Mokslas, Istorija ir Kultūra

Filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ kūrėja: šaknų paieškų klausimas darosi vis aktualesnis

Didžioji dalis Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) gyvenančių žydų yra kilę iš Lietuvos, dauguma jų – iškilūs menininkai, verslininkai ar visuomenės veikėjai, buvo ir nobelistų bei žinomų aktorių, „Oskaro“ nominantas, portalui LRT.lt sako viena iš dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ kūrėjų, žurnalistė ir dokumentinių istorijų pasakotoja Ieva Balsiūnaitė. Kai kurie filmo herojai gimė Lietuvoje, kai kurie – jau PAR, tad ir jų ryšys su šiuo kraštu labai skirtingas. Vyresnei kartai yra sunku suvokti, kaip visos gražios ir šiltos istorijos virto Holokaustu, tad apie tai herojai kalbėjo labai jautriai, emocionaliai ir atvirai, sako režisierė.
Motke Chabad ir jo geriausias juokelis* (žydiškas humoras)

Motke Chabad ir jo geriausias juokelis* (žydiškas humoras)

Pinchos Fridberg,
<an alter vilner id> [senas Vilniuje gimęs ir augęs žydas]

– Rebe, ar sugrįš laikai, kai žodžiai <Vilne un idiš> [Vilnius ir jidiš] bus vėl neatsiejami?
– <Saidn nor mit Mešijechn in einem> [Nebent, kartu su Mesiju].                                                                                            ***

Norite žinoti, ką veikia senas žydas po sočių skanių pietų?

Tai aš jums pasakysiu: jis gulasi <af a sofke> [<a sofke>  – mažybinė forma žodžio sofa, divanas] <un chapt a dreml> [neverčiamas žodžių junginys – idioma: <chapt> – gaudo, čiumpa, <a dreml> – snūduriavimas, snaudulys].

Ir kas toliau?

O toliau jis sapnuoja, kad …

Prieš porą dienų iš elektroninio pašto motke.chabad@gmail.com atėjo laiškas su neįtikėtinu pasiūlymu: jo autorius prašė įrodyti jam, kad aš, iš tiesų, esu <an alter vilner id>.  Aš jums nepasakočiau šios <bobe-maise>  [bobutės pasakos], jeigu ne būdas, kurio jis griebėsi, norėdamas tuo įsitikinti.

Jau iš trijų pirmų žodžių tapo aišku, kad autoriaus gimtoji kalba yra jidiš.

<Main tajerer reb> [mano brangus pone] Pinchosai!

<Mir iz kemat 80> [man beveik 80]. Aš <abisale> [šiek tiek] kalbu ir rašau lietuviškai. Mano pavardė – Chabad, vardas – Motke. Pagal žydišką tradiciją gavau tą vardą mano žymaus senelio garbei.

<Zaine vicn>  [jo juokeliai] sklido <gicher vi di hic in parovoz> [greičiau nei karštis garvežyje]. Jei pasakysite man žinomiausią iš jų, <ich vel gleibn, az ir zait an emeser> [aš patikėsiu, kad esate tikras] <vilner id>.

Kaip supratote, Motke užkabino jautriausią mano vietą, ir aš negalėjau jam neatsakyti. Štai ką aš jam parašiau:

<Brangus <reb Motke>!

Skaičiau Jūsų laišką, juokiausi, o akyse tvinko ašaros. <Cum groisn badojern> [dideliam apgailestavimui], senų vilniečių žydų , kurie kalba <mame-lošn> [jidiš], <kemat nit geblibn> [beveik neliko]. <Alte idiše Vilne> [senas žydiškas Vilnius] išėjo į nebūtį ir niekada nebegrįš. <Saidn nor mit Mešijechn in einem> [Nebent, kartu su Mesiju].

Tikiuosi, neapmaudaujate, kad viešinu Jūsų laišką.

Mano mama, tebūnie palaiminta jos atmintis, kuri gimė <in Vilne> dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Jūsų senelio geriausiu juokeliu laikė šį:

– <Motke, zog nit trachtndik a lign, gib ich a rubl>.
– <Host gezogt, a du vest gebn cvei>.
[– Motke, sumeluok nesusimąstęs, duosiu rublį.
– Sakei, kad duosi du].

Dabar, Motke, Jūs tikite, kad aš esu <an emeser> [tikras] <vilner id>?

P.S. Siūlau, Motke, kartu prisiminti ir atgaivinti Jūsų senelio juokelius. Kad išlikę gyvi žydai juoktųsi. Juk ne kiekvienas iš jų sulauks Mesijaus atėjimo.

————————-

Pastaba.
Tik viena!!!
Bet užtai – didelė:

a) Rutai Bloshtein kartu su autoriumi pasisekė „konvertuoti“ „rusų-jidiš mišinį“ į „lietuvių-jidiš“. Rutos gimtoji kalba yra lietuvių, o autoriaus – jidiš.

b) Motke Chabad (tikrasis vardas Mordechajus Broinšveigas; mirė 1900 m.) – gerai žinomas žydų pasaulyje, gyvenęs Vilniuje, juokdarys ir aštrialiežuvis. Jo juokelius surinko ir išleido (<Maiselech vegn Motke Chabad> [Istorijos apie Motkę Chabadą], Vilnius, 1940) Š. Bastomskis (Shloyme Bastomski, Vilna, 1891–Paneriai, 1941).

с) trikampinese skliaustuose <> mes pateikiame žydiškų išsireiškimų transliteraciją lietuviškos abėcėlės  raidėmis, o šalia (laužtiniuose skliaustuose []) – jų vertimą.

d) Keleto žodžių ir išsireiškimų vertimas iš jidiš kalbos:

<rebe> – rabinas; kreipinys į rabiną;
<reb> – žodžio „ponas“ ekvivalentas;
<Vilne> – Vilnius;
<a id> – žydas, “a” – nežymimasis artikelis;
<a vilner id> – Vilniuje gimęs ir augęs žydas; iki karo žydų pasaulyje tai buvo “aukščiausia praba”

Julijana Zarchi, Kauno žydų bendruomenės narė, getininkė pasakoja savo gyvenimo istoriją

Julijana Zarchi, Kauno žydų bendruomenės narė, getininkė pasakoja savo gyvenimo istoriją

15min.lt

Būdama trimetė J. Zarchi, padedant žydų gelbėtojams, pabėgo iš geto ir taip išvengė mirties, o jos šeimos istorija, prasidėjusi Vokietijoje, galiausiai atvedė iki tolimojo Tadžikistano medvilnės laukų. Tai – Julijanos ir jos mamos tremties šalis. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratoriams apie savo šeimą pasakojusi J.Zarchi sako, kad jos šeimos likimą paženklino du praėjusiojo amžiaus režimai – nacizmas ir stalinizmas. Jos artimiausi šeimos nariai, išskyrus mamą, buvo nužudyti. „Visus nužudė naciai. Per tris kartus. Tiek maždaug buvo žudymų, – kalbėjo moteris. – Niekur nerandu savo giminaičių iš tėvo pusės, o į senatvę norisi ryšio. Nerandu nė vieno. O juk buvo didelė šeima, reta pavardė. Senelis, senelio broliai, seserys, daug vaikų“.


Nuotraukoje J.Zarchi dalyvauja Holokausto aukų pegerbimo ceremonijoje.

Auksinio gaublio laimėtoja už išvaizdą dėkinga protėviams iš Lietuvos

Auksinio gaublio laimėtoja už išvaizdą dėkinga protėviams iš Lietuvos

„Lietuva – dalis manęs. Nesvarbu, kad prosenelė mirė dar prieš man gimstant. Augau girdėdama pasakojimą, kad „babi“ buvo iš Lietuvos, kaip ji vedžiojo mano mamą į teatrą, kokia buvo asmenybė.“ Šiuos žodžius yra ištarusi Patricia Clarkson – Holivudo žvaigždė, kuri sausio 7d. buvo apdovanota Auksiniu gaubliu kaip geriausia antraplanė serialo, miniserialo arba televizijos filmo aktorė. Šį pripažinimą 59-erių amerikietei atnešė psichologiniame trileryje „Sharp Objects“ sukurtas Adoros Crellin vaidmuo,- rašoma lryte.lt.

Naujajame Orleane 1959 m. gimusi ir augusi aktorė Patricia Davies Clarkson dramos studijas  baigė magistro laipsniu prestižinėje Yale kolegijoje. Nuo pat 1990-ųjų  ši įspūdinga talentinga aktorė surenka intriguojančią kino ir televizijos auditoriją, žavėdama savo spindinčia, ekscentriška stilinga išvaizda. Ją amerikiečiai dažnai vadina Patty.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasidomėjo šios garsios aktorės lietuviškomis šaknimis. Patricia Clarkson gimė Naujajame Orleane, Luizianoje. Jos mama – Jackie Clarkson ( Brechtel), Naujojo Orleano politikė, tėvas – Arthur Clarkson, dirbo Luizianos valstijos universiteto medicinos mokykloje.

Patricijos Clarkson promočiutė Sophie Bass emigravo iš Kauno gubernijos. Pagal archyvinius duomenis yra žinoma, kad jos tėvo vardas Abraomas. Kaip teigiama Wikipedijoje, kur rašoma apie Sophie Bass, tarpukariu Kauno žydai verslavo įvairiuose miesto komerciniuose, profesionalų ir amatininkų sektoriuose. Kaunas  taip pat buvo svarbus sionistų centras. Sophie Bass  susituokė su Joseph William Berengher. Jis mirė būdamas 40 metų Naujajame Orleane 1929 m. Patricijos Clarkson promočiutė Sophie Bass  gim 1886m. Kauno gubernijoje. Mirė ir palaidota 1955m. Naujajame Orleane. Nuotraukoje promočiutės antkapis.

Sophie Bass  dukra – Berengher Brechtel gimė 1916m., mirė 1989. Ji turėjo 2 vaikus Jacquelyn Brechtel ir Johną Patriką Brechtel.

Jacquelyn Brechtel – Holivudo žvaigždės Patricijos Davies Clarkson mama  – išauginusi 5 vaikus, žinoma Naujojo Orleano politikė ir Lietuvos garbės konsulė.

Tokia trumpa žinomos Naujojo Orleano litvakų šeimos istorija.

Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Nuotraukoje: Žydų liaudies bankas tarpukario Kaune

Ona Biveinienė lzb.lt, DELFI.lt

Lietuvos žydai nuo seno vertėsi pinigų skolinimu už palūkanas. Jau Vytauto Didžiojo 1388 m. suteiktoje privilegijoje Brastos žydams ne tik užtikrinama teisė išpažinti ir praktikuoti judaizmą, bet ir suteikiamas leidimas verstis  palūkininkavimu (kreditavimu), tuo metu Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje  dar gana nauja  ekonomine veikla. Už suteiktą kreditą, kaip nurodyta Brastos privilegijoje „ (…) žydas gali kaip įkaitą priimti visokį jam atneštą daiktą, nesvarbu kaip tas daiktas vadintųsi, apie jį nieko neklausdamas, išskyrus kruvinus ir šlapius drabužius bei bažnytinius drabužius ir indus, kurių jokiu būdu neturi imti“.[1]

 Kelis šimtmečius žydai buvo pagrindiniai visuomenės kreditoriai: ‚skolindami pinigus už ne menkus procentus.

Nepriklausomos Lietuvos paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. joje gyvenusiems žydams tapo palankia dirva plėtoti įprastus bei kurti  naujus, jaunai valstybei reikalingus, verslus. Žydai, kaip jokia kita tauta, pasinaudojo šiomis galimybėmis:  jie siekė atkurti ir plėtoti iki Pirmojo pasaulinio karo savo turėtas krautuvėles, amatų dirbtuves, fabrikus. Nemaža jų dalis drąsiai pradėjo verslą ir  net dažnai pirmieji Lietuvoje ėmėsi mažai žinomos ar visai nematytos tais laikais veiklos.

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Liūdna žinia apie garsaus mokslininko, Lietuvoje gimusio Nobelio chemijos premijos laureato Aarono Klugo mirtį mus pasiekė pavėluotai. Jo netektis yra skaudi žinia mokslo pasauliui, Lietuvos žydams ir visiems su juo dirbusiems.

Aaron Klug gimė 1926 m. rugpjūčio 11 d. Želvoje, 1982 m. gavo Nobelio premiją chemijos srityje už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą ir jos svarbą nukleino rūgščių baltyminiams kompleksams tirti.

Seras Aaron Klug gimė Lietuvoje, išsilavinimą gavo Pietų Afrikoje, studijavo mediciną, chemiją, fiziką, matematiką, kristalografiją. Jis dirbo Didžiojoje Britanijoje, buvo Kembridžo universiteto profesorius, Karališkosios draugijos narys. Už mokslo pasiekimus jam suteiktas Sero titulas. A. Kliugas Želvoje pragyveno pirmuosius 4 gyvenimo metus, yra sakęs, kad nieko apie tą laikotarpį neprisimena. Vėliau jo šeima emigravo į Pietų Afriką. Aron Klug buvo vienas iš penkių Nobelio premijos laureatų, turėjusių Lietuvos žydų šaknis. 2005 m. spalio 14 d. Želvoje atidengta skulptūrinė kompozicija A. Kliugo garbei.

Nuotraukoje: Aaron Klug savo laboratorijoje Kembridže, Anglijoje, 1992 m. Jis buvo „XX amžiaus molekulinės biologijos milžinas“, – sakė Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos vadovas.

Želvos miestelis yra už 21 km į rytus nuo Ukmergės. XVIII a. pradžioje Želvoje įsikūrė žydai. Jie iki pat Antrojo pasaulinio karo sudarė didesnę Želvos gyventojų dalį. Jų pastangomis miestelyje buvo pastatyta sinagoga, keli maldos namai, įkurtos žydų kapinės. Želva garsi joje gimusiais, pasaulyje žinomais žydais.

Želvoje garsiojo kraštiečio A. Klugo atminimą įamžino mažosios architektūros paminklasL.Ežerskytės nuotrauka

Žydai šiame miestelyje gyveno iki 1941 m. liepos pabaigos, dauguma jų buvo sušaudyti per Holokaustą. Miestelio vakarinėje dalyje yra nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas – Želvos žydų senųjų kapinių ir žudynių vietos kompleksas, kuris užima 8 349 kv. m. Žudynių vietoje pastatytas paminklas. Kapinėse yra ir dar vienas mažosios architektūros statinys –akmens plokštė su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis.

Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Sergejus Kanovičius

Interneto dar nebuvo, greičiausiai susisiekti iš Izraelio su Lietuvoje likusiais Tėvais ar draugais  galėjom faksu arba telefonu. Pinigais nelijo, o abi paslaugos buvo labai brangios, todėl didžiausia dovana buvo išgirsti artimųjų balsą – laiškai yra gerai, bet žmogaus prigimtis, matyt, yra tokia, kad jam reikia gyvo jausmo, akimirkos, kuri ištirpsta praeityje, juk girdėdamas Tėvo ar Mamos, ar senelio balsą, tarsi esi su jais labiau nei skaitydamas ilgiau keliaujantį laišką. Kartais žmonės, kurie visokeriopai mums padėjo gelbėjant sūnų, žinojo, kaip trūksta artimųjų, kas yra ilgesys – jie patys yra patyrę tuos išsiskyrimus ir žino, ką jie reiškia. Lietuvos neprigulimybė įsibėgėjo lėtai, tad skambinti buvo brangu iš Izraelio į Lietuvą, ir iš Vilniaus į Tel Avivą. Iš Vilniaus, kiek pamenu, jau nereikėdavo laukti užsakyto tarptautinio pokalbio, pakakdavo surinkti aštuoniukę, sulaukti pyptelėjimo ir sukti norimą numerį. Bet pinigais nelijo ir nelyja niekur – nei ten, kur teka pieno upės su medaus krantais, nei ten, kur ižas švelniai glosto Neries krantus. Kartais baisiausia, ką galėjai ištraukti iš pašto dėžutės, buvo skaičiais išreikšta kurio nors mėnesio nostalgija, kartais sąskaitos už telefoną atrodydavo taip, kad tą aparatą norėdavai nunešti į banką ir uždaryti į seifą.

Petah Tykvos pakraštyje gyvenome nedideliame vieno miegamojo bute, į kurį persikėlėme su šiauliečio, Izraelio Kneseto pirmininko Dovo Šilanskio pagalba – tam, kad būtume arčiau ligoninės. Be visokiausių mums gerų žmonių dovanotų daiktų – baldų, indų, televizoriaus ir kitko – buvo ir mūsų nostalgijos gydymo prietaisas su mygtukais – telefonas. Kartais žiūrėdavome į jį ilgiau negu į datules ant palmių pro langą. Kartais tas žiūrėjimas būdavo sėkmingas – kadangi numerio matyti negalėjome, tai pasigirdus retam skambučiui, su žmona kone rungtyniaudavome, kas pirmas nukels ragelį – laukiau artimųjų aš, laukė ir ji.

Buvo lietinga 1992 metų diena. Gerai nepamenu, koks buvo metų laikas, bet pamenu lietų. Tas stebuklingas aparatas ėmė skambėti. Aš buvau arčiausiai.

– Good afternoon, – pasigirdo kitam gale.

– Good afternoon, – kiek sutrikęs nuo nepažįstamo balso tariau suklusęs.

– Am I speaking to Sergey Kanovich? – paklausė, o to klausimo fone girdėjau labai šaižiai cypiančias policijos sirenas, todėl dar labiau suglumau.

– Yes, you are, – atsakiau,  nesuprasdamas, kas čia vyksta. Vis klausydamas pašnekovo ir sirenų.

– My name is Moshe Arens, I am currently in the car with your father Grigory and I would like to pass the phone over to him, is that fine?

– Toda mar Arens, – išsyk padėkojau hebrajiškai, nors buvau nuščiuvęs ir dėl to, kas skambino ir dėl to, kad netrukus išgirsiu Tėvą.

Nepamenu viso pokalbio su Tėvu, pamenu tik tiek, kad jis pasakė, jog su gerbiamu svečiu dabar atvyko iš Kauno į Vilnių, dar atsimenu, kad atsiprašė, kad dėl apsaugos automobilių sirenų labai blogai girdisi. Tėvas anuomet buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. Tik vėliau jis man papasakos apie savo įspūdžius, kuriuos patyrė lydėdamas triskart Izraelio gynybos ministrą, diplomuotą aviacijos inžinierių, daugybės kadencijų Knesete deputatą, Kaune stomatologės ir verslininko šeimoje gimusį būsimą triskart Izraelio gynybos ministrą Moše (Miša) Arensą. Vizitas nebuvo oficialus. Izraelio gynybos ministras buvo Rygoje, iš kurios jis nusprendė aplankyti ir miestą, kuriame gimė – Kauną. Kai jam tebuvo metai, šeima išvyko gyventi į Latviją, o iš ten laimingų aplinkybių dėka spėjo emigruoti į JAV. Tai labai būdinga beveik visoms Izraelio kartoms – žinoti savo praeitį. Net jei neturi jokių prisiminimų – ką gali apie Kauną prisiminti vienerių metų vaikas? Bet gimimo vieta yra vertybė. Atmintis apie ją, kad ir kur, ir kokia ji būtų, yra perduodama iš kartos į kartą.

Iš vėlesnio Tėvo pasakojimo įstrigo vienas epizodas – Moše Arensas paprašė, kad jį nuvežtų į Kauno žydų kapines Radvilėnų plente, kur palaidoti jo seneliai. Tėvas įspėjo, kad nelabai ką jis ten galės surasti, bet gynybos ministras buvo atkaklus. Jie vaikštinėjo tarp nuverstų ir išniekintų antkapių, visą laiką tylėjo. Tylėdami įsėdo į mašiną, ir tik po dešimties minučių Arensas atsiduso, pažvelgė į Tėvą ir pasakė:

– O aš klaidingai maniau, kad II Pasaulinis karas baigėsi.

Nepaisant to, jei šiandien Moše Arensas ar bet kas kitas užeitų į tas pačias kapines, jie rastų …net nežinau kaip apibūdinti – tai, kas iš tų kapų belikę po viso barbariškumo, nepriežiūros, nemeilės ir abuojumo. Ten jau galima užeiti. Kiek leido lėšos, tiek susitvarkyta. Gerų norų ten nebuvo pernelyg ilgai.

Ta frazė man įstrigo. Aš dažnai ją prisimenu, kai lankausi apleistose ir neprižiūrimose žydų kapinėse ar kukliais, kur ne kur jau nudaužtais, juodo marmuro stulpeliais pažymėtas masinių žydų žudynių vietas.

Moše Arensas gimė Kaune 1925 gruodžio 25 dieną. Mirė sausio 7-ą dieną Izraelyje. Tebūnie šviesus jo atminimas. Ir padarykime ką nors, kad II pasaulinis karas Lietuvoje pasibaigtų.

1991 metai. Gynybos ministras Moshe Arensas (centre), susitinka su tuometiniu IDF vado pavaduotoju, generolu Ehudu Baraku ir tuometiniu pietinio padalinio vadovu, generolu Yitzhaku Mordechai. (Nuotrauka iš Gynybos ministerijos IDF archyvo)

Sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena

Sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena

Kiekvienais metais, sausio 1 d., minint Lietuvos vėliavos dieną, Gedimino kalno bokšte rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija. Pagal tradiciją senoji vėliava kasmet perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį.

Pirmą kartą Lietuvos trispalvė laisvos Lietuvos ženklas pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamas būrys – du karo valdininkai ir kareiviai.

Apie Kazį Škirpą šiandien primena jo vardu pavadinta alėja, esanti Vilniuje, šalia Gedimino kalno. Lietuvos žydų bendruomenė jau kelerius metus prašo sostinės valdžios pakeisti, su Holokaustu susijusio veikėjo vardo alėjos pavadinimą, žydų bendruomenės pozicija  – Kazio Škirpos alėjos pavadinimą keisti būtina vien iš pagarbos visiems Lietuvos piliečiams. 

Apie Osipo Mandeštamo mirties metinų minėjimą Kaune

Apie Osipo Mandeštamo mirties metinų minėjimą Kaune

2018 m. Gruodžio 27 d. Kauno žydų bendruomenė ir jos vadovas Gercas Žakas bei Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubas “Nadežda” organizavo didžio poeto litvako  Osipo Mandelštamo (1891 – 1938) žūties 80-mečio minėjimą Kaune, prie namo Palangos g. 1, kur vienas žinomiausių XX amžiaus pasaulinio mąsto poetų praleido vaikystės metus.

Tai, kad Osipas Mandelštamas, miręs pakeliui į antrąją tremtį Kolymos gulage, ilgai nebuvo žinomas, kaip ir faktas, kad jis yra litvakas, kad jo tėvas ir motina yra iš Lietuvos: jo tėvas Emilis Mandelštamas – iš Žagarės miesto, mama Flora Verblovskaya – iš Vilniaus. Archyvuose esantys dokumentai iki šiol nebuvo žinomi net filologijos specialistams.

„Šios informacijos išslaptinimo pradžia prasidėjo neseniai. Tuo pačiu metu, net ir naujausiuose straipsniuose apie Osipą Mandelštamą (Pavel Nerler „Osip Mandelštam: gimimas ir šeima“, „Знамя“ 2016, 12 ) teigiama, kad, nepaisant visų pastangų, Osipo Mandelštamo metrikai nebuvo rasti. Džiaugiamės, kad ši informacija yra neteisinga: šiuo metu vilnietis Geršonas Taicas rado Varšuvoje gimusio Osipo  Mandelštamo metrikus. Tai iš tiesų istorinis atradimas.

G.Taicas  taip pat atliko tyrimą ir paaiškino, kodėl 1896 m. Kaune gyveno Osipas Mandelštamas (tėvas, motina ir du sūnūs Osipas ir Aleksandras). G.Taicas mano, kad pavardė „Mandelštam“ gali turėti šiek tiek kitokią prasmę nei „migdolų medžio“ interpretacija, kaip manoma iki šiol.

Visa tai yra ryškūs įrodymai, kad tema „Osipas Mandelštamas – litvakas“ arba „Osipas Mandelštamas turi lietuviškų šaknų“ nėra išsamiai ištirta ir laukia rimtų gilesnių tyrimų. Šiuo atveju viskas svarbu, net jei vaiko įspūdžiai nesąmoningai įtakojo tolesnį kūrybiškumą ar genijaus poeto pasaulėžiūrą.

Gruodžio 27 diena Kaune oras nelepino, buvo lijundra ir šaltoka.  Tačiau Kauno žydų bendruomenė susirinko paminėti garsaus poeto mirties metinių, atėjo  garbingi protingi žmonės, švietė susidomėjusios akys. Taip pat dalyvavo Lietuvos rusų inteligentijos atstovai,  – Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubo “Nadežda” atstovai, literatūros studijos „Poetogrado“ atstovai, mokytojai, žurnalistai, universitetų dėstytojai, rinkosi žmonės, perskaitę pranešimą spaudoje – visi, kuriuos galima vadinti  “Kauno miesto bendruomene”, susirinko į šį atminimo renginį, kuris vyko ir kituose Europos miestuose tuo pačiu metu, todėl jis tapo ryškesnis, kai suvokiama, kad dalyvaujama dėl svarbios geros priežasties: prisiminti ir prisidėti prie visuotinės kultūrinės ir istorinės žmonijos atminties tarsi atspaustoje tiek akmenyje, tiek žmonėse, ir nemirtinguose tikrojo meno kūriniuose.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas Osipo Mandelštamo mirties metinių proga kalbėjo apie mūsų dalyvavimą miesto istorijoje ir apie istorinės atminties išsaugojimo svarbą.

Po to žodis buvo suteiktas poetei Elenai Suodienei, ji kalbėjo apie Osipo Mandelštamo šaknis, gyvybinius ryšius su Lietuva, Kaunu, Vilniumi, Žagare, Jurbarku. Poetė perskaitė Osipo Mandelštamo eilėraštį, kuris iš anksto numatė tragišką didžiojo poeto likimą.

Mirė vienas garsiausių pasaulio rašytojų, izraelietis  litvakas Amosas Ozas

Mirė vienas garsiausių pasaulio rašytojų, izraelietis litvakas Amosas Ozas

lrytas.lt

Penktadienį Anapilin iškeliavo vienas garsiausių pasaulio rašytojų Amosas Ozas. Izraeliečiui, sirgusiam onkologine liga, buvo 79-eri.

A.Ozas ne sykį buvo vienas rimčiausių pretendentų į Nobelio literatūros premiją. Pernai jo naujausias romanas „Judas“ pretendavo į prestižinę „Booker“ premiją. Rašytojo kūryboje ne sykį paminima Lietuva ir Vilnius.

Nenuostabu: net kelios A.Ozo giminės kartos gyveno Valkininkuose, o tėvas studijavo Vilniaus Stepono Batoro universitete ir gyveno dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje. Tačiau jis su šeima dėl antisemitinių nuotaikų buvo priverstas išvykti į Izraelį.

Šių metų pavasarį A.Ozas gavo siuntinį iš Lietuvos, kuriame buvo mūsų šalies archyvuose rasti jo tėvo studijų Vilniaus universitete dokumentai. Rašytoją pradžiugino paštu gautos tėvo studijų knygelės.

Tad jis šiemet gegužę su „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Ramūnu Gerbutavičiumi mielai sutiko pasikalbėti ne vien apie savo tėvą.

– Autobiografiniame romane „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ jūs aprašėte savo tėvo sąsajas su Lietuva. Kaip jūs atsimenate tėvą?

– Tėvas mano atmintyje išliko kaip Europos intelektualas, kurio jausmai Europos atžvilgiu buvo labai prieštaringi. Mat jo šeima gyveno Europoje, kuri pati ją ir išvarė praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Kita vertus, gal tai buvo tėvo laimė, nes jei jis nebūtų išvarytas ketvirtajame, greičiausiai būtų nužudytas penktajame dešimtmetyje. Tiek mano tėvas, tiek jo šeimos nariai, tiek senelio šeima mylėjo Europą, bet patys panašaus jausmo nepatyrė. Tai buvo vienpusė meilė.

 

Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” knygų dizaino kategorijoje tarp geriausių darbų TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 konkurse

Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” knygų dizaino kategorijoje tarp geriausių darbų TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 konkurse

Lietuvos žydų bendruomenės išleistas Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis”, kurį sudarė ir iš jidiš kalbos vertė Dr. Mindaugas Kvietkauskas, prestižiniame pasauliniame TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 konkurse iš pateiktų 2860 darbų buvo atrinktas nominacijai Prize Nominee Work ir bus pristatytas geriausių darbų kataloge, knygų dizaino kategorijoje “Annual book ‘Tokyo TDC Vol.30’”. Džiaugiamės, jog Icchoko užrašytos mintys “degdamos” knygos puslapiuose nepalieka abejingų. Knygos dizainas-Sigutės Chlebinskaitės.

Sveikinimai Lietuvos žydų bendruomenės leidybos komandai.

Sigutė Chlebinskaitė dėkoja už pasitikėjimą ir palaikymą.TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 rengėjų pranešimas :

Dear Sigute Chlebinskaite,

Thank you very much for your entry to “Tokyo TDC Annual Awards 2019”. We received 2860 works from all around the world. Among the entries, we are pleased to inform you that your entry below has been selected to our annual book.We hope that the year of 2019 will be a fruitful year for you.

Tokyo Type Directors Club

Apie poetą litvaką Osipą Mandelštamą  jo mirties metinių minėjimo proga, Kaune gruodžio 27d.

Apie poetą litvaką Osipą Mandelštamą jo mirties metinių minėjimo proga, Kaune gruodžio 27d.

Kauno žydų bendruomenė ir Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubas “Nadežda” kviečia gruodžio 27 d. 12 val. į garsaus poeto litvako  Osipo Mandelštamo (1891 – 1938) žūties 80-mečio minėjimą Kaune, prie namo Palangos g. 1, kur vienas žinomiausių XX amžiaus pasaulinio mąsto poetų praleido vaikystės metus. Tuo pačiu metu minėjimai vyks Rygoje, Varšuvoje, Kijeve, Paryžiuje.
Osipas Mandelštamas gimė 1891 m. sausio 15 d.  Jis tapo stalininio režimo auka, patyrė persekiojimą, kalinimus, tremtį ir kankinimus. Poetas tragiškai žuvo gulage 1938 m. gruodžio 27d.

Osipas Mandelštamas (1891–1938) gimė Varšuvoje, Osipo Mandelštamo mama – vilnietė, tėvas gimė Žagarėje. Plačios Mandelštamų giminės šaknys yra Lietuvos pasienyje su Latvija esančioje Žagarėje.

Poeto mama Flora Mandelštam (Verblovskaja) buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi su laikinu  leidimu ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus. 1896 metais šeima registruota Kaune.

Žydų moterų konkurso „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“ finalas

Žydų moterų konkurso „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“ finalas

Gruodžio 23 d.sekmadienį Vilniuje, Lenkijos  kultūros namų scenoje vyko žydų moterų  konkursas „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“. 14 dalyvių nuo 18 metų iki 55+ metų demonstravo savo kulinarinius įgūdžius, talentą ir žinias.

Šio konkurso organizatorė ,,Faerlach” žydų dainų ir šokių ansamblio vadovė Larisa Vyšniauskienė pabrėžė konkurso prasmę: „Moterų grožis užkariauja pasaulį, bet deja, jis nėra amžinas. Fizinis grožis greitai su amžiumi keičiasi, bet moterų dvasinio pasaulio grožis išlieka, tuo labiau, kad su vidiniu savo grožiu, moteris yra pasirengusi daugiau aukoti nei imti. Taip atsirado konkurso idėja, – parodyti žydų moters sielos grožį.“

Kelis mėnesius dalyvės klausėsi paskaitų apie žydų istoriją ir tradicijas, kulinariją, virtuvę, makiažo ir mados meną, apie moters vaidmenį žydų šeimoje. Paskaitas skaitė gerai žinomi profesionalai – Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos studijų centro vadovė Lara Lempertienė, dizaineris Seržas Gandžumianas, visažistė Svetlana Rubin, kulinarijos knygos „Izraelio skoniai” autorė Nida Degutienė.

Grožio konkurso programą lydėjo ansamblio „Fajerlach“ muzika ir šokiai. Konkurencijos iššūkis, aistra ir polėkis suteikė visiems geros linksmos nuotaikos. Renginį vedė Božena Sokolinska ir Arkadijus Vinokuras

Renginys tarsi šventė vyko su entuziastingu žiūrovų palaikymu. Vertinimo komisijai buvo nelengva išrinkti pačią gražiausią iš visų gražiausių. Atmosfera kaito.

Konkurso dalyvių talentus ir gebėjimus vertino Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos profesorius Artūras Anušauskas, visažistė Svetlana Rubin, Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT choreografė Natalija Rapoport, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas, Gerosios valios fondo L.e.p. direktorė Indrė Rutkauskaitė

Prizines vietas su apdovanojimais kulinariniame konkurse, vykusiame lapkričio mėnesį „Beatos virtuvėje“ pelnė:

I grupė: 1 vieta – Michlia Lorman, 2 vieta – Faina Chackelevič, 3 vieta – Faina Smirnova

II grupė: 1-oji vieta – Sofija Sirvydienė, 2 vieta – Elena Slobodianova, 3 vieta – Teresa Fedosova.

III grupė:1 vieta – Karina Segal,  2 vieta – Rima Šechter, 3 vieta – Marija Duškina.

Konkurso „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“ nugalėtojos:

I grupė – Michlia Lorman (1-oji vieta), Faina Chackelevič (2-oji vieta) ir Faina Smirnova (3-oji vieta);

II grupė – Tereza Fedosova (1 vieta), Sofija Sirvydienė (2 vieta), Elena Slobodianova (3 vieta);

III grupė – Karina Segal (1 vieta), Rima Šechter (2 vieta) ir Marija Duškina (3 vieta).

Ana Gurvič gavo specialų apdovanojimą iš visažistės S. Rubinos.Visos konkurso dalyvės buvo apdovanotos vertingais prizais ir dovanomis.

Didžiausią dovaną gavo žiūrovai ir gerbėjai, kurie matė savo mamų, močiučių, seserų, dukterų, žmonų ir merginų grožį, žavumą ir talentą.

Konkursą „ISRAELIT DE LITA 5778/2018 rėmė Geros valios fondas ir Vilniaus kultūros centras.

Litvakų skulptorių  darbų pristatymas Panevėžyje

Litvakų skulptorių darbų pristatymas Panevėžyje

Pažymint žymaus XIX a. (žydų) skulptoriaus Marko (Mordechajaus) Antokolskio 175-ąsias mirties metines, Panevėžio žydų bendruomenė parengė jo darbų parodą bendruomenės patalpose.  Galimybę susipažinti su ekspozicija suteikė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

 

Markas Antokolskis gimė 1843 m. Vilniuje, Antakalnyje religingų žydų šeimoje. Nuo pat vaikystės mėgo piešti, mokėsi drožybos amato. 1862 m. įstojo į Peterburgo dailės akademiją, o 1871 m. baigęs ją, pradėjo kurti darbus žydų tema. Už bareljefą „Žydų siuvėjas“ buvo apdovanotas sidabro medaliu. Peterburgo meno ir kultūros visuomenė visus jo darbus aukštai vertino.

Juose atsispindėjo skirtingos temos: antikiniai, krikščioniški, istoriniai ir etniniai siužetai. Skulptorius mirė 1902 m., palaidotas Peterburge. Po jo mirties Vilniuje esanti Mėsinių gatvė buvo pervadinta į M. Antokolskio gatvę.

Panevėžyje buvo pristatyta dar viena garsi skulptorė (litvakė) Marija Dilon, pristatymas surengtas pažymint 160-ąsias jos gimimo metines. M. Dilon gimė Panevėžyje 1858 m.

 

 

Nors Lietuvoje apie ją labai mažai žinome, ji laikoma pirmąja profesionalia Rusijos imperijos skulptore.1888 m. M. Dilon mokėsi Peterburgo Dailės akademijoje, vėliau studijas tęsė Paryžiuje. Studijų metu už savo darbus buvo apdovanota sidabro medaliu, mažuoju aukso medaliu. Baigusi mokslus, kasmet su savo darbais ji dalyvaudavo įvairiose parodose: Čikagoje, Paryžiuje, Sent Luise, tarptautinėje meno parodoje  Berlyne, Miunchene, Romoje, Gente ir kt. Autorė sukūrė daug molbertinių kompozicijų, paminklų, skulptūrų ir visur pelnė pripažinimą. Mirė 1932 m., palaidota Sankt Peterburge.

Panevėžio žydų bendruomenė rengia autobiografinę M. Dilon foto ekspoziciją, kurią planuoja pristatyti ateinančiais metais. Jos tikslas – supažindinti kuo daugiau panevėžiečių, o taip pat ir visos Lietuvos gyventojų su M. Dilon menine veikla. Lyginant garsios skulptorės darbus su M. Antokolskio darbais matyti, kad jų abiejų meninis lygis yra labai aukštas. Tik nežinia kodėl Panevėžyje nei vienas istorikas nemini pasaulyje žinomos ir vertinamos skulptorės M. Dilon. Nei viena gatvė, švietimo ar meno įstaiga nėra pavadinta jos vardu, – parodos pristatyme pasakė Gennady Kofman.

Jubiliejinė 30-ji Lietuvos žydų Chanuka

Jubiliejinė 30-ji Lietuvos žydų Chanuka

Jubiliejinė 30-ji Chanuka – tokia pati linksma, su dideliu būriu dalyvių, beveik 400 kaip ir prieš 30 metų. Žinoma, pasikeitė kartos, nebėra daugelio dalyvavusių  1988, mes juos prisimenam, minim geru žodžiu ir džiaugiamės dabar, kad dalyvauja įvairaus amžiaus bendruomenės nariai, vaikai, jaunos šeimos, atvažiavo Lietuvos žydų regioninės bendruomenės. Pažvelgus į nuotraukas, – kaip smagu būti drauge, aišku, kad šventė buvo tikrai ypatinga jubiliejinė, įsimintina.

Susirinkusius sveikino Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, apie pirmąją bendrą Chanuką, praėjus keliems dešimtmečiams po karo, 1988 m. gruodžio 4d, vykusią Vilniaus centre, restorane Dainava pasakojo Žana Skudovičienė, LŽB programų vadovė. Tuomet kaip ir dabar skambėjo jidiš kalba ir jidiš dainos, koncertavo ansamblis Fajerlach, o šventę su programa prieš 30 metų organizavo Lietuvos žydų Kultūros draugijos kultūros renginių grupė.

Fajerlach ansamblio jaunučių grupės programa sulaukė nuoširdžių plojimų.

Solo dainavo Estera Reches.

Šį kartą Chanuką šventėm Radison Blu Lietuva viešbučio restorane. Svečius linksmino klezmerių ansamblis is Izraelio „Gefilte Ddrive“ ir puikus saksofonininkas Juozas Kuraitis su savo magišku saksofonu.

Vaikų Chanuka su dainomis ir žaidimais

Vaikų Chanuka su dainomis ir žaidimais

į LŽB organizuotą bendruomenės vaikų Chanuką, kuri vyko Vilniaus PC CUP renginių salėje “Future Live” susirinko 70 vaiku, uždegė Chanukos žvakutę, dainavo šventės daineles jidish ir hebraju kalbomis.

Vyresnieji žaidė, suko tradicinį  dreidelį, visi dalyvavo smagiose viktorinose ir estafetėse, kurias organizavo madrichai.