Mokslas, Istorija ir Kultūra

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gegužės 23d. Vilniuje,  vienuoliktą kartą vyko Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą. Gyvųjų maršas – eitynės nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo. Tai kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške.

Šį kartą tuo keliu prisiminti ir pagerbti ėjo Lietuvos žydų bendruomenė su pirmininke Faina Kukliansky, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas, Švenčionių žydų bęndruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro .

Renginyje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius,  Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas.

Gyvųjų marše taip pat žygiavo  bendruomenės nariai, Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai, Lietuvos žydų asociacijos nariai Izraelyje, Holokaustą Išgyvenusi buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja, į Lietuvą atvykęs buvęs Vilniaus geto kalinys, dailininkas Samuelis Bakas.

Skambant liūdniems smuiko garsams, prie memorialo groja Borisas Kirzneris, vainikus padeda Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Izraelio ambasadorius Amir Maimon, padėtas vainikas nuo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, LŽB, buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių, nuo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje. Po to gėles deda visi susirinkusieji prie memorialo.


Vilniaus geto kalinė Fania Brancovska kreipiasi į susirinkusius : “Paneriai buvo žudymo mašina, kur nuo 1941 iki 1943m, prieš Vilniaus išlaisvinimą nuo nacių okupacijos, visą laiką buvo žudoma. Paneriuos nužudyta 70 tūkstančių žydų vien už tai, kad buvo žydai, iš jų liko tik pelenai sumašyti su smėliu. Mūsų liko nedaug, tačiau mes esame čia. Aš viena iš tų, kuri perėjo visą getą ir prašau, neužmirškite jų. Kol mes gyvi, prašome perduoti žinią vaikams, anūkams, proanūkams, kad jie negali užmiršti žuvusių aukų”.

Per Holokausto aukų pagerbimo ceremoniją Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pakvietė šiemet Lietuvoje viešėsiantį popiežių Pranciškų aplankyti ir pasimelsti už žuvusius Paneriuose.

„Mes labai tikimės, kad Jo Eminencija Romos popiežius aplankys ir Panerius ir pasimels už tuos krikščionis katalikus, kurie gelbėjo žydus, ir pasmerks tuos, kurie juos žudė“, – kalbėjo F. Kukliansky. Pasak jos, popiežius galėtų aplankyti Panerius antrąją vizito Lietuvoje dieną rugsėjo 23-iają, kai žydai minės Vilniaus geto likvidavimo 75-ąsias metines.

Ministras L.Linkevičius kalbejo apie tai, kad prie memorialo kasmet sakomos gražiausios kalbos, bet jos neišpirks tos kaltės, kuri liks amžiams. Holokaustas yra didžiulis randas ant žmonijos veido, taip pat ant Lietuvos. Išnaikinta žydų kultūra, paveldas, todėl gyvieji turi tęsti Gyvųjų maršą, turim eiti iš tamsos į šviesą. Atsiveria didelės galimybės, santykiai su Izraeliu dabar labai geri ne tik politiniame dialoge, bet ir ekonominėje srityje. Mes niekada nesugrąžinsime žmonių, bet atrasti YIVO instituto jidiš kultūros klodai Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje mums sugrąžins bendrą istoriją ir Lietuvos Jeruzalės dvasią.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė, kad „žydai Lietuvoje daugelį amžių buvo integrali Lietuvos dalis. Mes turime moralinę pareigą pakeisti žuvusių skaičius vardais, kurie slepiasi po tais vardais. Daugiau kaip 200 masinių žudynių vietų ir tik keliose nurodyti nužudytų vardai ir pavardės. Holokaustą patyrę ir jį išgyvenę žydai 70 metų kūrė Izraelio valstybę ir tai yra labai svarbu. Kas lankėsi Yad Vašeme, matė, kad muziejus pasirinko vilniečio kovotojo Arba Kovnerio citatą. Kasmet muziejuje uždegami deglai prisimenant 6 milijonus nužudytų žydų. Heroizmas Holokausto metu – kova su naciais, taip pat heroizmas yra žydų gelbėjimas, heroizmu galime vadinti ir  pasirinkimą gyventi, kai nužudyti visi tavo šeimos nariai. Su mumis yra Fania Brancovska, netekusi savo šeimos per Holokaustą, šiandien ją sveikinu su 96 gimtadieniu, mūsų didvyrę.“

Samuelis Bakas Vilniaus geto buvęs kalinys, dailininkas prie memorialo sakė, kad jis Paneriuose nori pasakyti nužudytiems savo tėvams ir artimiesiems“ Aš myliu Jus ir niekada nepamiršiu. Visada turime dėti akmenukus ant nužudytųjų kapų.

Miša Jakobas , Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius: „Nuolat klausiu savęs ir kitų, ar tebeskauda? Ar ne laikas pamiršti? Jūsiškiai ar maniškiai, mūsų kaimynai, kurie dalinosi vaikišku kamuoliu, druskos sauja, draugystės šypsena. Ach kaip gaila, kaip žmoniškai gaila. To pamiršti negaliu ir neturiu jokios moralinės teisės, Nes ši žemė čia, molio kauburėliai Žemaitijoj, Dzūkijos smėlis aplaistyti žmonių krauju, o Lietuvos žemė pamaitinta sūriomis vaikų ašaromis. Stoviu čia prie šito paminklo ir tarsi girdžiu kaip man medžiai šnara žydės motinos žodžius: „Joseli mano vaike, kur tu esi paukšteli mano?“ Ir kad neatrodytų, kad už mane kalba tragedijos jausmai, aš pacituosiu ištrauką iš gerbiamo rašytojo Sigito Parulskio knygos „Tamsa ir partneriai“:

“Kai privažiavo duobę, žydai kėbule ėmė bruzdėti, garsiai melstis ir kalbėti nesuprantamus žodžius, tai buvo malda „Dieve, padėk“. Duobėje jau gulėjo seniai, atvežti kooperatyvo sunkvežimiu. Vairuotojas atidarė kėbulo šoną, ir ėmė mėtyti paliegusius senius į duobę. Dviese stverdavo senelį kaip maišą su šiukšlėmis ir mesdavo į duobę, kurioje vaitodami gulėjo kiti nelaimėliai. Prie duobės priėjo Jokūbas vyresnysis su rankiniu kulkosvaidžiu: „Ištaškysim mėšlą iš šitų puvėsių ir paleido seriją išilgai duobės.“

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas  Arie Ben-Ari Grodzensky , dalyvaudamas ceremonijoje kartus su atvykusiais kitais asociacijos nariais, padėkojo Lietuvos žydų bendruomenei už šio Gyvųjų maršo organizavimą.

“Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.

Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.

Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje. Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.

Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m.  išvyko į Izraelį.(Visa Arie Ben-Ari Grodzensky kalba).

Ceremonijai prie Panerių memorialo baigiantis Vilniaus Saulėtekio mokyklos vaikai dainavo Jeruzalės dainą ir Izraelio himną. Po to visi susirinkusieji padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms.

Daugiau renginio nuotraukų.

 

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko Arie Ben-Ari Grodzensky kalba prie Panerių memorialo Gyvųjų maršo dieną 2018

Pirmiausiai leiskite Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovybės vardu padėkoti Lietuvos žydų bendruomenės vadovybei už šio maršo organizavimą.

Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.

Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kaip atstovai, kurie atstovauja kartas, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.

Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje.

Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.

Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m.  išvyko į Izraelį.

Nėra kito įvykio žmonijos istorijoje, prilygstančio Holokausto tragedijai, kuri užgriuvo mūsų tautą. Iki šiol mums, išgyvenusiems Holokaustą, ir bet kuriam kitam žmogui yra sunku suvokti, kaip žmogus sugebėjo sugalvoti ir įvykdyti metodišką visos tautos naikinimą. Niekada negalėsime suprasti, kodėl buvo nužudyti 6 milijonai žydų, tarp kurių buvo 1.5 milijono vaikų ir kūdikių. Ir kaip vieni žmonės galėjo taip siaubingai elgtis su kitais žmonėmis.

Muziejuje Jad vašem įrašyti 891 lietuvis, kuriam suteiktas pats garbingiausias pasaulio žydų įvertinimas – „pasaulio tautų teisuolis“. Mums visiems žinomi tų drąsių ir didvyriškų  lietuvių, gelbėjusių žydus, ir nebijojusių mirtino pavojaus, gręsiančio jiems ir jų artimiesiems, vardai – tai gerbiami Petras Baublys, Jonas Žemaitis, Sofija Kimantaitė – Čiurlionienė, Sofija Binkienė, Vladimiras Zubovas ir k.t.

Žurnalistams paklausus Sofijos Binkienės, kodėl ji gelbėjo žydus nebijodama  pavojaus, kuris grėsė visai jos šeimai, Sofija atsakė – norėjau išgelbėti Lietuvos sąžinę ir garbę.

Mūsų širdyje amžiams liks šešių milijonų mūsų tautos žmonių, tarp kurių buvo 235 trūkstančiai Lietuvos žydų, žuvusių per holokaustą, atmintis. Tūkstančiai lietuvių bendradarbiavo su naciais ir žudė žydus vien todėl, kad jie buvo žydai, nors dar vakar – užvakar jie buvo tiesiog kaimynai, suolo draugai mokykloje arba kolegos darbe. Jie žudė juos su neapsakomu žiaurumu.

Nežiūrinį į tai, ką paminėjau anksčiau, Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovybė nenori keršyti ar įamžinti nesantaiką su esama Lietuvos vyriausybe – atvirkščiai – mes siekiame palaikyti  bendradarbiavimu grįstus santykius, kurie, viena vertus, yra paremti visišku istorinės tiesos ir įvykių, įvykusių per Holokaustą, pripažinimu, o antra vertus  – noru tęsti nuolatinį siekį gilinti gerus santykius, kokie šiuo metu yra tarp Lietuvos ir Izraelio.

Mums yra žinoma apie esminius pokyčius Lietuvoje, susijusius su ryžtinga vyriausybės kova su antisemitizmu, kaip ir apie tarptautinių organizacijų paramą Izraeliui. Aš noriu perduoti lietuviams, su kuriais užaugau – naujų draugiškų santykių kūrimas yra įmanomas tik pripažinus istorinę tiesą ir įvykius, vykusius per Holokaustą.

 

Tebūnie palaimintas žuvusiųjų per  Holokaustą atminimas

 

Mindaugas Kvietkauskas. Nepatogus Vilniaus geto vaiko liudijimas

Mindaugas Kvietkauskas. Nepatogus Vilniaus geto vaiko liudijimas

Šiomis dienomis prisiliečiau prie istorijos, kuri man asmeniškai ilgą laiką buvo nutylėta. Nors apie ją jau kalbama, rašoma, ji pripažįstama, tačiau man buvo tartum kita, kitų istorija. Viename pirmųjų savo dienoraščio sakinių tuomet keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis užrašė: „Dar niekada gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941-ųjų vasarą“. Tačiau po nepilnų dviejų metų Vilniaus geto vaikis dienoraštyje palieka paskutinį sakinį: „Kiekvieną akimirką mums gali nutikti blogiausia…“ Tarp šių dviejų sakinių išsitenka ištisa istorija, kuri septynis dešimtmečius buvo paslėpta, neįdomi, nereikalinga.

Žinau, kad istorikams ar daugiau besidomintiems anais laikais čia nėra nieko naujo. Na, ar beveik nieko. Daug kas užrašyta, parodyta, papasakota, įamžinta. Neabejotinai, kažkas pasakys, kad per mažai. Kažkam gal ir to bus per daug. Nesiginčysiu nė su vienu. Man įdomus Icchokas ir jo atviras kalbėjimas nieko neslepiant, nieko nepagrąžinant, jo skaudus ir neįtikėtinai brandus liudijimas iš miesto, kurio gatvėmis aš šiandien laisvai vaikštau.

„Tikiu, kad viskas turi būti užrašyta“ – savo nežinios ir baimės dienomis Vilniaus gete užrašė paauglys Icchokas, kurio dienoraštis nėra tik paminklas nužudytiems Lietuvos žydams. Tai ir galimybė tiesai, atveriančiai kelią į žinojimą, supratimą, atleidimą. Į gyvenimą, kupiną prieštaravimų ir netikėtumų.

Apie šį unikalų leidinį (jį kūrė knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, jidiš kalbos redaktorė Akvilė Grigoravičiūtė ir kt.) Gediminas Kajėnas kalbina I. Rudaševskio dienoraščio vertėją, literatūrologą Mindaugą Kvietkauską.

Lietuvos žydų bendruomenėje surengta Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicinė Barmicvos, Batmicvos 2018 sveikinimo ceremonija

Lietuvos žydų bendruomenėje surengta Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicinė Barmicvos, Batmicvos 2018 sveikinimo ceremonija

Kasmet Lietuvos žydų bendruomenėje rengiama Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleivių Barmicvos, Batmicvos tradicinė šventė. Iškilminga ceremonija prasideda Vilniaus Choralinėje sinagogoje, po to moksleiviai su tėvais ateina į Jašos Heifetzo salę Lietuvos žydų bendruomenėje ir šventė tęsiasi.

Tėvai ir vaikai susirenka į reikšmingą žydų paauglių šventės ritualą: Barmicvą ir Batmicvą,  švenčiama, kai berniukai sulaukia 13, o mergaitės – 12 metų. Pagal Torą, nuo tada jie tampa atsakingi už savo veiksmus.

Šventę vedė hebrajų kalbos mokytojai Motti Feigin (mokytojas iš Izraelio) ir Ruta Reches, pasveikinę vaikus, tapus suaugusiais. Šviečiantys nuo šypsenų ir jaudulio vaikų ir tėvų veidai, ir žinoma gimnazijos direktoriaus Mišos Jakobo, su pasididžiavimu, žvelgiančio į savo auklėtinius, išaugusius jo akyse. Direktorius prisiminė savo Barmicvą, švęstą prieš 55 metus Telšiuose su tėvais ir seneliais, kai ant šventinio stalo tais laikais garavo puode bulvės ir kotletai, kepti ant ugnies, o didžiausia dovana buvo laikrodis, kuris dar tiksi iki šiol, nes padovanotas iš širdies…

M.Jakobas priminė visiems, kad nei viena mokykla Lietuvoje nesulaukia tiek sveikinimų ir pagarbos. Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas atsiuntė sveikinimą, kuriame Izraelio vardu linki didžiausios sėkmės vaikams jų pasirinktame gyvenimo kelyje.

Gimnazijos direktorius iškilmingos dienos proga įteikė visiems moksleiviams asmeniškai po sveikinimą, kiekvienam surasdamas malonius žodžius.

Moksleivius su labai reikšminga diena jų gyvenime sveikino Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas ir į teikė dovanas kiekvienam nuo bendruomenės.

Tėvų vardu visus sveikino Daniel Gurevich.

Puošnioje salės scenoje ant stalo sustatytas žvakes degė visi švenčiantys Barmicvą ir Batmicvą, tardami, už ką jas uždega: už senelius, tėvus, už LŽB, Jeruzalę, Izraelį, Holokauste žuvusius vaikus…

Moksleiviai su savo mokytoja, kuri profesionaliai parengė, o vaikai  suvaidino įdomias istorijas – vaizdelius iš žydiško gyvenimo. Jie taip pat demonstravo hebrajų kabos žinias, taisyklingai kalbėdami scenoje. Gimnazijoje dirba ir mokytojai iš Izraelio, kuriuos atsiunčia Izraelio Švietimo ministerija į Šolomo Aleichemo mokyklą. Šventę vainikavo puikiai atlikta daina, sulaukusi nuoširdžių plojimų.

Tel Avive pristatyta Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis” (papildyta nuotraukomis)

Tel Avive pristatyta Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis” (papildyta nuotraukomis)

Renginio nuotraukos Mildos Rūkaitės.

Iškilmingame knygos pristatyme ( 2018 05 16 ) dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas su žmona.

Knygos pristatymas vyko Tel Avive, Beit Vilna – Vilniaus litvakų namuose, svečius priėme Beit Vilna vadovė Miki Kantor (nuotraukoje – pirma dešinėje). Taip pat dalyvavo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje direktorių tarybos pirmininkas Arie Ben-Ari Grodzensky.

Į pristatymą atėjo Icchoko Rudaševskio puseserės Sorė Vološin (pirma kairėje) ir Golda Rudaševsky (dešinėje). Sorė Vološin pabėgo iš Panerių žudynių, kur buvo sušaudyta jos ir  Icchoko Rudaševskio šeima. Sorė Vološin – mergaitė, suradusi Icchoko dienoraštį geto slėptuvėje, po karo jis buvo išleistas įvairiomis kalbomis, tik šiemet pagaliau išleistas ir lietuvių kalba.

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas svarbiausių gete parašytų istorinių liudijimų  – autentiškų Holokausto ir Vilniaus geto istorijos dokumentų. Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva sutelkta daug pastangų išversti jidiš rankraščio tekstą į lietuvių kalbą, surinkti archyvinę medžiagą, skirtą pirmajam “Vilniaus geto dienoraščio” leidimui lietuvių kalba.

Šeimos nuotraukoje: viršuje – Icchokas Rudaševskis, dešinėje – Sorė Vološin

„Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“ –  Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.15-os metų gete sulaukęs Icchokas buvo nužudytas su savo šeima Paneriuose. Jad Vašemo muziejaus duomenimis, Holokausto metu Europoje nužudyta apie 1 milijoną žydų vaikų.

Rengiant knygą, dirbo vertėjas Dr. Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, poetas, literatūrologas, jis dalyvavo ir Tel Avive knygos pristatyme kartu su dailininke Sigute Chlebinskaite, kūrusia knygos iliustracijas.

Ruošiant knygą, ženkliai prisidėjo Niujorko YIVO institutas, kuriame saugomas Icchoko Rudaševskio rankraščio originalas, taip pat Jad Vašem muziejus Izraelyje, Vašingtono Holokausto muziejus, Lietuvos archyvai, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Nuotraukoje – smuikininkas Jokubas Zalcmanas griežia smuiku, kuriuo griežė Vilniaus geto smuikininkai. Trys išlikę geto smuikai padėti ant stalo, juos restauravo Amnonas Wainšteinas.

Daugiau nuotraukų galerijoje.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky susitiko su Yad Vašemo muziejaus vadovu

Nepaisant neramumų , šiomis dienomis kilusių  Jeruzalėje ir itin įtemptos darbotvarkės Yad Vashem direktorato pirmininkas Avner Shalev 2018-05-15 skyrė savo laiką susitikimui su Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky, kuri įteikė jam Icchoko Rudaševskio knygą, aptarė šios knygos svarbą tolimesniam Lietuvos visuomenės Holokausto suvokimui.
Avner Shalev labai teigiamai įvertino  nuoseklų LŽB pirmininkės ir bendruomenės darbą Holokauto įamžinimo ir žydų kultūros sklaidos srityse.

Avner Shalev stovi centre, šalia Fainos Kukliansky.

Avner Shalev Pasaulinio Holokausto atminimo centro Yad Vashem direktorato pirmininkas nuo
1993 m.  Nuo pat savo kadencijos pradžios A. Shalev stengėsi perteikti Holokausto atminimą ir švietimą taip, kad šią katastrofą suprastų XXI amžiaus žmonės. Toks jo tikslas Yad Vashem veikloje. Jis atidarė Tarptautinę Holokausto studijų mokyklą, taip pat plečia Yad Vashemo archyvus ir tyrimų objektus. Jis yra Holokausto istorijos muziejaus, atidaryto 2005 m. vadovas ir Yad Vashem pastovios ekspozicijos apie žydus Auschwitz-Birkenau valstybiniame muziejuje, atidarytame 2013 m. kuratorius.

Šiandien Tel Avive pristatoma Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis”.

Pristatymas vyks hebrajų kalba, todėl publikuojamas skelbimas yra taip pat hebrajų kalba.

Europos dienos šventė Kalvarijoje

 

2018 m. paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Kultūros paveldas vienija Europą bendra istorija ir vertybėmis. Kiekvienas miestelis turi savo istorinius pastatus, tradicijas, papročius – visa tai – maža dalelė Europos kultūros paveldo. Praskleidus Kalvarijos istorijos uždangą, iškyla svarbaus Sūduvos miesto paveikslas, kuris savo reikšme nenusileido didiesiems Lietuvos miestams. Tuometinė Kalvarija buvo vadinama Žydų Kalvarija. Iš to laikmečio mieste yra išlikęs Žydų sinagogų kompleksas – vienintelis Lietuvoje. Taip pat išlikusios gatvės menančios žydų kromelius, vaistines, fotoateljė ir kitas vietos gyventojams svarbias įstaigas. Visa tai –  mūsų krašto kultūros paveldas.

Gegužės 9 d. Kalvarijos savivaldybės viešoji biblioteka, minėdama Europos dieną, visas veiklas skyrė savo krašto kultūros paveldo pažinimui, gyventojų aktyvinimui jį naujai atrasti ir puoselėti.

Renginys prasidėjo pažintine ekskursija „Žydų pėdsakai Kalvarijoje“. Jos metu istorikas, kraštotyrininkas Alvydas Totoris gausų būrį savo krašto istorijos mylėtojų, vedė Kalvarijos miesto Laisvės gatve (o ji –  seniausia ir pagrindinė gatvė mieste), pasakojo  kiekvieno namo istorijas, kartu supažindindamas ir su miestelio praeitimi. Pažintinės ekskursijos programos paskutinė „stotelė“ –  Kalvarijos sinagogų kompleksas, kur pažintis su miestelio istorija tęsėsi pristatant senose fotografijose užfiksuotus architektūrinius objektus.

Šavuot šventė jau greitai

Šavuot šventė jau greitai

Šavuot šventė su visu savo grožiu jau stovi ant mūsų slenksčio. Ši šventė prašo iš mūsų pačio brangiausio dalyko. Žmogus turi atnešti pirmąjį derlių, taip kaip įsako mūsų šventoji Tora šią išaukštintą, Toros dovanojimo dieną, Mes stengiamės tai „pamatyti“ ir pajusti savo sieloje. Iš tikro šią dieną mes galime nusipelnyti ne tik „Dovanos“, bet ir patys dovanoti.

Parašyta: „Kai ateisi į žemę, kurią Kūrėjas duoda tau kaip palikimą, kad paveldėtum ją ir apsigyventum joje. Paimsi iš žemės pirmąjį derlių, kurį atneši iš savo žemės ir sudėsi į pintinę, nueisi į vietą, kurią išrinks Kūrėjas, kurioje bus Jo vardas“.

 „Pirmasis derlius simbolizuoja „šventumo vaisius“, kuriuos žmogui skiria pats Kūrėjas. Tai lyg padėkos Kūrėjui suvokimas, lyg pasakymas: „Pirmasis derlius yra Tavo nuopelnas“. Pirmasis derlius reiškia nuostabius dalykus:

Mano tėvas buvo „pražuvęs“ aramėjas, nusileido į Egiptą ir apsigyveno ten su negausiu būriu, kol tapo ten didele ir labai stipria tauta. Egiptiečiai elgėsi su mumis blogai, kankino,  vertė sunkai dirbti. Tada kreipėmės į mūsų Kūrėją ir Kūrėjas išgirdo mūsų balsus, pamatė mūsų vargus, sunkų darbą ir priespaudą. Kūrėjas išvedė mus iš Egipto stipria ranka, ištiesta dešine, su didele baime ir ženklais. Ir atvedė į šią vietą, davė šią žemę, kur teka pienas ir medus. Todėl dabar aš atnešiau žemės pirmuosius vaisius, kuriuos man davė Kūrėjas“.

Kas gi tas aramėjas? Tai „Lavano“ aspektas žmoguje.Tačiau labai keista, kodėl šis „juodas“ (neigiamas) aspektas Toroje yra vadinamas „baltu“ (lavan – baltas)?

2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais

2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais

Sveikiname LR Seimo vienbalsį sprendimą paskelbti 2020-uosius Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Vertiname, kad ši iniciatyva buvo aptarta kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene.
Laikome tai svarbiu ir tęstiniu Lietuvos įsipareigojimu atsigręžti į Lietuvos žydų istoriją ir skirti jai deramą dėmesį valstybiniu lygmeniu.  

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky

Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2020 metais minėsime didžiojo Lietuvos rabino, litvakų misnagdų religinės minties lyderio, iškiliausio litvakų kultūros atstovo Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines, nusprendė 2020-uosius paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Už tai numatantį Seimo nutarimą (projektas Nr. XIIIP-1289(3) vieningai balsavo 92 Seimo nariai.

Priimtame dokumente pabrėžiama, kad Lietuvos žydai yra neatskiriama mūsų visuomenės dalis dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų ir jų visuomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo, istorijos, kultūros ir mokslo raidos.

Šiuo sprendimu siekiama puoselėti daugiau negu 700 metų siekiančią Lietuvos žydų istoriją, kaip neatskiriamą Lietuvos istorijos dalį ir plėtoti visų gyvenančių Lietuvoje ir išvykusių iš Lietuvos žydų tautybės asmenų bendrystės su Lietuvos valstybe santykius.

Seimas Vyriausybei pasiūlė sudaryti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimo komisiją, kuri iki 2019 m. vasario 1 d. parengtų Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimo priemonių planą, ir biudžete numatyti lėšų šiam planui įgyvendinti.

 

 

Paul Monty. Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas

Unikali istoriniu ir kultūriniu atžvilgiu knyga „Vilniaus kelrodis“, pasirašyta Paulio Monty pseudonimu, pirmą kartą buvo išleista vokiškai Vilniuje, „Wilnaer Zeitung“ laikraščio leidykloje 1918 m., remiantis straipsniais, periodiškai skelbtais tame pačiame leidinyje nuo jo įkūrimo pradžios 1916 m. I-ojo pasaulinio karo metu Vilnius vokiečių kariams, tarnaujantiems Rytų fronte, įgijo tranzitinės geografijos prasmę. Tai buvo miestas, pasak P. Monty, jungiantis svetimą ir mažai pažistamą kraštą su gimtaisiais namais ir tuo pačiu primenantis apie prarastas taikaus gyvenimo galimybes. „Vilniaus kelrodis“ kviečia keliauti po miestą vietinio gyventojo žingsniu. Tokia miesto pažintis, skelbia P. Monty, – ypatinga meno forma, sudaranti kievienam keliautojui galimybę pajusti kūrybinę laisvę.

Nutaręs išsiaiškinti, kas gi slepiasi po Paulio Monty pseudonimu, žymus sociologas, kultūrologas, Kanadoje gyvenantis mokslininkas Laimonas Briedis po ilgų tyrinėjimų neseniai identifikavo, kad „Vilniaus kelrodis“ iš tiesų yra parašytos dviejų autorių – Paulio Fechterio ir Montague’o Jacobso. Abu rašytojai buvo Vokietijos publicistai ir literatūros veikėjai: P. Fechteris (1880–1958) garsėjo kaip vienas iš pirmųjų ekspresionistinio meno kritikų Europoje, o M. Jacobsas (1875–1945) buvo žymus teatrologas ir dramaturgas. Nors P. Fechteris ir M. Jacobsas buvo draugai, „Vilniaus kelrodis“ – vienintelis žinomas jų kūrybinio bendradarbiavimo kūrinys.

Paul Monty knygą apie Vilniaus gyvenimą prieš šimtmetį vertė Aida Ivinskis, išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.

Panevėžio žydų bendruomenę lanko savo šaknis branginantys žydai

Panevėžio žydų bendruomenę lanko savo šaknis branginantys žydai

Į Panevėžio miesto žydų bendruomenę atvyko Navias ir Frame šeimų palikuonys, kuriuos iš Vilniaus atlydėjo gidas Viljamas Žitkauskas.  Jų kelionės tikslas – ištirti savo giminės šaknis ir kuo daugiau sužinoti apie prosenelius.

Prie puodelio arbatos svečiai papasakojo šeimų istorijas. Jų šaknys prasidėjo Lietuvoje, Raguvos miestelyje. 1894 m. Raguvoje  gimė ir gyveno jų prosenelis Isaak  Frame, turėjo odos dirbtuvėles, o prosenelės šaknys Pašventinyje, Šiaulių rajone.

XX a.  pradžioje Isaak Frame ir Navias šeimos emigravo į Pietų Afrikos Respubliką. Vėliau apie 1900-1910 m. visi skirtingais keliais emigravo į Kanadą, Izraelį, Angliją, Kiniją.

Malonioje aplinkoje Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman svečiams  papasakojo tarpukario laikotarpiu Panevėžyje gyvenusių  žydų istoriją, parodė dokumentinį filmą, atsakė į svečių užduotus klausimus. Su dideliu susidomėjimu  atvykusieji  apžiūrėjo Panevėžio žydų bendruomenės istorijos muziejaus „Panevėžio žydų istorijos fragmentai“ nuotraukas.

Susitikimo pabaigoje svečiai nuoširdžiai padėkojo bendruomenės pirmininkui už svetingumą ir suteiktą jiems labai vertingą istorinę informaciją, palinkėjo kuo geriausios kloties.

 

         

 

Kaune aptartos  nykstančio žydų paveldo išsaugojimo gairės

Kaune aptartos nykstančio žydų paveldo išsaugojimo gairės

LR Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis kartu su Lietuvos žydų bendruomenės Pirmininke Faina Kukliansky apžiūrėjo avarinės būklės buvusios Kauno chasidų sinagogos pastatą. Susitikime taip pat dalyvavo kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus  vyriausiasis valstybinis inspektorius Andrius Liakas bei  dabartinio pastato valdytojo- Vilniaus dailės akademijos- Kauno fakulteto dekanas bei Kauno m. savivaldybės tarybos narys prof. Jonas Audėjaitis.

Dalyviai aptarė buvusios Chasidų sinagogos pastato- autentiško nykstančio žydų paveldo išsaugojimo gaires. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas G. Žakas ir aktyvūs nariai Seimo Pirmininkui pristatė dabartinius žydų bendruomenės poreikius, akcentuodami funkcionalios sinagogos reikalingumą. Ši, dar 1880 m. statyta sinagoga, ją restauravus, būtų viena iš nedaugelio Lietuvoje, kuri realiai atliktų maldos namų funkcijas, galėtų tarnauti bendruomenės nariams kaip bendruomenės religinis-kultūrinis centras. Antra pagal dydį Lietuvoje Kauno žydų bendruomenė šiuo metu vienija daugiau kaip 300 žydų.

 

Vilniuje paskirta vieta atminimo ženklui Pasaulio Tautų Teisuoliams

2018 m. balandžio 26 d. raštu Vilniaus m. savivaldybės meras Remigijus Šimašius  pritarė 2016 m. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės siūlymui statyti paminklą Pasaulio Tautų Teisuoliams Misionierių sodo teritorijoje, netoli Onos Šimaitės gatvės.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja už tarpinstitucinį susitelkimą spręsti valstybinės reikšmės Pasaulio Tautų Teisuolių atminties įamžinimo klausimą.

20180426102504
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus tolerancijos centre spektaklis “Nutildytos mūzos”

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus tolerancijos centre spektaklis “Nutildytos mūzos”

Gegužės 8 d. 17.30val. Tolerancijos centre asociacija „Rokiškio teatras“ pristato spektaklį “NUTILDYTOS MŪZOS”. Režisierė Neringa Danienė

Asociacija “Rokiškio teatras” ir Rokiškio krašto muziejus 2016-2017 m. bendradarbiavo projekte „Nutildytos mūzos“. Pagal muziejininkų surinktą medžiagą bei jaunos poetės Matildos Olkinaitės išlikusį dienoraštį buvo sukurtas scenarijus ir pastatytas spektaklis „Nutildytos mūzos“ apie Panemunėlyje tarpukaryje gyvenusių žydų Olkinų šeimos tragišką istoriją. „Nutildytos mūzos“ respublikinėje mėgėjų teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai“ ( dalyvavo 82 teatrai) pateko į geriausių 2015-2016 m. spektaklių dešimtuką. „Atspindžių“ komisija ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga nominavo pastatymą net penkioms statulėlių „Tegyvuoja teatras“ nominacijoms, vieną statulėlę spektaklio kūrėjai laimėjo.

Režisierė Neringa Danienė rašo, kad kuriant spektaklį paaiškėjo, kad Olkinų šeimos sušaudymo vieta miškuose netoli Kavoliškio žinoma tik apytikriai, visiškai apleista, niekaip nepažymėta. Jaunutės talentingos poetės Matildos Olkinaitės eilėraščių rinkinys taip niekada ir nebuvo išspausdintas. Tik 2008 m. Rokiškio krašto kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“ iš užmaršties prikėlė ir išspausdino per stebuklą išlikusio Matildos dienoraščio tekstus. Matildos eilėraščiai ir dienoraštis, ilgus metus slėpti po Panemunėlio bažnyčios altoriumi, šiuo metu saugomi prof. Irenos Veisaitės archyvuose. 

Kaune pristatyta Abraomui Mapu, hebrajų romano pradininkui pasaulyje skulptūrinė kompozicija

Kaune pristatyta Abraomui Mapu, hebrajų romano pradininkui pasaulyje skulptūrinė kompozicija

Kaune A. Mapu g. įsikūrusios galerijos “Ars et mundus” kieme ketvirtadienio vakarą visuomenei buvo pristatyta hebrajų romano pradininkui pasaulyje, Kaune gyvenusiam ir kūrusiam rašytojui Abraomui Mapu (1808–1867) skirta skulptūrinė kompozicija. Kompozicijos autoriui skulptoriui Martynui Gaubui pavyko sukurti be galo šiltą, valiūkišką, gerai nuteikiančią ir kviečiančią prisėsti šalia kadaise neatskiriama žydiškojo Kauno dalimi buvusio rašytojo figūrą.

Projekto sumanytojas ir pagrindinis jo variklis VŠĮ “Artkomas” bei Kauno menų inkubatoriaus projekto vadovas Olegas Darčanovas džiaugėsi, kad naujasis mažosios architektūros objektas Kaune sutraukė ne tik gausų žmonių būrį į jo pristatymo vakarą, bet ir vos tik pastatytas kaip magnetas pradėjo traukti praeivius, miestiečius ir miesto svečius. Tiek O. Darčanovas, tiek Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, tiek kiti kalbėtojai akcentavo, kad ši kompozicija – tai puikus bendruomenių – Kauno žydų, Senamiesčio, menininkų – draugystės ir įvairių institucijų – Kauno miesto savivaldybės, Geros valios fondo – bendradarbiavimo pavyzdys.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dėkojo Kauno m. savivaldybei už palankų požiūrį į litvakų paveldo įamžinimą, pastebėjo, kad A. Mapu yra žinomas ir vertinamas Izraelyje, kur net mažame miestelyje galima rasti jo vardu pavadintą gatvę, ir kalbėjo, kad Kaunas turi džiaugtis turėdamas tokią vieningą bendruomenę ir iniciatyvų, bendradarbiaujantį žydų bendruomenės pirmininką.