Mokslas, Istorija ir Kultūra

Neivaikiškas vaiko dienoraštis iš Vilniaus geto

Neivaikiškas vaiko dienoraštis iš Vilniaus geto

Rosita GARŠKAITĖ, Kostas KAJĖNAS, Bernardinai.lt

Pieštuku ir mėlynu rašalu prirašyta nedidelė kanceliariniams tikslams skirta užrašinė su liniuotais puslapiais apima laikotarpį nuo 1941 m. birželio pabaigos iki 1943 m. balandžio, kai prasidėjo galutinė Vilniaus geto likvidacija ir nauja masinių žudynių banga Paneriuose. Ten atgulė ir dienoraščio autorius.

Visą straipsnį skaitykite ČIA

Dalyvaukite chalų kepimo šventėje 2017

Dalyvaukite chalų kepimo šventėje 2017

Žydų pavasaris, globalus socialinis fenomenas, nereali patirtis – tai tik keli raktiniai žodžiai apibūdinantys The Shabbos Project.

Pernai vieną šabatą kartu organizavo 6000 savanorių, 95 šalyse, 1152 miestuose, kalbėjo 10 kalbų, 8000 moterų chalas kepė Buenos Aires, 5 kvartalai Los Andžele buvo uždaryti chalų kepimo stalams išstatyti, 10000 susirinko į Havdalą koncertą Melburne, šventė sugeneravo 61884223 skaitmeninius atvaizdus Interneto erdvėje.
Tapkite šio stebuklo dalimi, organizuokite Šabato vakarienę savo namuose, džiaukitės Havdala muzika.

Kviečiame kartu kepti chalas ir kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene ruoštis šiam nuostabiam vakarui. Spalio 26 d. nuo 18.00 val. Registracija:>> goo.gl/Pi5X7k

Dalinamės Beigelių krautuvėlės penktadienio chalos receptais:

Klasikinė chala 

Išeina: 2 chalos po 300 gr ir 1 mini arba viena šeimyninė

Vanduo – 150-200 ml

Mokiniams sakysime visą tiesą ar tik sau naudingą?

Mečys Laurinkus. lrytas

Verčiant (laikinai paimant restauruoti) Žaliojo tilto „balvonus“ natūraliomis lauko sąlygomis, be specialių priemonių, girdėjau priekaištą:  o patys griovėjai pavadina gatves ir kabina atminimo lentas „herojams“, kurie prisidėjo prie žydų šaudymo. Visuomenė domisi istorija, skaito, girdi diskusijas ir vertina valdžios sprendimus.

Mokytojams dar ilgai gali tekti nepraleisti progos patylėti.  O į labai įkyrų vaikų klausinėjimą atsakyti:  buvo labai sudėtingi laikai.  Iš tikrųjų – ir sudėtingi, ir paprasti. Lietuvos situacija buvo labiausiai komplikuota jos istorijoje.  Tačiau individualus pasirinkimas blogio atžvilgiu, kaip ir visais laikais, buvo paprastas – taip arba ne.

Linksma Sukkot šventė Panevėžyje

Linksma Sukkot šventė Panevėžyje

Panevėžio miesto žydų bendruomenė pagal žydų tradicijas pastatė palapinę (sukka), kurioje švenčiamas Sukkotas – derliaus nuėmimo šventė bei prisimenama žydų kelionė, kuomet prieš 3,5 tūkstančio metų jie klajojo po Sinajaus dykumą, glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė ar šeima palapinę (sukką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą Panevėžio miesto žydų bendruomenė paaiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi. Palapinėse buvo surengta šventės dalyvių fotosesija, kuri išliks Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyve ir kiekvienoje šeimoje. Visi bendruomenės nariai atnešė savo šiais metais užaugintų rudens gėrybių: obuolių, arbūzų, moliūgų, vynuogių. 

Aba Kovneriui – žydų kariui ir poetui – 100 metų

Aba Kovneriui – žydų kariui ir poetui – 100 metų

Nuotraukoje: Aba Kovneris tarp žydų partizanų ir geto pogrindininkų 1944 liepos 14 d. (stovi centre, Iljos Erenburgo nuotrauka)

Aut. Prof. Pinchos Fridberg, Vilnius, specialiai laikraščio „Obzor“ interneto puslapiui

Rašau iš anksto: iki garsaus žmogaus jubiliejaus liko pusmetis. Tačiau apsispręsti reikia jau šiandien.

Neieškokite lietuviškoje Vikipedijoje  legendinio litvako Abos Kovnerio – žydų pasipriešinimo hitlerinei okupacijai Lietuvoje didvyrio, kovotojo už Izraelio Nepriklausomybę, žinomo poeto ir rašytojo puslapio – jo ten nėra. Hebrajų ir anglų kalbomis apie jį Wikipedijoje rašoma, yra ir rusų, ir lenkų yra, o lietuvių – nėra.

Nenusipelnė. Kiekviena tauta turi savo didvyrius.2018 kovo 14 d. Aba Kovneriui Z“L* sukanka 100 metų.

Tikiuosi, jog Lietuvos žydų bendruomenė šį reikšmingą įvykį prisimins.

Aba mokėsi „Tarbut“ gimnazijoje, kuri buvo Vilniuje, Pylimo 4, būtent tame pastate, kuriame dabar yra Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Todėl, manau, pakabinti memorialinę lentą (lietuvių, jidiš ir anglų kalbomis) šio pastato fojė „pats Dievas“ liepia.  Numanau, kad kils klausimas: kodėl fojė, o ne ant pastato fasado? Mano atsakymas: nenoriu, kad memorialinės lentos problema nugrimztų į „derinimo“ bedugnę.

2017 rugsėjo 23 d. Izraelio valstybinis radijas „Rešet bet“ skyrė valandos trukmės laidą Abo Kovnerio mirties 30-mečiui.  Ji prasidėjo ir užsibaigė Žydų partizanų himnu «zog nit keyn mol, az du geyst dem letstn veg» (Niekada nesakyk, kad eini paskutiniu keliu“). Laidą vedė žinomas Izraelio žurnalistas ir istorikas Icchakas Nojus. Joje dalyvavo taip pat istorikė prof. Dina Porat, rašytojas Miki Cur, karo už Izraellio Nepriklausomybę dalyvis, buvęs teisėjas Avraamas ben Doras. 

Pasakojimas apie žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes ir vieną gyvenimą

Algis JAKŠTAS

Prieš keletą metų pirmą kartą rašiau apie neeilinio likimo žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes – Romuald Jakub Veksler-Vaškinel, per karą gimusį Švenčionyse ir per stebuklą išlikusį iš visos čia gyvenusios giminės. O tą stebuklą sukūrė Piotras ir Emilija Vaškineliai. Jiems prieš Švenčionių geto likvidaciją Jakubas ir Batia Veksleriai perdavė 1943 m. vasario 28 d. gimusį sūnų, kurį Piotras ir Emilija Vaškineliai pakrikštijo bažnyčioje.

 

Dabar Izraelyje gyvenantis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel (Romuald Jakub Weksler-Waszkinel), atvykęs į Lietuvą Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu, rado laiko aplankyti ir gimtuosius Švenčionis. Parymojo prie buvusį getą primenančios Menoros, aplankė kitas vietas, kurios svarbios žydų tautai vienaip ar kitaip susijusios ir su jo gimtine. Kaip jau minėjau, nė vienas iš jo artimųjų, gyvenusių Švenčionyse, neišgyveno. Vieni mirė arba buvo nužudyti koncentracijos stovyklose, kiti – sušaudyti miške netoli Švenčionėlių. Gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel tėvai mirė ar buvo nužudyti irgi koncentracijos stovyklose.

Į Švenčionis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel atvyko lydimas jo atvykimą į Lietuvą organizavusio Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorės Barbaros Orševskos (Barbara Orszewska), kuri mielai ir vertėjavo, bei Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininko Moisej Šapiro. Su gerbiamu svečiu kalbėjausi prie Švenčionių m. parke stovinčios Menoros. Mano pirmasis klausimas, tiksliau labiau prašymas, buvo papasakoti apie savo likimą, kuris vertas scenarijaus ar knygos puslapių.

Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininkas Moisej Šapiro ir Romuald Jakub Veksler-Vaškinel prie Menoros

– Mano istorija tokia, kad iki 35 metų nežinojau, kad esu žydas. Man visada kildavo abejonių dėl tautybės, kai bandžiau savo veido bruožus, išvaizdą lyginti su aplinkiniais. Aš nebuvau panašus į lenkus, kurie gyveno aplinkui, į savo tėvus lenkus. Kai man suėjo 35, mama pasakė, kad aš turėjau kitus tėvus – žydus, kurie buvo nužudyti karo metais. Ji nežinojo mano senojo, pirmojo vardo. 14 metų aš ieškojau savo tikrųjų šaknų, kol suradau savo žydišką pavardę – Veksler (Weksler). Dabar turiu du vardus, dvi pavardes. Ir tai mano didžiausias turtas. Žydai Jakubas ir Batia Veksleriai davė man gyvybę, o be lenkų Piotro ir Emilijos Vaškinel aš nebūčiau išgyvenęs. 2009 m. aš išvykau gyventi į Izraelį. Ten radau motinos ir tėvo giminių, ten pasijutau lyg į savo namus būčiau sugrįžęs. Esu labai dėkingas žmonėms ir Dievui, – glaustai savo gyvenimo istoriją pasakoja gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel.  

Pirmasis spalio sekmadienis: Švenčionyse kiekvienais metais panašus, bet visada naujas ir svarbus

Pirmasis spalio sekmadienis: Švenčionyse kiekvienais metais panašus, bet visada naujas ir svarbus

Žydų susitikimą buvusio geto vietoje – prie Menoros Švenčionių parke – atidarė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro.

Galina Romanova

Atrodytų, lyg ir nieko naujo jau neįmanoma pasakyti apie ilgametę žydų tradiciją – kasmet pirmąjį spalio sekmadienį susirinkti Švenčionių rajone prie Menoros Švenčionių parke ir prie obelisko-memorialo taip vadiname poligone (miške tarp Platumų kaimo ir Šalnaičio ežero), kur amžinam poilsiui atgulė 8 tūkst. žiauriai nužudytų visos Vilniaus apskrities žydų. Bet šie susitikimai kiekvieną sykį būna saviti. Šių metų spalio 1 d. susitikime vyravo nuoširdus susirinkusiųjų bendravimas, matomai per visus šiuos metus, kiekvienais metais šia suvažiuojantys žmonės spėjo artimai susipažinti, o daugelis ir susibičiuliauti. Atvykusieji dalinosi su savimi atsivežtomis įvairių laikotarpių nuotraukomis ir brangiais atsiminimais.

Pati susitikimo eiga buvo tradiciška. Renginį prie Menoros atidarė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro. Trumpą buvusios gausios žydų bendruomenės istoriją Švenčionių krašte pristatė Nalšios muziejaus istorikė Nadežda Spiridovienė. Prie Menoros buvo padėti vainikai, pirmą iš jų pagal nusistovėjusią tradiciją padėti buvo pavesta paskutiniam Švenčionių rajono žydų „mohikanui“, buvusiam dviejų koncentracijų lagerių kaliniui Moisejui Preisui. Maldą paskaitė atvykęs Vilniaus sinagogos kantorius Šmuel Jatom, žvakes uždegė aukštas, bet Švenčionių rajone neretas svečias – Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon.

Hebrajų kursai pradedantiesiems! Kviečiame prisijungti!

Hebrajų kursai pradedantiesiems! Kviečiame prisijungti!

ŠALOM!

Gauti naujų žinių ar jas atnaujinti niekada nevėlu,
todėl kviečiame pradėti spalį mokantis hebrajų kalbos!
Sekmadieniais nuo  13 val. susitiksime hebrajų kalbos pamokoje PRADEDANTIESIEMS.
Pamoka vyks Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Pylimo g. 4, Konferencijų salėje (II a.)

Kviečiame prisijungti, laukiame visų!

Papildoma informacija el. paštu: ruthreches@gmail.com   (dėstytoja Ruth Reches)

Frau Finkelštein

 

ŠIAURĖS ATĖNAI 2017 m. rugsėjo 15 d.

Sergejus Kanovičius – Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17.

Laba diena, frau Finkelštein. Jūs nepyksite, jei aš Jus taip ir vadinsiu toliau – taip, kaip čia ir parašyta – frau Finkelštein?

Ačiū Jums. Jūs nepykite, frau Finkelštein, kad taip nutiko. Tiesiog taip susiklostė. Beje, o kodėl čia, Kauno žydų kapinėse, Jus užrašė ne hebrajiškai, o lotyniškai ir, negana to, pridė- jo „frau“? Ar Jūsų vyras buvo vokietis, frau Finkelštein? Na, gerai, gerai, suprantu, kad lendu ne į savo reikalus. Tiesiog, žinote, įdomu – ne visur Lietuvoje žydų kapinėse sutiksi kokią frau. Gaila, kad Jūsų nuotraukos nėra. Greičiausiai buvo. Iš Jūsų, frau Finkelštein, tik postamento dalis ir teliko, viršus turbūt dabar jau kokio nors namo laiptas, o gal kortų stalas – juodas marmuras, žvakių liepsna, raudonojo vyno taurė, kortų kaladė ir pikų dama, kaip tik Jūsų nuotraukos vietoje, ten pokerį žaidžia, intelektualus žaidimas vis dėlto, ne koks nors „Durnius“. …Ką? Sakote, tai ciniška? Jūs iš tiesų taip manote, frau Finkelštein? Gink Dieve, frau Finkelštein, čia jokio cinizmo. Kiek čia ant Jūsų likučio parašyta – 1928 metų spalio 17 diena. Minutėlę, frau Finkelštein, aš noriu mobiliajame pažiūrėti, kokia tai buvo savaitės diena. Štai, radau – Jūs mirėte trečiadienį po vidurnakčio nuo širdies ligos. . Vadinasi, Jus palaidojo ketvirtadienį. Laidotuvėse turbūt buvo daug giminių, frau Finkelštein. Kiek, sakote? Oho. Tiek žydų šiandien ir visam mieste nebėra, o Jūs sakote, aš čia ciniškai dėl paminklo viršūnės-kortų stalo-namo laipto. Užvakar antikvariate mačiau pakabutį su hebrajišku užrašu, sidabrinį – ne Jūsų?

Nusišneku – jei būtų Jūsų, tai gulėtumėte ne čia, frau Finkelštein, o kurioje nors pakelės duobėje. Tada gal būtų Jūsų. Ką sakote? A, kiek prašė? Nedaug – šimto dvidešimt eurų, sakė, kad dažniau užeičiau, – prieš dvi savaites pardavė, anot jų, kočėlus su Tora, tiesa, sakė, kiek apdegusi buvo. Sakė, daug užmuštų žmonių daiktų pas juos būna, reikia tik dažniau užeiti.

Jums pasisekė, frau Finkelštein. Jums net labai pasisekė. Gal Jums dabar jau ir nelabai įdomu tokiai visai sudaužytai, bet geriausiu atveju praėjus trylikai metų nuo Jūsų mirties, Jus vis viena būtų nušovę IV, VII ar IX forte. Ar tiesiog Jūsų kieme – pykšt, ir viskas. Gal Jums, frau Finkelštein, atrodo, kad taip nepadoru – vidury miesto, jau kiek aptvarkytose kapinėse, nudaužtai be viršūnės stovėti. Taip tik atrodo. Iš Jūsų kažkas dar liko, frau Finkelštein. Be to, nereikėjo po rusų perkalti užrašo kaip tiems – „tarybinių žmonių aukoms“, – Jūs bent jau kaip numirėte, būdama frau, taip ir stovite ligi šiolei – kaip tikra išdidi frau Finkelštein. O anuos teko perkalti iš naujo. Kaip nauji vėjai leido.

Tiesa, sovietinis betonas dar daug kur laiko – nauji vėjai kažkaip greit nusilpo. Kas darė Jūsų paminklą, frau Finkelštein? Matau, kad geri meistrai, – viršūnę su kūju dar kažkaip įgalėjo nuversti, o štai postamentas liko. Ir raidės gerai išsilaikė. Čia Jums ne sovietinis tiap liap i gotovo. Galite didžiuotis, frau Finkelštein. Jūs juk nepykstate, kad aš čia pastovėsiu, Jus dar truputį pakalbinsiu ir eisiu savais keliais, o Jūs taip ir liksite čia – nudaužta, bet nenugalėta frau Finkelštein. Jawohl? Jūs jau inventorizuota, suskaičiuota, į katalogą įrašyta ir iš įvairių pusių nufotografuota. Šiukšles aplink Jus aprinkom, frau Finkelštein, – švirkštus, bambalius, šukes, skudurus – švaru dabar, švyti, ordnungas akivaizdus. Aš tik norėjau pasakyti, frau Finkelštein, kad man vis dėlto nepatogu prieš Jus. Aš dėl to čia su Jumis ir kalbuosi – man norėtųsi, kad kažkaip kitaip ir čia, pas Jus, ir Kauno VII forte. Ten tik pavardžių nėra. Nėra kaip susipažinti, prisistatyti. Kažkaip nuasmeninta. O su Jumis kažkaip net šilčiau, frau Finkelštein. Ką sakote? Ak, žinoma, – Jūs turite giminių. Izraelyje ir Kauno IX forte. Ką darysi, kad mūsų giminės, frau Finkelštein, arba čia, arba ten. Čia, Lietuvoje, jų, sakyčiau, net daugiau nei Izraelyje. Taip, aš būtinai perduosiu nuo Jūsų, frau Finkelštein, kai tik ten būsiu. Ne Jūs viena prašote.

Atleiskite, frau Finkelštein, man laikas. Aš dėkingas Jums. Už ką? Keista, tiesiog dabar žinau, kad tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntų metų spalio septyniolikta buvo trečiadienis. Tą spalio trečiadienį Kauno žydų kapinės dar buvo gyvos. Sudie, frau Finkelštein, auf Wiedersehen.

Oi, palaukite. Gal galėčiau Jus nufotografuoti? Atminimui, kaip sakoma? Na, ką Jūs, nepaisant amžiaus, nepaisant mūsų… Jūs puikiai atrodote, frau Finkelštein. Sudie.

 Sergejus Kanovičius – Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17.

Maloniai kviečiame atvykti į festivalį „Nepatogus kinas“

Nepatogus kinas – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis, unikalus savo programa ir formatu. Tai socialinis – kultūrinis projektas, kuriame gali dalyvauti kiekvienas. Festivalio metu Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Nepaisant festivalio socialinės misijos ir nekomercinio pobūdžio, Nepatogus kinas kartu yra ir vienas gausiausiai lankomų kino renginių Lietuvoje bei vienintelis tokio pobūdžio kino festivalis Baltijos šalyse. Festivalis kasmet į savo veiklas įtraukia beveik 15 000 žiūrovų visoje Lietuvoje.
Daugiau apie festivalį “Nepatogus kinas”

VILNIAUS AKCIJA – ZAVL’S KLOYZ (Zavelio sinagoga)

VILNIAUS AKCIJA – ZAVL’S KLOYZ (Zavelio sinagoga)

Pirmasis žvilgsnis į Vilniaus renovacijas: dizaino tyrimo projektas

Gėlių g. 6, Vilnius

Sekmadienis, spalio 1 d., 16.00 – 20.00 val.

Gėlių gatvės sinagoga yra viena iš aštuonių išlikusių Vilniuje. Šiuo metu joje atliekami intensyvūs restauravimo darbai. Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje buvo 135 sinagogos.

Sutelkta jaunų dizainerių komandą, siekia išspręsti keletą svarbių klausimų, susijusių su pastato atgimimu XXI amžiaus Vilniuje. Restauruota sinagoga greičiausiai suvaidins žydų gyvenime svarbų tęstinumo vaidmenį, tačiau jos ateities funkcija dar nevisai aiški.

Dizaineriai susirinko iš skirtingų šalių, jų požiūris, “ką dizainas gali padaryti”- skiriasi. Dauguma šioje grupėje yra Vilniaus Dailės akademijos absolventai. Šeši studijavo Dizaino akademijoje Eindhovene, vienoje iš pirmaujančių pasaulyje, kur kruopščiai nagrinėjamas dizaino vaidmuo visuomenėje. Du iš Eidhoveno absolventų anksčiau studijavo Izraelyje.

LŽB vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius

LŽB vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Žydų bendruomene, Gerosios valios fondu ir leidykla „Czarne” trečiadienį, 2017 metų rugsėjo 27 d. Vilniuje vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius, gelbėjusius žydus nuo mirties. Pagrindinis susitikimo svečias bus Švenčionyse gimęs ir per stebuklą nuo mirties išgelbėtas Romuald Weksler-Waszkinel.

Diskusijos atspirties taškas – knyga „Žmogus tvirtu stuburu”, parašyta Lenkijos radijo žurnalisto Dariuszo Rosiako, kurios herojumi tapo Romuald Waszkinel. Įdomios, jaudinančios istorijos apie lenkų išgelbėtą nuo mirties ir užaugintą žydą fone autorius ir knygos herojus pasidalino su klausytojais prisiminimais ir refleksijomis apie Pasaulio teisuolių vardą pelniusius lenkus ir lietuvius. Jų pavardžių ir darbų priminimas ypač aktualus dabar, kai viešojoje erdvėje vis dažniau skleidžiami iškreiptos atminties interpretacijos ir falsifikuota istorija. Diskusijoje kalbėta ir apie būtinybę saugoti atmintį apie Holokaustą.

Rabinas Chaim Burštein pristatė rabino  Mendelio Lefino knygą “Sielos analizė”

Rabinas Chaim Burštein pristatė rabino Mendelio Lefino knygą “Sielos analizė”

Rugsėjo 28, Jom Kipuro išvakarėse, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos. Heifetzo salėje  rabinas Chaim Burštein pristatė naują knygą “Sielos analizė”.  Jos autorius yra vienas iš  Mussaro mokymo pasekėjų – Mendelis Lefinas iš Satanovo miestelio.

Rabinas H. Buršteinas, pristatydamas knygą “Sielos analizė”, pažymėjo, kad joje pateikta rinktinė garsaus Toros mokymų išminčiaus rabino Mendelio Lefino apmastymų. “Leidėjai atliko milžinišką darbą, prieš išleisdami knygą, jie tyrinėjo rabino Léfino  biografiją, taip pat pateikė knygoje naudingus komentarus ir santraukas, – visa tai palengvina šių laikų skaitytojui suprasti, nes būtent jam, šiuolaikiniam žmogui yra pritaikytas knygos tekstas ir papildomas skyrius “Musaro mokymų brangakmeniai”.  Leidėjų ir knygos sudarytojų komentarai remiasi vėlesnėmis rabino Musaro knygomis, tuo būdu jie padeda skaitytojui suprasti ir įsigilinti į rabino Musaro Lefino mokymą, – knygos pristatyme pasakojo rabinas Chaim Burštein.

Knygos “Sielos analizė” leidimą rėmė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Geros valios fondas.

    

 

Per Jom Kipur kiekvienam reikėtų susimąstyti: ar iš tiesų paprašėme atleidimo visų, kuriuos įžeidėme?
Ar išsprendėme visus nesusipratimus? Užglaistėme visas padarytas nuoskaudas?
Svarbu atminti: per Jom-Kipurą verta sutvarkyti savo santykius ir su kitais žmonėmis,
ir su savo bendruomene.
Jom-Kipur – švenčiausia diena metuose,  geros valios ir nuodėmių atpirkimo prieš Kūrėją diena.

Jom Kipur Vilniaus choralinėje sinagogoje:

Rugsėjo 28 d. 19 val. (ketvirtadienis) – pasiruošimas Jom Kipurui:

–       Kaparot
–       Pokalbis apie Jom Kipur

Rugsėjo 29 d. (penktadienis):
Nuo 14 v. sinagogos gabė (seniūnas) surašinės vardus, kurie bus perskaityti per Izkor maldą,  aukų rinkimas labdarai (savanoriškumo pagrindu).
–       17:00 val. – Mincha

–       17:30  val. – paskutinė „dienos trapeza“ (seuda amafseket) prieš Jom Kipurą
–       18:30 val. – maldos pradžia – Kol Nidrei

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną. Minėjimas prasidėjo dalyvių eisena link masinių žudynių lauko, IX forto muziejaus direktorės pavaduotojas prašė visų pamėginti pajausti, ką išgyveno žmonės, kuriems šis kelias buvo paskutinis jų gyvenime, vaizdai, kuriuos mes matome, paskutiniai jų gyvenime. Prie paminklo Holokausto aukoms jautria poezijos ir muzikos kalba nužudytuosius pagerbė LSMU gimnazijos moksleiviai, nuoširdžiai kalbėjo Kauno m. savivaldybės tarybos narys prof. Jonas Audėjaitis, mėgindamas kuo labiau paliesti jaunosios kartos atstovų širdis. KŽB pirmininkas Gercas Žakas pasidalino asmenine vienos merginos, kuriai teko prieš 5-6 metus panašiame minėjime skaityti eiles, patirtimi. Ji teigė niekada nepamiršianti emocinio skaitytos poezijos ir minėjimo atmosferos poveikio ir net parodė nuo to laiko saugomą nuotrauką. Tokie jaunų žmonių liudijimai skatina tikėti, kad baisūs, bet kokį žmoniškumą pamynę įvykiai nepasikartos, o atminimas apie juos ir jų nekaltas aukas bus perduotas ateities kartoms. Minėjimą užbaigusi IX forto muziejaus direktorė Jūratė Zakaitė padėkojo Kauno žydų bendruomenei, moksleiviams už bendradarbiavimą ir pakvietė visus apžiūrėti atnaujintą “Kauno geto kalinių likimų” ekspoziciją, kuriai nuotraukas ir eksponatus dovanojo ir KŽB nariai, patys buvę Kauno geto kaliniai. Įdomu, kad minėjime dalyvavo ir iš Izraelio p. Yaarit Glezer, kurios tėvelis buvo tarp tų nedaugelio, sugebėjusių pabėgti iš IX forto.
     

LŽB kviečia į filmo apie Molėtus peržiūrą

Filmo peržiūra apie Molėtų eitynės rugsėjo 29d. 17 val. Jašos Heifetzo salėje

Su dideliu pasisekimu praėjo dokumentinio filmo „Paskutinis rugpjūčio sekmadienis“ pristatymas. Premjera įvyko rugpjūčio 29 – visų Molėtų miestelio Lietuvoje žydų žudynių per Antrąjį pasaulinį karą metinių dieną. Premjeroje dalyvavo apie 350 žmonių, tarp jų Lietuvos pasiuntinys Izraelyje ir Izraelio pasiuntinys Lietuvoje.

Prieš pradedant filmo peržiūrą pasisakė prodiuseris Cvi Kricer ir režisierius Eli Geršzon. Jie akcentavo, kad pavyko sukurti filmą-dokumentą, galbūt, vienintelį, pasakojantį apie Lietuvos Molėtų miestelio žydų likimą.

Daugybę metų trunkantis nutylėjimas ir abejingas požiūris į Holokaustą  tvyrojo Lietuvoje 75 metus. Filme dokumentiškai pasakojama apie tuos, kurie žudė, tuos, kurie gelbėjo, tuos, kurie gyvena su šia našta šiandien

Šeduvos štetlo atminimas

Šeduvos štetlo atminimas

Senoji nuotrauka yra iš Perto Kaminsko kolekcijos.

Aut.Milda Jakulytė-Vasil, Šeduvos žydų memorialinio fondo muziejaus ekspozicijos kuratorė.

Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti XVIII a. pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi Magdeburgo savivaldos teises ir tapusi miestu, sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste augo. To paties amžiaus pabaigoje, 1793 m., rašytojas  Fridrichas Šulcas (1762-1798) aprašydamas savo kelionių po Lenkiją įspūdžius Šeduvą apibūdino kaip mažą miestelį, labai panašų į daugelį kitų matytų pakeliui. Pro aplinką vertinančio užsienio keliautojo akis nepraslydo jog, kone visi miestelio namai neturėjo kaminų. Žinoma, tokia pastaba kelionių knygoje, kažin ar galėjo prikaustyti skaitytojų dėmesi ir sužadinti norą apsilankyti ir reiškė turbūt ne ką daugiau, nei keliautojo ir rašytojo pastabą, kad tokius miestus ir miestelius galėjo ir siaubė dažni gaisrai.

Iš pažiūros tiek 18, 19 ar 20 amžiuje Šeduva kažkaip įpatingai nepasižymėjo, neišaugo, nesuklestėjo. Šeduvą galėtume pristatyti kaip tipinį miestelį, kur žydai sudarė nemažą ekonomiškai aktyvių gyventojų dalį, o jų veikla jei ne formavo – tai bent darė įtaką urbanistinei raidai. Ir tokių štetlų / miestelių Lietuvoje būta ne vieno, tačiau pasigilinus kiekviename jų galima rasti nuostabių, įdomių nutikimų ir istorijų, o tokių miestelių palikuonių dabar galime sutikti visame pasaulyje.

Nuotraukos autorius fortografas Arūnas Baltėnas.

Jom Kipuras – rugsėjo 30 pasninkas

Jom Kipuras – rugsėjo 30 pasninkas

Aut. Dr. doc. Aušra Pažėraitė

Išskirtinė diena kalendoriniuose metuose – Jom Kipuras, užbaigia dešimties dienų jamim noraim laikotarpį, kuris buvo prasidėjęs per Roš Ha šana, Naujuosius metus. Tos dienos yra ypatingos rimties ir atgailos (tšuva) dienos, laukiant Jom Kipuro, per kurį Kūrėjas, kaip sakoma, užtvirtina galutinį savo sprendimą kiekvienam individui ateinantiems metams, atsižvelgiant į praėjusius metus ir į pastangas, kad ir per paskutiniąsias dienas taisytų savo kelius. Bet svarbiausia – tai Atpirkimo diena. Dėl to tai pati iškilmingiausia diena, kuri kartu yra ir visiško pasninko, ir džiaugsmo diena. Vilkima baltai, nes balta spalva reiškia tyrumą. Pasninkas (nevalgoma ir negeriama nuo vakaro iki vakaro, 25 valandas, taip pat nesitepama tepalais, kvepalais, nesimaudoma ir neavima odinė avalynė) turi atitolinti nuo visų malonumų, ir pataikavimų sau, ir visiškai atsidėti maldai ir tšuvai. O džiaugsmas aiškinamas tuo, kad šią dieną veikia dieviško gailestingumo (Rahamim) savybė. Šio žodžio šaknis reiškia įsčias ir, kaip interpretuoja rabinas Kalevas Krelinas, kaip įsčios nešioja būsimą kūdikį, teikdamos jam visa, ko jam reikia, „avansu“, dar iki tam kūdikiui gimstant, prieš jam ėmus veikti gerai ar blogai, taip ir dieviškas Rahamim tą dieną uždengia (kaper) nuodėmes ir prasižengimus lyg avansu, atsižvelgdamas į ateitį. Tikintis palankaus sprendimo užtvirtinimo, įrašymo į gyvenimo knygą, linkima gmar chatima tova (pažodžiui, gero galutinio užantspaudavimo). Taip pat yra aiškinama, kad džiaugsmas turėtų būti suprantamas kaip priėmimas be kokio sprendimo, nes bet kuris sprendimas yra į gera, suteikiantis galimybę žmogui tobulėti ir taisyti gyvenimo kelius.

Šiemet Jom Kipuras sutaps su šabu. Gerai žinomas litvakiškos rabiniškos Soloveičikų dinastijos palikuonis Josefas Dov-Ber ha-Levi Soloveitchikas analizavo įvairių Jom Kipuro pavadinimų reikšmes. Vienas iš jų yra šabbat šabbaton, t.y. šabų šabas. Jis rašo:

„Yra trys pagrindiniai Šabo laikymosi aspektai:

1) draudžiantys įsakai dėl darbų  nutraukimo,

2) įpareigojantys įsakai, patvirtinantys dienos šventumą,

3) šešių dienų kūrimo ir septintos dienos dieviškojo poilsio liudijimas.“