rašyti. Neturėjau supratimo, kad pradėjus projektą, išgyvensiu asmeninę krizę, patirsiu Holokausto neigimą ir oficialų Lietuvos vyriausybės veiksmų pateisinimą.

Išaugus Čikagos Marquette parko kaimynystėje, kurioje gyveno daugiausia lietuvių, atidūrusių už tėvynės ribų – girdėjau, kad mano senelis mirė KGB kaip kankinys, sulaukęs tik 37 metų.

Remiantis šeimos pasakojimu, jis vadovavo sukilimui prieš komunistus ir išvadavo nuo jų šalį tik tam, kad įą užgrobtų vokiečiai. Nacių okupacijos metais jis tapo Lietuvos šiaurės vakarų regiono vadovu. Remiantis šeimos žiniomis, jis kovojo su naciais ir už tai pateko į koncentracijos stovyklą. Jis pabėgo iš šios stovyklos ir grįžo į Vilnių, norėdamas pradėti naują kovą prieš komunistus, bet jį sugavo ir pasodino į KGB kalėjimą, ten kankino. Aš girdėjau, kad jis buvo advokatas, kuris prieš KGB  gynė 11 sukilėlių, buvo pripažintas kaltu, jam įvykdyta mirties bausmė. Senelio slapyvardis -“Generolas Vėtra”. Viskas man atrodė labai romantiška.

Apie tai aš pradėjau rašyti. Mano mama surinko medžiagą, apimančią 3000 puslapių KGB įrašų ; 77 laiškus mano močiutei; pasaką mano mamai, parašytą Štuthofo koncentracijos stovykloje; šeimos narių laiškus apie jo vaikystę; šimtus laikraščių bei žurnalų straipsnių. Pradėjusi savo projektą, po kelių mėnesių nuėjau pas savo senelę, gyvenusią už kelių kvartalų. Ji paprašė manęs nerašyti knygos apie jos vyrą. “Tegu lieka istorijai”, – pašnibždėjo ji. Buvau priblokšta “Bet aš pažadėjau mamai”, – pasakiau. Ji nusisuko į sieną. Aš nepriėmiau jos prašymo, maniau, kad ji suprato kaip svarbu tai buvo mano mamai.

In memoria. Claude Lanzmann prisiminus

Vilniaus Skalvijos kinoteatre prieš filmo Šoa demonstravimą Claude Lanzmann (dešinėje) pristato Markas Petuchauskas.

Kaip žaibas nutrenkė žinia. Išėjo Claude Lanzmann. Atminty iškilo jo viešnagė Vilniuje. O buvo taip.Vienas pirmųjų stambių tarptautinių meno projektų, kurį surengė mano įkurtas ir vadovaujamas Lietuvos žydų kultūros klubas, buvo 1997 m. Tarptautinės meno dienos, skirtos Vilniaus geto teatro įkūrimo 55-sioms metinėms.

Dalyvauti Tarptautinėse dienose pakviečiau Izraelio rašytoją Joshua Sobolį, plačiai žinomą savo pjese „Getas“ (apie Vilniaus geto teatrą), kurią rašė, niekada nebuvęs Lietuvoje. Pirmąkart atvykęs mano kvietimu į Vilnių, jis turėjo progos pakilti į savo aprašyto teatro sceną, kad papasakotų, kaip kūrė savo pjesę. Buvusioje Geto teatro salėje ir įvyko jam skirtų Dienų atidarymo vakaras.

Į sceną pakilo ir garsus kino režisierius iš Prancūzijos Claude Lanzmann, pasaulinę šlovę pelniusio filmo „Shoah“ autorius. Pakviečiau jį kartu su jau žinoma Vilniuje mano pažįstama prancūzų režisiere Brigite Jaque. Malonu buvo išgirsti Lanzmann, apskritai nelinkusio nieko perdaug girti, šiltus žodžius apie mano darbą rengiant Dienas, apie jų reikšmę prikeliant ryškius Shoah puslapius.

Filmo „Shoah“ kelionė į Vilnių vyko sunkiai. Net pats filmo egzemplioriaus pervežimas per sieną anuomet reikalavo visokių leidimų, derinimų. (Anuomet tai buvo juostinis filmas, kuris vos tilpo į keliolika didelių ir pakankamai sunkių dėžių, kas komplikavo jų gabenimą lėktuvu). Čia pagelbėjo Prancūzijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Patrick Donabedian. Nuostabiai veiklus ir draugiškas žmogus, su kuriuo jau man buvo tekę sėkmingai bendradarbiauti. Pasinaudojęs diplomatinio pašto galimybėmis jis atskraidino filmą, o pasibaigus meno dienoms, grąžino į Paryžių.

Paneriuose

Lanzmann papasakojo, kad rinkdamas medžiagą filmui „Shoah“, jis norėjo atvykti į Vilnių, tačiau sovietų valdžia režisieriaus neįsileido. Todėl filme neatsirado Panerių ir Devintojo forto vaizdų. Pirmąkart Panerius Claude Lanzmann kartu su Joshua Sobol aplankė per Geto teatro minėjimą.

Džiaugiausi, kad pavyko surengti „Shoah“ premjerą Lietuvoje. Buvau iš tikro laimingas, pristatydamas Lanzmann mūsų klubo lankytojams.

Claude Lanzmann – sukrečianti asmenybė. Filosofas, žurnalistas, režisierius, buvęs Pasipriešinimo kovotojas. Nepaprastai drąsus, stulbinančiai bekompromisinis žmogus ir menininkas. Jo kraštutinis kategoriškumas – kuriuo galėjau įsitikinti ir savo „kailiu“, tai savo įsitikinimų tvirtumo ir versus nuolatinių skaudžių konfliktų šaltinis. Filosofo Jean-Paul Sartre bičiulis, bendradarbiavęs jo žurnale „Les Temps Modernes“, kuriuo direktoriumi pats vėliau tapo.

Ona Šimaitė – gyvenimą paskyrusi kitų gėriui

Rasa Baškienė. Bernardinai.lt

Straipsnį rašant naudotasi genocid.lt medžiaga bei „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas” ( Julija Šukys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.)

1966 metais Onai Šimaitei, karo metais gelbėjusiai Vilniaus geto žydus, buvo suteiktas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. 1941-1943 metais, Vilniaus geto gyvavimo metu, ji nuolat rizikavo savo laisve ir gyvybe, gelbėdama žydus ir jų vaikus, ieškodama jiems prieglobsčio ir paramos. Onai Šimaitei talkino Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška, jo brolis, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška, universiteto profesūra, darbuotojai, rašytojas Kazys Jakubėnas, dvasininkai A. Lipniūnas, M.Krupavičius, M. Vaitkus ir kiti. 

Vilniaus getas

Vilniaus getas. Rūdninkų gatvė. Nuotrauka iš Lietuvos žydų muziejaus archyvo.

1941-ųjų metų rugsėjo 6 dieną Vilnių okupavę vokiečiai 57 000 Vilniaus žydų suvarė į Didįjį ir Mažąjį getus Vilniaus senamiestyje. Į getą pateko daug Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, garsių profesorių ir mokslininkų. Universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška kartu su vadovybe ir broliu Vaclovu Biržiška, universiteto bibliotekos direktoriumi, suko galvą, kaip padėti mirčiai pasmerktiems žydams. Galiausiai buvo rastas nekaltas būdas patekti į getą: dvi universiteto bibliotekininkės – katalogų skyriaus vedėja Ona Šimaitė ir skaityklos vedėja Godliauskaitė – buvo nusiųstos į abu getus surinkti negrąžintas bibliotekos knygas, išduotas žydams.

Filmo „Gerasis nacis“ premjeroje – nepaprasta Vilniaus žydus gelbėjusio nacių karininko istorija

Filmo „Gerasis nacis“ premjeroje – nepaprasta Vilniaus žydus gelbėjusio nacių karininko istorija

Liepos 12 d. 17.30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) įvyks dokumentinio filmo „Gerasis nacis“ premjera ir diskusija su filmo kūrėjais. Renginys organizuojamas drauge su JAV ambasada Vilniuje ir yra atviras visuomenei.

Filmas „Gerasis nacis“ (angl. „The Good Nazi“, 2018, 52 min., rež. Yaron Niski) – duoklė nepaprastai istorinei asmenybei – majorui Karlui Plaggei, vadovavusiam priverstinio darbo stovyklai HKP 562, kuri 1943–1944 m. veikė sostinės Subačiaus gatvėje kaip kariuomenės transporto priemonių taisykla.

Antrojo pasaulinio karo metais majoras Plaggė kaip karo inžinierius buvo perkeltas į Lietuvą. Ir anksčiau abejojęs nacistine ideologija, čia karininkas priėmė lemtingą sprendimą, padėjusį išgelbėti per 250 gyvybių.

Neleiskime užklijuoti lietuviams žydšaudžių etiketės

Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) niekada nevadino ir nevadins lietuvių žydšaudžių tauta. Nors Holokausto metu, dalyvaujant vietiniams kolaborantams, išžudyta apie 95 proc. tuometinės žydų bendruomenės narių, suteikti visai lietuvių tautai tokį žeminantį ir kaltinantį vardą būtų neteisinga.
Labiausiai neteisinga tai būtų atžvilgiu tų, kurie nepabūgo ir išlaikė sunkiausią žmogiškumo išbandymą. Tų drąsių lietuvių, kurie iš pažiūros beviltiškoje situacijoje rado savyje jėgų kovoti su nežmogiškom idėjomis ir nacizmo doktrina. Daugiau nei 800 šių tylių didvyrių vardų galime ištarti šiandien, nežinia, kiek dar liko nežinomi jų atminimui neatlaikius laiko išbandymo.

2018-06-25 paminėjusi vienas žiauriausių Kauno “Lietūkio” garaže įvykdytų žydų žudynių, gerbdama savo protėvių ir jų gelbėtojų atminimą, LŽB negali likti abejinga, kai sostinės širdyje prieš kelias dienas organizuota šventė tuomet, kai valstybėje turėjo būti keliamos gedulo vėliavos atmenant pirmąsiais Holokausto Lietuvoje aukas.

2018-06-21 Vilniaus m. savivaldybės puslapyje buvo paskelbtas kvietimas atminti birželio 23 d.   sukilimo metines, kuriame, be kita ko,  sakoma, jog tą atmintiną 1941m. birželį, keršydami už nužudytus bei į Sibirą ar šiaurinius Sovietų sąjungos regionus ištremtus savo artimuosius, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941.06.22-28), atstatyti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.

Ar tikrai turime skatinti švęsti kerštą, ar tikrai turime pasitelkti neapykantą su tariamu siekiu vienyti tautą? Net ir praėjus daugiau nei 70 m. nuo karo pabaigos, tokios Holokausto atgarsius menančios formuluotės išlieka iki skausmo pažįstamos.

Prisiminus istorinį kontekstą, priežasčių švęsti birželio 23-ąją lieka nedaug. Nors ir sunku nustatyti konkretų Holokausto Lietuvoje pradžios momentą, jį galime laikyti birželio 22 d, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”. Šią karo išvakarių dieną gyvybės neteko viena pirmųjų iš 300 000 neapykantos aukų –   į Šventają išmestas lietuvių nužudytos anykštėno Rapoporto jaunutės duktės išniekintas kūnas. Po to sekė masiniai plėšimai, prievartavimai, žudymai, palikę Lietuvą be dešimtadalio jos gyventojų.

Apie kokią laisvę galime kalbėti Lietuvos aktyvistų frontui tapus antisemitinės politikos Lietuvoje įrankiu, o Laikinajai vyriausybei nė karto nepaskelbus jokio akto smerkiančio Lietuvoje vykusio žydų tautybės žmonių genocido?

Negausi išlikusi Lietuvos žydų bendruomenė geriau nei bet kas kitas jaučia lietuvių tautos patirtus istorinius išgyvenimus ir pažįsta itin sudėtingą mūsų valstybės istoriją – todėl bendruomenės manymu, nejautrus, paviršutiniškas ir neatsakingas požiūris į skaudžias istorines aplinkybes sudaro prielaidas vystytis tiek antisemitinėmis nuotaikoms, tiek ir nepagrįstam “žydšaudžio lietuvio” stereotipui.

Vilniaus m. savivaldybės puslapyje skelbtas kvietimas švęsti birželio  23-iąją, kuomet Lietuva iškovojo trumpalaikę ir labai sąlyginę laisvę iš esmės mainais tapdama nacių sąjungininke, nepelnytai žemina lietuvių tautos vardą ir, bendruomenės vertinimu, prieštarauja nacionaliniam interesui.

Komentaras apie lzb.lt publikuotą straipsnį apie Holokaustą Kretingoje

LŽB tinklapyje lzb.lt  publikuotas straipsnis, kurį atsiuntė  autorius Romualdas Beniušis iš  “Pajūrio naujienų”. Šis straipsnis apie Holokaustą Kretingoje, apie įvykius  liudijo kretingiškis Pranas Jurkus. Tačiau prisiminimai  ir liudijimas apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje Prano Jurkaus pasakojime neatitinka  istoriografijos faktų,- mano istorikas Dr. Hektoras Vitkus, tyrinėjęs Holokausto istoriją šame regione.

2017m. Palangos kurorto muziejus kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu pristatė straipsnių rinkinį „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“ (mokslinis redaktorius dr. Hektoras Vitkus)

„Man kyla kai kurių abejonių skaitant straipsnį „Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje“ ir štai kodėl, rašo laiške Dr. Hektorius Vitkus:

1)  citata: “Liepos pradžioje, sekmadieniais, kai kretingiškiai melsdavosi senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, nacių armijos pareigūnai šių rūmų kieme rengė parodomąsias žydų vyrų egzekucijas, kurių liudininku tapo ir P. Jurkus”. Dirbant su istoriografija, su archyvine (Lietuvos ypatingojo archyvo) ir su Tilžės operatyvinio būrio (EK Tilsit) medžiaga man neteko susidurti su faktu, kad žydų egzekucijos buvo rengiamos sekmadieniais. Gal informacijos pateikėjas – Pranas Jurkus turėjo omenyje, kad reguliariai (P. Jurkus mini, kad keturis kartus, t. y. keturis sekmadienius iš eilės…) buvo rengiamos tyčiojimosi iš suimtųjų sovietinių aktyvistų ir žydų “akcijos”? Gal ir išversta netiksliai. Peržiūrėjau Holokausto memorialinio muziejaus Vašingtone pateiktą interviu su Pranu Jurkumi man susidarė įspūdis, kad tai, kas pateikta tekste ir tai, kas pasakojama interviu apie Kretingos žydų žudynes ir sovietinių aktyvistų bei žydų iš kitų Kretingos valsčiaus ir apskrities vietovių žudynes Kretingoje ne visai sutampa. Aš būčiau linkęs laikytis nuomonės, kad žudynės prie Kretingos “Šv. Antano rūmų” esančio tvenkinio vyko vieną kartą 1941 m. liepos pr. (tikslios datos kol kas nežinome). Gal P. Jurkus turėjo omenyje ir kitą epizodą, kai liepos pr. tvenkinyje prie vienuolyno buvo nužudyti septyni žydai? Jo pasakojime du epizodai galėjo susilieti į vieną įvykį.

2) kaip egzekutoriai minimi “specialūs SS daliniai”, “keletas vokiečių kareivių”, kurie mušė atvarytus suimtuosius kuolais ir lazdomis. Išties nesunkiai prieinama medžiaga leidžia teigti, kad P. Jurkaus nupasakotas žudynes vykdė Telšių apygardos Kretingos raj. lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos pareigūnų (vad. Pranas Jakys) dalis (1941 m. liepos mėn. Šios struktūros jau funkcionavo) ir Vermachto lauko žandarmerijos (Feldgendarmie) pareigūnai (ne tik P. Jurkus, bet ir kiti liudininkai mini “vokiečių kareivius žalsvomis uniformomis”), kuriuos galėjo supainioti su SS ir “vokiečių kareiviais”. Kretingos apskrities “valymo” akcijos buvo patikėtos Tilžės SD štabui, todėl neatmestina, kad P. Jurkaus nupasakotą egzekuciją galėjo stebėti ir jos eigą koordinuoti aukštesnio rango SD (neabejotinai SS narys) pareigūnas. Bet liudijimas, kad aukos prieš galutinį susidorojimą buvo mušamos kuolais ir lazdomis iš esmės yra tiesioginė nuoroda į lietuvių policijos veiksmus.
Kaip minėjau, eventualus P. Jurkaus nupasakotos egzekucijos momentas – 1941 m. liepos pr.-pirmoji pusė. Tokią prielaidą patvirtina minimas faktas, kad aukos buvo tik vyrai (žydų moterų ir vaikų žudynės Kretingos apskrityje buvo vykdomos 1941 m. rugpjūtį-rugsėjį).

Kauniečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauniečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas

Permainingą pirmadienio pavakarę Kauno žydų bendruomenė nariai, jos bičiuliai ir Holokausto tragedijai neabejingi miestiečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky priminė šios pirmosiomis karo dienomis įvykusios egzekucijos istoriją, kai vieni piliečiai vidury baltos dienos būrio stebėtojų akivaizdoje ypatingai žiauriai niekino ir žudė kitus tos pačios valstybės piliečius tiesiog dėl to, kad jie buvo žydai, bei kalbėjo apie iki šių dienų gajus mitus apie žydus, Holokaustą ir jo priežastis.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir buvusi geto kalinė Fruma Kučinskienė pasidalijo artimųjų prisiminimais ir liudijimais apie tuos baisius, ne tokius jau ir tolimus laikus, atmintyje įstrigusiais ir iki šiol gyvais, siaubą keliančiais vaizdais.
Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas ir IX forto muziejaus direktorės pavaduotojas Marius Pečiulis išreiškė užuojautą visiems nukentėjusiems nuo Holokausto ir jų ainiams bei atsiprašė už tautiečių nusikaltimus.
Visų pasisakiusiųjų mintis jungė viena bendra gija – būtinybė šviesti vaikus, jaunimą, kalbėti su jais ne tik apie istorinius faktus, nusikaltimus prieš tautas ir žmoniją, bet ir aiškintis kartu su jais, kaip ir kodėl tokie nusikaltimai įvyksta, kas nutinka žmogaus sąmonei, psichikai, dvasiai, kad jis praranda bet kokį žmoniškumą ir daro sveiku protu nesuvokiamus dalykus.

Kuriamas pirmas lietuviškas vaidybinis filmas apie žydų žudynes Lietuvoje

Pastaruoju metu ypač madinga kalbėti apie Lietuvos proveržį ir kaip jį galime pasiekti. „Izaoko“, bene pirmo lietuviško vaidybinio filmo, kuriame aptariami lietuvių, dalyvavusių Holokauste, ir žydų santykiai, prodiuseris Stasys Baltakis sako, kad kaip šalis ir tauta pradėsime judėti į priekį tik tada, kai priimsime ir savyje išspręsime tamsiausios mūsų istorijos ir tapatybės problemas.

Per paskutinius kelerius metus pradedama atviriau kalbėti apie Holokaustą Lietuvoje ir vietinių gyventojų dalyvavimą, kai buvo nužudyta apie 90 procentų mūsų šalies žydų. Tačiau, kaip pastebi Stasys Baltakis, visuomenėje dar trūksta konstruktyvių diskusijų ir, svarbiausia, atviro bei nuoširdaus istorijos pripažinimo.

Jau baigiamas filmuoti pirmasis Jurgio Matulevičiaus ilgo metro vaidybinis filmas pasakoja apie pagrindinį herojų Andrių Gluosnį, kuris nužudo žydą Izaoką kraupių Lietūkio garažo žudynių, įvykusių 1941 metais Kaune, metu. Filmas paremtas Antano Škėmos to paties pavadinimo apysaka ir yra bene pirmas lietuviškas vaidybinis filmas, kuriame minimi lietuvių ir žydų santykiai bei mūsų tautos prisidėjimas prie Holokausto.

Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje

 “Pajūrio naujienos”

Aut. Romualdas Beniušis. Nuotraukoje : P.Jurkus Vokietijoje apie 1950 m.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kretingiškis Pranas Jurkus su JAV Holokausto memorialinio muziejaus darbuotoja Ina Navazelskis 2012 m. balandžio 30 dieną įrašė savo, tada keturiolikmečio paauglio prisiminimus ir liudijimus apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje. Šis anglų kalba darytas interviu tapo šio muziejaus žodinių liudijimų dalimi ir yra pasiekiamas internetu. Jurkus gimė 1927 m. Onos (1895–1944 m.) ir Prano (1886–1958 m.) Jurkų šeimoje. Be jo, čia augo dar trys vaikai: Jadvyga (gim. 1924 m.), Adelė (gim. 1931 m.) ir Aldona (gim. 1937 m.). Šeima nuomojosi namą su žeme tuometinėje Kluonalių gatvėje, pietinėje miesto dalyje už dabartinio turgaus, toliau nuo miesto centro. Tėvas Pranas, kilęs nuo Jokūbavo, buvo nagingas dailidė ir statybininkas, Šiauliuose baigęs amatų mokyklą. Prie namų turėjo savo dirbtuves, nors daugiausia dirbdavo pas žmones, taip pat Kretingos pranciškonų vienuolyne. Nagingas dailidė pradžiugindavo šeimą ir darydamas įvairius medžio gaminius: dėžutes, indus, velykinius kiaušinius, kas tada buvo retenybė. Juos gaminant ir marginant dalyvaudavo visa šeima, juos noriai prieš šv. Velykas pirkdavo ir kretingiškiai. P. Jurkus savo šeimai buvo pagaminęs ir smuiką bei cimbolus, kuriais grodavo ir vaikai. Smuiko gaminimo paslapčių jį mokė labiau patyręs meistras žydų tautybės kretingiškis, vardu Motkis. P. Jurkus smuiko viduje buvo įrašęs ir savo pavardę. Po jo mirties muzikos instrumentai buvo perduoti Kretingos muziejui ir čia šiandien yra saugomi.

Šeima turėjo ir savo smulkų verslą – nuomodavo kretingiškiams tėvo padarytus oblius kopūstams smulkinti prieš juos rauginant. Nedidelis nuomos mokestis atitekdavo vaikams, nes kiekvienas turėjo „savo“ asmeninius oblius. Visi vaikai lankė pradinę mokyklą, vėliau gimnaziją. Tėvai buvo raštingi, skaitė knygas ir įvairius leidinius, o P. Jurkus turėjo ir Klaipėdos krašto tarme gotiškais rašmenimis spausdintą Bibliją. Šeima gyveno vidutiniškai, vaikai buvo gerai aprengti. 1938 m. jie įsigijo ir žemės sklypą, ruošėsi statyti savo namus, buvo įsigiję ir statybinių medžiagų. Deja, šio sumanymo nepavykus įgyvendinti, teko persikelti gyventi į dviaukštį mūrinį namą Kęstučio gatvėje prie žvyrduobės, šalia raudonų plytų pastato, kuriame nuo 1935 m. buvo įsikūręs miesto muziejus. Abu pastatai priklausė tam pačiam savininkui A. Vilkui. Čia gyvendama Jurkų šeima sulaukė 1940 m. sovietinės bei 1941 m. nacistinės okupacijos. Kretingos pradžios mokykloje besimokantis P. Jurkus buvo be galo judrus, smalsus, visur norintis dalyvauti paauglys, aplinkinių laikytas net ir padykusiu. 1938 m. gegužės mėnesį, kilus pusę Palangos miestelio nuniokojusiam gaisrui, po kelių dienų smalsumo vedamas čia su keliais savo draugais 12 kilometrų pėsčiomis atkeliavo ir jis. Čia, Palangos pionierių stovykloje, 1941 m. birželio 22 d. rytą jis sutiko ir prasidėjusį SSSR–Vokietijos karą, nors pionierių organizacijai ir nepriklausė, į stovyklą pakliuvęs prikalbintas kaimynystėje muziejaus name gyvenusio pedagogo, muziejaus vedėjo Viktoro Lingio, stovykloje dirbusio vienu iš vadovų. Patyręs karo pradžios suirutės sunkumus besitraukiant Latvijos link, kartu su kitais keliais kretingiškiais pasienyje atsiskyrė nuo stovyklautojų būrio ir po dviejų sunkių kelionės pėsčiomis dienų pasirodė namuose, pradžiugindamas skausmingoje nežinioje gyvenusius namiškius. O kitą dieną jam jau pačiam su šeima ir daiktais teko trauktis už miesto nuo Kretingos centrą nuniokojusio gaisro, kilusio naciams padegus žydų maldos namus. Siaubingame gaisre sudegė miesto centras, katalikų bažnyčia, vienuolynas, apdegė ir gimnazija, nors gaisrininkai buvo atvykę net iš aplinkinių rajonų. Ugnies nepaliesti išliko Šv. Antano rūmai, kurių rūsiuose buvo kalinami nacistiniam režimui neįtikę žmonės, taip pat ir žydai vyrai.

Aldonos Jurkutės krikštynos 1937 m. Kluonalių gatvėje. Ona (sėdi pirma iš dešinės) ir Pranas (sėdi pirmas iš kairės) bei jų vaikai: Pranas(stovi pirmas iš kairės), Adelė (stovi atsirėmusi į tėvą) bei Jadvyga (stovi už Adelės) su krikštatėviais ir svečiais.

Kaune bus tvarkoma geto teritorija

Kaune bus tvarkoma geto teritorija

Kaune planuojama sutvarkyti buvusio Kauno geto teritoriją, pažymėti svarbias jo vietas, menančias gete vykdytas žiaurias akcijas, jame veikusias institucijas, ir tokiu būdu deramai įamžinti Holokausto tragedijos ir jos aukų atminimą. Šiuo metu geto teritorijoje galime rasti tik obeliską, žymintį geto vartus, nedaugelis žino, kur buvo Demokratų aikštė, kurioje vykdyta Didžioji akcija.

Įdomu ir tuo pačiu nuostabu, kad Kauno geto įamžinimo projektas prasidėjo nuo asmeninių iniciatyvų – dviejų skirtingų patirčių žmonių, gyvenančių skirtingose šalyse, tačiau pateikusių savo idėjas ir vizijas beveik tuo pačiu metu.

Viena jų – Yaarit Glezer, Krakovskytė (pirma kairėje), šiuo metu gyvenanti Izraelyje. Tapusi pensininke moteris nusprendė, kad savo tėvų garbei ji turi prisidėti prie skaudžos Holokausto praeities įamžinimo (beje, jos tėvelis buvo vienas tų drąsuolių, kuriems pavyko pabėgti iš IX forto). Vedina šio tikslo, ji atvyko į savo gimtąjį miestą su pasiūlymais deramai sutvarkyti Kauno geto teritoriją.

Kitas žmogus – tai kaunietis menininkas, visuomenininkas, įvairių socialinių akcijų organizatorius, Kiemo galerijos įkūrėjas Vytenis Jakas, pateikęs projektą “Degantys akmenys” (platesnis aprašymas priede), skirtą Kauno geto vartų vietos sutvarkymui.

Džiugu, kad šios idėjos sulaukė ne tik Kauno žydų bendruomenės, bet ir Kauno miesto savivaldybės susidomėjimo, palaikymo, bendradarbiavimo ir finansavimo.
Nuotraukose akimirkos iš pasitarimų su Kauno savivaldos atstovais, paveldo specialistais, “Kaunas In” turizmo sektoriaus vadovėmis bei jau realizuojamas V. Jako projektas.
Degantys akmenys

Degantys akmenys

Žydų tautos istorija Lietuvoje yra sudėtinė Lietuvos istorijos, o jos kultūra ir paveldas – bendro valstybės paveldo dalis. XX a. pradžioje žydai aktyviai dalyvavo kuriant nepriklausomą Lietuvą: 1933 m. gyventojų surašymo duomenimis, žydai sudarė apie 30 proc. visų Kauno gyventojų (iš 127 619 Kauno gyventojų 38 tūkst. buvo žydai). Kaunas buvo tapęs Lietuvos žydų traukos centru, sostine, čia gimė, dirbo, kūrė daug visiems žydams žinomų asmenybių, palikusių pėdsaką savo tautos ir Lietuvos valstybės gyvenime. Prasidėjus karui, šis procesas nutrūko – 1945 m. Kaune gyveno jau tik apie 3000 žydų.

Taigi Holokaustas nubrėžė ribą, už kurios liko didžioji dalis tautos ir jos paveldo. Karas ir pokaris naikino ne tik žmones, bet ir tradicijas, dvasią,  raštus, meno ir kultūros likučius, kulto pastatus, amžinojo poilsio vietas ir kitus buvimo ženklus.

Nors daugybė Kauno vietų pažymėta ilgesnio ar trumpesnio žydų buvimo ženklu, vis dėlto turime pripažinti, kad apie Kauno žydų kultūros paveldo objektus žinome labai mažai, o ir esantys atminimo ženklai ne visi ir ne visada pakankamai ryškūs.

Vienas iš tokių nepakankamai įvertintų ir vietos kontekste išryškintų objektų – Kauno geto vartai.  Šiuo metu toje vietoje, A. Kriščiukaičio ir Ariogalos g. sankryžoje, stovi nedidelis paminklas, ant kurio dvikalbis užrašas skelbia: ,,Šioje vietoje 1941 – 1944 m. buvo Kauno geto vartai”.

Atidaryta Lietuvos žydų gelbėtojų fotografijų paroda

Atidaryta Lietuvos žydų gelbėtojų fotografijų paroda

Gegužės 29 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dalyvavo Maltos ordino surengtoje Žydų gelbėtojų fotografijų parodoje, kuri vainikavo bendrą bendruomenės ir maltiečių paramos Teisuoliams projektą. Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse vykusį parodos atidarymą savo dalyvavimu pagerbė ir J.E. Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šiltai sutikta parodos herojų – tikrųjų Lietuvos dvasios šviesuolių, LŽB pirmininkė F.Kukliansky taip pat turėjo galimybę aptarti tolimesnį LŽB ir maltiečių bendradarbiavimą su naujuoju Maltos ordino ambasadoriumi J.E. Mag. Manfred L. Mautner Markhof.

Šalies vadovės globojama paroda, įamžinusi žydų gelbėtojus ir jų istorijas, keliaus per Lietuvą, kviesdama artimiau susipažinti su skaudžia istorijos dalimi ir pagerbti nepaprastus žmones, žiauriais karo metais su žydais besidalijusiais namais, duona ir viltimi išgyventi.

Prezidentės teigimu, Pasaulio teisuoliai, išgelbėję šimtus žydų, rizikavo viskuo. Tačiau ištiesdami ranką pasmerktiesiems jie gelbėjo patį žmogiškumą. Taip pat ir Lietuvos valstybės vardą bei tautos orumą.

Pasak šalies vadovės, žydų gelbėtojų istorijos tampa įkvėpimo šaltiniu šiandienos Lietuvos žmonių gyvenimuose –  tokio požiūrio į artimą ir pasiaukojimo reikia kasdien.

Parodos atidaryme LŽB pirmininkė F. Kukliansky parodos atidaryme sakė, kad “daugiau nei 800 lietuvių priėmė lemtingą sprendimą Antrojo pasaulinio karo metais pasipriešinti neapykantos aksiomai. Jų vienintelis ginklas buvo jų sąžinė, kurios vedinas pasirinkimas išlikti žmogumi lėmė jiems, ne žydams, tapti amžinąja, dvasine, mūsų tautos dalimi. Žodžiais mūsų dėkingumas nenusakomas, neišmatuojamas skaičiais, neaprėpiamas ir neapčiuopiamas, tapęs tarsi šviesuliu Dieviškosios būties netobuloje pilkoje geto ar miško slėptuvės buity. Tai žmonės, kurių dėka atgimėme naujam gyvenimui, susigrąžinome jėgas senam tikėjimui.

Šie drąsūs lietuviai nutiesė amžinus tiltus tarp tautų ir kartų – tapo tikraisiais geros valios ambasadoriais, atstovaujančiais viltį, žmogiškumą ir tikėjimą. Atėjo metas Lietuvai įsivardinti savo tautos didvyrius – jų vardai ir jų istorijos turėtų būti įrašomi į vadovėlius, jų vardais turi būti vadinamos gatvės ir mokyklos, kilti paminklai.

Mūsų atmintis saugos amžinąjį Teisuolių paminklą, bet taip pat dedame pastangas praskaidrinti jų paskutines dienas, už tai Bendruomenės vardu nuoširdžiai dėkoju Maltos ordinui, su kuriuo bendromis pastangomis šį tikslą įgyvendinome. Šie drąsūs lietuviai mums dovanojo ateitį, todėl nesustosime – ieškosime būdu padėti ir šių šviesuolių palikuonims.

Džiaugiuosi, kad po 28 nepriklausomybės metų,  Valstybingumo Šimtmečio proga, netrukus atminimo ženklas Pasaulio Tautų Teisuoliams papuoš ir vieną sostinės gatvių. Nuoširdžiai prašau ir viliuosi, kad Vilniaus geto sunaikinimo 75-mečio minėjimo dieną Lietuvoje pirmąkart viešintis Jo Šventenybė Popiežius Pranciškus pagerbtų šiuos nepaprastus vilties ir teisingumo liudytojus savo malda.”

Nuotraukos: Robertas Dačkus

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gegužės 23d. Vilniuje,  vienuoliktą kartą vyko Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą. Gyvųjų maršas – eitynės nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo. Tai kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške.

Šį kartą tuo keliu prisiminti ir pagerbti ėjo Lietuvos žydų bendruomenė su pirmininke Faina Kukliansky, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas, Švenčionių žydų bęndruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro .

Renginyje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius,  Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas.

Gyvųjų marše taip pat žygiavo  bendruomenės nariai, Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai, Lietuvos žydų asociacijos nariai Izraelyje, Holokaustą Išgyvenusi buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja, į Lietuvą atvykęs buvęs Vilniaus geto kalinys, dailininkas Samuelis Bakas.

Skambant liūdniems smuiko garsams, prie memorialo groja Borisas Kirzneris, vainikus padeda Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Izraelio ambasadorius Amir Maimon, padėtas vainikas nuo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, LŽB, buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių, nuo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje. Po to gėles deda visi susirinkusieji prie memorialo.


Vilniaus geto kalinė Fania Brancovska kreipiasi į susirinkusius : “Paneriai buvo žudymo mašina, kur nuo 1941 iki 1943m, prieš Vilniaus išlaisvinimą nuo nacių okupacijos, visą laiką buvo žudoma. Paneriuos nužudyta 70 tūkstančių žydų vien už tai, kad buvo žydai, iš jų liko tik pelenai sumašyti su smėliu. Mūsų liko nedaug, tačiau mes esame čia. Aš viena iš tų, kuri perėjo visą getą ir prašau, neužmirškite jų. Kol mes gyvi, prašome perduoti žinią vaikams, anūkams, proanūkams, kad jie negali užmiršti žuvusių aukų”.

Per Holokausto aukų pagerbimo ceremoniją Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pakvietė šiemet Lietuvoje viešėsiantį popiežių Pranciškų aplankyti ir pasimelsti už žuvusius Paneriuose.

„Mes labai tikimės, kad Jo Eminencija Romos popiežius aplankys ir Panerius ir pasimels už tuos krikščionis katalikus, kurie gelbėjo žydus, ir pasmerks tuos, kurie juos žudė“, – kalbėjo F. Kukliansky. Pasak jos, popiežius galėtų aplankyti Panerius antrąją vizito Lietuvoje dieną rugsėjo 23-iają, kai žydai minės Vilniaus geto likvidavimo 75-ąsias metines.

Ministras L.Linkevičius kalbejo apie tai, kad prie memorialo kasmet sakomos gražiausios kalbos, bet jos neišpirks tos kaltės, kuri liks amžiams. Holokaustas yra didžiulis randas ant žmonijos veido, taip pat ant Lietuvos. Išnaikinta žydų kultūra, paveldas, todėl gyvieji turi tęsti Gyvųjų maršą, turim eiti iš tamsos į šviesą. Atsiveria didelės galimybės, santykiai su Izraeliu dabar labai geri ne tik politiniame dialoge, bet ir ekonominėje srityje. Mes niekada nesugrąžinsime žmonių, bet atrasti YIVO instituto jidiš kultūros klodai Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje mums sugrąžins bendrą istoriją ir Lietuvos Jeruzalės dvasią.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė, kad „žydai Lietuvoje daugelį amžių buvo integrali Lietuvos dalis. Mes turime moralinę pareigą pakeisti žuvusių skaičius vardais, kurie slepiasi po tais vardais. Daugiau kaip 200 masinių žudynių vietų ir tik keliose nurodyti nužudytų vardai ir pavardės. Holokaustą patyrę ir jį išgyvenę žydai 70 metų kūrė Izraelio valstybę ir tai yra labai svarbu. Kas lankėsi Yad Vašeme, matė, kad muziejus pasirinko vilniečio kovotojo Arba Kovnerio citatą. Kasmet muziejuje uždegami deglai prisimenant 6 milijonus nužudytų žydų. Heroizmas Holokausto metu – kova su naciais, taip pat heroizmas yra žydų gelbėjimas, heroizmu galime vadinti ir  pasirinkimą gyventi, kai nužudyti visi tavo šeimos nariai. Su mumis yra Fania Brancovska, netekusi savo šeimos per Holokaustą, šiandien ją sveikinu su 96 gimtadieniu, mūsų didvyrę.“

Samuelis Bakas Vilniaus geto buvęs kalinys, dailininkas prie memorialo sakė, kad jis Paneriuose nori pasakyti nužudytiems savo tėvams ir artimiesiems“ Aš myliu Jus ir niekada nepamiršiu. Visada turime dėti akmenukus ant nužudytųjų kapų.

Miša Jakobas , Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius: „Nuolat klausiu savęs ir kitų, ar tebeskauda? Ar ne laikas pamiršti? Jūsiškiai ar maniškiai, mūsų kaimynai, kurie dalinosi vaikišku kamuoliu, druskos sauja, draugystės šypsena. Ach kaip gaila, kaip žmoniškai gaila. To pamiršti negaliu ir neturiu jokios moralinės teisės, Nes ši žemė čia, molio kauburėliai Žemaitijoj, Dzūkijos smėlis aplaistyti žmonių krauju, o Lietuvos žemė pamaitinta sūriomis vaikų ašaromis. Stoviu čia prie šito paminklo ir tarsi girdžiu kaip man medžiai šnara žydės motinos žodžius: „Joseli mano vaike, kur tu esi paukšteli mano?“ Ir kad neatrodytų, kad už mane kalba tragedijos jausmai, aš pacituosiu ištrauką iš gerbiamo rašytojo Sigito Parulskio knygos „Tamsa ir partneriai“:

“Kai privažiavo duobę, žydai kėbule ėmė bruzdėti, garsiai melstis ir kalbėti nesuprantamus žodžius, tai buvo malda „Dieve, padėk“. Duobėje jau gulėjo seniai, atvežti kooperatyvo sunkvežimiu. Vairuotojas atidarė kėbulo šoną, ir ėmė mėtyti paliegusius senius į duobę. Dviese stverdavo senelį kaip maišą su šiukšlėmis ir mesdavo į duobę, kurioje vaitodami gulėjo kiti nelaimėliai. Prie duobės priėjo Jokūbas vyresnysis su rankiniu kulkosvaidžiu: „Ištaškysim mėšlą iš šitų puvėsių ir paleido seriją išilgai duobės.“

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas  Arie Ben-Ari Grodzensky , dalyvaudamas ceremonijoje kartus su atvykusiais kitais asociacijos nariais, padėkojo Lietuvos žydų bendruomenei už šio Gyvųjų maršo organizavimą.

“Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.

Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.

Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje. Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.

Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m.  išvyko į Izraelį.(Visa Arie Ben-Ari Grodzensky kalba).

Ceremonijai prie Panerių memorialo baigiantis Vilniaus Saulėtekio mokyklos vaikai dainavo Jeruzalės dainą ir Izraelio himną. Po to visi susirinkusieji padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms.

Daugiau renginio nuotraukų.

 

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko Arie Ben-Ari Grodzensky kalba prie Panerių memorialo Gyvųjų maršo dieną 2018

Pirmiausiai leiskite Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovybės vardu padėkoti Lietuvos žydų bendruomenės vadovybei už šio maršo organizavimą.

Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.

Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kaip atstovai, kurie atstovauja kartas, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.

Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje.

Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.

Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m.  išvyko į Izraelį.

Nėra kito įvykio žmonijos istorijoje, prilygstančio Holokausto tragedijai, kuri užgriuvo mūsų tautą. Iki šiol mums, išgyvenusiems Holokaustą, ir bet kuriam kitam žmogui yra sunku suvokti, kaip žmogus sugebėjo sugalvoti ir įvykdyti metodišką visos tautos naikinimą. Niekada negalėsime suprasti, kodėl buvo nužudyti 6 milijonai žydų, tarp kurių buvo 1.5 milijono vaikų ir kūdikių. Ir kaip vieni žmonės galėjo taip siaubingai elgtis su kitais žmonėmis.

Muziejuje Jad vašem įrašyti 891 lietuvis, kuriam suteiktas pats garbingiausias pasaulio žydų įvertinimas – „pasaulio tautų teisuolis“. Mums visiems žinomi tų drąsių ir didvyriškų  lietuvių, gelbėjusių žydus, ir nebijojusių mirtino pavojaus, gręsiančio jiems ir jų artimiesiems, vardai – tai gerbiami Petras Baublys, Jonas Žemaitis, Sofija Kimantaitė – Čiurlionienė, Sofija Binkienė, Vladimiras Zubovas ir k.t.

Žurnalistams paklausus Sofijos Binkienės, kodėl ji gelbėjo žydus nebijodama  pavojaus, kuris grėsė visai jos šeimai, Sofija atsakė – norėjau išgelbėti Lietuvos sąžinę ir garbę.

Mūsų širdyje amžiams liks šešių milijonų mūsų tautos žmonių, tarp kurių buvo 235 trūkstančiai Lietuvos žydų, žuvusių per holokaustą, atmintis. Tūkstančiai lietuvių bendradarbiavo su naciais ir žudė žydus vien todėl, kad jie buvo žydai, nors dar vakar – užvakar jie buvo tiesiog kaimynai, suolo draugai mokykloje arba kolegos darbe. Jie žudė juos su neapsakomu žiaurumu.

Nežiūrinį į tai, ką paminėjau anksčiau, Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovybė nenori keršyti ar įamžinti nesantaiką su esama Lietuvos vyriausybe – atvirkščiai – mes siekiame palaikyti  bendradarbiavimu grįstus santykius, kurie, viena vertus, yra paremti visišku istorinės tiesos ir įvykių, įvykusių per Holokaustą, pripažinimu, o antra vertus  – noru tęsti nuolatinį siekį gilinti gerus santykius, kokie šiuo metu yra tarp Lietuvos ir Izraelio.

Mums yra žinoma apie esminius pokyčius Lietuvoje, susijusius su ryžtinga vyriausybės kova su antisemitizmu, kaip ir apie tarptautinių organizacijų paramą Izraeliui. Aš noriu perduoti lietuviams, su kuriais užaugau – naujų draugiškų santykių kūrimas yra įmanomas tik pripažinus istorinę tiesą ir įvykius, vykusius per Holokaustą.

 

Tebūnie palaimintas žuvusiųjų per  Holokaustą atminimas

 

Mindaugas Kvietkauskas. Nepatogus Vilniaus geto vaiko liudijimas

Mindaugas Kvietkauskas. Nepatogus Vilniaus geto vaiko liudijimas

Šiomis dienomis prisiliečiau prie istorijos, kuri man asmeniškai ilgą laiką buvo nutylėta. Nors apie ją jau kalbama, rašoma, ji pripažįstama, tačiau man buvo tartum kita, kitų istorija. Viename pirmųjų savo dienoraščio sakinių tuomet keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis užrašė: „Dar niekada gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941-ųjų vasarą“. Tačiau po nepilnų dviejų metų Vilniaus geto vaikis dienoraštyje palieka paskutinį sakinį: „Kiekvieną akimirką mums gali nutikti blogiausia…“ Tarp šių dviejų sakinių išsitenka ištisa istorija, kuri septynis dešimtmečius buvo paslėpta, neįdomi, nereikalinga.

Žinau, kad istorikams ar daugiau besidomintiems anais laikais čia nėra nieko naujo. Na, ar beveik nieko. Daug kas užrašyta, parodyta, papasakota, įamžinta. Neabejotinai, kažkas pasakys, kad per mažai. Kažkam gal ir to bus per daug. Nesiginčysiu nė su vienu. Man įdomus Icchokas ir jo atviras kalbėjimas nieko neslepiant, nieko nepagrąžinant, jo skaudus ir neįtikėtinai brandus liudijimas iš miesto, kurio gatvėmis aš šiandien laisvai vaikštau.

„Tikiu, kad viskas turi būti užrašyta“ – savo nežinios ir baimės dienomis Vilniaus gete užrašė paauglys Icchokas, kurio dienoraštis nėra tik paminklas nužudytiems Lietuvos žydams. Tai ir galimybė tiesai, atveriančiai kelią į žinojimą, supratimą, atleidimą. Į gyvenimą, kupiną prieštaravimų ir netikėtumų.

Apie šį unikalų leidinį (jį kūrė knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, jidiš kalbos redaktorė Akvilė Grigoravičiūtė ir kt.) Gediminas Kajėnas kalbina I. Rudaševskio dienoraščio vertėją, literatūrologą Mindaugą Kvietkauską.

Tel Avive pristatyta Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis” (papildyta nuotraukomis)

Tel Avive pristatyta Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis” (papildyta nuotraukomis)

Renginio nuotraukos Mildos Rūkaitės.

Iškilmingame knygos pristatyme ( 2018 05 16 ) dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas su žmona.

Knygos pristatymas vyko Tel Avive, Beit Vilna – Vilniaus litvakų namuose, svečius priėme Beit Vilna vadovė Miki Kantor (nuotraukoje – pirma dešinėje). Taip pat dalyvavo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje direktorių tarybos pirmininkas Arie Ben-Ari Grodzensky.

Į pristatymą atėjo Icchoko Rudaševskio puseserės Sorė Vološin (pirma kairėje) ir Golda Rudaševsky (dešinėje). Sorė Vološin pabėgo iš Panerių žudynių, kur buvo sušaudyta jos ir  Icchoko Rudaševskio šeima. Sorė Vološin – mergaitė, suradusi Icchoko dienoraštį geto slėptuvėje, po karo jis buvo išleistas įvairiomis kalbomis, tik šiemet pagaliau išleistas ir lietuvių kalba.

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas svarbiausių gete parašytų istorinių liudijimų  – autentiškų Holokausto ir Vilniaus geto istorijos dokumentų. Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva sutelkta daug pastangų išversti jidiš rankraščio tekstą į lietuvių kalbą, surinkti archyvinę medžiagą, skirtą pirmajam “Vilniaus geto dienoraščio” leidimui lietuvių kalba.

Šeimos nuotraukoje: viršuje – Icchokas Rudaševskis, dešinėje – Sorė Vološin

„Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“ –  Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.15-os metų gete sulaukęs Icchokas buvo nužudytas su savo šeima Paneriuose. Jad Vašemo muziejaus duomenimis, Holokausto metu Europoje nužudyta apie 1 milijoną žydų vaikų.

Rengiant knygą, dirbo vertėjas Dr. Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, poetas, literatūrologas, jis dalyvavo ir Tel Avive knygos pristatyme kartu su dailininke Sigute Chlebinskaite, kūrusia knygos iliustracijas.

Ruošiant knygą, ženkliai prisidėjo Niujorko YIVO institutas, kuriame saugomas Icchoko Rudaševskio rankraščio originalas, taip pat Jad Vašem muziejus Izraelyje, Vašingtono Holokausto muziejus, Lietuvos archyvai, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Nuotraukoje – smuikininkas Jokubas Zalcmanas griežia smuiku, kuriuo griežė Vilniaus geto smuikininkai. Trys išlikę geto smuikai padėti ant stalo, juos restauravo Amnonas Wainšteinas.

Daugiau nuotraukų galerijoje.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky susitiko su Yad Vašemo muziejaus vadovu

Nepaisant neramumų , šiomis dienomis kilusių  Jeruzalėje ir itin įtemptos darbotvarkės Yad Vashem direktorato pirmininkas Avner Shalev 2018-05-15 skyrė savo laiką susitikimui su Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky, kuri įteikė jam Icchoko Rudaševskio knygą, aptarė šios knygos svarbą tolimesniam Lietuvos visuomenės Holokausto suvokimui.
Avner Shalev labai teigiamai įvertino  nuoseklų LŽB pirmininkės ir bendruomenės darbą Holokauto įamžinimo ir žydų kultūros sklaidos srityse.

Avner Shalev stovi centre, šalia Fainos Kukliansky.

Avner Shalev Pasaulinio Holokausto atminimo centro Yad Vashem direktorato pirmininkas nuo
1993 m.  Nuo pat savo kadencijos pradžios A. Shalev stengėsi perteikti Holokausto atminimą ir švietimą taip, kad šią katastrofą suprastų XXI amžiaus žmonės. Toks jo tikslas Yad Vashem veikloje. Jis atidarė Tarptautinę Holokausto studijų mokyklą, taip pat plečia Yad Vashemo archyvus ir tyrimų objektus. Jis yra Holokausto istorijos muziejaus, atidaryto 2005 m. vadovas ir Yad Vashem pastovios ekspozicijos apie žydus Auschwitz-Birkenau valstybiniame muziejuje, atidarytame 2013 m. kuratorius.

Šiandien Tel Avive pristatoma Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis”.

Pristatymas vyks hebrajų kalba, todėl publikuojamas skelbimas yra taip pat hebrajų kalba.

Vilniuje paskirta vieta atminimo ženklui Pasaulio Tautų Teisuoliams

2018 m. balandžio 26 d. raštu Vilniaus m. savivaldybės meras Remigijus Šimašius  pritarė 2016 m. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės siūlymui statyti paminklą Pasaulio Tautų Teisuoliams Misionierių sodo teritorijoje, netoli Onos Šimaitės gatvės.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja už tarpinstitucinį susitelkimą spręsti valstybinės reikšmės Pasaulio Tautų Teisuolių atminties įamžinimo klausimą.

20180426102504
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus tolerancijos centre spektaklis “Nutildytos mūzos”

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus tolerancijos centre spektaklis “Nutildytos mūzos”

Gegužės 8 d. 17.30val. Tolerancijos centre asociacija „Rokiškio teatras“ pristato spektaklį “NUTILDYTOS MŪZOS”. Režisierė Neringa Danienė

Asociacija “Rokiškio teatras” ir Rokiškio krašto muziejus 2016-2017 m. bendradarbiavo projekte „Nutildytos mūzos“. Pagal muziejininkų surinktą medžiagą bei jaunos poetės Matildos Olkinaitės išlikusį dienoraštį buvo sukurtas scenarijus ir pastatytas spektaklis „Nutildytos mūzos“ apie Panemunėlyje tarpukaryje gyvenusių žydų Olkinų šeimos tragišką istoriją. „Nutildytos mūzos“ respublikinėje mėgėjų teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai“ ( dalyvavo 82 teatrai) pateko į geriausių 2015-2016 m. spektaklių dešimtuką. „Atspindžių“ komisija ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga nominavo pastatymą net penkioms statulėlių „Tegyvuoja teatras“ nominacijoms, vieną statulėlę spektaklio kūrėjai laimėjo.

Režisierė Neringa Danienė rašo, kad kuriant spektaklį paaiškėjo, kad Olkinų šeimos sušaudymo vieta miškuose netoli Kavoliškio žinoma tik apytikriai, visiškai apleista, niekaip nepažymėta. Jaunutės talentingos poetės Matildos Olkinaitės eilėraščių rinkinys taip niekada ir nebuvo išspausdintas. Tik 2008 m. Rokiškio krašto kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“ iš užmaršties prikėlė ir išspausdino per stebuklą išlikusio Matildos dienoraščio tekstus. Matildos eilėraščiai ir dienoraštis, ilgus metus slėpti po Panemunėlio bažnyčios altoriumi, šiuo metu saugomi prof. Irenos Veisaitės archyvuose.