Mokslas, Istorija ir Kultūra

Paskaita  “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Paskaita “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Kviečiame visus į viešą dr. Lino Venclausko paskaitą “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”. Tai antroji Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę 2017 metais vyksiančių paskaitų ciklo, pavadinto „Šiaurės Kasablankos akademija“, skirto 1939-1940 m periodo analizei Lietuvos ir tarptautiniame kontekste paskaita. Šiaurės Kasablankos akademijoje paskaitas skaitys žinomi istorikai ir diplomatai: Alfonsas Eidintas, Saulius Sužiedėlis, Vytautas Žalys, Andžej Pukšto, Robert van Voren ir kiti.
Paskaita vyks šiandien, vasario men. 22 d, 17.00 v., Kaune, Sugiharos namuose.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija: www.lietuva100.lt
 
Pagarbiai,
Organizatoriai
Atkurta Lietuvos valstybė ir žydų dalyvavimas Steigiamojo Seimo rinkimuose

Atkurta Lietuvos valstybė ir žydų dalyvavimas Steigiamojo Seimo rinkimuose

Tautinėje Lietuvos valstybėje žydai tapo antra pagal dydį etnine bendruomene. Oficialiais gyventojų surašymo duomenimis, 1923m. šalyje gyveno 153 000 žydų, kurie sudarė 7,6 proc. visų Lietuvos gyventojų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydai buvo viena iš daugelio tradiciškai atstumtų, diskriminuojamų politinių galių neturinčių tautinių grupių, o po karo jų padėtis gerokai pasikeitė. Viena vertus, didelės įtakos turėjo ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybė buvo atkurta, remiantis bendrais demokratijos principais. Tai sudarė prielaidas žydų bendruomenei bei ją atstovaujančioms įvairioms politinėms jėgoms įsitraukti į šalies visuomeninį bei politinį gyvenimą. Moderni valstybė buvo atkurta, remiantis etnografiniu principu. Ši aplinkybė nulėmė santykius su tautinėmis mažumomis, tarp jų ir su žydų bendruomene. Formuojantis Lietuvos valstybei, žydų bendruomenės gyvenimas, panašiai kaip ir kitose Baltijos valstybėse, rėmėsi autonomijos modeliu.

Vyriausybės nariai: Žydų reikalų ministras Maksas Soloveičikas, Prekybos ir pramonės viceministras Nachmanas Rachmilevičius, Užsienio reikalų viceministras Šimšonas Rozenbaumas

soloveicikasrachmilevicius RozenbaumasIII

Žydų ir lietuvių „medaus mėnuo“: žydų tautinės autonomijos pradžia: nuo jos deklaravimo (1919 ) iki formalaus panaikinimo (1925). Pirmuosius Lietuvos valdžios žingsnius žydų atžvilgiu palankiai vertino ir tarptautinės žydų organizacijos. Lietuvoje aktyviai ruoštąsi dalyvauti ir 1920m.  rinkimuose į Steigiamąjį Seimą. Suformuotas rinkiminis blokas – Žydų liaudies susivienijimas, praktiškai visose apylinkėse iškelti kandidatai. Viena vertus, lietuvių politikai deklaravo bendradarbiavimo su žydais reikalingumą ir viešai sveikino jų pastangas prisidėti prie valstybės kūrimo proceso, tačiau visuomenės požiūris žydų atžvilgiu buvo žymiai prieštaringesnis.

Lietuvių požiūris į žydus nebuvo vienareikšmis, Būdavo atvejų, kai lietuviai nenorėdavo prileisti žydų prie rinkimų ir į vietos valdžios institucijas.

Optimistinį požiūrį reiškė žydų vadai. Dr. Maksas Soloveičikas, antrindamas A. Smetonai, teigė, jog Lietuvos valdžios veikimo planas atitinka tautinių mažumų autonomijos siekius. Žydai pavadinti „ Senais ištikimais lietuvių draugais“.

Demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą išrinkti 6 žydų atstovai. Seimo nariais tapo: Ozeris Finkelšteinas, Naftalis Fridmanas, Abraomas Popelis, Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas.Soloveičikas.

Ištrauka iš Istorinės studijos “Lietuvos žydai”

Šeduvoje iškils muziejus „Dingęs Štetlas“ („The Lost Shtetl“ )

 PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI

Lietuvoje iškils pasaulinio lygio muziejus

Žymiausi pasaulio muziejininkai ir architektai Lietuvoje kuria analogų pasaulyje neturintį projektą – moderniausiomis technologijomis paremtą litvakų miestelių istorijos, kultūros bei atminimo muziejų „Dingęs Štetlas“  („The Lost Shtetl“ ). Muziejaus architektūrinis projektas jau pateiktas derinimui.

Atkurtas gyvenimas

Pasak projekto vadovo, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjo Sergejaus Kanovičiaus, muziejus „Dingęs Štetlas” bus atidarytas iki 2019 metų vidurio Šeduvoje, Radviliškio rajone.

Čia bus atkurtas kažkada vienos didžiausių Europoje žydų diasporos miestelių gyvenimas.

Tikrų Šeduvoje gyvenusių žydų gyvenimo istorijų pavyzdžiu bus pristatytas tipinės Lietuvos žydų šeimos gyvenimas ir tradicijos, litvakų mokslo reikšmė, kultūriniai, socialiniai ir politiniai judėjimai, jų plėtojami verslai bei užsiėmimai. Muziejaus lankytojai susipažins ir su tragiška Lietuvos ir Šeduvos istorijos dalimi, kai Antrojo pasaulinio karo metais štetlo gyventojų gyvybės buvo nutrauktos netoliese esančiose trijose Holokausto vietose.

Pasak S. Kanovičiaus, tarptautinė muziejų kurianti komanda „Dingusiame Štetle” atkuriamą istoriją pateiks suprantamai ir įtaigiai, naudojantis šiuolaikinėmis pažangiausiomis technologijomis. Siekiama, kad muziejus  taptų traukos centru ne tik viso pasaulio žydams, bet ir visai Europai.

Litvakų paveldą Kaune pristatantis žemėlapis susilaukė komplimentų Izraelyje

Litvakų paveldą Kaune pristatantis žemėlapis susilaukė komplimentų Izraelyje

bernardinai.lt

Nuo anarchistės Emmos Goldman bei Albertui Einšteinui dėsčiusio Hermanno Minkowski iki lietuviškos estrados pradininko Danieliaus Dolskio ir Kauno sporto halę per rekordiškai trumpą laiką suprojektavusio Anatolijaus Rozenbliumo. Keliasdešimt asmenybių, pastatų, objektų ir istorijų sudėta į ką tik išleistą ženklu „It’s Kaunastic“ pažymėtą Kauno žemėlapį „The Litvak Landscape“ (liet. „Litvakų peizažas“).

Prieš 80 metų žydų tautybės žmonės sudarė apie ketvirtadalį Kauno gyventojų, jų mieste buvo per 30 tūkstančių – tai pirkliai, verslininkai, mokslininkai, kultūros ir visuomenės veikėjai, menininkai, amatininkai, politikai. Per Holokaustą didžioji dalis žydų Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo nužudyti nacių ir šių bendrininkų, kai kuriems pavyko pabėgti ar pasislėpti ir tik labai nedidelė dalis jų po karo grįžo į Kauną bei liko jame gyventi.

Prasidėjo Tu bi-Švat – Naujieji medžių metai

Prasidėjo Tu bi-Švat – Naujieji medžių metai

Tubisva

Dr.doc. Aušra Pažeraitė

Kalendorinių metų bėgyje būna keturi „Naujieji metai“: Nisano mėnesį, Elulo mėnesį, Tišrėjaus mėnesį (Roš ha-Šana) ir Švato mėnesio 15 dieną. Kiekvieni naujieji metai turi savo atskirą prasmę. Nisano mėnuo – kaip mėnesių skaičiavimo pradžia. Atskaitos taškas, istoriškai turintis sąsajų su senovės Tarpupyje (Babilonijoje) egzistavusiais Naujaisiais metais, kurie būdavo švenčiami per pavasario lygiadienį. Kita vertus, kai dar nebuvo priimto jokio chronologiškai nuoseklaus metų skaičiavimo, atsispiriančio nuo kokios nors priimtos datos, metai būdavo nurodomi, atsižvelgiant į karaliaus valdymo metus. Bet pastarieji būdavo skaičiuojami, atspirties tašku kalendoriniuose metuose imant pavasario Naujųjų metų šventę, kuri dar senovės šumerų ir akadų laikais siejosi su karaliaus inauguracijos iškilmėmis ir jos kasmetiniu atnaujinimu. Žydų kalendoriuje, pagal Toros nurodymus, Nisano mėnesio pradžia, pririšta prie mėnulio jaunaties, o ne lygiadienis, tapo atspirties tašku. Tačiau karaliaus karaliavimo metų skaičiavimo tradicijos, susietos su pavasario atėjimu, atrodo, buvo priimtos ir senovės Izraelyje.

Roš ha-Šana, kaip žinoma, Naujieji metai, kurie leidžia skaičiuoti metus, kaip atskaitos tašką paėmus Pasaulio sukūrimą. Tai ir Teismo diena, ir šabo bei jubiliejinių metų, jaunų vaismedžių pirmų trijų metų  periodo (per kurį draudžiama naudoti jo vaisius) bei dešimtinių (maaserot) nuo daržovių ir grūdų skaičiavimo atskaitos taškas.

Elulo 1 ir Tu bi-Švat (Švato 15) – naujieji metai, taip pat susiję su atskaitos tašku, svarbiu dėl maaserot – dešimtinių, kurias reikia atskirti. Elulo mėnesį – nuo naminių galvijų, o Švato mėnesį – vaismedžių. Taigi Tu bi-Švat – tai vaismedžių naujieji metai. Dešimtinės atskiriamos kohenams, levitams, arba tiems, kas šiandien autoritetų nurodoma, gali būti vietoj jų. Šis atskaitos taškas svarbus, siekiant atskirti, kurių metų derlius priklauso kuriems metams. Vaisiai, užsimezgę iki šios dienos, priklauso einamiems metams, o po jos – sekantiems.

Ši diena, jei švenčiama paprastą savaitės dieną, niekuo ypatingesniu neišsiskiria iš kitų dienų, t.y. nėra ypatingų apribojimų ar įpareigojimų, išskyrus tai, kad tą dieną nėra raudama mirusiųjų, o jei per šabą – per rytines maldas nėra skaitoma Av haRahaman, kuriame užsimenami mirusieji.  Yra tradicija valgyti vaisius, kurie susiję su Izraelio žeme, t.y. ten auga, kaip parašyta: „…nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst 8,7-8) Labai pasiseka, jei galima paragauti tais metais dar neragauto vaisiaus, ir tokia proga pasakyti palaiminimą Šehechejanu

Kauniečiai dalyvavo istoriko Aurimo Švedo knygos “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” pristatyme

Kauniečiai dalyvavo istoriko Aurimo Švedo knygos “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” pristatyme

Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus kartu su leidykla “Aukso žuvys” vasario 9 d. pakvietė kauniečius į istoriko Aurimo Švedo knygos “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ pristatymą, kuriame dalyvavo knygos autorius Aurimas Švedas ir knygos herojė profesorė Irena Veisaitė. Pokalbį moderavo prof. Egidijus Aleksandravičius. Į susitikimą su viena iškiliausių šių laikų lietuvos asmenybių sugužėjo nemažas būrys skaitytojų, tarp jų ir Kauno žydų bendruomenės nariai. Nors daliai klausytojų teko stovėti, tačiau laikas jiems neprailgo, susirinkusieji buvo apdovanoti įdomiomis svečių įžvalgomis, intelektualiu diskursu, žavėjosi prof. I. Veisaitės išmintimi, tolerancija, supratingumu ir šviesiu protu, o kauniečių širdis pamalonino profesorės sentimentai gimtajam Kaunui, kuris, jos žodžiais, yra jai “po oda”. 
Veisaite3
Holokaustą išgyvenusi R. Glikman: vaikai žinojo tik tiek, kad aš neturiu tėvų

Holokaustą išgyvenusi R. Glikman: vaikai žinojo tik tiek, kad aš neturiu tėvų

manoteises.lt I.Švaraitė

Rūta Glikman, vaikystėje iš Kauno geto išnešta maiše švenčia savo jubiliejų. Jei ne jos gelbėtojai – Pasaulio tautų teisuoliai – Jadvyga ir Alfonsas Babarskiai, moteris, kaip visi jos artimieji, būtų tapusi Holokausto auka. Išgyvenusi karo žiaurumus ir sovietų priespaudą, R. Glikman nutarė pagerbti abi savo šeimas. Jos dėka, Babarskių pavardė įrašyta Jad Vašem institute Izraelyje. Dabar, pasak jos, atėjo metas įamžinti ir tikruosius tėvelius. Jei viskas klostysis taip, kaip planuota, vasarą jų vardai bus iškalti žalvarinėse „Atminimo akmenų“ plokštelėse.

Melavo, kad rusė

R. Glikman senelis Chaimas ir tėvas Leiba Basai tarpukariu Kaune turėjo įmonę, veikusią dar nuo XIX a. pabaigos. Jie vertėsi kailių, kepurių ir skrybėlių prekyba, savo produkciją eksportavo į Angliją, Italiją, Latviją, Prancūziją, Vokietiją ir kitas Europos šalis. Kaune Basai buvo gerbiami ir žinomi žmonės. Ne kartą paskolų dokumentuose buvo pažymima, kad šie verslininkai yra sąžiningi ir dori partneriai. 

Jaschos Heifetzo salėje – pokalbis apie litvakus ir žymųjį smuikininką

Jaschos Heifetzo salėje – pokalbis apie litvakus ir žymųjį smuikininką

Pranešimas spaudai

 Įsibėgėjantis projektas „Hommage à Heifetz“ kviečia artimiau susipažinti su Lietuvos žydų kultūra. Vasario 9 d., šiandien, 17 val., Lietuvos žydų bendruomenės Jaschos Heifetzo salėje vyks diskusija „Vilnius, litvakų kultūra XIX–XX a. ir Jascha Heifetzas“. Jos metu bus kviečiama ne tik diskutuoti apie litvakų kultūros pėdsakus Lietuvos istorijoje ir vieną žymiausių visų laikų litvakų – smuikininką Jaschą Heifetzą, bet ir pasvarstyti apie Lietuvos žydų bendruomenę šiandien.

Tai jau ketvirtasis pokalbis, į kurį smalsius vilniečius kviečia projekto „Hommage à Heifetz“ organizatoriai. Vasario mėnesį „Natų knygyne“ (Totorių g. 20) įsikūrusiame „Heifetzo laundže“ jau vyko diskusijos temomis „ES Kultūros politika – vienybė įvairovėje ar kelias identiteto praradimo link?“, „Tautinių mažumų informacinis laukas – propaganda per kultūrą“ ir „Socialiai jautrių grupių pasiekimas per meną“. Šiandienos diskusijoje kalbėsis prelegentai Faina Kukliansky, Mindaugas Kvietkauskas, Eugenijus Laurinaitis, Leonidas Melnikas, Žilvinas Bieliauskas, Larisa Lempert ir Donatas Katkus. Jie prisimins, kokia gi buvo XIX–XX a. litvakų kultūra, diskutuos apie tai, kokią reikšmę jai, o ir šiandienos kultūriniam diskursui turi J. Heifetzas, žvilgtels į Lietuvos žydų situaciją mūsų dienomis. Diskusiją moderuoti pakviestas LMTA profesorius, žymus smuikininkas ir vienas tarptautinio J. Heifetzo smuikininko konkurso iniciatorių Jurgis Dvarionas.

„Kiek man žinoma iš knygų apie J. Heifetzą, jo pasiekimų paslaptis ne tik unikalus talentas bet ir praktika, praktika ir dar kartą praktika. Jo smuiko garsai nepavaldūs metams, jo gyvenimas ir pasiekimai nėra tipiški Vilniaus žydui, gyvenančiam carinės Rusijos sėslumo ribose. Tačiau J. Heifetzas pasiekė aukštumų, įėjo į pasaulio muzikinių pasiekimų viršūnę amžiams – mūsų garsusis bendratautis vilnietis, mūsų J. Heifetzas”, – mintimis apie žymųjį litvaką dalijosi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Valdovų rūmuose – koncertas S. Sondeckiui atminti

Monika Petrulienė, LRT TV naujienų tarnyba

Valdovų rūmuose surengtas koncertas „Pašauktas muzikai“, skirtas profesoriui Sauliui Sondeckiui atminti. Pasaulio muzikos žvaigždės ir jaunieji talentai į Lietuvos sostinę atvyko pagerbti žmogaus, su kuriuo teko drauge koncertuoti, dirbti.
Dirigentas, pedagogas Saulius Sondeckis. ELTA nuotr.Dirigentas, pedagogas Saulius Sondeckis
Dirigento Sauliaus Sondeckio atminimo pagerbti atvyko žymūs muzikantai. Valdovų rūmuose Vasario 7d. grojo smuikininkas ZachAras Bronas, trimitininkas Sergejus Nakariakovas, pianistės Marija Mejerovič ir Julija Zilberkvit, maestro sūnus Paulius Sondeckis.

„Mes nebuvome artimai pažįstami, kai jis geru žodžiu užtarė ir labai man padėjo. Vėliau daugiau susidūriau su šiuo žmogumi, tada suvokiau, kokio tai gylio, milžiniška figūra. Per S. Sondeckį Lietuva man tapo artima šalimi“, – kalbėjo smuiko pedagogas, solistas Zakhar Bron.

„Gavosi taip, kad aš su juo baigiau ir muzikos mokyklą, ir konservatoriją, ir pas jį dirbau. Buvau su juo susijęs nuo 1957 metų iki pernai, tai labai didelis stažas. Nedaug tokių šeimų, kurios taip ilgai dirba“, – sakė smuikininkas Borisas Traubas.

Valdovų rūmuose su solistais groja orkestras, kuriame – Sauliaus Sondeckio ir jo žmonos Silvijos Sondeckienės mokiniai. Dirigentas Juozas Domarkas sako, kad praėjus metams po S. Sondeckio mirties, pervertinti jo indėlį į Lietuvos kultūrą būtų sunku. Svarbu prisiminti ir stiprybės jam teikusią šeimą.

„Aš net kartais pati pagalvoju, aš nežinau, kaip aš spėdavau. Spėdavau. O bendravimas, vyro reikalai aišku buvo labai svarbūs, reikėjo ir skirti laiko, paskui vyras kadangi mūsų solistai koncertuose buvo beveik ištisai bendramoksliai, tai tas bendravimas visą laiką buvo ir didelė draugystė, ir pas mus vakarieniavimai, restoranų mes nežinojom, restoranų geografijos. Visi eidavo pas mus ir kitaip nebuvo įsivaizduojama“, – prisiminė S. Sondeckienė.

Dirigentas S. Sondeckis buvo Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėjas, jam vadovavo 44 metus, dirigavo daugiau nei trijuose tūkstančiuose koncertų, dirbo su žymiausiais pasaulio orkestrais.

Susitikimas su Holokausto liudininke Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazijoje

Susitikimas su Holokausto liudininke Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazijoje

Vykdant tarptautinį projektą „Dialogo veidas” sausio 24 dieną Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazijoje įvyko 7 ir 8 klasių mokinių susitikimas su Holokausto liudininke Sulamit Lev ir ją lydėjusia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Sekretoriato ir protokolo skyriaus vadove Monika Antanaityte. Susitikimą pradėję ir juos aplankiusius svečius pasveikinę mokiniai pademonstravo puikias Lietuvos žydų istorijos žinias, atliko kelias žydiškas dainas bei sušoko “Hava Nagila” šokį.

Sulamit

Apie amerikiečių Sandbergų šeimą, Sheryl Sandberg tėvus

Sandberg Sh su mama

Nuotraukoje: Sheryl Sandberg su mama Adele Frances Einhorn Sandberg dalyvauja JAV prezidento Baracko Obamos ir jo – žmonos surengtame priėmime

Prieš kelias dienas sužinojome, kad garsios pasaulio moters Sheryl Sandberg prosenelė yra vilnietė. Pasidomėjus Šeryl šeimos istorija, paaiškėjo, kad jos tėvai aktyviai dalyvavo kovoje už sovietinių žydų teisę emigruoti.

Sandbergų šeima

Sh. Sandberg gimė 1969 metais Vašingtone, ji buvo vyriausia trijų vaikų šeimoje. Tėvai – anglų kalbos mokytoja Adelė Einhorn ir garsus oftalmologas Džoelis Sandbergas, Jie -1970 -ujų metų aktyvūs kovotojai už sovietinių žydų teisę išvykti į Izraelį. 1975m. Sandbergai vyras ir žmona, buvo sulaikyti Moldavijos sostinėje Kišiniove, kur buvo atvykę susitikti su norinčiais išvykti, bet abu buvo išvaryti iš Sovietų sąjungos.

Nedaug žmonių prisimena sovietijoj spausdintas antisionistines knygeles milijoniniais tiražais, kuriose buvo smerkiami iš Vakarų siunčiami į Sąjungą “užsienio emisarai”, o iš tikrųjų: palaikyti žydus jų kovoje už žmogaus teises, padėti jiems morališkai ir labdara. Izraelio spauda yra rašiusi apie Džoelį Sandbergą, padėjusį sovietiniams žydams 1970-80 m. Gerai žinomas oftalmologas Dž. Sandbergas iš Majamio – vienas Amerikos bendruomenės aktyvistų, kovojusių už žmogaus teises Sovietų sąjungoje ir už laisvę emigruoti.

Sandberg Joel

Reikšmingu įvykiu tapo tuometinio Leningrado 16 “otkaznikų” (lietuvių k. 16 žydų disidentų, kuriems neleido emigruoti) grupės bandymas protestuoti, pagrobiant lėktuvą 1970m. Organizatoriai buvo nuteisti mirties bausme, kurią  po tarptautinės bendruomenės įsikišimo, sovietinė Rusijos valdžia pakeitė ilgalaike laisvės atėmimo bausme. Šis procesas  subūrė JAV žydus dar stipriau remti sovietijoje gyvenančius žydus. Prisimindamas tą laikotarpį Dž.Sandbergas viename interviu kalbėjo, kad pagrindinis amerikiečių tikslas buvo padėti protestuojantiems prieš draudimą emigruoti ir tiems, kurie norėjo palikti Sovietų sąjungą. Pavyzdžiui,  Kijeve 1979m. buvo 2 tūkst. “otkaznikų”, po metų buvo išduoti leidimai išvykti tik 70-čiai žmonių, kai 3000 prašiusiųjų, leidimo negavo.

Žydų kalendoriaus ypatumai

Jewish-calendar-plate

Mėnesio pavadinimas hebrajiškai reiškia atsinaujinimą, ir tai yra giliai simboliška. Tokiu būdu kiekvienas jaunas mėnuo yra nauja pradžia, kuri liturgiškai palydima Hallel malda, kurioje šlovinamas dangaus kūnų Kūrėjas. Kita vertus, pagal Torą – tai pats pirmas įsakas, kurį gavo visa toji bendrija. Roš Chodeš yra paties kalendoriaus egzistavimo pamatas, kurio dėka įmanomas egzistavimas tiek kalendoriaus, tiek ir švenčių.

Aušra Požėraitė

Doc.dr. Aušra Pažeraitė

Midrašų rinkinyje Mekhilta de Rabbi Išmael skaitome Talmudo išminčių diskusiją, liečiančią eilutę iš praėjusio šabo skaitinių dalies Bo (Iš 12:2): „Šis Jaunas Mėnulis bus jums…  Rabis Išmaelis pasakė: „Mozė parodė Izraeliui jauną mėnulį ir pasakė: „Šitaip jis atrodys ir turėsite prisilaikyti jauno mėnulio per kartas“. Rabis Akiva pasakė: „Tai vienas iš trijų dalykų, kurie Mozei kėlė klausimų, ir į visus juos ha-Makom [vienas iš būdų Talmudo išminčiams nurodyti Kūrėją] – A.P.] rodė savo pirštu. Kaip antai: „Ir šitie jums bus nešvarūs… “ (Kun 11:29), ir kaip antai: „Ir šitaip veikia žvakidė [maase menora]“ (Sk 8:4). Kai kas sako, kad Mozei taip pat sunku buvo suprasti ir ritualinį skerdimą,  nes yra pasakyta: „Šitai yra, ką darysi ant altoriaus“ (Iš 29:38).

Vienas iš šiuolaikinių žydų minties istorikų, Danielius Boyarinas nurodo šį midrašą kaip vieną iš gausių pavyzdžių, kuris prikišamai, vos ne pirštu parodo, kokiu būdu šv. Augustinas buvo teisus, teigdamas, kad žydai Šventą Raštą skaito „kūniškai“. Tačiau kūniškumas šiuo atveju nereiškia prisirišimo prie materialumo ir kūniškumo dėl jo paties. Tai tam tikras metodas, būdas realizuoti dvasinį gyvenimą, religinį gyvenimą, atsiremiant į tai, kas yra čia pat, konkretu. Ravas Moše Rozenšteinas iš Kelmės, aiškindamas, kuo skiriasi pasaulio išminčiai nuo Toros išminčių, pateikė pavyzdį paukštelio, kuris kartą įskrido pro langą į vienus namus, nerado kelio išskristi atgal, nes pagal prigimtį, natūraliai, ieškojo kelio aukštai, kai tuo tarpu tereikėjo nusileisti žemyn. Taip ir pasaulio išminčiai, gali taip aukštai pakilti savo išmintimi, kad nuo jų tampa paslėpta tai, kas „žemai“, paprastos tiesos, kurios gali padėti rasti atsakymus. (Žinojimo pagrindai, I, 24).

V-asis tarptautinis J. Heifetz smuikininkų konkursas

V-asis tarptautinis J. Heifetz smuikininkų konkursas

V-asis tarptautinis J. Heifetz smuikininkų konkursas vyks 2017 metais vasario 13–19 dienomis Vilniuje. Jascha Heifetz vardo konkursas yra vienas iš reikšmingiausių muzikinių konkursų Vilniuje, puoselėjantis neblėstantį smuiko virtuozo muzikinį palikimą.

Jascha Heifetz

XX amžius muzikinei kultūrai dovanojo daug puikių smuikininkų. Šiame žvaigždyne pirmojo ryškumo žvaigžde spindi Jascha Heifetzas.

Gimęs 1901 m. daugelio tautų numylėtame, o žydų net „Lietuvos Jeruzale“ pramintame Vilniuje, smuikininkas visą gyvenimą atmintyje išsaugojo ne tik savo namų gyvenimo ir muzikavimo tradicijas, bet ir vaikystėje patirtą gyvybingą multikultūrinės terpės poveikį. Pradėjęs muzikos karjerą Kaune (1907 m.) kaip šešiametis vunderindas, Europinį pripažinimą pelnė Berlyne (1912 m.), o pasaulinę šlovę – Amerikoje, nuo 1917 m. jau tapusioje antrąja tėvyne. J. Heifetzo meistriškumas tapo etalonu, į kurį lygiuojasi visi šių laikų smuikininkai. Tačiau jo išskirtinis bruožas, pasak žymaus mokslininko Jurijaus Grigorjevo, – pasąmoninės senojo Vilniaus architektūros inspiracijos: architektonikos didybė, klasikinė darna, ekspresijos įvairovė.

Kadaise Georgas Bernardas Shaw, sužavėtas J. Heifetzo griežimo, perspėjo menininką: „Pasaulyje neprivalo egzistuoti tobulybė, nes dievai ima pavydėti ir ją sunaikina.“ Tačiau likimas buvo maloningas garsiajam artistui. Jo menas tapo ne tik amžininkų, bet ir visų šiandien išpažįstančių Muziką savastimi, o Vilnius pelnė šio didžiausiojo iš didžiausiųjų gimtojo miesto šlovę.

Profesorius dr. Jurgis Dvarionas

Europos jaunimo muzikos konkursų laureatai LDK valdovų rūmuose pažymėjo Jaschos Heifetzo 116-ąjį gimtadienį

Europos jaunimo muzikos konkursų laureatai LDK valdovų rūmuose pažymėjo Jaschos Heifetzo 116-ąjį gimtadienį

Vasario 2-ąją, per smuikininko Jaschos Heifetzo – 116-ąjį gimtadienį, Europos jaunimo muzikos konkursų laureatų koncertu LDK Valdovų rūmuose prasidėjo projektas „Hommage à Heifetz“, kurį finansuoja ES programa „Kūrybiška Europa“. Pirmąjį koncertą pradėjo jaunieji talentai iš Kinijos, Lietuvos, Švedijos ir Japonijos, grieždami auksinį Jaschos Heifetzo repertuarą su – Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu Modesto Barkausko.

Susirinkusius sveikino ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, ji bendruomenės vardu nuoširdžiai dėkojo konkurso organizatoriams, partneriams, rėmėjams ir konkurso dalyviams. Vasario 19 d. konkurso nugalėtojui bus įteiktas specialus Lietuvos žydų bendruomenės prizas.

Faina is Heifetz

„Vilniaus žydų bendruomenė Jašai Heifetzui jo karjeros pradžioje skyrė pirmąją stipendiją, kai jis dar nebuvo pasaulinio garso žvaigždė, šią tradiciją skirti paramą jauniems talentingiems žydams, tęsiama iki šiol. Jašos Heifetzo talentas, nepaprastas muzikinis švelnumas sužavėjo pasaulį,  sugriovė sienas ir nutiesė tiltus tarp skirtingų tautų ir religijų žmonių, o ir dabar jo vardo smuikininkų konkursas suartina žmones ir tautas, padeda atrasti ir atkleisti nuostabius talentus“.

Jaša Heifetzas grojo 1959 metais  Jungtinių Tautų organizacijos jubiliejiniame koncerte, o šiemet jau  jubiliejinį penktą kartą smuikininkai iš viso pasaulio savo talentu pagerbs šios didžios smuiko legendos atminimą.

Faina su Dvarion

Jaredas Kushneris – prezidento Donaldo Trumpo žentas ir vyresnysis patarėjas yra litvakas.

Kušnerių šeima

Jaredas Kushneris – prezidento Donaldo Trumpo žentas ir vyresnysis patarėjas yra litvakas. Jo senelė iš Novogrudeko (lietuvių k. Naugarduko), Grodno apskrityje.  Baltarusijoje, gimusi 1923 vasario 27 – Reichel Rae Berkowitz Kushner – buvusi geto kalinė, kovotoja su nacizmu, bėgo iš Baltarusijos. JAV kilo protesto banga prieš prezidento D.Trumpo įsakymą, drausti kelių šalių pabėgėliams atvykti į JAV. Amerikiečių spauda prisimė garsius amerikiečius, kurių tėvai, seneliai patyrė pabėgėlio dalią. Jaredo Kushnerio močiutė taip pat patyrė pabėgėlės dalią. Litvakais vadinami žydai, gyvenę šalyse, kurios įėjo į istorinę LDK.

Kushnerių šeimos istorija traukia dėmesį, nes močiutei Rae Kušner taip pat buvo uždrausta kaip pabėgėlei atvykti po karo į JAV. Ji yra iš šeimos, kovojusios su naciais. Rae Kushner buvo antras vaikas iš keturių, ji gimė Baltarusijos mieste Novogrudek, kur gyveno klestinti žydų bendruomenė, gyventojų skaičius rodo, kad žydų buvo šiek tiek daugiau nei pusė miesto. Kai naciai įžengė į Novogrudeką, žydai dar netikėjo, kad vyks žudynės. Rae motina ir vyresnioji sesuo buvo nužudytos. Rae, jos tėvas ir sesuo buvo tarp laimingųjų geto kalinių, kurie sugebėjo iškasti 180 metrų ilgio tunelį ir naktį pabėgti. Bėgliai šliauždami tuneliu išėjo į laisvę, slapstėsi miške, gyveno pas kaimo moterį tvarte, kol pateko  pas garsius Baltarusijos partizanus – brolius Belskius. Keturi broliai Belskiai Tuvja, Azaelis, Zusis ir Aronas, kurie Antrojo pasaulinio karo metu ne tik kovojo su naciais, bet ir gelbėjo žydus, išvesdami juos iš geto į mišką, į savo stiprų kovingą būrį, kuris laikė užėmęs visą kaimą, pavadintą „Miško Jeruzale“ ir kėlė baimę naciams. Belskiai išgelbėjo daugiau kaip 1200 žydų: vyrų, moterų, senių ir vaikų. Tuvja Belskis sakydavo, kad „žydų gelbėjimas yra svarbiau už nacių kariuomenės naikinimą. Viena išgelbėta senutė žydė – svarbiau už 10 nacių“.

Kushner_Rae maza

   Rae Kushner užaugo  viduriniosios klasės žydų šeimoje. Tik trys šeimos nariai išgyveno Holokaustą: Rae Kushner, jos tėvas ir viena jos sesuo. Rae su savo seserimi ir tėvu gyveno miške devynis mėnesius, partizanų būryje dirbo virtuvėje, gamindavo maistą. Rae Kushner ir jos vyras Josephas, kurį dar iki karo ji sutiko Lenkijoje, jis gimė Vokietijoje, Kostrzyne prie Oderio, pažintį atnaujino, o karui pasibaigus, kai Baltarusiją išlaisvino Rusijos armija 1944m., ištekėjo. Po karo jie bandė bėgti į kelias šalis: buvusią Čekoslovakiją, Austriją, Vengriją, kol pasiekė perkeltųjų asmenų stovyklą Italijoje. Deja, jiems nepavyko rasti šalies, kuri juos priimtų, todėl pasiliko Italijoje, ten jie gyveno 3 1/2 metų, kol giminaičiai JAV padėjo jiems gauti vizas. Amerikoje  Josephas Kushneris ėmėsi nekilnojamojo turto verslo. Jam gerai sekėsi, o baigdamas savo karjerą, jis perdavė verslą – 4000-ių apartamentų turtą sūnui Charlesui. R. ir J. Kushneriai susilaukė keturių vaikų, vienas jų Charles Kušneris – Jaredo tėvas.

Jaschą Heifetzą prisimenant

Jasa Heifetz

Šiandien, 2017 m. vasario 2 d., ketvirtadienis, 19.00–21.00 val. Valdovų rūmų Didžioji renesansinė menė

Jascha Heifetzas – pasaulinio garso smuikininkas, virtuozas, vunderkindas, vienas garsiausių Vilniuje gimusių litvakų. Taip pat vienas garsiausių XX a. smuikininkų, dažnai vadinamas smuiko karaliumi arba XX a. Paganiniu.

Valdovų rūmuose vyksiančiame koncerte Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus), IV tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso nugalėtoja Mayumi Kanagawa (JAV, Japonija) ir Europos jaunimo muzikos konkursų (EMCY) laureatai atliks paties Jaschos Heifetzo repertuarą. Koncerto vaizdo projekcijų autorė Lina Albrikienė.

Viena „Facebook“ įkūrėjų didžiuojasi prosenele iš Vilniaus

Sandberg_Moet_Hennessy_Financial_Times_Club_Dinner_2011

Viena „Facebook“ įkūrėjų didžiuojasi prosenele iš Vilniaus
Jos prosenelė Chana Bassa atvyko į JAV, Eliso salą, 1889 m. birželį, palikusi savo namus tuometiniame Vilniuje. Moteris bėgo nuo religiniu pagrindu vykusių persekiojimų. Sheryl Kara Sandberg savo šeimos istoriją papasakojo pasipiktindama naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo griežta imigracijos politika, kai atsisakoma priimti ir persekiojamus pabėgėlius.          Chana Bassa

Chana Basa

Vilniaus meras savo laiške vienai iš „Facebook” kūrėjų rašo, kad jį sužavėjo toks S. Sandberg pareiškimas ir kviečia apsilankyti ją protėvių žemėje.

„Laikai Vilniuje smarkiai pasikeitė nuo tada, kai Jūsų prosenelė išvyko iš Lietuvos sostinės. Vilnius šiandien – atviras ir draugiškas įvairių tautybių žmonėms miestas. Didžiuojamės turėdami tokią žemietę, kaip Jūsų prosenelė. Esu sužavėtas Jūsų tvirta pilietine pozicija dėl JAV politikos imigrantų atžvilgiu ir tvirtai remiu ją. Kviečiu Jus atvykti į Vilnių jums patogiu laiku ir susipažinti su mūsų miesto istorija ir Jūsų protėvių gyvenimu čia”, –  savo laiške rašo Vilniaus meras.

Užuojauta, netekus Pasaulio tautų teisuolės Gražbylės Venclauskaitės

Graz1

Vasario 1 dieną, eidama 105-uosius metus, mirė advokatė, Šiaulių miesto Garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė (1912 – 2017). Ji gimė ir augo įžymioje ir ypatingoje šeimoje, kurioje kiekvienas iš jos narių, o ir visi drauge sutapo su istorijos vyksmu ir įaugo į Šiaulių miesto ir visos Lietuvos buvimą ir raidą kaip neatsiejama jos dalis. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu rašo šią užuojautą. Bendruomenė ruošėsi Gražbylės jubiliejaus sveikinimui, prisimindama jos šeimos gerus darbus, gelbėjant žydus ir lietuvius. Už drąsą gelbstint Holokausto aukas Izraelio valstybė suteikė Gražbylei Venclauskaitei Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimą.

 G. Venc­laus­kai­tė bu­vo ta­pu­si Šiau­lių mies­to sim­bo­liu, op­ti­miz­mo, ašt­raus pro­to pa­vyz­džiu, tik­rą­ja mies­to le­gen­da. Šian­dien Šiau­lių mies­to ta­ry­ba spręs, ar G. Venc­laus­kai­tė am­ži­no­jo poil­sio ga­lės at­gul­ti ša­lia sa­vo tė­vo – pir­mo­jo Šiau­lių mies­to bur­mist­ro Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kio.„Di­de­lė ne­tek­tis. Ji bu­vo mū­sų di­džiu­lė glo­bė­ja, me­ce­na­tė.

Apie kiekvieną iš Venclauskų šeimos narių galima ir reikia daug kalbėti ir rašyti, kiekvieno iš  jų ra savitas ir reikšmingas indėlis į Lietuvos kultūrą visais jos lygmenimis, o šiandien mes netekome Gražbylės, kurios asmenyje ir koncentruojasi visi šios šeimos darbai. Pragyventa sudėtinga epocha – dvi nepriklausomos Lietuvos, du pasauliniai karai, patirti pasiekimai ir nesėkmės, būta skaudžių netekčių, tačiau Tėvynės vizija buvo negęstantis kelrodis visuose Gražbylės ir jos artimųjų gyvenimo vingiuose. Tuose takuose kaip atspirties kelrodžiai iškyla Kazimiero Venclauskio, Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės, Danutės Venclauskaitės, Vydūno, Jono Šliūpo, Sondeckių ir eilės kitų vardai.

Ir užtenka vien paminėti jų šeimos gyvenamojo būsto – gražių puikių rūmų padovanojimą, atidavimą savo miestui, savo tautai, savo sunkioje kovoje atgimstančiai Tėvynei ypatingu tikslu – kad juose būtų saugoma praeities ženklai ir patirtis, o drauge būtų puoselėjamas dabarties ir ateities Lietuvos vardas ir gerovė. Ir galbūt ne tiek svarbu šio žingsnio materialinė milijoninė išraiška, svarbiausia šio žingsnio idėjinė reikšmė. Ir vistik turime pabrėžti, kad tai išskirtinis, unikalus veiksmas, faktas, neturintis analogų naujojoje Lietuvos istorijoje. Drauge šis žingsnis ne tik stebinantis, intriguojantis, gal net ne visiems suprantamas, bet drauge ir provokuojantis: o ką aš daviau savo atgimstančiai Tėvynei, kuo aš prisidėjau prie ašarų ir kraujo upeliais aplaistytos žemės atsigavimui?

Atsisveikiname su Šiaulių Garbės piliete Gražbyle Venclauskaite, kuri didvyriškai praėjo sunkius, dramatiškus išbandymus, kuri pratęsė ir dovanojo Šiauliams ir visai Lietuvai įmintus takus, ir ji pati jau tapo gyvuojančiu ir ateityje stiprėsiančiu tautiniu ir valstybiniu ženklu.

Prof. Vytenis Rimkus

Už ypatingus nuopelnus ir svarbų indėlį į  Šiaulių miesto mokslo, socialinį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą  2000 m. kovo 9 d. Gražbylė Venclauskaitė buvo išrinkta pirmąja Šiaulių miesto garbės piliete. Kartu su seserimi Gražbylė Venclauskaitė padovanojo miestui neįkainojamą dovaną – Venclauskių šeimos rūmus, kuriuose įsikūrė Šiaulių ,,Aušros“ muziejus. 1995-aisiasis už drąsą gelbstint holokausto aukas Izraelio valstybė suteikė Gražbylei Venclauskaitei Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimą.

Atsisveikinti su  Gražbyle Venclauskaite šiauliečiai ir miesto svečiai kviečiami Šiaulių gedulo namų (Tilžės g. 200) Didžiojoje salėje vasario 2 dieną nuo 10 iki 19 val. ir vasario 3 d. nuo 13 iki 15 val. Žinomos šiaulietės laidotuvės vyks vasario 3 d. 15 val.

Savo artimiesiems velionė išreiškė norą būti palaidota jos tėvo, taip pat miestui nusipelniusio advokato ir nepriklausomoje Lietuvoje pirmojo Šiaulių burmistro Kazimiero Venclauskio kapavietėje, senosiose Šiaulių kapinėse.

Tebūnie šviesus Gražbylės Venclauskaitės atminimas.

Apie ypatingą Venclauskių šeimą išleista (1991 m. pirmasis leidimas, 2009 m. – antrasis papildytas leidimas) memuarinės publicistikos knyga “Namuose ant Pasadnos ulyčios” (autorius rašytojas, publicistas, poetas Leonas Peleckis-Kaktavičius). Jos visą tekstą galima skaityti čia.

Laiškas iš Šilalės, kuriame neigiama, kad Šilalės žydų kapinių vieta yra neprižiūrima

Laiškas iš Šilalės, kuriame neigiama, kad Šilalės žydų kapinių vieta yra neprižiūrima

Lietuvos žydų bendruomenė gavo laišką iš Šilalės po Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje lzb.lt išspausdinto interviu su vieninteliu gyvu po Holokausto išlikusiu Šilalės žydu R. Zeligmanu, kuriame jis kalbėjo apie nepagarbą nužudytų 1,5 tūkstančio žydų atminimui, apie neprižiūrimas buvusias žydų kapines kapines ir žudynių vietas.

Silale1

Gavome laišką iš Jurgitos Viršilienės, Šilalės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistės ir iš Šilalės seniūno, kuriuose paneigiami faktai, apie kuriuos kalbėjo R.Zeligmanas.

Kaip rašoma Jurgitos Viršilienės laiške ” Savivaldybė artimiausią mėnesį planuoja skelbti konkursą projektui dėl Kaltinėnų sinagogos rekonstrukcijos ir pritaikymo lankymui. Tikiuosi, kad žydų kultūros ir nekilnojamojo paveldo atmintis bus išsaugota ir įprasminta Šilalės rajone. Taip pat noriu pasidžiaugti, kad 2016 m. Šilalės rajonas pirmą kartą dalyvavo Žydų kultūros dienoje, aktyviai dalyvavo Šilalės, Upynos, Laukuvos, Kvėdarnos, Pajūrio, Kaltinėnų gimnazijos ir bendruomenės, tikimės, kad tai bus tęstiniai projektai, kurių metų prisimenam, saugom ir įprasminam čia gyvenusių žydų (litvakų) bendruomenes”.

Silale2

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Ketvirtoji dalis

100-mesciui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje tęsiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio publikaciją. Pradžia: 2017 01- 05; 01

Jau 1941 m. birželio 25 d. posėdyje Laikinoji Vyriausybė nutarė „Kaune eiti prie policijos organizavimo, o partizanų veiklą plėsti provincijoje, kur dar yra likusių bolševikų, komunistų ir žydų gaujų[1].  Birželio 26 d. LV kreipėsi į tik ką atvykusį vokiečių armijos lauko karo komendantą Kaune generolą von Pohl’į prašydama „1) dar labiau sustiprinti valymo akciją, 2) leisti dar plačiau pasireikšti mūsų partizanų būriams[2]. Kitame tos pat dienos posėdyje premjero pareigas laikinai einantis prof. J. Ambrazevičius konstatavo, kad „Lietuvos partizanai veikia kontakte su Lietuvos aktyvistų frontu ir Laikinąja Vyriausybe“, o kur karo veiksmai jau praėję – „partizanų veikimas persiformuoja į policijos funkcijas ir šaulius[3]. Ir tai nebuvo vien žodžiai be turinio. Užsuktas mechanizmas sukosi. Štai Alytaus Tautinio darbo apsaugos kuopa darbų suvestinėje apžvelgdama savo veiklą liepos pradžioje pažymėjo, kad „pagal piliečių pranešimus sulaikyti areštuoti 36 komunistai, 9 raudonarmiečiai ir didesnis skaičius žydų[4].  Charakteringa, jog lietuvių pareigūnas tiksliai nurodė areštuotų komunistų ir raudonarmiečių skaičius, tačiau žydų suskaičiuoti nepasivargino. Jei kas bent kiek žino LAF’o platintų atsišaukimų propagandinį turinį ir supranta lietuvių kalbos vidinę semantinę logiką, manau, pakankamai aiškiai suvokia, ką tai reiškė ir kodėl taip, o ne kitaip buvo reflektuojama situacija lietuvių pareigūno raporte.