Mokslas, Istorija ir Kultūra

Kauno Rotušėje pirmą kartą Lietuvos žydų istorijoje buvo įžiebtos Chanukijos žvakės

Šventiškai pasipuošusioje Kauno baltąja gulbe ir miesto širdimi vadinamoje Rotušėje pirmą kartą Lietuvos žydų istorijoje buvo įžiebtos Chanukijos žvakės, kurias uždegė Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, o malda palydėjo Kauno chasidų sinagogos pirmininkas Iseris Šreibergas. Izraelio ambasados, bendradarbiaujant su Kauno žydų bendruomene ir Kauno miesto savivaldybe, sukviesti Chanuką šventė KŽB nariai ir gausus jaunimo bei garbingų svečių būrys. Malonu buvo matyti ilgamečius bendruomenės bičiulius, miesto valdžios, Katalikų bažnyčios atstovus, žmones, besirūpinančius litvakų paveldo išsaugojimu, istoriniais tyrinėjimais, lietuvių ir žydų santykių puoselėjimu. Izraelio ambasadoriaus pavaduotoja Efrat Hochstetler pasveikino visus susirinkusiuosius ir pasidžiaugė atgimstančia litvakų kultūra, vis stiprėjančia Izraelio ir Lietuvos valstybių draugyste. Vakaro metu širdis šilumos pripildė nuostabios tenoro Rafailo Karpio bei pianisto Dariaus Mažinto atliekamos jausmingos ir linksmos dainos jidiš kalba, o skrandžius pamalonino spurgos – tradicinis Chanukos skanėstas Izraelyje, ten vadinamos “suvganijot”. Todėl Izraelio ambasados iniciatyva Chanukai keptos spurgos Lietuvoje pavadintos “spurganiyot”. Nuo šiol ir Kauno žydai siūlo  vartoti žodį “spurganiyot”.
Nuotraukos iš Izraelio ambasados Facebooko

Leipalingio miestelyje pristatytas informacinis stendas, skirtas 1941 metais įvykdytų Leipalingio žydų žudynių aukoms atminti ir pagerbti

Gruodžio 15 d. Leipalingio miestelyje (Druskininkų r.) pristatytas informacinis stendas, skirtas 1941 metais įvykdytų Leipalingio žydų žudynių aukoms atminti ir pagerbti. Renginyje dalyvavo Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje J. E. Amiras Maimonas, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akad. Eugenijus Jovaiša, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Leipalingio progimnazijos mokiniai, miestelio bendruomenė. Renginio metu Leipalingio progimnazijos mokiniai perskaitė visų Leipalingio žydų žudynių aukų vardus.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko akad. Eugenijaus Jovaišos teigimu, Holokausto, itin skaudaus istorijos laikotarpio Lietuvoje, aukų atminimas turi būti deramai įamžintas. Ypač svarbu, kad aukos neliktų bevardės, todėl siūloma atlikti kuo išsamesnius mokslinius tyrimus, nustatyti kiek įmanoma daugiau Holokausto aukų vardų, nusikaltimus žmoniškumui vykdžiusių asmenų vardus ir visą informaciją pateikti visuomenei patogiu būdu. Būtina tinkamai pažymėti visas masines žydų žudynių vietas Lietuvoje ir atiduoti pagarbą Holokausto aukoms.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorės Teresės Birutės Burauskaitės teigimu, įmanoma nustatyti maždaug 80 proc. Holokausto aukų Lietuvoje vardų. Tam reikalingi išsamūs tyrimai ir bendradarbiavimas tarp įvairių tyrimus atliekančių institucijų.

Liepalingio miestelyje pastatytas stendas yra pirmasis tokio pobūdžio informacinis stendas, kuriame pateikiama informacija apie toje vietoje 1941 metais įvykdytas žydų tautybės Lietuvos gyventojų masines žudynes. Stende yra integruotas NFC lipdukas, kurį nuskenavus mobiliajame telefone bus galima susipažinti su aukų sąrašu. Tai pirmasis rengiamo projekto „Holokausto aukų vardai gyvi“ stendas. Projektą tikimasi įgyvendinti visoje Lietuvoje visose žinomose masinių žydų žudynių vietose, kurių yra apie 270. Šis projektas būtų įgyvendinamas kelerius metus, vieniems metams reikėtų per 86 000 eur.

Iki nacių–sovietų karo Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų. Nacių okupacijos metais savo istorija ir kultūra garsi Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta: nužudyta per 200 tūkst. Lietuvos žydų. 1941 metų rugsėjo 11 d. Leipalingyje buvo nužudyta 154 miestelio žydai – vyrai, moterys, vaikai.

Tekstą parengė Seimo Švietimo ir mokslo komitetas

 

Naujas TV dokumentinių pasakojimų ciklas „Kauno žydų pėdsakais“ kviečia pažinti ir suvokti

 

Nuotraukos iš KAVB Kaunistikos skyriaus archyvo.

Šį savaitgalį INIT EKSTRA TV kanalu kviečiame žiūrėti naują dokumentinį pasakojimą  bendru pavadinimu „Kauno žydų pėdsakais“. Šeštadienį, gruodžio 16 dieną 17:00val.- pasakojimo  apie religiją pirmoji dalis. Drauge su ekspertais – dr. Larisa Lempertiene, dr. Marija Rupeikiene, dr. Aušrele Kristina Pažėraite, gide Asia Gutermanaite, kolekcininku Michailu Duškesu ir kitais , kalbėsime apie Kauno  žydų bendruomenę iki Holokausto.  Ieškodami sąvasties, arba to, kas yra asmens tapatybės sudedamosios dalys ir kaip jos formuojasi ar transformuojasi laiko ir erdvės mikrokosmose, mūsų  atveju Kaune, pabandysime keliauti tais pėdsakais, kurie išliko mieste, puoselėjant  atmintį  ir prisimenant  tradicijas.   Sekmadienį, gruodžio 17 dieną, 17:00 pakviesime pirmąjam pokalbiui apie švietimą. Vilniaus Universiteto docentas  dr. Saulius Kaubrys,  LNB Judaikos tyrimų centro vadovė   Larisa Lempertienė,  LSIM rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja, muziejininkė Gabija Mackevičiūtė ir lektorė, žydų kultūros tyrinėtoja, gidė  Asia Gutermanaitė  pasakos apie švietimą, kone  labiausiai išplėtota žydų kultūros sritį tarpukario Lietuvoje.  Ciklo scenarijaus autorius ir režisierius Sigitas Valadka sako, kad pirmieji du pusvalandiniai filmai – tik pradžia, autoriai planuoja ateityje tyrinėjimus tęsti ir jais dalintis su visuomene.

Ciklo kūrybinė grupė: Eglė Bendikaitė, Vaida Girčė, Sigitas Valadka, Rytis Meškauskas, Paulius Šlamiškis, Kęstutis Druškevičius.

Projektą  iš dalies finansavo Geros valios fondas. 

———————————————

Istorikas Vygantas Vareikis: Lietuviškas antisemitizmas nėra ideologija

manoteisės.lt Izabelė Švaraitė

Pradėti vertėtų nuo to, jog antraštė anaiptol nereiškia, kad Lietuvoje nėra prieš žydus nusiteikusių žmonių. Tiek dabar, tiek praeityje neapykantos pavyzdžių apstu, tačiau, kaip teigia Klaipėdos universiteto profesorius, istorikas Vygantas Vareikis, antisemitinės nuostatos šalyje formavosi dėl religijos ir kaimyninių valstybių įtakos, nežinojimo ar tiesiog praktinių ekonominių sumetimų. Priešingai nei Vokietijoje, Austrijoje ar Lenkijoje, jos niekada nebuvo sąmoningai sukonstruota politinė doktrina.

Žydų ir lietuvių santykius tyrinėjantis prof. V. Vareikis sako, kad religinis priešiškumas – antijudaizmas – Lietuvoje pradėjo plisti suintensyvėjus Katalikų Bažnyčios ideologijos sklaidai tarp bajorų. Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, jėzuitas Petras Skarga rašė apie žydus vartodamas Šv. Povilo tezes, esą jie – tauta, nepažinusi Kristaus ir žudžiusi savo pranašus. Tačiau, pagal to meto suvokimą, į tikrąjį tikėjimą žydai galėjo grįžti apsikrikštiję. Jie nebuvo pagrindinis katalikų taikinys. „Konvertacija visada buvo priimtina, o vienu metu, pagal Lenkijos-Lietuvos valstybės teisę, į krikščionybę atsivertęs žydas netgi gaudavo bajoro statusą“, – pasakoja profesorius. Liaudyje buvo šiek tiek kitaip – plito įsitikinimai, kad žydai stengiasi apgauti krikščionis.

Prie masinių žydų kapaviečių siūloma skelbti ir aukų, ir budelių pavardes

Prie masinių žydų kapaviečių siūloma skelbti ir aukų, ir budelių pavardes

Nuotraukoje:Tarptautinė mokslininkų komanda tyrinėja Kaune masinių žydų žudynių ir kapaviečių vietas

Gruodžio 14 d. (BNS). Prie masinių žydų kapaviečių Lietuvoje siūloma įrengti stendus, kuriuose būtų skelbiamos ir nužudytųjų pavardės, ir kuo išsamesnė informacija apie egzekucijos vykdytojus.

Iniciatyvą ketvirtadienį Seime pristatęs Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša sako, kad šią idėją dar prieš metus iškėlė Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, ją jau kurį laiką puoselėja ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), tačiau tam reikėtų padidinti centro finansavimą.

„Padaryti nėra lengva, nes nėra išsamių tyrinėjimų, negalima kiekvienoje vietoje tiksliai pasakyti, kas yra palaidota. Taip, yra tokie tyrinėjimai, yra dalis medžiagos, tačiau norint apeiti visą Lietuvą, pastatyti tokius stendus, kokį matote Leipalingyje, kaip pavyzdiniame, kaip memorialui, kuris turi pasklisti po visą Lietuvą, medžiagos neužtenka. Todėl akivaizdu, kad reikės finansuoti genocido centro veiklą, reikės lėšų ir mes jas surasime“, – teigė E. Jovaiša.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje įžiebta pirmoji Chanukos žvakė – akimirkos

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė švenčia Chanuką. Antradienio pavakarę skirtingose Lietuvos vietose sužibo pirmosios Chanukijų žvakės ir iškilmingai prasidėjo vieną svarbiausių žydų metų švenčių Chanuka.

Chanukija buvo įžiebta ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pastato balkone, pirmąją žvakę įžiebė Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas dalyvaujant Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės senjorams. Vilniaus choralinėje sinagogoje pirmąją žvakę uždegė Rabinas Sholomas Ber Krinsky.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė švenčia Chanuką

Antradienio pavakarę skirtingose Lietuvos vietose sužibo pirmosios Chanukijų žvakės ir iškilmingai prasidėjo vieną svarbiausių žydų metų švenčių Chanuka. Šiemet šviesos ir stebuklo švente vadinama Chanuka –  prasidėjo antradienį (gruodžio 12 d.) nusileidus saulei ir tęsis aštuonias dienas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę pasiekė sveikinimai iš Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio, Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, Vilniaus miesto savivaldybės ir mero Remigijaus Šimašiaus. 

Kauno, Ukmergės, Šiaulių, Panevėžio žydų bendruomenės taip pat atsiuntė šiltus ir jaukius sveikinimus –  vieni kitiems linkėdami šviesos, sėkmės ir šilumos Chanukos proga. 

Mokėkime džiaugtis  ir švęsdami prisiminkime, kokį stebuklą Chanuka mums visiems reiškia. ” – sveikinimu dalijosi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirminininkė Faina Kukliansky.

Vilniaus sinagogoje – bendruomenės nariai ir garbūs svečiai kartu pasitiko Chanuką

Vienos didžiausių Chanukijos įžiebimo ceremonijų tradiciškai vyko Vilniaus Choralinėje sinagogoje, kurioje paminėti šios judėjams svarbios šventės – rinkosi bendruomenės nariai ir garbūs svečiai: Airijos ambasadorius Lietuvoje David Noonan, JAV ambasadorė Anne Hall, Lenkijos ambasadorė Uršulė Doroževska, Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas, Vilniaus  vyskupas Arūnas Poniškaitis, Nepriklausomybės akto signataras profesorius Vytautas Landsbergis.

Koncertuoja grupė – Rakija Klezmer Orkestar

„Aš labai džiaugiuosi, kad kasmet vis daugiau ir daugiau žmonių ateina švęsti Chanukos į sinagogą. Šiemet susirinko pilna salė – gerų žmonių ir šviesių svečių, kurie atėjo čia sutikti mums labai svarbios šventės kartu ” – gyvuojančiomis tradicijomis džiaugėsi Vilniaus religinės žydų bendruomenės vadovas Simas Levinas.

Pirmoji Chanukos žvakė sinagogoje 

Susikaupę maldai ir įžiebę pirmąją žvakę – šventės švečiai klausėsi išraiškingos žydiškos muzikos, kurią atliko jaunuolių grupė Rakija Klezmer Orkestar.

Chanukija įžiebta ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Chanukija taip pat buvo įžiebta ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pastato balkone, todėl visą šventės laikotarpį bus gerai matoma ir savo šviesa šildys miesto gyventojus ir jo svečius.

Chanukijos įžiebimas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Chanuka švenčiama visoje Lietuvoje

Kauno žydų bendruomenė taip pat ruošiasi visą savaitę truksiančiam Chanukos renginių maratonui.
Sveikinimas iš Kauno žydų bendruomenės


„Kaip ir kasmet – šiemet numatytą daugybė šventinių renginių ir minėjimų. Nuostabu, kad mūsų bendruomenė kiekvienais metais aktyviai tęsia tradicijas ir švenčia šventes kartu” – sakė Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.

„Sveikinu visus pasaulio žydus ir jų draugus su švente, kuri žymi dvasios stiprybės pergalę prieš jėgos kultą.” – šventinį sveikinimą siuntė Kauno chasidų sinagogos religinė bendruomenės pirmininkas Iseris Šreibergas.

Chanukos šventė neaplenkia ir kitų Lietuvos miestų – Chanukijos sužimba ir Ukmergėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Švenčionyse.

Chanukijos uždegimas Ukmergėje

Žvakių uždegimo simbolis – pati svarbiausia šventės dalis

Chanukijos įžiebimo simbolis yra pati svarbiausia  šventės dalis. Chanukos istorija pasakoja, kad atkovotoje šventykloje buvo likęs tik vienas šventinto aliejaus indas ir jo galėjo užtekti tik vienai dienai menoros šviesos. Bet įvyko stebuklas ir menora degė visas aštuonias dienas, kol buvo pagamintas naujas aliejus. Tai ir yra Chanukos stebuklas,  atspindintis šviesos pergalę prieš tamsą ir žymintis būtent ne jėgos, o dvasios pergalę prieš kultūrinę, etninę ar religinę priespaudą.

Šventė žymi II a. pr. m. e. vykusį judėjų sukilimą ir Jeruzalės šventyklos išlaisvinimą iš Seleukidų imperijos priespaudos. Judėjai sukilo neapsikentę religinio, kultūrinio, ekonominio persekiojimo ir vedami didvyrių Makabiejų išlaisvino išniekintą šventyklą ir uždegė specialią žvakidę-menorą.

Chanukija tradiciškai įžiebta ir V. Kudirkos aikštėje

Vinco Kudirkos aikštėje susirinkusi žydų bendruomenė kartu su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi  uždegė Didžiąją Chanukiją. Šventinėje ceremonijoje dalyvavo žydų religinės bendruomenės „Chassidie Chabad Lubavitch“ Rabinas Sholomas Ber Krinsky, Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas Shmuelis Levinas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir kt.

Renginio metu Vilniaus merui taip pat buvo įteiktas simbolinis žydų bendruomenės apdovanojimas „Jeruzalės ranka“.

Daugiau nuotraukų iš šventinių renginių:

Profesorius Vytautas Landsbergis ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Pirmininkė Faina Kukliansky

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sveikina visus bendruomenės narius su Chanukos švente!

Kasmet švęsdama Chanuką su anūkais, aš prisimenu savo vaikystės Chanuką pas senelę. Šventė nebūdavo linksma kaip dabar ir  vaišių neturėjome. Mano senelė, slėpdamasi  šventė virtuvėje, kur nebuvo langų, uždegdavo žvakutes ir melsdavosi. Chanukijos neturėjom, nes šeimos relikvijas praradome per Holokaustą. Ji meldėsi, bet malda nebuvo šventiška, nes senelė visada galvodavo apie savo sūnų, jai vaidenosi, kad kažkas ateina, ir perspėdama mane, sakydavo: „slėpkis, nes ateina vaikų akcija”. Po karo linksmybių nebūdavo. Mano senelė turbūt – ne vienintelė tokia, kuri prisimindavo ne tik Jeruzalės šventovę, bet ir savo nužudytus vaikus.

Mes švenčiame gražiau, gyvename geriau, mokėkime džiaugtis  ir švęsdami prisiminkime, kokį stebuklą Chanuka mums visiems reiškia. Daugiau šviesos ir šiltų malonių  jausmų linkiu visiems mūsų žydų bendruomenės nariams. Tegu Chanukos žvakių liepsna skleidžia gerumą namuose ir suteikia laimės akimirkų vaikams, kurie laukia Chanukos „gelt“,  ir suaugusiems, visiems, kas ateis prie šeimyninio vaišių stalo ragauti skanių žydiškų latkių.

Laimingos Chanukos, mielieji žydų bendruomenės nariai!

Chanuka ir žydų istorijos paradigmos pagal Ravą Josefą B. Soloveičiką

Chanuka ir žydų istorijos paradigmos pagal Ravą Josefą B. Soloveičiką

Doc.dr. Aušra Pažėraitė

Savo gausiose Toros pamokose, skirtose Chanukai, litvakiškos rabiniškos dinastijos tęsėjas JAV, ilgus dešimtmečius vadovavęs Icchako Elchanano vardo Teologinei seminarijai prie Ješivos universiteto,  vienas iš įtakingiausių XX amžiaus rabinų, analizavo daugelį su šia švente susijusių halachinių (religinės teisės) ir prasmės klausimų. Tarp tokių klausimų buvo ir Maimonido formuluotos nuostatos.  Maimonidas (dar vadinamas Rambamu), žymus XII a. gyvenęs žydų filosofas ir halakhistas vienas pirmųjų suteikė šiai šventei  ypatingą reikšmę, jai skyręs atskirą veikalą, pavadinimu Hilkhot Chanuka. Talmudo išminčiai, ypač ankstyviausios jų kartos (vadinami tanajais, kurie mokė I-II m.e.a., ir jų mokymai tapo Talmudo dalies, vadinamos Mišna, pagrindu), buvo skyrę jai labai mažai dėmesio, palikę be platesnio aptarimo ir komentarų, dėl ko ji palaipsniui galėjo būti visiškai užmiršta. Todėl Rambamas suformulavo ir išryškino nuostatas, kad ši šventė neišnyktų. Tarp tų nuostatų buvo ir ta, kad esminis šios šventės akcentas yra Pirsumei nissa, t.y. „Stebuklo viešinimas“. Jis vyksta žvakę ar žibintą, kuris paprastai per šabą uždegamas namuose, uždegant lauke, viešoje erdvėje, prie namų ar namuose ant palangės, kad būtų matoma lauke. Tai Ner Chanuka (Chanukos žvakės uždegimo) micva (įsakas).

Koks tas stebuklas? Kokia jo prasmė? Ravas Soloveičikas plėtojo savo viziją metai po metų, atsiremdamas į savaitinius Toros skaitinius, kurie kasmet skaitomi šios šventės kontekste, nors tiesiogiai ir nėra susiję su Chanuka. Kaip žinia, yra metinis Toros skaitymo ciklas, kiekvieną savaitę skaitant Torą dalimis, skyriais. Pradžios knyga, teigia Ravas, remdamasis Maimonido mintimi, yra knyga, pripildyta simonim, t.y. ženklų, kurių reikšmės susietos ne tik su praeitimi, bet ir su ateitimi. Tai lyg formavimosi knyga (Sefer Jecira), knyga apie formavimąsi, atskleidžianti ne tik Toros viziją, liečiančią visos Kūrinijos kūrimą, bet ir Izraelio formavimosi procesą. Pats šis procesas, kurio reikšmingiausi dalyviai buvo patriarchai Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir jo sūnūs (bei matriarchės Sara, Rebeka, Lėja, Rachelė) atskleidė svarbias visos būsimos žydų istorijos paradigmas. Per šias istorijas atsiskleidžia santykių ir konfrontacijų paradigmos: tarp žydų ir kitų žmonių, ir tarp pačių žydų – brolių, tėvų ir vaikų, ir tiesiog kitų.

Šiaulių žydų benduomenės sveikinimas

Šiaulių žydų benduomenės sveikinimas

Hanukos šviesa lai apgaubia šiluma ir jaukumu, išmintis telydi Jūsų sprendimus,

Sėkmė- darbus, tolerantiškumas- santykius, meilė ir gerovė – Jūsų visų namus ir šeimas.

 Nuoširdžiai

Šiaulių apskrities žydų bendruomenė

Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas prisimena savo paauglystės Chanuką Šiauliuose

Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas prisimena savo paauglystės Chanuką Šiauliuose

XX a. šešiasdešimtųjų metų Šiauliai buvo keistas miestas. Sovietmetis, dar veikė nelegalios „sinagogos“- butai. Beveik visi miesto žydai vyrai eidavo melstis. Neaišku, ko ten buvo daugiau – religingumo ar etninės bendrystės poreikio. Kalbėtis jidish kalba?  Prisiminti baisius Holokausto išgyvenimus?

O gal instinktyvus psichoterapinis siekis išgydyti savo sielų žaizdas.  Visi norėjo džiaugtis gyvenimu, kurį  stebuklinga likimo loterija  padovanojo jiems.

Miesto žydai laikėsi vienas kito, buvo pasiruošę suteikti paramą visiems, kam to reikėjo. Tai buvo tikrai ne formali  bendruomenė. Jos lyderiu tapo… šeima, turinti didesnį butą. Pas juos ir rengdavom visas tradicines ir Šabato šeštadieninių bendravimo vakarus. Tai vykdavo (iki šios vasaros buvusio Šiaulių žydų bendruomenės pirmininko) Josifo Buršteino namuose, kuriuose žydai rinkdavosi iki pat Nepriklausomybės atstatymo.

Chanukos šventė prieš Antrąjį Pasaulinį karą miestelyje netoli Druskininkų

Shmarya Levin

Šaltinis: „ The Festival of the Maccabees in Svislovitz“ //  The Hanukkah Anthology. Ed. Philip Goodman. Jewish Publication Society: Philadelphia. 1992, p. 168. Dabar šis miestas vadinasi Svisloč, jis yra Baltarusijoje netoli Druskininkų.

Svisloč Turgaus aikštė 1939m. Viena sinagoga ir 2-eji maldos namai ,1420 žydų  ,71% gyventojų

Pirmoji Makabiejų šventė, kurią aš prisimenu, buvo vidury aršios žiemos, kuri tyliai ir piktai “sukaustė” upes ir uždėjo ant miesto nematomą savo ranką. Speigas intensyviai degino, namų langai visus žiemos mėnesius buvo apledėję. Svarbiausias pasirengimas Makabiejų šventei – bent jau iš jauniausiųjų pusės – nedidelių švininių suktukų gaminimas, keturkampių, su išsikišusia rankena viršuje – tradiciniam žaidimui per šią šventę (jidiš jie vadinami „dreideliais“, lietuviškai – „vilkeliais“). Švininių suktukų gamyba nebuvo lengvas užsiėmimas, kurio svarbiausi dalyviai – vyresnieji berniukai. Mano brolis Mejeris buvo vienas pagrindinių gamintojų. Formos buvo daromos iš keturių medinių dalių, po vieną kiekvienai pusei, o svarbiausia – turėjo būti išpjautas – keturių hebrajiškų raidžių negatyvas, raidės rodomos viršutinėje pusėje: nun, gimel, he, šin, – Nes gadol haja šam:  (vert, Stebuklas didysis įvyko ten) – aliuzija į aliejaus ąsotėlį, kuriame buvo likęs tik šlakelis aliejaus vienai dienai. O stebukle! Jis degė aštuonias dienas Amžinajame šventyklos Šviestuve, kol Makabiejai varė priešą.

Vilniaus Geto metraštininkas I. Rudaševskis: paauglys savo mintimis pralenkęs laiką

Jaunasis Vilniaus Geto metraštininkas Icchokas Rudaševskis šiandien būtų šventęs 90-tąjį gimtadienį. Įkalintas Vilniaus gete, bet ne pagal amžių tvirtas vertybes ir literatūrinę dovaną turėjęs jaunuolis – mokykliniame sąsiuvinyje fiksavo to meto realybę – gyvenimo gete vaizdus, kovą ir tikėjimą ateitimi.

Kalėdamas gete ir matydamas kančią, Icchokas nenustojo didžiuotis savo žydiškumu, jo nesugniuždė neviltis ir savigaila, priešingai – į priekį jį stūmė troškimas gyventi.

„Man gėda pasirodyti gatvėje, ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino.” – savo dienoraštyje rašė Icchokas.

Jaunuolio mintys apie žmogaus orumą ir laisvę – dabar galėtų atrodyti akivaizdžios ir savaime suprantamos, tačiau daugiau nei 75 m. senumo įrašai  piešia visai kitokį to laikmečio paveikslą. Jie primena apie pasaulį, kuriame žmogaus teisių sąvoka net neegzistavo. Todėl galima tik stebėtis, kiek brandos, drąsos ir talento reikėjo paaugliui rašyti temomis, kuriomis garsiau kalbėti buvo pradėta  tik po Antrojo pasaulinio karo.

Todėl simboliška, kad I. Rudaševskio gimtadienis sutampa su Tarptautine žmogaus teisių diena, kuri žymi 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų asamblėjos priimtą –  Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

Tarptautinė bendruomenė poreikį užtikrinti žmogaus teisinį statusą ir jo apsaugą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu suprato tik po Antrojo pasaulinio karo ir jo metu įvykusio Holokausto, kuris paneigė bet kokias bendražmogiškas vertybes ir devalvavo žmogaus gyvybės svarbą.

Netrukus po šio svarbaus dokumento suformavimo –  sekė ir 1950 m.  Europos Tarybos priimta „Europos žmogaus teisių konvencija”, kuri yra svarbus žmogaus teisių apsaugos dokumentas ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos taikymo pavyzdys Europos kontekste.

Svarbu, kad minėdami žmogaus teisių dieną – ryškiai prisimename ir tuos, kurie savo šviesumu ir drąsa, kartais pralenkdami laiką, padėjo suprasti šių fundamentalių teisių svarbą. Todėl jau visai netrukus – vasario mėnesį, lietuvių kalba bus išleistas I. Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis”. Dienoraštis yra parašytas jidiš kalba, todėl prireikė laiko ir pastangų, kad šis autentišką patirtį fiksuojantis dienoraštis – būtų išverstas ir pagaliau pasiektų lietuvišką auditoriją.

Lietuvos žmogaus teisių centro ir partnerių  iniciatyva 2016 m. rugpjūtį Vilniuje, Rūdininkų g. 8 buvo atidengtas atminimo akmuo (vok. Stolpersteine) jaunajam geto metraštininkui.

„Norėtųsi atgauti savo praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu – tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę…” – tokį gimtadieninį įrašą sau dedikavo penkiolikos sulaukęs Icchokas.

Kaip ir daugelio Vilniaus geto kalinių, Icchoko gyvybė nutrūko Paneriuose, tačiau Holokaustą išgyvenusi jo pusseserė Sara Voloshin, sugebėjo išsaugoti Vilniaus geto dienoraštį, kurio puslapiuose įamžintas Icchoko liudijimas – Šoa atmintis.  

Ištrauka iš Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“
Dienoraštį iš jidiš kalbos vertė Doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas.

1941 m. liepos 8 d.

Išeina įsakymas, kad Vilniaus gyventojai žydai turi iš priekio ir iš nugaros prisisiūti antsiuvus. Geltonus apskritimus su raide J viduryje. Ankstyvas rytas. Žvelgiu pro langą. Pamatau pirmuosius Vilniaus žydus su antsiuvais. Mane apstulbina tie dideli geltoni lopai ant jų pečių. Ilgai nepajėgiu pats tokio lopo prisisiūti. Jaučiuosi it kuprotas, su dviem didelėm tupinčiom ant manęs rupūžėm. Man gėda pasirodyti gatvėje, ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino.

Apie būsimąjį leidinį „Labame Ryte“ (nuo 41:25)

Tekstas parengtas įgyvendinant Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio bendradarbiavimo stiprinimo projektą, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) lėšomis. Projektas skirtas stiprinti Žmogaus teisių organizacijų koaliciją.

 

Ka­ras vai­ko aki­mis

skraštas.lt
 Žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

1941-ųjų bir­že­lio 22-oji bu­vo sau­lė­ta. Gel­to­nas ru­tu­lys ką tik pa­ki­lo virš ho­ri­zon­to. Var­niai mie­go­jo. Gy­dy­to­jas Do­vy­das Kap­la­nas sku­bė­jo pas li­go­nę į Tel­šių gat­vę.

Grį­žęs na­mo, jis ra­do ap­vog­tą bu­tą, ant sta­lo – ne­baig­ta ger­ti stik­li­nė ar­ba­tos. Svar­biau­sia – ne­bu­vo ma­mos. Vė­liau gy­dy­to­jas su­ži­nos, kad jo ma­mą iš na­mų iš­va­rė tos mo­ters, ku­rią jis ką tik kė­lė iš kars­to ,sū­nūs bal­ta­raiš­čiai. Jie Fei­gę Kap­la­nie­nę ir nu­žu­dė.

Už ge­ros va­lan­dos areš­ta­vo Do­vy­dą Kap­la­ną. Kai jis bru­ku žen­gė per Var­nius, ant ša­li­gat­vio bū­ria­vo­si žmo­nės. Gy­dy­to­jas juos vi­sus pa­ži­no­jo: vie­nų vai­kus gy­dė, ki­tų – tė­vus, juos pa­čius. Ta­čiau neat­si­ra­do nė vie­no, ku­ris bal­ta­raiš­čių pa­klaus­tų: „Kur ve­da­te mū­sų gy­dy­to­ją?“ Kai ku­rie jų – net šyp­so­jo­si.

Laz­da tu­ri du ga­lus. Bal­ta­raiš­čiai su­rin­ko ir iš­va­rė į sto­vyk­las – ge­tus vi­sus žy­dų tau­ty­bės gy­dy­to­jus (jų prieš­ka­ri­nė­je Lie­tu­vo­je bu­vo per 80 pro­cen­tų), pra­si­dė­jo „blu­si­nių“ ir kok­liu­šo epi­de­mi­jos. Ne­bu­vo gy­dy­to­jų, ne­bu­vo vais­tų.

Pa­me­nu – vi­si mū­sų vien­me­čiai sir­go, tik mu­du su se­se­ri­mi – ne. Ma­ma siu­vo rū­bus lie­tu­vei, ku­ri gy­ve­no su vo­kie­čiu – „Ar­bait­som­to“ vir­ši­nin­ku. Jis spręs­da­vo, ką iš­vež­ti į Vo­kie­ti­ją dar­bams, o ką pa­lik­ti. Mo­te­ris iš su­gy­ven­ti­nio ga­vo šimtg­ra­mi­nį bu­te­liu­ką vais­tų… Juos mes ger­da­vo­me (po po­rą la­šų) su van­de­niu ar­ba cuk­ru­mi. Tą 1941-ųjų ru­de­nį ir žie­mą daug vai­kų iš­mi­rė. Da­lis lie­tu­vių ga­la­bi­jo žy­du­kus, o Die­vas… Yra jis dan­gu­je.

Jašos Heifetzo salėje koncertas “Po Baltąja žvaigžde”

Jašos Heifetzo salėje koncertas “Po Baltąja žvaigžde”

Garsi operos solistė mezzo-sopranas Judita Leitaitė ir jos gera draugė pianistė Marianna Slobodeniuok kartu koncertuoja jau 28 metus.  Kelerius metus jos abi rengia Advento koncertus Švedijoje, Suomijoje ir Norvegijoje, ir žinoma Lietuvoje. Kadangi šis metų laikas yra tamsus laikotarpis, kai visi labai laukia šviesos, nuo primadonos Juditos balso tarsi visa salė nušvinta. Ji sako, norinti dainuoti, kad žmonėms nuo dainų būtų gera.

Koncertas J.Heifetzo  salėje prasidėjo skandinaviškomis dainomis, po to plaukė jausmingi rusų romansai apie jaunystę, meilę ir viltį. Skambėjo lietuviškos estrados legendos Algimanto Raudonikio  daina “Švelnumas”, kurios gaidų Juditos Leitaitės  prašo visose gastrolėse. Koncerto pabaigoje kartu su soliste jau dainavo visa salė: “Serdce, kak chorošo na svetė žyt” (vertimas: “Širdie, kaip gera gyventi pasaulyje”).

Judita Leitaitė svajoja įrašyti diską su Kalėdų giesmėmis ir dar vieną su žydų Geto dainomis. Dabar jau ir pati organizuoja  koncertus su Marianna Slobodeniuok, kuri gyvena Suomijoje. Marianna myli Lietuvą ir čia dažnai lankosi. Prisistatydama Lietuvos žydų bendruomenėje susirinkusiai publikai, pianistė pasakojo apie savo šeimą – muzikų dinastiją. Jos senelis buvo sinagogos kantorius, nužudytas per Holokaustą, tėvai abu garsūs Maskvoje koncertmeisteriai, vyras taip pat koncertmeisteris, sūnus Suomijos, Lahti orkestro dirigentas.

Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veikia Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda. 

2017-uosius UNESCO paskelbė Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai. Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė  parodą atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva, Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis.

 Kas siejo L. Zamenhofą ir Kauną? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš Kauno? Kodėl apie Kauną yra girdėję viso pasaulio esperentininkai?