Mokslas, Istorija ir Kultūra

Gerosios Valios fondo valdybos posėdis Vilniuje 2017 balandžio 27d.

Gerosios Valios fondo valdybos posėdis Vilniuje 2017 balandžio 27d.

2017 balandžio 27 d. Vilniuje vyks VšĮ “Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondo” (toliau – GVF) valdybos posėdis.

GVF atsiradimas – svarbus įvykis ne tik Lietuvos žydams, bet ir Lietuvos valstybei kaip pirmas sėkmingas bandymas bent iš dalies kompensuoti bendrapiliečių žydų Holokausto patirtas netektis. Vadovaujantis priimtu įstatymu, numatyta iki 2023 metų iš Lietuvos valstybės biudžeto į GVF pervesti apie 37 mln. eurų kompensaciją, kuri skirta Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo projektams Lietuvoje finansuoti. Kiekvienais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė skiria apie 3,6 milijono eurų GVF kompensacijos įstatyme numatytiems tikslams. GVF nuo veiklos pradžios išsiplėtė ir tapo organizacija, siekianti, kad lėšos, skirtos Lietuvos žydams, būtų prasmingai ir tinkamai panaudotos.

2017 m. balandžio 27 d. GVF valdybos posėdyje vienas svarbiausių klausimų – 2017 m. metinės piniginės kompensacijos paskirstymas pagal gautas paraiškas projektų vykdymui. GVF lėšų projektams paskirstymas vyksta pagal nustatytus kriterijus. GVF valdyba taip pat svarstys klausimus dėl atidėtų lėšų investavimo, pastatų, skirtų žydų bendruomenių veiklai palaikyti, įsigijimo, Vilniaus Didžiosios sinagogos išlikusių fragmentų išsaugojimo, planų kurti Lietuvos žydų istorijos muziejų, žudynių vietos Paneriuose įamžinimo ir deramos pagarbos užtikrinimo.

Yra sutarimas, kad žydų kapinės nėra tinkama vieta muziejui“, – po posėdžio kalbėjo Amerikos žydų komiteto atstovas Andrew Bakeris (Endriu Beikeris). „Mes manome, kad čia turėtų būti tam tikra kapavietės istorijos, žmonių, kurie buvo ten palaidoti, prezentacija“, – pridūrė jis. A.Bakeris yra kompensacijos už žydų religinių bendruomenių turtą lėšas valdančio Geros valios fondo valdybos pirmininkas. Pagal 2011 metais priimtą įstatymą Lietuva per dešimtmetį įsipareigojo išmokėti per 37 mln. eurų kompensaciją už totalitarinių režimų nusavintą turtą. Amerikos žydų komiteto atstovas tikisi, kad kapinių teritorija bus išsaugota kaip memorialinė vieta ar parkas.

Lietuvos žydų bendruomenės ir GVF valdybos pirmininkė Faina Kukliansky sakė, kad šiuo klausimu „nuomonė yra vieninga“. „Ta vieta, mūsų supratimu, nėra tinkama Lietuvos žydų istorijos muziejui“, – teigė ji.

Sovietinės okupacijos metais Sporto rūmai buvo pastatyti iki XVIII amžiaus veikusių senųjų sunaikintų Šnipiškių kapinių vietoje. Kapinėse buvo palaidota daug žydų kultūrai svarbių žmonių.

GVF Valdybos posėdžio Vilniuje akimirkos nuotraukose:

Vilniaus Taryba miesto garbės piliečiu paskelbė Samuelį Baką – pasaulinę šlovę pelniusį litvakų dailininką

Vilniaus Taryba miesto garbės piliečiu paskelbė Samuelį Baką – pasaulinę šlovę pelniusį litvakų dailininką

Samuel Bak Pucker Gallery

Vilnius išsirinko garbės pilietį – šis garbingas vardas suteiktas Samueliui Bakui, pasaulinę šlovę pelniusiam, išskirtinio talento litvakų dailininkui. S. Bakas tapo 15-uoju Vilniaus garbės piliečiu. Šis vardas suteikiamas už ypatingus nuopelnus Vilniui ir Lietuvai. S. Bako kandidatūrą pasiūlė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejus. Šiemet Samuelis Bakas planuoja atvykti į Vilnių, ketindamas perduoti daugiau kaip 100   savo kūrybos darbų.
Dailininkas gimė Vilniuje, 1933 m. rugpjūčio 12 d.  Būdamas 9-erių, su tėvais pateko į Vilniaus getą, kur buvo surengta pirmoji jo piešinių paroda. Nuo 1945 m. S. Bakas gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, kur irgi tapė, 1948 m. emigravo į Izraelį, vėliau gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, nuo 1993 m. dailininkas įsikūrė JAV, Vestone, Masačusetso valstijoje. Nuo 1959 m. dailininkas rengė personalines parodas įvairiausių pasaulio miestų galerijose ir muziejuose – Romoje, Londone, Paryžiuje, Monrealyje, Jeruzalėje.  Pirmoji dailininko paroda  Vilniuje buvo surengta 2001 metais. S. Bakas yra pelnęs Masačiusetso meno kolegijos vaizduojamosios dailės garbės daktaro laipsnį.

Samuelis Bakas Holokausto  išgyvenimus perteikia savo paveiksluose.

Kam naudingas žydų bolševikų mitas?

Kam naudingas žydų bolševikų mitas?

Donatas Puslys, Bernardinai.lt

JAV istoriko, Jeilio universiteto istoriko Timothy Snyderio knyga „Juoda žemė. Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas“ yra labai svarbi keliais aspektais. Viena vertus, ji puikiai išanalizuoja Adolfo Hitlerio politiką ir atskleidžia, kodėl yra klaidinga manyti jį buvus Vokietijos nacionalistu, kai iš tiesų jis buvo zoologinis anarchistas, kuriam buvo svarbiausia rasių kova ir stipresniųjų išlikimas atsiriekiant užtektinai vadinamojo Lebensraum. Puikiai išanalizuotos ir A. Hitlerio politinės inovacijos, kurios, vėliau eksportuotos į užkariautus kraštus, atnešė tragiškų padarinių – institucijų hibridizaciją, anarchijos eksportą, valstybių griovimą kuriant zonas, kuriose negalioja jokia teisė ir atsiveria kelias masinėms nupilietintų žmonių žudynėms, Vokietijos žydų globalizavimas antisemitinę kortą pasitelkiant propagandai, kad nacių karas yra antikolonijinė pastanga išvaduoti pasaulį nuo tariamo žydų dominavimo, karo sampratos pakeitimai atmetant visas konvencijas, virš kurių iškyla tik fiurerio valia siekti stipriausios rasės dominavimo.

Knygoje paneigiamas mitas, kad Vidurio ir Rytų Europos gyventojai buvo užkietėję antisemitai, kurie tik ir laukė progos suvesti sąskaitas su savo kaimynais žydais. Parodoma, kad Holokausto mastai siaubingiausi buvo tose teritorijose, kurios patyrė dvigubą – iš pradžių sovietinę, po to nacistinę – okupacijas. Naciai rinkdami vietinius kolaborantus puikiai išnaudojo politinius, socialinius ir ekonominius svertus, susiformavusius sovietinės priespaudos metu. T. Snyderis atskleidžia, kad Holokaustas buvo siaubingiausias ten, kur naciams, neretai su sovietų pagalba, pavyko sunaikinti valstybę, kartu atimant iš žmonių ir pilietybę, panaikinant teisę.

Lietuvos ir JAV žydų atstovai: muziejaus Sporto rūmuose būti negali

Vilnius, balandžio 27 d. (BNS). Vilniaus sporto rūmai, stovintys ant senųjų Šnipiškių žydų kapinių, nėra tinkama vieta žydų istorijos muziejui, teigia Lietuvos ir JAV žydų atstovai.

„Yra sutarimas, kad žydų kapinės nėra tinkama vieta muziejui“, – ketvirtadienį žurnalistams Vilniuje sakė Amerikos žydų komiteto atstovas Andrew Bakeris (Endriu Beikeris), užimantis aukštas pareigas kompensacijos už žydų turtą disponuojančiame fonde.

„Mes manome, kad čia turėtų būti tam tikra kapavietės istorijos, žmonių, kurie buvo ten palaidoti, prezentacija“, – pridūrė jis. A.Bakeris yra kompensacijos už žydų religinių bendruomenių turtą lėšas valdančio Geros valios fondo valdybos pirmininkas. Pagal 2011 metais priimtą įstatymą Lietuva per dešimtmetį įsipareigojo išmokėti per 37 mln. eurų kompensaciją už totalitarinių režimų nusavintą turtą.

Amerikos žydų komiteto atstovas tikisi, kad kapinių teritorija bus išsaugota kaip memorialinė vieta ar parkas.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sakė, kad šiuo klausimu „nuomonė yra vieninga“. „Ta vieta, mūsų supratimu, nėra tinkama Lietuvos žydų istorijos muziejui“, – teigė ji.

Sovietinės okupacijos metais Sporto rūmai buvo pastatyti iki XVIII amžiaus veikusių senųjų sunaikintų Šnipiškių kapinių vietoje. Kapinėse buvo palaidota daug žydų kultūrai svarbių žmonių.

Geros valios fondas paskirstys lėšas, aptars planus kurti Žydų istorijos muziejų

Vilnius, balandžio 27 d. (BNS). Kompensacijos už žydų religinių bendruomenių turtą lėšas valdantis Geros valios fondas ketvirtadienį paskirstys finansavimą projektams, aptars planus kurti Lietuvos žydų istorijos muziejų.

Fondo valdybos posėdyje taip pat bus aptariami klausimai dėl pastatų įsigijimo žydų bendruomenės veiklai, Vilniaus Didžiosios sinagogos išlikusių fragmentų išsaugojimo, žudynių vietos Paneriuose įamžinimo, pranešė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

Geros valios fondas valdo valstybės kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą lėšas. Pagal 2011 metais priimtą Lietuvos geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą Lietuva per dešimtmetį įsipareigojo išmokėti per 37 mln. eurų kompensaciją už totalitarinių režimų nusavintą turtą.

Kaip pažymima bendruomenės pranešime, kasmet Vyriausybė fondui skiria apie 3,6 milijono eurų. Pagal įstatymą, ši suma skiriama Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo projektams Lietuvoje finansuoti, o kita dalis atidedama ateities projektams.

Taip pat įsigaliojus įstatymui 869 tūkst. eurų buvo panaudota vienkartinei kompensacijai Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu nukentėjusiems šiuo metu užsienyje gyvenantiems žydams paremti. Kompensacijos buvo padalintos 1,5 tūkst. žmonių.

Per nacistinės Vokietijos okupaciją 1941–1944 metais išžudyta apie 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų.

LŽB pirmininkės F. Kukliansky kalba, minint Yom Hashoa prie Panerių memorialo

LŽB pirmininkės F. Kukliansky kalba, minint Yom Hashoa prie Panerių memorialo

Šiandien minime Yom Hashoa, pagal Izraelio Valstybės įstatymus, ši diena žymi nacionalinę Holokausto ir heroizmo atminimo dieną. Šią dieną Izraelis ir pasaulis mini Holokausto aukas ir didvyrius, kurie visomis išgalėmis priešinosi nacių vykdytai politikai.

Norėčiau pabrėžti, jog Holokausto atmintis, o kartu ir visa žydų istorija neapsiriboja vienos valstybės, vienos religijos, vienos tautos patirtimi. Izraelis mini šią dieną nuo 1953-ųjų, o čia, Lietuvoje, Paneriuose, minėdami Yom Hashoa, susirinkome jau dešimtąjį kartą. Pirmasis Yom Hashoa minėjimas vyko buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių bei  žydų vilniečių palikuonių, asociacijos „Beit Vilna“ iniciatyva. Šiandien su mumis nėra  „Beit Vilna“, tačiau Holokausto aukas kartu mini žydai iš viso pasaulio – Geros valios fondo tarybos nariai, dauguma turintys litvakiškų šaknų. Ačiū Jums už tiesiamus atminties tiltus tarp Lietuvos, Izraelio ir pasaulio.

Yom HaShoa primena ne tik apie masines žydų žudynes lietuvių rankomis vykdytas čia ar sistemingai vykusias fašistinėje Vokietijoje bei kitose valstybėse. Tai primena, kas mes, žydai,  esame, jog net  totalitarinis naikinimo mechanizmas nesugniuždė mūsų dvasios, mūsų tikėjimo, mūsų tapatybės.

Holokausto metu vyko didžiulis žydų pasipriešinimas pogrindyje, ne ką svarbesnė ir kova buvo su pačiu savimi – už savo orumą kančios ir mirties akivaizdoje. Eidami pasmerktųjų taku ir dabar mes kovojame – priešinamės abejingumui, užmarščiai, nežinojimui. Holokaustas neužbaigė žydų istorijos, 2017-aisiais tęsiasi Lietuvos žydų kelias istorinio teisingumo link, dar liko daugybė neatsakytų klausimų. Restitucija, Holokausto atmintis, žydų istorijos dėstymas Lietuvos mokyklose, Pasaulio Tautų Teisuolių įamžinimas ir žydų žudikų pasmerkimas bei paveldo išsaugojimas – tai tik keletas pavyzdžių, kurie įeis į XXI a. žydų ir visos Lietuvos istoriją.

Ką tik 70 000 pasmerktųjų mirčiai taku ėjo dar viena moksleivių karta, jauni ir vyresni, kai kurie dar menantys Holokaustą žydų bendruomenės nariai bei visi kiti, kuriems rūpi Holokausto atmintis. Esu be galo dėkinga visiems Jums.

Pagal Izraelio valstybės tradiciją, skambant sirenai,  kviečiu pagerbti Holokausto aukų atminimą susikaupimo minute.

Pranešimas spaudai apie VšĮ “Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondo” valdybos posėdį

2017 balandžio 27 d. Vilniuje vyks VšĮ “Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondo” (toliau – GVF) valdybos posėdis.

GVF atsiradimas – svarbus įvykis ne tik Lietuvos žydams, bet ir Lietuvos valstybei kaip pirmas sėkmingas bandymas bent iš dalies kompensuoti bendrapiliečių žydų Holokausto patirtas netektis. Vadovaujantis priimtu įstatymu, numatyta iki 2023 metų iš Lietuvos valstybės biudžeto į GVF pervesti apie 37 mln. eurų kompensaciją, kuri skirta Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo projektams Lietuvoje finansuoti. Kiekvienais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė skiria apie 3,6 milijono eurų GVF kompensacijos įstatyme numatytiems tikslams. GVF nuo veiklos pradžios išsiplėtė ir tapo organizacija, siekianti, kad lėšos, skirtos Lietuvos žydams, būtų prasmingai ir tinkamai panaudotos.

Nuo 2014 m. GVF pradėjo skirti finansavimą projektams, atitinkantiems įstatyme numatytus tikslus, įgyvendinti. Taigi kasmet apie pusę iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės gaunamos sumos, apie 1,6 mln. eurų, GVF skiria projektams. Kita dalis sumos, apie 1,8 mln. eurų, yra atidedama ateities projektams finansuoti. GVF pirmininkai: Andrew Baker ir Faina Kukliansky užtikrina kokybišką fondo veiklą, o tą įrodo ir už 2016 metus Valstybės kontrolės atlikto audito išvada.

2017 m. balandžio 27 d. GVF valdybos posėdyje vienas svarbiausių klausimų – 2017 m. metinės piniginės kompensacijos paskirstymas pagal gautas paraiškas projektų vykdymui. GVF lėšų projektams paskirstymas vyksta pagal nustatytus kriterijus. GVF valdyba taip pat svarstys klausimus dėl atidėtų lėšų investavimo, pastatų, skirtų žydų bendruomenių veiklai palaikyti, įsigijimo, Vilniaus Didžiosios sinagogos išlikusių fragmentų išsaugojimo, planų kurti Lietuvos žydų istorijos muziejų, žudynių vietos Paneriuose įamžinimo ir deramos pagarbos užtikrinimo.

GVF dirba atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisės aktus bei tarptautinio veiklos audito išvadas ir rekomendacijas, todėl yra užtikrintos tinkamos paraiškų priėmimo, vertinimo ir tvirtinimo procedūros bei GVF valdymas. Tikimasi, kad atlikto audito rekomendacijos taps puikiu įrankiu, kuris padės įgyvendinti GVF siekį – tapti geriausiu projektų įgyvendinimui finansavimą skiriančios organizacijos praktikos pavyzdžiu.

Po 2017 m. balandžio 27 d. GVF valdybos posėdžio, žiniasklaidos atstovai nuo 14 val. yra kviečiami į spaudos konferenciją, vyksiančią Viešbutyje „Narutis“, I aukšto salėje (Židinio salė; Pilies g. 24, Vilnius). Spaudos konferencijoje dalyvaus GVF pirmininkai ir kiti valdybos nariai.

LŽB susitikimas su Maskvos akademinio Vachtangovo teatro aktoriais

LŽB susitikimas su Maskvos akademinio Vachtangovo teatro aktoriais

Praėjusią savaitę, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, pilnutėlėje salėje buvo  surengtas įsimintinas susitikimas su garsiais aktoriais iš Maskvos akademinio  Vachtangovo teatro, kurie vaidina režisieriaus Rimo Tumino spektaklyje “Nusišypsok mums, Viešpatie!”. Susitikime su LŽB dalyvavo aktoriai: Sergejus Makovetskis (Efraim Dudak), Aleksejus Guskovas (Shmule-Sender Lazarek), Jevgenijus Kniazevas, Viktoras Suhorukovas (Avner Rosental) Julia Rutberg (Ožkytė), Viktoras Dobronravovas (Hloyne-Geneh).Skliaustuose parašyti spektaklyje jų suvaidinti vaidmenys.

Praėjus dvidešimčiai metų nuo premjeros Vilniaus mažajame teatre, spektaklis 2014-aisiais buvo pastatytas Maskvoje, Jevgenijaus Vachtangovo teatre, kuriam R.Tuminas vadovauja nuo 2007 metų. Spektaklio gastrolės Lietuvoje skiriamos aktoriaus Vytauto Šapranausko atminimui. 2013 m. iš gyvenimo pasitraukęs aktorius taip ir nespėjo dar kartą įsikūnyti į Chloinės Genecho vaidmenį R. Tumino pastatyme Maskvoje. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ apkeliavo visą pasaulį, laimėjo nemažai prizų tarptautiniuose teatro festivaliuose, 1995 metais už jo režisūrą R.Tuminas pelnė geriausio Lietuvos režisieriaus titulą ir Kristoforo statulėlę (tokius pat apdovanojimus gavo ir spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas bei Avnerį Rozentalį sukūręs Gediminas Girdvainis)

Naujoji „Nusišypsok mums, Viešpatie“ versija taip pat keliauja po pasaulį. Spektaklis buvo vaidinamas Niujorke, Toronte, Tel Avive.
Spektaklis pastatytas pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną jame pasakojama, kaip XX a. akmentašys ir našlys Efraimas Dudakas iš mažo Lietuvos miestelio keliauja į Vilnių, kur suimtas jo sūnus, šovęs į generalgubernatorių. Į kelionę jis išvyksta be ypatingos vilties padėti – jei pavyks, bent pasimatyti ir atsisveikinti. Su Efraimu vyksta ir jo kaimynas vandenvežys Šmulė Senderis. Jo sūnus – seniai Amerikoje, vairuoja automobilį, nerašo laiškų, o vaikaičių Džordžo ir Evos Šmulė nematė ir niekada nematys, tačiau prašo ant jo kapo užrašyti „misteris“. Prie jų prisideda nelaimingas, pusiau išprotėjęs Avneris Rozentalis – jo parduotuvėlė su cinamonu, razinomis ir kitais stebuklingais skanėstais sudegė, dabar jis vargšas ir svajoja tapti medžiu – geriausia klevu. Keliautojai, miestelio žydai, šioje kelionėje prasilenkė patys su savimi ir tapo beveik bibliniais herojais. Keliautojai sutinka visiškai realų arkliavagį Joselį-Čigoną, taborą, kuriame laidojama ir tuokiamasi su tokiu pačiu azartu, ir valdininką lenką su dviem damomis (juos „lydi“ garsusis Oginskio polonezas, papildantis Fausto Latėno muziką-melancholiją, be kurios Tumino spektakliai neįsivaizduojami).

Menininkai pasidalino savo mintimis apie sukurtus vaidmenis, apie G. Kanovičiaus kūrinį, apie darbą su R. Tuminu, apie įspūdžius, patirtus susitikus su Vilniaus publika, ir mielai atsakė į klausimus žydų bendruomenės auditorijai.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky ir Socialinių programų koordinatorė Žana Skudovičienė įteikė svečiams iš Maskvos nedideles dovanėles atminimui apie susitikimą su žydų bendruomene.

Susitikimą su aktoriais inicijavo LŽB sporto klubo “Makabi” narys, Jakovo Bunkos labdaros fondo vadovas Daumantas Todesas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pranešimas spaudai apie Gyvųjų maršą

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pranešimas spaudai apie Gyvųjų maršą

 

2017 balandžio 26 d. trečiadienį, 16 val. Panerių memoriale dešimtąjį kartą eis Gyvųjų maršo procesija, kuria bus pagerbtas Holokausto aukų atminimas.

Gyvųjų maršas – eisena nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo – kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške. Gyvųjų maršas Lietuvos žydų bendruomenei reiškia,  kad ,,mes – žydai gyvi, mes – aukų vaikai nepasiduodame neapykantai, smurtui ir žiaurumui, kad naciams ir jų parankiniams nepavyko nužudyti visų žydų“. Vilnietis poetas Vilniaus geto kalinys Hiršas Glikas parašė dainą, išreiškiančią ėjusių Panerių keliu jausmus: “Niekada nesakyk, kad eini paskutiniu savo keliu…”. Daina dabar vadinama Vilniaus geto himnu.

Dalyvaudami liūdnoje ceremonijoje Panerių miške, kur žemė dar tebesvyruoja po kojomis ir kaskart nesuvaldomai drėksta nuo ašarų akys, prisimename baisią tragediją, kuri čia įvyko, kai žudė tūkstančius dėl to, kad jie gimė žydais, nepasigailėdami šaudė kūdikius, vaikus, jaunus ir senolius. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno 220 tūkst. žydų. Nacių okupacijos metais išžudyta daugiau nei 90 proc. Po septynių dešimtmečių šiandien jau pripažįstama, kad Holokaustą išgyvenusių žmonių ir jų artimųjų skausmas yra visos Lietuvos tragedija.

Ar mūsų Lietuvos miesteliai šiandien būtų tokie ištuštėję, jei gyvi būtų Lietuvos štetlų žydai? Ar apie juos vis dar pašnibždomis kalbama ir prisimenama, kas įvyko? Gal ir miesteliuose vyks Gyvųjų maršai vardan atminimo tų, kuriuos, didelius ir mažus, žudė vien todėl kad netiko tautybė.

 Gyvųjų maršo ceremonija baigsis Vilniaus geto himnu, kurį atliks  ansamblio Fajerlach dainininkas Michailas Jablonskis, pritariant Borisui Kirzneriui. 

Tik niekad nesakyk, kad prieš akis

Tau plyti paskutinis tavo kelias

Ir kad diena skaisti – į švino debesį nugrimzta. 

Artyn lauktoji mūsų valanda,

Ir žingsniai muša būgną: mes jau čia.

Žinok, prašvis aušra ir mes atgimsim.

O žodžiai, parašyti mūs krauju,

Didysis bus slaptažodis dienų naujų. 

Sveikiname Jakovą Mendelevskį su garbingu 85-erių metų jubiliejumi !

Sveikiname Jakovą Mendelevskį su garbingu 85-erių metų jubiliejumi !

   Sveikina, daug sveikatos, laimės, ištvermės Jums linki Lietuvos žydų bendruomenė ir dovanoja gėles iš širdies… Žmogaus gyvenimas matuojamas ne metais, o nuveiktais darbais. Jūs esate gabus technokratas, kuriantis ir mąstantis, – padarėte daug naudingų, įsimintinų darbų, kuriais galite didžiuotis. Širdy susikaupė išmintis ir patyrimas, ir nueitų kelių rimtis. Linkime, kad skubantys metai Jums atneštų, džiaugsmą, namų šilumą ir viltį.

Linkime gyventi iki 120!

Jakovas Mendelevskis augo Ukmergėje, gražioje pasiturinčioje šeimoje. Jam buvo 9-eri, kai 1941 birželio 14d. ankstų rytą į duris pasibeldė ir liepė šeimai greitai susiruošti į tremtį. Tą rytą iš Ukmergės išvežė į tremtį daug žydų. Sunkvežimiu nuvežė į Jonavą, tėvą iškart atskyrė, Jakovą su mama ir broliu varė kaip ir kitus į gyvulinius vagonus ir išvežė. Tėvą suėmė ir teisė, jis gavo 10 metų Stalino lagerių pagal 58-tą straipsnį, jį išvežė į lagerį Krasnojarsko krašte.

Tėvas kalėjo Krasnojarsko krašte, o Jakovą su mama išvežė į Altajaus kraštą. Vagonas buvo pilnas žydų iš Ukmergės. Jis prisimena, kituose vagonuose buvo lietuviai, bet žydų buvo daugiau.

Nuo tada viskas pasikeitė, jis tapo Lietuvos  žydo tremtinio vaiku. Jakovas Mendelevskis apie savo vaikystę ir gyvenimą yra pasakojęs LŽB tinklapiui lzb.lt.

 „Kartą pavasarį tremtyje vietinis Medvedevkos gyventojas pasišaukė mane ir sako: „Štai tau gabalas žemės, sukask ją, o čia – maišas bulvių, pasodink jas“. Sukasiau, pasodinau kaip jis mane išmokė. Rudenį iškasiau labai daug didžiulių bulvių. Tik nebuvo, kur jų laikyti. Rūsys buvo prastas. Šalčiai žiemą siekdavo – 40 laipsnių, bulvės sušalo, bet aš gaminau maistą iš suledėjusių. Išmokau virti sriubą ir net iš lupenų kepti kotletus.

Po mokyklos baigimo išvažiavau mokyti į Rusiją,  į inžinerijos institutą. Jį baigęs, gavau paskyrimą į Vilniaus Žalgirio gamyklą dirbti konstruktoriumi, po to patekau į vyriausio konstruktoriaus skyrių, į konstruktorių biurą. Vėliau perėjau dirbti į Komunaro gamyklą vyriausiuoju konstruktoriumi. Bėgo metai. Sovietų sąjungos ministras paskyrė mane keturių gamyklų: Irkutsko, Jerevano, Vilniaus ir Odesos staklių gamyklų generaliniu konstruktoriumi. Turbūt mano technokrato galva buvo to verta. Projektavom stakles. Aš – nepartinis žydas anais laikais tapau vadovu. Visa, ką aš gyvenime patyriau, neišnyko iš mano atminties, aš daug supratau, suvokiau, todėl buvau nepartinis. Dalyvaudavau darbiniuose susitikimuose su garsiais Sovietų sąjungos mokslininkais, ministrais, gerai juos pažinojau. Gaminom stakles eksportui, o tai nebuvo paprasta. Prisimenu sukonstravau stakles, pagaminau ir išsiunčiau į Vokietijos miestą Acheną, kuriame buvo Vakarų Vokietijos mokslinis staklių institutas. Jie priėmė stakles kaip tinkamas eksportui į Europą. Po to dirbom daugelį metų su garsia Maho firma, kurios staklės atliko veiksmus pačios, be žmogaus. Komunare dirbau iki 2001 metų. Vilniaus Komunaro gamykla buvo taip pat labai aukšto lygio. Kartą atvyko JAV staklių gamintojų draugijos Europai atstovas. Vaikščiojom su juo po Komunaro gamyklą. Jis pasakė, kad viskas, ką pamatė pasiekta per kelis dešimtmečius, o sugriauta per mėnesį.

Yom Hashoah: Holokausto atminimo diena

Yom Hashoah: Holokausto atminimo diena

Pilnas Holokausto aukų paminėjimo dienos pavadinimas yra „Yom Hashoah Ve-Hagevurah“, pažodžiui – „Holokausto ir heroizmo atminimo diena“. Žydų kalendoriuje ji žymima 27 Nisano mėnesio dieną – tai savaitė po septintosios žydų Velykų dienos ir savaitė iki Yom Hazikaron (Kritusių Izraelio karių atminimo dienos). Kai 27-oji Nisano diena išpuola penktadieniais ar sekmadieniais, Yom Hashoah keliama į sekančią dieną, kad nesikirstų su Šabu. (Hebrajų kalendoriuje 27 diena niekad nesutampa su pačiu Šabu.)

2017-aisiais metais Yom Hashoah minima balandžio 24 d.

Šią dieną 1951-ųjų metų balandžio 12-tą dieną išrinko Knesetas (Izraelio parlamentas), tačiau žmonės ir žydų bendruomenės ją pažymi visame pasaulyje.

Apie naująjį Marko Zingerio romaną “Aš sėdėjau Stalinui ant kelių”

Apie naująjį Marko Zingerio romaną “Aš sėdėjau Stalinui ant kelių”

Svarbiausia knygos „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ atsiradimo aplinkybė buvo ta, kad klinikose turėjau pasimatymą su mirtimi, ir tai nušvietė gyvenimo spektaklį, vykstantį už palatos langų, prasmingesne šviesa. Prisidėjo ir mano nuolatiniai, man įprastiniai apmąstymai apie Istoriją ir žmogaus likimą. Neminėsiu, kiek esu pametęs telefonų, lietsargių, banko kortelių. Tuo metu būdavau užsisklendęs ir, ko gero, savo šeimai sunkiai pakenčiamas. Šitie individualizmo ir egocentrizmo priepuoliai tęsėsi gal šešetą metų. Jeigu mano žmona per tą laiką būtų susiradusi meilužį, psichologiškai ją pateisinčiau.

Netekome Nechamos Lifšicaitės

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė praneša apie Nechamos Lifšicaitės נחמה ליפשיץ mirtį ir reiškia nuoširdžią užuojauta velionės dukrai Rozai. Vyresnioji Lietuvos žydų kartą gerai prisimena Nechamos balsą, žavų lyrinį-koloratūrinį sopraną. Tardami užuojautos žodžius, mes sakome: tegul jai bus lengva žemė, o dainų įrašai dar ilgai primins puikią dainininkę ir įdomią asmenybę.

Nechama gimė 1927 m. Kaune. Augo šeimoje, kurioje buvo puoselėjamos žydiškos tradicijos. Mokėsi žydų mokykloje, kuriai 1921 – 1928 metais vadovavo jos tėvas Jehuda Cvi. Vėliau jis tapo gydytoju. Antrojo pasaulinio karo metais Nechama Lifšicaitė kartu su šeima pasitraukė į Sovietų sąjungą, gyveno Uzbekistane. Po karo grįžo į Kauną. 1946 – 1951 metais mokėsi ir baigė Vilniaus konservatoriją. Nuo 1956 metų koncertuose ji dainuodavo žydiškas dainas savo žaviu lyriniu-koloratūriniu sopranu jidiš kalba. Kaip rašo S. Atamukas: „Tiek Lietuvoje, tiek plačiojoje sąjungoje N. Lifšicaitė skleidė savo kultūros ištroškusiems žydams gaivinantį tautinį ir dvasinį peną. Nechamos dainos išreiškė giliausius Tarybų Sąjungos žydų išgyvenimus ir lūkesčius, jos sukrėsdavo ir sudvasindavo“.

Įveikti repertuaro sudarymo kliūtis sovietmečiu nebuvo paprasta, bet Nechamai Lifšicaitei pavyko savo gastrolių turą po daugelį sovietinių miestų paversti kultūros ir tautinės savimonės žadinimu. Nepaisant neigiamo oficialių įstaigų požiūrio į N. Lifshitz tautinę kultūrinę veiklą, 1958m. ji buvo apdovanota už ypatingą meno išraišką ir vokalinius sugebėjimus pirmojo laipsnio premija sovietinės muzikos meistrų konkurse ir gavo leidimą išvykti į užsienio turus. Ji gastroliavo Prancūzijoje, Belgijoje, Austrijoje. Išleistos dvi jos dainų įrašų plokštelės (1960-61m.), vėliau jų leidimas kelis kartus pakartotas.

1969m. Nechama Lifšicaitė emigravo su šeima į Izraelį, kur tais pačiais metais buvo išleisti dar du diskai su jos repertuaro įrašais. Jis dainuodavo įvairiuose miestuose ir kaimuose, per radiją ir televiziją. Jos pasirodymai scenoje sulaukdavo didelės sėkmės 1969-72m. dainininkės koncertinės kelionės siekė Jungtinę Karalystę, ji dainavo ir Kanados, JAV, Brazilijos, Venesuelos, Meksikos, ir Australijos scenose. Nuo 1976m. N.Lifšicaitė , nenutraukdama savo koncertinės veiklos, baigė bibliotekų kurso studijas Bar-Ilano universitete ir tapo Tel Avivo savivaldybės muzikos bibliotekos istorinio archyvo vadove.

Kėdainiuose ketinama pastatyti paminklą Vilniaus Gaonui

Kėdainių rajono vadovai paminklą Vilniaus Gaonui nusprendė pastatyti pabrėždami, kad šiame mieste būsimasis Vilniaus Gaonas (tuomet – dar paauglys žydų berniukas Elijas) ėjo mokslus pas vietos rabiną ir jau tuomet stebino savo išmintimi bei žiniomis. Sukurti skulptūrą patikėta skulptoriui Romualdui Kvintui, ji turėtų įamžinti berniuką Eliją.
Vilniuje veikia Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, šio asmens įamžinimui taip pat pastatytas paminklas-biustas senamiestyje, Sudervės žydų kapinėse Vilniuje yra jo kapas-mauzoliejus.

Schlissel challah

Schlissel challah

Kai kuriose žydų aškenazių bendruomenėse gyvuoja įdomi tradicija: pirmą penktadienį po Pesacho, o tai pirmas Šabas po Pesacho, kepti rakto formos chalą. Ši chala gali būti rakto formos arba su raktu pačioje chaloje, speciali chala yra vadinama “Schlissel Challah”,  schlissel – jidiš kalba – “raktas”. Tradicija  gyvuoja Lenkijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje.

Schlissel chala susijusi su Pesacho malda. Raktas primena  dangaus arba rojaus duris. Sakoma, kad per Pesachą viršutiniai dangaus vartai atsiveria, o po Pesacho jie užsidaro. Norėdami juos atidaryti, žydai įdeda raktą į Chalą.

Nuotraukose rakto formos chala kepta Beigelių krautuvėlėje specialiai pirmajam penktadieniui po Pesacho šventės.

Nutilęs Dieveniškių štetlas prabyla

Nutilęs Dieveniškių štetlas prabyla

Pokalbis su Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktore Ilona Šedienė

Autorė Ieva Elenbergienė

Ilona, papasakokite apie „savo“ žydus?

Šiandien Dieveniškėse jų gyvų nebėra. Kiek istorijos atgaivinsime, tiek ir turėsime. O istorija išlikusia medžiaga nelepina. Žinome tiek, kad Dieveniškių centras – vienas iš daugelio Lietuvos štetlų (jidiš kalba tai reiškia miestelį). Žydų istorijoje ne bet koks miestelis vadinamas štetlu – toks pavadinimas suteikiamas tam, kuriame žydų gyventojų dalis buvo tikrai didelė ir nuspalvino visą miestelio gyvenimą. Dauguma mūsiškių buvo amatininkai. Turėjo ir savo sinagogą, tik, kad nebūtų aukščiau už katalikų bažnyčią, ji stovėjo nuokalnėje…

Apie Dieveniškių štetlą išlikę kur kas mažiau duomenų, nei, pavyzdžiui, apie Eišiškių. Ieškantiesiems medžiagos, portale „Žydai Lietuvoje“ (zydai.lt) yra paaiškinta, kad visi štetlai Lietuvoje buvo daugiau ar mažiau panašūs. Gyvenimas virė pagal tam tikrą santvarką, tam tikru ritmu, daugmaž vienodai – pasiskaitykite apie kitus, bus ir jūsiškiame panašiai. Betgi visada norisi to autentiškumo… Atradome vietinių rinkėjų medžiagą, išsivertėme po gabaliuką žydų prisiminimų, ir kai šioks toks aiškesnis vaizdas susidėliojo – surengėme parodą apie Dieveniškių žydų gyvenimą, istoriją, dabartį.

>Skaitykite visą straipsnį 

#AtmintisAtsakomybeAteitis

Projektą remia:

evz

Kauno žydų bendruomenė pagerbė istorinės asmenybės, L. L. Zamenhofo atminimą

Kauno žydų bendruomenė pagerbė istorinės asmenybės, L. L. Zamenhofo atminimą

L. Zamenhofo kapas Varšuvos žydų kapinėse, kuriose lankėsi ir KŽB nariai.
Kauno žydų bendruomenė paminėjo Liudviko Lazaro Zamenhofo 100-ąsias mirties metines. Pagerbėme žmogų, siekusį vienyti skirtingų tautų, rasių, tikėjimų žmones, įsitikinusį, kad pasaulyje gali būti daugiau taikos, tolerancijos ir tarpusavio supratimo, ir sukūrusį esperanto kalbą. Esperanto – Zamenhofo manymu, turėjo tapti tarptautine, antrąja kalba visiems pasaulio žmonėms, padėsiančia jiems susikalbėti ir palengvinti bendravimą. Beje, manoma, kad išmokus esperanto kalbą, tampa lengviau įsisavinti ir kitas užsienio kalbas. O kauniečiai didžiuojasi, kad jų miestas buvo svarbus ne tik asmeniškai pačiam L. L. Zamenhofui, bet ir esperanto kalbos plėtrai.
Daugiau apie autorių ir jo sukurtą kalbą galite paskaityti:
Romų kančių keliai

Romų kančių keliai

Istorikas Ilja Lempertas teigia: „nebuvo žydų holokausto, nebuvo čigonų holokausto. Holokaustas buvo vienas. Jis prasidėjo, kai dar prieš karą visos vienos valstybės jėgos buvo nukreiptos naikinti kitų tautybių žmones“.

Apie žydų holokaustą publikuota nemažai studijų ir atsiminimų, o romų holokausto temai skirta literatūra yra kur kas kuklesnė. Neabejotina, kad V. Beinortienės ir D. Tumasonytės iš koncentracijos stovyklose kalėjusių ir gyvų likusių romų artimųjų surinkta, nuotraukomis ir archyvų dokumentais iliustruota medžiaga turės išskirtinės vertės.

Autorėms sutikus, pristatome ištraukas iš V. Beinortienės ir D. Tumasonytės knygos „Panevėžio romų kančių keliai 1941–1945 m. / Exploring the Untold Suffering of the Roma People of Panevėžys: 1941–1945“

Ištraukos iš Šiaulių universiteto doc. dr. Rolando Paulausko knygoje publikuoto straipsnio „Romų holokaustas: neskaityti romų istorijos puslapiai“:

Smagi LŽB Pesacho šventė

Smagi LŽB Pesacho šventė

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė linksmai kaip didelė draugiška šeima atšventė Pesachą.

Šventė vyko 2017 m. balandžio 15 d. viešbutyje „Radisson Blu Hotel Lietuva“. Skambėjo širdžiai malonios „Fajerlech“ ansamblio atliekamos žydų dainos,  buvo šilta nuo šypsenų ir geros nuotaikos.

Daugiau nuotraukų: