Mokslas, Istorija ir Kultūra

Sovietų valdžios persekiotas ir padėjęs gelbėti žydus vyskupas T.Matulionis paskelbtas palaimintuoju

Sovietų valdžios persekiotas ir padėjęs gelbėti žydus vyskupas T.Matulionis paskelbtas palaimintuoju

Vilnius, birželio 25 d. (BNS). Sovietų valdžios persekiotas arkivyskupas Teofilius Matulionis sekmadienį Vilniaus katedros aikštėje iškilmingai paskelbtas palaimintuoju.

Pirmą kartą Lietuvoje surengtose beatifikacijos iškilmėse dalyvaujant per 15 tūkst. tikinčiųjų, T.Matulionį palaimintuoju paskelbė popiežiaus Pranciškaus pasiuntinys kardinolas Angelas Amatas (Andželas Amatas).

T.Matulionis sovietų valdžios buvo kalintas 16 metų. Ilgiausia bausmė dvasininkui buvo skirta 1946 metais, kai jis atsisakė bendradarbiauti su sovietų režimu ir paklusti jo nurodymams padėti įveikti partizaninį judėjimą, kritikavo komunistus dėl tikinčiųjų persekiojimo. Po dešimties metų nelaisvės T.Matulionis galiausiai buvo leista grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą. Nors vyskupas buvo nuolat sekamas, jis sugebėjo gauti Vatikano leidimą slapta konsekruoti vyskupu Vincentą Sladkevičių. T.Matulionis mirė 1962 metais, būdamas 89 metų amžiaus. Pagal vieną iš versijų, jį galėjo nunuodyti slapta sovietų KGB policija, tačiau tai nėra iki galo įrodyta.

T.Matulionis tapo antruoju Lietuvos palaimintuoju. Vyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacija įvyko 1987 metais Romoje. Tam, kad T.Matulionis būtų kanonizuotas – paskelbtas šventuoju, reikėtų įrodyti stebuklus, nutikusius per jį prašant Dievo malonių.

Lietuva turi vieną šventąjį – 1602 metais šventuoju buvo paskelbtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalaitis Kazimieras, gyvenęs penkioliktame amžiuje.

Palaimintasis Teofilius Matulionis prisidėjo gelbėjant žydę mergaitę.  Apie išgelbėtą žydaitę, savo vaikystės draugę Esterą Elinaitę pasakoja Dalija Epšteinaitė.

 

Praeities atgarsiai apie panevėžiečių Brozinų ir Zuskinų šeimas

Praeities atgarsiai apie panevėžiečių Brozinų ir Zuskinų šeimas

2017 birželio 15 dieną Panevėžio m. žydų bendruomenė susitiko su Brozinų šeimos giminaičiais. Brozinų šeimos atstovai Art  Puškinas ir jo žmona Joann gyvena USA Long Island.  Art Puškinas yra Mildred Miller sūnus, Many Raf anūkas, Rivkos dukros Aiziko Brozino proanūkis.  Jo proproseneliai Rafų ir Brozinų šeimos gyveno Panevėžyje ir turėjo siuvėjų amatus.  Benjamino Zuskino šeima ir Brozinų šeima buvo  artimi giminaičiai. A. Puškinas papasakojo savo plačios šeimos istoriją, kuri  gyveno Panevėžyje  iki  Pirmojo pasaulinio karo ir po jo. Suplanavus vizitą, A. Puškinas  atsiuntė savo protėvių gyvenimo istorijos aprašymą ir nuotraukas,  iš kurių galima daryti išvadą, kad buvęs proprosenelis Aizikas  Brozinas ir jo žmona Fruma Berkovič  buvo ne tik aktyvūs Panevėžio m. žydų bendruomenės nariai, bet ir vykdė labdaringą veiklą. Nuotraukoje  matyti iškaba apie paramą sinagogai “Chayei Odam”, kuri buvo Panevėžyje, Jablonskio g. 1, “Sinagogos moterų antro aukšto įrengimui skyrė paramą Aizikas ir jo žmona Fruma. Iškaba- padėka Rabino Dancigo kūrinys.  Savo nedidelėmis lėšomis jie sugebėjo skirti lėšas medinės sinagogos  „Chayei Odam“  antram aukštui įkurti ir žydų moterų prieglaudos namų įkūrimui.

Nuotraukoje paminklas Brozino proproseneliui.

Istorinis dėmesys istoriniams Lietuvos žydų pastatams

Martynas Užpelkis, LŽB paveldosaugininkas

Istorinis įvykis! Šiomis dienomis, gal ir sutapimas, bet greičiau kaip kryptingo ir nuoseklaus pasiruošimo rezultatas, vienu metu Vilniuje tvarkomi visi trys žydų bendruomenės istoriniai pastatai. Nepaisant laikinų nepatogumų, džiaugiamės ir dėkojame visiems, kas prisideda prie žydų nekilnojamojo paveldo išsaugojimo.

Tęsiama Vilniaus sinagogos Gėlių gatvėje (Zavel Germaize ir David Levinson sinagoga) tvarkyba – baigiama restauruoti fasadus, nuogrindą, įrengti pagal seną pavyzdį pagamintus langus ir duris. Pastato savininkas – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Tvarkybos darbų užsakovo funkcijas vykdo VĮ “Lietuvos paminklai”. Tvarkybos darbus atlieka UAB “Nivara”. Šiemet kaip ir praėjusius 3 metus darbai ir toliau finansuojami iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Geros valios fondo lėšų. 2017 m. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, vadovaudamasis Kultūros ministro įsakymu, skyrė 120.000 EUR; Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė prisideda 16.000 EUR, kuriuos skyrė Geros valios fondas.

Pradėta tvarkyti Vilniaus choralinė Taharat Ha Kodeš sinagoga Pylimo gatvėje – remontuojamas stogas, restauruojamas pagrindinis fasadas, atliekami vidaus remonto ir avarijos grėsmės šalinimo darbai. Pastato savininkas – Vilniaus žydų religinė bendruomenė. Tvarkybos darbų užsakovo funkcijas vykdo VĮ “Lietuvos paminklai”. Tvarkybos darbus atlieka UAB “Statresta”. Darbai finansuojami iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Geros valios fondo lėšų. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, vadovaudamasis Kultūros ministro įsakymu, skyrė 60.000 EUR; Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė prisideda 15.000 EUR, kuriuos skyrė Geros valios fondas.

Išsamų fotoreportažą apie Vilniaus sinagogas skaitykite čia: 

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Penktoji dalis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje baigiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio “Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais”  publikaciją.

 

Provokiškos, pronacinės Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategijos 1941 m. vasaros pradžioje laikėsi ne vien LAF’o politinė vadovybė Berlyne ar Laikinoji Vyriausybė Kaune, bet ir dalis tremtyje dar likusios lietuvių diplomatinės tarnybos. Tame tarpe kurį laiką iš dalies ir pats diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Kontroversišką S. Lozoraičio veiklą 1941 m. birželio gale rodo mažiausiai du faktai. Jau birželio 23 d. lietuvių diplomatijos šefas, tuomet veikęs Romoje, nacių invazijos į SSRS proga specialia telegrama pasveikino fašistinės Italijos užsienio reikalų ministrą Galeazzo Ciano, o kiek vėliau nesėkmingai bandė patekti ir pas Trečiojo Reicho ambasadorių Romoje, kad šiam taip pat „galėtų pareikšti linkėjimus dėl karo su bolševikais[1]. Tiesa, nacių ambasadoriui sveikinimų S.Lozoraitis tuomet taip ir neišreiškė, nes nacių pareigūnas elgėsi arogantiškai ir lietuvių diplomato net nepriėmė. Kaip matyti iš šaltinių, būtent tokį S. Lozoraičio veikimą lėmė įsitikinimas, jog „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn, Nepriklausomybės atstatymo linkui[2].

Jeigu turėsime galvoje, kad dar nuo 1940 m. vasaros tarp nacistinės Vokietijos ir Didžiosios Britanijos vyko žūtbūtinės kautynės ore ir jūrose istoriografijoje dažnai vadinamos  „Mūšiu dėl Britanijos[3], kad 1941 m. birželio 16 d. JAV prezidento Franklin Delano Roosevelt nurodymu visoje JAV teritorijoje buvo uždarytos visos nacių Vokietijos diplomatinės atstovybės, Hitlerio diplomatai išprašyti iš šalies, o įtartini vokiečių tautybės asmenys internuoti specialiose stovyklose; jeigu turėsime omenyje, kad charizmatiškasis Didžiosios Britanijos premjeras Winston’as Spencer’is Churchill’is jau 1941 birželio 22 d. popietę viešai per BBC radiją pareiškė apie „visokeriopą” britų imperijos paramą užpultai Sovietų Sąjungai ir Jo Didenybės vyriausybės „tvirtą ryžtą sunaikinti Hitlerį ir jo nacistinį režimą”, tai negalėsime nepripažinti, kad lietuvių diplomatijos šefo veikla tomis dienomis buvo mažų mažiausiai keista ir kontroversiška. 

Izraelyje gyvenantis Borisas Joselovičius – pirmasis komentavo LŽB poziciją LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu

Laiškas adresuotas LŽB pirmininkei F.Kukliansky.

Paskelbtame tekste Lietuvos žydų bendruomenės pozicijos LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu jūsų išsakytos mintys dėl pilietybės grąžinimo buvusiems Lietuvos piliečiams žydams, išvykusiems po 90-tųjų metų į Izraelį, visiškai sutampa su mano asmeniška ir turbūt daugelio kitų Izraelyje gyvenančių litvakų pozicija ir lūkesčiais.

Ispanija, ištrėmusi visą žydų bendruomenę prieš penkis šimtus metų, priėmė sąžiningą sprendimą grąžinti žydams, išeiviams iš Ispanijos, šalies pilietybę. Šis Ispanijos valdžios sprendimas sėkmingai vykdomas jau keletą metų.

Lietuva, kurios teritorijoje buvo fiziškai išnaikinta beveik visa žydų bendruomenė, tiesiog morališkai privalo žengti tokį patį žingsnį prieš tuos kelis tūkstančius išžudytųjų žydų išlikusius palikuonis, gyvenančius Izraelyje, ir sugrąžinti jiems kadaise atimtą pilietybę.
Darote labai svarbų darbą, sugrąžinant šimtmečiais buvusį natūralų žydiškąjį Lietuvos sociumo elementą į jam teisėtai priklausančią vietą, todėl palinkėsiu jums visokeriopos sėkmės ,įgyvendinant tikslus šioje nelengvoje misijoje.

Pagarbiai,
Borisas Joselovich
(Izraelio pilietis nuo 1993 m.)

Šaptai Cionas su šeima lankėsi Panevėžio žydų bendruomenėje

Šaptai Cionas su šeima lankėsi Panevėžio žydų bendruomenėje

Birželio 13d. Panevėžio m. žydų bendruomenėje apsilankė Šaptai Cionas su šeima. Antrojo pasaulinio karo metais Kupiškio raj. Trinapolio vienkiemyje Markevičių šeima, kuri augino septynis vaikus, nedvejodama priglaudė 10 žydų, tarp kurių buvo ir Šaptai Ciono mama Sima Ševelytė. Juozapo Markevičiaus ūkyje ir šalia miške esančioje žieminėje  buvo slepiami dar 9 iš Panevėžio geto 1941 metų vasarą išsigelbėję žydai: Voltas Kušneris (žmona jo jau buvo sušaudyta), dukros Sonia ir Asia, sūnus Jozefas, vairuotojas Levinas, advokatas Keselis, anglų kalbos mokytojas (pavardė nežinoma), Šolomas Šerenzonas, Špindelis. Sonia Kušneraitė tais pačiais 1941 metais paliko Juozapo Markevičiaus ūkį ir su drauge slapstėsi Subačiaus miestelyje geležinkelio stotyje. Likę 9 žydai išbuvo iki 1943 metų rudens. Markevičiai juos maitino ir slėpė, gelbėjo nuo neišvengiamos žūties. Vėliau už šiuos nuopelnus Markevičiai buvo pakviesti būti žydų bendruomenės garbės nariais, jiems suteikti Pasaulio teisuolių vardai.

Ansamblis „Fajerlech“ dalyvavo tarptautiniame muzikos ir meno konkurse-festivalyje Sankt Peterburge

Ansamblis „Fajerlech“ dalyvavo tarptautiniame muzikos ir meno konkurse-festivalyje Sankt Peterburge

Šių metų birželio 8 -11 dienomis ansamblis „Fajerlech“ dalyvavo penktajame tarptautiniame muzikos ir meno konkurse-festivalyje „Zvuki i kraski belyh nocej“ („Baltųjų naktų garsai ir spalvos“), kuris vyko Sankt Peterburge, Rusijoje.

„Fajerlech“ dalyvavo nominacijoje „Liaudies ansambliai ir dainos“, kurioje iš viso buvo 65 nominantai. Į finalinį koncertą pateko 59 diplomantai ir laureatai, tarp jų ir „Fajerlech“ ansamblis, kuris laimėjo pirmą vietą. Taip pat už aukštą meninį lygį, puoselėjant žydų kultūrą ir tradicijas, žiūri padovanojo ansambliui dovanų sertifikatą, kurį galima bus panaudoti sekančiam festivaliui.

Dalyvavimas tokiuose festivaliuose ne tik parodo ansamblio lygį, bet ir skatina toleranciją tarp įvairių tautybių ir tikėjimo žmonių. Ansamblis pristatė ne tik žydų kultūrą, bet taip pat supažindino su daugiataute Lietuva. Labai svarbu pažymėti, kad tokios išvykos suvienija kolektyvo dalyvius, kas labai svarbu tolimesniame kūrybiniame darbe.

Lietuvos žydų bendruomenės pozicija LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu

Lietuvos žydų bendruomenės pozicija LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu

114 parlamentarų Seime registravo Pilietybės įstatymo pataisų projektą, kuris leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę asmenims, po Nepriklausomybės atkūrimo išvykusiems į Europos Sąjungos ir NATO šalis bei įgijusiems šių šalių pilietybę.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė svarstymus dėl dvigubos pilietybės, emigravusiems Lietuvos piliečiams, vertina teigiamai, – sako LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, „tačiau manome kad žydų kilmės lietuvių teisės neturi būti mažesnės apimties negu  kitų lietuvių. Žydų kilmės lietuviai, po Nepriklausomybės atkūrimo išvykę į istorinę tėvynę Izraelį,  turi ne mažesnį ryšį su Lietuva negu lietuvis, gyvenantis Europos Sąjungoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau dabartinis Pilietybės įstatymo pataisų projektas numato, jog  žydų kilmės lietuviai, po Nepriklausomybės atkūrimo išvykę į JAV, turės teisę į dvigubą pilietybę, o išvykę į Izraelį – ne. Pietų Afrikos žydams, kilusiems iš Lietuvos, tai nėra taip aktualu, nes dauguma jų išvyko gerokai iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Žydo tremtinio sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama. Ji tokia pat skausminga kaip lietuvių tremtis

Žydo tremtinio sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama. Ji tokia pat skausminga kaip lietuvių tremtis

1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę.
Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo – pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną. Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 metų birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo ir kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, Apmaudu, kad žydo tremtinio sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama arba ignoruojama, tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija.

#Ištark #Išgirsk #Išsaugok

#Ištark #Išgirsk #Išsaugok

Prieš 76 metus birželio 14-ąją dieną prasidėjo masiniai šalies gyventojų trėmimai į Sibirą. Vadovėliuose dažnai matome nesuvokiamo dydžio tremties skaičius, tačiau į Sibirą ištremti buvo ne skaičiai, o žmonės. Antrus metu projekto MISIJA SIBIRAS organizuojama atminties akcija #IŠTARK #IŠGIRSK #IŠSAUGOK šiemet istorijos tiltais suvienys Lietuvą tam, kad visi kartu ištartume tremtinių bei politinių kalinių vardus, išgirstume jų likimus ir išsaugotume istoriją.

Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 metų birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo ir kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), t. t. 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule Lietuvos piliečių tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.

Vilnius, Kaunas ir Klaipėda susijungs tam, kad visi kartu perskaitytume 60 000 ištremtų ir kalintų žmonių vardų ir likimų – po 20 000 kiekviename mieste.

Kodėl žydai nevalgo juodųjų ikrų ir dar 10 įdomybių apie košerinę virtuvę

Kodėl žydai nevalgo juodųjų ikrų ir dar 10 įdomybių apie košerinę virtuvę

Daugumai žmonių košerinė virtuvė asocijuojasi su griežtais mitybos suvaržymais, pavyzdžiui, su atsisakymu vartoti kiaulieną ir draudimu maišyti mėsą su pieno produktais. Paprastai tuo mūsų žinios apie tai, ką valgo tikintys žydai, ir apsiriboja. Pateiksime keletą įdomių faktų, kurie praplės jūsų supratimą apie košerinę mitybą.

Žydai nevalgo krevečių, austrių, midijų ir kitų jūrų gėrybių. Su žuvimi taip pat nėra paprasta: negalima valgyti tų rūšių, kurios neturi pelekų ir žvynų, pavyzdžiui, šamo, eršketo. Atitinkamai eršketiniai ikrai (juodieji) yra netinkami košerinei mitybai, o lašišiniai (raudonieji ) laikomi košeriniais.

Leidžiama valgyti tų gyvūnų mėsą, kurie yra kramtantys arba atrajojantys ir turi porines kanopas, pavyzdžiui, karvių, avių, ožkų, briedžių. O gyvūnai, kurie turi tik vieną šių požymių (kiaulės ar triušiai), yra draudžiami.

Nauji Atminimo Akmenys Kaune

Nauji Atminimo Akmenys Kaune

Kaune, prie pastato Vilniaus g. 72, kadaise priklausiusio Chaimui Basui, įdėti keturi nauji “Atminimo akmenys”. Vienintelė Holokaustą išgyvenusi šios šeimos ainė Rūta Glikman (Basaitė) taip įamžino savo tėvų, senelio ir broliuko atminimą. R. Glikman senelis ir tėvas vertėsi kailių, kepurių, skrybėlių prekyba, turėjo garsią Kaune įmonę, įkurtą XIX a. pabaigoje. Visa ponios Rūtos šeima žuvo Kauno gete: senelis Chaimas nacių buvo nužudytas 1941 m. rugpjūčio mėn., broliukas Eliazaras Vaikų akcijos metu, tėvai Tirca ir Leiba sudegė likviduojant Kauno getą. 9 mėn. Rūtą išgelbėjo šviesios atminties kauniečiai Jadvyga ir Alfonsas Babarskiai, vėliau apsigyvenę Marijampolėje. R. Glikman pastangomis jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Žydai ir lietuviai: gyvename šalia, bet ar artėjame vieni prie kitų?

Autorius: Ieva Elenbergienė
lzb.lt ir 15min.lt

Nors nemažai lietuvių, paklausti apie priešiškas nuostatas žydų atžvilgiu, pasakytų nieko panašaus savo aplinkoje nepastebintys, tyrimai rodo, kad antisemitinių stereotipų Lietuvoje turi daugiau kaip trečdalis gyventojų. Kaip tas trečdalis paveikia  bendrapiliečių žydų kasdienybę, pokalbis su Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu.

– Priešiškumo apraiškas žydų atžvilgiu, kai su jomis tiesiogiai nesusiduri, išties kartais sunku pastebėti. Ką atsakytumėte tiems lietuviams, kurie mano, kad šito Lietuvoje „beveik nėra“? –

– Atsakymas vienareikšmiškas: antisemitizmas yra, buvo ir bus. Jis egzistuoja visame pasaulyje, net ir Izraelyje taip pat. Visiems turbūt teko girdėti, kaip ant kapų išrašoma svastika, nors galioja nerašytas įstatymas leisti mirusiesiems ilsėtis ramybėje. Įvairūs nekorektiški straipsniai pasirodo netgi tose šalyse, kur žydų išvis nėra nė kvapo. Neapykanta mus lydi nuo labai senų laikų, ir išnaikinti antisemitizmą pavyktų nebent išnaikinus jį iš motinų pieno. Neapykanta mus lydi nuo labai senų laikų, ir išnaikinti antisemitizmą pavyktų nebent išnaikinus jį iš motinų pieno. Antraip galime rašyti, kalbėti, rodyti, ir vis tiek jo neišnaikintume. Labai svarbu, kaip šeimoje žiūrima į kitataučius apskritai, ne vien žydus, kaip šeimoje suprantama tolerancija ir pagarba žmogui. Svarbu nuo pat mažumės žinoti ir pajausti, kad mes visi esame Dievo vaikai. Ir kita sąlyga – mes galime ir turime būti skirtingi. Kiekviena tauta turi savo privalumų ir trūkumų. Kiekvienoje tautoje yra savų išgamų iš šviesuolių.

Tačiau tolerancija iš tikro auga. Negaliu nepastebė fakto, kad pro truputį, žingsnis po žingsnio, žmonės artėja vienas prie kito. Tarp jaunimo juo labiau, jaunimas supranta istorijos pasekmes ir tai, kad mes visi turime gyventi po vienu stogu. Laimei, mes tapome laisvi, ir mūsų žmonės dabar gali keliauti, susidaryti savo nuomonę. Vakaruose išvis laikoma labai neetiška net paklausti, kokios tu tautybės. Jau suprantama, kad žydai nėra žmonės su ragais, tai tiesiog išmintinga tauta, kurioje taip pat yra visokio plauko žmonių.

Mirė žinomas žurnalistas litvakas Arje Londonas (2017 06 05)

Autorius: Dmitry Jakirevič (žydų kompozitorius ir poetas)

Jo gyvenimas blėso ne vienerius metus. Žodis  “blėso” nelabai tinka, prisimenant šį ryškų temperamentingą litvaką. Teisybę pasakius, jo fizinė sveikata prastėjo, bet gyvybingas intelektas visą gyvenimą liepsnojo tarsi nacionalinis deglas. Kaip, beje, ir pirmą pažinties dieną,  netgi jo nematydamas, bet tik girdėdamas jo aistringą balsą  Maskvoje 80-aisiais metais, pajutau, kokia  jis – ryški asmenybė.

Aš palyginau Arje su deglu, visų pirma turėdamas omenyje, jo dalyvavimą jidiš pasaulyje. Man rėžia ausį, kai žmonės sako “jidiš riteris” arba „atsidavęs“ , nes šie žodžiai skamba labai jau nežydiškai. Mano vaikystėje taip niekas nesakydavo. Juk  būdavo žmonių, mokančių kalbą arba jos nemokančių,  pastarieji atrodydavo keistokai.

Tačiau palaipsniui keistai ėmė atrodyti žmonės, mokantys “jidiš Wort”. Ypač žinant, kad berniukas užaugo Berlo Londono šeimoje, jis buvo pokario  Kauno žydų mokyklos mokytojas, mokykla egzistavo iki 1948 m. Litvakai stipriai laikėsi mame-lošn, ( mamos kalbos). Net tapęs Kauno medicinos instituto studentu, gražus vaikinas Arje išliko aistringu gimtosios žydų kalbos skleidėju. Nebaigęs studijų, jis pasinėrė į stiprėjantį pogrindinį sionistų judėjimą, tačiau tiesai iškilus į dienos šviesą, jis buvo priverstas palikti institutą. Jis  savo tikslą pasiekė,  kai Izraelyje tapo  “KOL Izrael” žydų (jidiš) programos vedėju ir redaktoriumi.

Jo temperamentą pažinau ne tik klausydamas naujienų pranešimus, atsiliepimus, komentarus ir daugybę programų įvairiomis temomis. Maždaug 80-aisiais jis būdavo, švenčių dienomis, skambindavo man į namus tiesiai iš radijo studijos su prašymu pasveikinti Izraelio tautą. Man buvo malonu, nors nelabai saugu.

Vienos laidos metu jis paprašė pakartoti žodžius, kuriais pagyrė aukštą žydų (jidiš) redakcijos laidų transliavimo lygį. Kai atvykau į Izraelį, supratau, kad ir ten, tada dar buvau Maskvoje, požiūris į mūsų kalbą keitėsi kaip į nereikšmingą, todėl  mano vertinimas, žvelgiant iš toliau, galėjo reikšti redakcijos palaikymą.

Mes susitikome su Arje 1988 m. sausio rytą, kai beveik pirmuoju skrydžiu iš Bukarešto mano šeima atvyko į Izraelį. Apie tai “Izraelio balsas” sužinojo, nes  mano draugai  gavo pranešimą apie išvykimą iš Maskvos. Tuo metu žydų sugrįžimas į tėvynę Izraelį – Alija dar buvo retenybė ir tuo labiau tokių nepasitaikydavo trap jidiš kalbančio jaunimo, kuris sugebėtų pabėgti iš Sovietų Sąjungos.

Interviu iš karto įvedė mane į Izraelio žydų kultūros aktyvistų ratą. Prasidėjo skambučiai iš visos šalies: geras! Netrūko skambinančių ir kalbančių, dalyvaujančių kultūriniame gyvenime su mame-lošn. Svarbiausia, mes pradėjome drauge rengti laidas.

Dabar, jau praėjus beveik 30 metų, galime pabandyti analizuoti abstrakčiai mūsų bendradarbiavimą. Svarbiausia, noriu paminėti ritmą ir intensyvumą, kurį Arje sugebėdavo išlaikyti pokalbyje. Temos eteriui būdavo pasirinkamos įvairiais būdais: jis dažnai pasiūlydavo aktualiją. Temas siūlydavau ir aš. Ypatingą vietą mūsų eteryje užėmė ciklas “Kinstler-dor” (menininkų karta).  Jis truko kelerius metus, dalinomės draugystės prisiminimais ir kalbėjom apie ryšius su iškiliais žydų kultūros veikėjais, su kuriais dirbom. Arje  mano istorijose nebuvo pasyvus. Kiekvienai istorijai jis užduodavo klausimus, kurie pakeisdavo planuotą pasakojimą. Aš prisipažinsiu, jis suteikdavo spalvą istorijai.  Įrašius kiekvieną programą, mes susėsdavome prie aparatūros  ir tvarkydavome turinį ir trukmę. Nors šiose situacijose reikėdavo atsižvelgti į Arje temperamentą, bet turiu pasakyti, kad jo principai niekada neperžengdavo proto ribų. Arje programose skambėdavo mano eilėraščiai ir dainos, gerai, kad tuomet buvo kam jų klausytis. Ypač įsimintinos būdavo šventinės programos, po kurių mes sulaukdavome daug skambučių iš savo klausytojų.

Arje sveikata blėso daugelį metų. Manau, kad būtų tikslinga pastebėti, kad viskas sutapo su mūsų kalbos ir kultūros nykimu. Ir jo išėjimas tapo tragiškai simbolinis. Jis – pokario kartos atstovas, iš šios kartos prieš porą dešimtmečių tikėtasi žydiško paveldo išsaugojimo.  Bet nenumaldomas likimas  paliko mums mažai vilties, būta iš tiesų taurių entuziastų pastangų prisiminti ir išlaikyti šlovingus istorijos puslapius ir paveldą.

Šiandien kalbėjau telefonu su jo našle Ella London. Pasakiau jai, kad mes dažnai jį prisimenam ir prisiminsim. ERE zain ondeink!

lzb.lt dėkoja Pinhos Friedberg už suteiktą informaciją ir nuorodą

K. Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai?

Andrius Kulikauskas, VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius, www.DELFI.lt

Prasminga skaityti ir viešinti Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vado, 1941 m. sukilėlių paskelbtos nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Kazio Škirpos (1895–1979) veiklos apžvalgą „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą 1939–1941“ ir jo dokumentų archyvą.

Kartu duodamas nurodymas išvaryti žydus. Šiais laikais tai vadinama etniniu valymu ir kvalifikuojama kaip nusikaltimas žmonijai, bet ir anais netolimais laikais tai suvokta kaip baisenybė. K. Škirpa visiškai atsakingas už tokio tikslo kėlimą: „Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. […] Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“

Šolomo Aleichemo ORT gimnazija surengė kasmetinę Barmicvos ceremoniją Choralinėje sinagogoje ir Lietuvos žydų bendruomenėje

Šolomo Aleichemo ORT gimnazija surengė kasmetinę Barmicvos ceremoniją Choralinėje sinagogoje ir Lietuvos žydų bendruomenėje

Kadangi mokslo metai baigiasi ir vasaros atostogos prasideda, Šolomo Aleichemo ORT gimnazija surengė kasmetinę Barmicvos ceremoniją Choralinėje sinagogoje ir Lietuvos žydų bendruomenėje.

Tėvai ir vaikai, gražiai pasipuošę, susirinko į savo reikšmingą žydų paauglių šventės ritualą :Barmicvą ir Batmicvą Vilniaus choralinėje sinagogoje. Ši šventė švenčiama, kai berniukai sulaukia 13, o mergaitės12 metų. Pagal Torą , nuo tada jie tampa atsakingi už savo veiksmus. Su pasididžiavimu tėvai klausėsi kiekvieno rabino Š. Izaksono žodžio ir palaiminimo, skirto berniukams ir mergaitėms, sustojusiems po “hupa“ arba baldakimu. Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius kreipėsi į visus savo auklėtinius su jautriu sveikinimu. Po ritualo visi su tėvais linksminosi ir šventė LŽB buveinėje.   Šeimos su vaikais ir artimaisiais trečiajame  Lietuvos žydų bendruomenės aukšte uždegė žvakes, pagerbdami savo tėvus, mokyklą, Lietuvą ir Izraelį, ir žuvusius Izraelio karius.  Šventė vyko lietuvių ir hebrajų kalbomis. Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon sveikino visus hebrajų kalba, sveikinimą vertė į lietuvių k. Šolomo Aleichemo gimnazijos hebrajų k. mokytoja Ruth Reches. Moksleiviai parengė koncertą su dainomis,  šokiais ir ištraukomis iš rašytojo Šolomo Aleichemo bei kitų žydų rašytojų, kurie rašė idiš kalba. Po to jaunuoliai gavo simbolines dovanas iš Lietuvos žydų bendruomenės, o šventė tęsėsi prie vaišių stalo, kur buvo gausu užkandžių, sulčių, kavos, vyno ir vandens bei geros nuotaikos.

Rūtos Guzevičiūtės knygos “Žydų kostiumo klajonės laike ir erdvėje” pristatymas LŽB

Rūtos Guzevičiūtės knygos “Žydų kostiumo klajonės laike ir erdvėje” pristatymas LŽB

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vasaros renginių sezonas prasidėjo nuostabios knygos pristatymu. Autorė laukė 10 metų, kad atsirastų leidėjas, galintis įvertinti knygos reikšmę, ir šiandien, Geros valios fondo dėka, skaitytojai gali susipažinti su žydų kostiumo istorija Rūtos Guzevičiūtės knygoje “Žydų kostiumo klajonės laike ir erdvėje”.
Sveikiname autorę!

Jašos Heifetzo salėje gausiai susirinkusi publika po knygos pristatymo klausėsi ypatingo koncerto: dr. Marija Krupoves-Berg atliekamų žydiškų dainų, su muzikantais — Andriumi Balachovičium – akordeonas, Arkadijum Gotesmanu – perkusija, Borisu Kirzneriu – smuikas.

Linksmi, trumpi ir juokingi žydų anekdotai

Linksmi, trumpi ir juokingi žydų anekdotai

– Fima, kažkodėl Saračkos nesimato.

– Mes susibarėme ir ji išvažiavo pas savo mamą. Taip sakant, į isterinę tėvynę.

 

Mirštantis Rabinovičius prašo žmonos:

– Kai aš mirsiu, įdėk į mano karstą Torą.

– Na, gerai, Abramčikai.

– Ir dar įdėk Bibliją ir Koraną.

– Kam?

– Dėl viso pikto, Roza. dėl viso pikto.

Ar rusakalbiai žydai mažiau verti? Jokiais būdais!

Arkadijus Vinokuras

Reikia būti piktybiškai nusiteikusiam, norint mane išvadinti rusofobu. Kreipiuosi į kai kuriuos tą melą skelbiančius rusakalbius Vilniaus žydus. Esu rusų meno visokiomis formomis gerbėjas. Asmeniškai legendinio klouno Jurijaus Nikulino kvietimu esu vaidinęs jo cirke Maskvoje. Taip pat legendinio Tagankos režisieriaus Jurijaus Liubimovo kvietimu vaidinau jo pastatyme „Meistras ir Margarita“ Švedijos Karališkajame dramos teatre. Mano keli geriausi eilėraščiai parašyti rusų kalba. Beje, rašau eiles lietuvių, rusų, švedų, anglų ir ispanų kalbomis.

Tai kas tokio baisaus atsitiko, kad pradėta piktybinė kampanija prieš mano asmenį? Ar dėl to, kad turiu pagrindo teigti, kad Simono Gurevičiaus inicijuoti VŽB pirmininko rinkimai nieko bendro su demokratiniais principais neturi? Tačiau niekas rimtai paneigti mano argumentų nebando. Tai kas belieka? Paversti pagrįstą kritiką kaltinimu, neva aš niekinu rusakalbius Vilniaus žydus. Pigu ir daugiau nieko. Tačiau, jeigu kas mano esąs be pagrindo „įtartas“, nuoširdžiai atsiprašau.

 

Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

15min.lt Autorius: Dalija Epšteinaitė

Vartydami istorijos puslapius, gilindamiesi į Antrojo pasaulinio karo prisiminimus, matome ne tik baisumus, bet ir jų fone pražystančius didvyriškus poelgius, jautrumą ne tik artimui, bet ir svetimam žmogui, ištiestą draugišką ranką.
Birželio 25 d. Vilniuje vyks arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – šventė. Žinodami, kad būsimas palaimintasis Teofilius Matulionis prisidėjo gelbėjant žydų kilmės mergaitę, pasidomėjome jos tolesnio gyvenimo vingiais. Apie išgelbėtą žydaitę, savo vaikystės draugę Esterą Elinaitę pasakoju aš, Dalija Epšteinaitė, – kaunietė, rašytoja, vertėja, žurnalo „Brasta“ (Lietuvos žydų istorija ir kultūra) redaktorė.