Mokslas, Istorija ir Kultūra

Mano senelis nebuvo karo su naciais herojus – jis buvo žiaurus kolaborantas

Jonas Noreika “Generolas Vėtra”. Autorės Silvia Foti nuotrauka

Straipsnyje pateikiamas jo autorės Silvia Foti, Jono Noreikos anūkės, vertinimas.
Su straipsnio originalia versija galite susipažinti ČIA

Pažadas, duotas mamai prieš jos mirtį, atvedė  mane prie įrodymų, kad senelis bendradarbiavo su naciais Holokauste.

Prieš aštuoniolika metų mano mirštanti mama paprašė manęs rašyti knygą apie jos tėvą Joną Noreiką, žinomą II Pasaulinio karo herojų, kuris kovojo su komunistais. Būdama operos dainininkė, mano mama aistringai atsidavė kultūrinei misijai ir netgi įgijo literatūros mokslų daktaro laipsnį. Aš kaip žurnalistė sutikau rašyti. Neturėjau supratimo, kad pradėjus projektą, išgyvensiu asmeninę krizę, patirsiu Holokausto neigimą ir oficialų Lietuvos vyriausybės veiksmų pateisinimą.

Išaugus Čikagos Marquette parko kaimynystėje, kurioje gyveno daugiausia lietuvių, atidūrusių už tėvynės ribų – girdėjau, kad mano senelis mirė KGB kaip kankinys, sulaukęs tik 37 metų.

Remiantis šeimos pasakojimu, jis vadovavo sukilimui prieš komunistus ir išvadavo nuo jų šalį tik tam, kad įą užgrobtų vokiečiai. Nacių okupacijos metais jis tapo Lietuvos šiaurės vakarų regiono vadovu. Remiantis šeimos žiniomis, jis kovojo su naciais ir už tai pateko į koncentracijos stovyklą. Jis pabėgo iš šios stovyklos ir grįžo į Vilnių, norėdamas pradėti naują kovą prieš komunistus, bet jį sugavo ir pasodino į KGB kalėjimą, ten kankino. Aš girdėjau, kad jis buvo advokatas, kuris prieš KGB  gynė 11 sukilėlių, buvo pripažintas kaltu, jam įvykdyta mirties bausmė. Senelio slapyvardis -“Generolas Vėtra”. Viskas man atrodė labai romantiška.

Apie tai aš pradėjau rašyti. Mano mama surinko medžiagą, apimančią 3000 puslapių KGB įrašų ; 77 laiškus mano močiutei; pasaką mano mamai, parašytą Štuthofo koncentracijos stovykloje; šeimos narių laiškus apie jo vaikystę; šimtus laikraščių bei žurnalų straipsnių. Pradėjusi savo projektą, po kelių mėnesių nuėjau pas savo senelę, gyvenusią už kelių kvartalų. Ji paprašė manęs nerašyti knygos apie jos vyrą. “Tegu lieka istorijai”, – pašnibždėjo ji. Buvau priblokšta “Bet aš pažadėjau mamai”, – pasakiau. Ji nusisuko į sieną. Aš nepriėmiau jos prašymo, maniau, kad ji suprato kaip svarbu tai buvo mano mamai.

In memoria. Claude Lanzmann prisiminus

Vilniaus Skalvijos kinoteatre prieš filmo Šoa demonstravimą Claude Lanzmann (dešinėje) pristato Markas Petuchauskas.

Kaip žaibas nutrenkė žinia. Išėjo Claude Lanzmann. Atminty iškilo jo viešnagė Vilniuje. O buvo taip.Vienas pirmųjų stambių tarptautinių meno projektų, kurį surengė mano įkurtas ir vadovaujamas Lietuvos žydų kultūros klubas, buvo 1997 m. Tarptautinės meno dienos, skirtos Vilniaus geto teatro įkūrimo 55-sioms metinėms.

Dalyvauti Tarptautinėse dienose pakviečiau Izraelio rašytoją Joshua Sobolį, plačiai žinomą savo pjese „Getas“ (apie Vilniaus geto teatrą), kurią rašė, niekada nebuvęs Lietuvoje. Pirmąkart atvykęs mano kvietimu į Vilnių, jis turėjo progos pakilti į savo aprašyto teatro sceną, kad papasakotų, kaip kūrė savo pjesę. Buvusioje Geto teatro salėje ir įvyko jam skirtų Dienų atidarymo vakaras.

Į sceną pakilo ir garsus kino režisierius iš Prancūzijos Claude Lanzmann, pasaulinę šlovę pelniusio filmo „Shoah“ autorius. Pakviečiau jį kartu su jau žinoma Vilniuje mano pažįstama prancūzų režisiere Brigite Jaque. Malonu buvo išgirsti Lanzmann, apskritai nelinkusio nieko perdaug girti, šiltus žodžius apie mano darbą rengiant Dienas, apie jų reikšmę prikeliant ryškius Shoah puslapius.

Filmo „Shoah“ kelionė į Vilnių vyko sunkiai. Net pats filmo egzemplioriaus pervežimas per sieną anuomet reikalavo visokių leidimų, derinimų. (Anuomet tai buvo juostinis filmas, kuris vos tilpo į keliolika didelių ir pakankamai sunkių dėžių, kas komplikavo jų gabenimą lėktuvu). Čia pagelbėjo Prancūzijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Patrick Donabedian. Nuostabiai veiklus ir draugiškas žmogus, su kuriuo jau man buvo tekę sėkmingai bendradarbiauti. Pasinaudojęs diplomatinio pašto galimybėmis jis atskraidino filmą, o pasibaigus meno dienoms, grąžino į Paryžių.

Paneriuose

Lanzmann papasakojo, kad rinkdamas medžiagą filmui „Shoah“, jis norėjo atvykti į Vilnių, tačiau sovietų valdžia režisieriaus neįsileido. Todėl filme neatsirado Panerių ir Devintojo forto vaizdų. Pirmąkart Panerius Claude Lanzmann kartu su Joshua Sobol aplankė per Geto teatro minėjimą.

Džiaugiausi, kad pavyko surengti „Shoah“ premjerą Lietuvoje. Buvau iš tikro laimingas, pristatydamas Lanzmann mūsų klubo lankytojams.

Claude Lanzmann – sukrečianti asmenybė. Filosofas, žurnalistas, režisierius, buvęs Pasipriešinimo kovotojas. Nepaprastai drąsus, stulbinančiai bekompromisinis žmogus ir menininkas. Jo kraštutinis kategoriškumas – kuriuo galėjau įsitikinti ir savo „kailiu“, tai savo įsitikinimų tvirtumo ir versus nuolatinių skaudžių konfliktų šaltinis. Filosofo Jean-Paul Sartre bičiulis, bendradarbiavęs jo žurnale „Les Temps Modernes“, kuriuo direktoriumi pats vėliau tapo.

Pradėti Didžiosios sinagogos moksliniai kasinėjimai 2018

Buvusioje  Didžiosios Vilniaus sinagogos vietoje mokslinių kasinėjimų ekspedicija tęsia memorialinio projekto išsaugojimo tyrimus. Nuotraukoje – Archeologinių tyrimų grupės narys Dr. Richardas Freundas  ir jo bendradarbė, profesorė iš Hartfordo universiteto, taip pat Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky su anūkais.

Mūrinė Vilniaus Didžioji sinagoga pastatyta XVII a. Iki Holokausto ji buvo Vilniaus miesto žydų gyvenimo centras, kuris garsėjo pasaulyje. Didžiąją sinagogą sudarė12 kloizų (mažų studijoms skirtų sinagogų), kur melstąsi ir studijuota Tora, bendruomenės centro ir pirčių pastato su mikvėmis. Pastatai sudarė dviejų kiemų kompleksą, vadinamą Šulhoyf. Tai buvo tarsi siaurų praėjimų labirintas. Į kairę nuo Šulhoyfo vartų stovėjo Gaono maldų namas, pastatytas dar jam gyvam esant 1758m.

1903 m. tarp Didžiosios sinagogos ir Žydų gatvės pastatyta Strašuno rabinų biblioteka.

Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga liko be stogo, pats pastatas išliko,  bet 1956m. nuspręsta toje vietoje statyti naujus namus. 1955–1957 m. pastatų liekanos visiškai susprogdintos, o toje vietoje 1964 m. pastatytas mūrinis vaikų lopšelis-darželis, tebestovintis iki šiol.

Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovas Dr. Jonas Seligmanas. Tyrimai pradėti dar 2011m. 2018 m. kasinėjimų tikslas – toliau tyrinėti pirčių pastato liekanas ir patikslinti Didžiosios sinagogos perimetrą bei aptikti šiaurės vakarinę sieną. Kasinėjimus moksliniais tikslais vykdo  Jungtinė kultūros paveldo profesionalų komanda iš Lietuvos VšI „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ iš Izraelio ir JAV. Tyrimai finansuojami Geros valios fondo ir archeologinių tyrimų grupės narių lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.

Popiežiaus vizitas Lietuvoje sutampa su Nacionaline Lietuvos žydų genocido atminimo diena

Popiežiaus vizitas Lietuvoje sutampa su Nacionaline Lietuvos žydų genocido atminimo diena

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vertina Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus artėjantį ganytojišką ir valstybinį vizitą į Lietuvą kaip svarbų pripažinimo gestą, istorinės reikšmės įvykį šiais metais valstybingumo šimtmetį mininčiai mūsų Tėvynei.

Popiežiaus vizito diena sutampa su Nacionaline Lietuvos žydų genocido atminimo diena, rugsėjo 23-iąja. Prieš 75-metus tą dieną buvo galutinai sunaikintas Vilniaus getas –  vyrai, moterys, vaikai, seneliai išvežti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje arba sušaudyti Panerių miške.  Vilniaus geto sunaikinimas –  Lietuvoje vykusio Holokausto simbolis. Tai buvo tragedija, atėmusi ne tik tūkstančių Lietuvos gyventojų gyvybę, bet ir sužlugdžiusi didžiulį visuomenės intelektualinį potencialą, atėmusi svarbią dalį mūsų valstybės identiteto.

Lietuvos žydų bendruomenė kreipiasi į Lietuvos visuomenę ir Pasaulio žydų bei katalikų bendruomenių ir organizacijų lyderius prašydama kartu pakviesti Popiežių 2018 m. rugsėjo 23 d. Panerių masinių žydų žudynių vietoje pasimelsti už Holokausto metu prarastas gyvybes ir už lietuvius Pasaulio Tautų Teisuolius, atminti nekaltai žuvusius ir pasmerkti žudžiusius.

Italijos žydų bendruomenių asociacijos pirmininkė Noemi Di Segni keipėsi į Popiežių Pranciškų prašydama pagerbti Holokausto aukų atminimą vizito Lietuvoje rugsėjo 23-iają metu.

Žydų atminimo ekspozicija sulopytoje Alantos sinagogoje

Žydų atminimo ekspozicija sulopytoje Alantos sinagogoje

Vaidotas Žukas, Bernardinai.lt

Iki II pasaulinio karo žydai sudarė daugumą Molėtų krašto miestelių gyventojų. Bet 1941 m. nacių režimas judėjams paskelbė nuosprendį – Dovydo palikuonis reikėjo pažeminti, nukankinti, sušaudyti… Ir vienas Dievas težino, kiek šio gražaus ežerų krašto žmonių prisidėjo prie savo kaimynų gelbėjimo ar atvirkščiai – įskundimo, išdavimo, sušaudymo. Naciai į Molėtus atsiuntė vos kelis vokiečius. Visus žydų areštus ir šaudymus atliko niekšai lietuviai.

Bet yra ir šviesioji šios tragedijos pusė – ir žydų gelbėtojų Molėtų krašte buvo keli šimtai, nes vieną žydą paslėpti ir išsaugoti reikėjo kelių dešimčių žmonių pasiryžimo, kasdienių pastangų, mirtinos rizikos. Ir garbė jiems!

Alantos sinagoga yra viena iš kelių išlikusių Lietuvoje medinių sinagogų – nesugriauta, nesudeginta, bet iki šiol nesutvarkyta, nerestauruota. Sovietmečiu čia buvo grūdų, trašų sandėlis. Apipuvusios sinagogos sienos ir dar karo metu sušaudytas skardinis stogas iki šiol liudija ne tik apie Holokaustą, bet ir tebesitęsiantį atsainų požiūrį į žydų religinį ir istorinį paveldą Lietuvoje.

Nors šiuo metu Alantos sinagoga yra paramstyta ir sulopyta, Alantos miestelio bendruomenė vidų išvalė, papuošė patalpą kilimais ir iš Vilniaus galerijos „Menų tiltas“ pasiskolintais dviem dideliais Paryžiaus menininko Prano Gailiaus (1928-2015) koliažais bibline tema (pagal Dovydo psalmes), taip pat iškabino žydų atminimo parodą ant sinagogos nutrupėjusių sienų, medinių sąsparų. Ši ekspozicija įtraukta į birželio antroje pusėje Alantoje vyksiančio pasaulio lietuvių Santaros Šviesos suvažiavimo lankymo programą.

Žydų ir jų gelbėtojų išdidintų fotoportretų pagaminimą parėmė prof. Irena Veisaitė, Leonidas Donskis (1962-2016), Stasys Žvinys, Vladas Pusvaškis, Aidonas Užubalis, Valentinas Stundys, Eleonora Žukienė (1926-2017), Dalia Leinartė, Marius Ivaškevičius, Donatas Puslys, Audronė Žukaitytė, Oskaras Koršunovas, Donatas Ivanauskas, Evaldas Drąsutis, Vilnė Kneižienė. Šie archyviniai fotoportretai prieš porą metų dalyvavo Molėtų krašto žydų atminimo eisenoje (2016 08 29), kadrai paimti iš knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta/people, history, nature“ (Vaidotas Žukas, 2012, Savas takas).

Vaidoto Žuko nuotraukos

Alantos sinagoga su Molėtų krašto žydų atminimo ekspozicija bus atverta nuo 2018 birželio 10 d. Veiks iki spalio mėnesio.

lzb.lt  PAPILDYMAS

Alantos sinagoga priklauso LŽB, šiemet numatoma GVF ir KPD lėšomis atlikti pastato tyrimus ir parengti tvarkybos darbų projektą.  Norintys apžiūrėti parodą turėtų kreiptis į Alantos seniūną Aidoną Užubalį, tel. +370 652 16106.

Ona Šimaitė – gyvenimą paskyrusi kitų gėriui

Rasa Baškienė. Bernardinai.lt

Straipsnį rašant naudotasi genocid.lt medžiaga bei „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas” ( Julija Šukys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.)

1966 metais Onai Šimaitei, karo metais gelbėjusiai Vilniaus geto žydus, buvo suteiktas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. 1941-1943 metais, Vilniaus geto gyvavimo metu, ji nuolat rizikavo savo laisve ir gyvybe, gelbėdama žydus ir jų vaikus, ieškodama jiems prieglobsčio ir paramos. Onai Šimaitei talkino Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška, jo brolis, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška, universiteto profesūra, darbuotojai, rašytojas Kazys Jakubėnas, dvasininkai A. Lipniūnas, M.Krupavičius, M. Vaitkus ir kiti. 

Vilniaus getas

Vilniaus getas. Rūdninkų gatvė. Nuotrauka iš Lietuvos žydų muziejaus archyvo.

1941-ųjų metų rugsėjo 6 dieną Vilnių okupavę vokiečiai 57 000 Vilniaus žydų suvarė į Didįjį ir Mažąjį getus Vilniaus senamiestyje. Į getą pateko daug Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, garsių profesorių ir mokslininkų. Universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška kartu su vadovybe ir broliu Vaclovu Biržiška, universiteto bibliotekos direktoriumi, suko galvą, kaip padėti mirčiai pasmerktiems žydams. Galiausiai buvo rastas nekaltas būdas patekti į getą: dvi universiteto bibliotekininkės – katalogų skyriaus vedėja Ona Šimaitė ir skaityklos vedėja Godliauskaitė – buvo nusiųstos į abu getus surinkti negrąžintas bibliotekos knygas, išduotas žydams.

Apie tarpukario Lietuvos žydų teatrą

Recenzija spausdinama iš trečiojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio. 

Ina Pukelytė, ŽYDŲ TEATRAS TARPUKARIO LIETUVOJE: Monografija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2017, 192 p., 100 egz. Dailininkas Saulius Bajorinas. 

Pasak I.Pukelytės, vienas svarbiausių monografijos tikslų – rekonstruoti žydų teatro veiklas tarpukario Lietuvoje (1919–1940). Taip pat, ištyrus įvairius šaltinius ir palyginus juos su žydų diasporos teatro reiškiniais kitose pasaulio šalyse, nustatyti, kokią reikšmę Lietuvos žydų teatras turėjo tarptautinei žydų diasporos ir nepriklausomos Lietuvos teatro raidai. Tyrimo eigoje autorė rėmėsi ne tik Lietuvos periodikos, archyvų, bibliotekų, muziejų, bet ir užsienio archyvų (Yivo Niujorke, Yad Vashemo Jeruzalėje) medžiaga bei dokumentais: buvo išanalizuoti jidiš teatro trupių artistų, keliavusių po Lietuvą, sąrašai, teatrų draugijų steigimo aktai, susirašinėjimo su Lietuvos Švietimo ministerija dokumentai, žydų teatrų ir jų vadovų mokesčių bylos, užsienio artistų, atvykusių dirbti į Lietuvą, sąrašai, ikonografinė medžiaga.

Filmo „Gerasis nacis“ premjeroje – nepaprasta Vilniaus žydus gelbėjusio nacių karininko istorija

Filmo „Gerasis nacis“ premjeroje – nepaprasta Vilniaus žydus gelbėjusio nacių karininko istorija

Liepos 12 d. 17.30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) įvyks dokumentinio filmo „Gerasis nacis“ premjera ir diskusija su filmo kūrėjais. Renginys organizuojamas drauge su JAV ambasada Vilniuje ir yra atviras visuomenei.

Filmas „Gerasis nacis“ (angl. „The Good Nazi“, 2018, 52 min., rež. Yaron Niski) – duoklė nepaprastai istorinei asmenybei – majorui Karlui Plaggei, vadovavusiam priverstinio darbo stovyklai HKP 562, kuri 1943–1944 m. veikė sostinės Subačiaus gatvėje kaip kariuomenės transporto priemonių taisykla.

Antrojo pasaulinio karo metais majoras Plaggė kaip karo inžinierius buvo perkeltas į Lietuvą. Ir anksčiau abejojęs nacistine ideologija, čia karininkas priėmė lemtingą sprendimą, padėjusį išgelbėti per 250 gyvybių.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina savo narius, kuriuos apdovanojo Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-ąją,  Valstybės dieną,  už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanojo Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius.

„Šią dieną, labiausiai norisi pabrėžti tai, kas jau nuveikta, ir padėkoti visiems, kurie iš širdies dirba Lietuvai. Tiems, kurių pilietiškumas – ne poza ir ne tušti žodžiai, kuriems ši šalis – svarbiausia pasaulyje. Jūsų dėka Lietuva per mažiau nei tris dešimtis metų nuėjo tokį valstybingumo kelią ir šiandien drąsiai lygiuojasi su daugeliu Europos ir kitų pasaulio valstybių, su kuriomis mus sieja tvirti draugystės ryšiai“, – teikdama valstybės ordinus ir medalius sakė šalies vadovė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė didžiuojasi ir sveikina savo narius, kurie apdovanoti šimtmetį švenčiančios Lietuvos valstybės dieną !


Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi apdovanota teatrologė, istorinės atminties ir tolerancijos vertybių puoselėtoja profesorė Irena Veisaitė.

Už pilietiškumo skatinimą ir pilietinės visuomenės stiprinimą apdovanotas žurnalistas, radijo laidų vedejas, prisidedantis prie kovos su priešiška propoganda Ernestas Alesinas. Jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.

Jurbarke prisimintos Holokausto aukos ir jų gelbėtojai

Jurbarke prisimintos Holokausto aukos ir jų gelbėtojai

Prieš 77 metus, 1941 m. liepos 3 d. Jurbarke įvykdytos pirmosios masinės žydų žudynės. Buvo nužudyti 322 žmonės, tarp kurių – apie 20 lietuvių (jų tarpe ir jurbarkietis skulptorius Vincas Grybas). Šią dieną Jurbarko bendruomenė mini kiekvienais metais – Jurbarko genocido aukų kapinėse rengia Atminimo valandą, į kurią susirenka ne tik jurbarkiečiai, bet ir Jurbarke gyvenusių ir Holokaustą patyrusių žydų giminės ir artimieji.

Kartu su aukų giminėmis ir artimaisiais liepos 3 d. Jurbarko kultūros centro surengtoje Atminimo valandoje dalyvavo ir tylos minute 1941 metų liepos 3 dienos aukas pagerbė Jurbarko rajono savivaldybės atstovai – mero pavaduotojas Saulius Lapėnas, savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Antanas Gvildys, Jurbarkų seniūnijos seniūnas Audronis Kačiušis, Jurbarko krašto muziejaus ir Jurbarko kultūros centro darbuotojai.

„Džiaugiuosi, kad neužmirštate ir prižiūrite šią mums brangią vietą, senus žydų kapus. Mano gimtinės – Jurbarko apylinkėse buvo nepaprastai kilnių, narsių žmonių, kurie negalėjo likti abejingais matydami tas žiaurias žudynes. Šie žmonės neišmatuojamai narsūs, nes bijodami mirtino pavojaus gelbėjo žydus, slėpė juos, dalijosi su jais skurdžiu karo metų maisto daviniu ir manė, kad gelbėdami žmones iš mirties, atlieka svarbiausią pareigą – aukojimąsi už kito nekalto žmogaus gyvybę. Būtent jie yra tikri Lietuvos tautos žmonės“, – kalbėjo minėjime dalyvavęs žydų tautybės jurbarkietis Jakovas Rikleris atvykęs iš Vokietijos.

Renginyje Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ (vad. Birutė Šneiderienė) jaunieji aktoriai skaitė ištraukas iš G. Kanovičiaus knygos „Miestelio romansas“, skambėjo jurbarkiečio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko smuiku atliekami kūriniai.

Vilniuje kitą savaitę bus tęsiami Didžiosios sinagogos ir jos kiemo archeologiniai tyrimai

Vilniuje kitą savaitę bus tęsiami Didžiosios sinagogos ir jos kiemo archeologiniai tyrimai

2018 m. liepos 9–31 d. buvusios Didžiosios sinagogos komplekso teritorijoje Vokiečių g. 13A vyks Vilniaus Didžiosios sinagogos ir sinagogų komplekso kiemo archeologiniai tyrimai.

Didžiosios sinagogos archeologiniai tyrimai pradėti 2011 m. Tais metais lokalizuota Didžiosios sinagogos pastato vieta, 2016–2017 m. surasti žydų bendruomenei priklausiusių viešuju pirčių pastato mūrų fragmentai  ir dviejų mikvių (ritualinių baseinų) vietos. 2018 m. tyrimų tikslas – toliau tyrinėti pirčių pastato liekanas ir patikslinti Didžiosios sinagogos perimetrą bei aptikti šiaurės vakarinę sieną. Tyrimai vykdomi moksliniais tikslais.

Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovas Dr.. Džonas Seligmanas paskelbė apie Didžiosios sinagogos, kartu su sinagogų kiemu, žinomo jidiš kalba kaip Vilniaus “Šulhofas”, kasinėjimus 2018m . Kasinėjimai  tęsis šią vasarą nuo liepos 9 d.

Tie, kam rūpi savanoriška veikla, turėtų kreiptis į Dr. Seligmaną. Kontaktinis jo elektroninio pašto adresas: seligman.jon@gmail.com

Archeologinių tyrimų eiga bus viešai pristatoma liepos 19 ir liepos 26 d. 16.00–17.00 val. Tuo metu bus galima ateiti į tyrimų aikštelę Vokiečiu g. 13A, pabendrauti su archeologais, pamatyti laikiną archeologinių radinių ekspoziciją. Liepos 18 ir 25 d. per pietus 12.00–13.00 val. vyks pažintinės ekskursijos su gide apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. Ekskursijų pradžia 12.00 val. prie informacinio stendo Žydų g. Registracija bus paskelbta nuo liepos 5 d.

Tyrimus vykdys Jungtinė kultūros paveldo profesionalų komanda iš Lietuvos VšI „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ iš Izraelio ir Amerikos. Tyrimai finansuojami Geros valios fondo ir archeologinių tyrimų grupės narių lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.

Daugiau informacijos tel. (8 5) 212 77 23 arba (8 5)  262 9646

Jon Seligman savo bloge rašė apie kasinėjimo rezultatus. Čia kelios ištraukos:

“2016 m. Vilniaus miesto archyvuose, išlikusiame XIX a. pabaigos plane, skirtame pirties rekonstrukcijai, matyti, kad pirtis įrengta dviejuose pagrindiniuose aukštuose. Išsami plano analizė parodė, kad pastate buvo du tualetai, įvairios patalpos ir du įdomūs kambariai – plane nurodyti numeriai: 9 ir 16. Šiuose kambariuose buvo didelės šildymo krosnys, o tai, mūsų nuomone, rodo baseiną su laiptais – “mikvę”, – viskas įrodyta tik kasinėjant. Nuspręsta kasinėti šias vietas – du mažus plotus, tikintis, kad planas atitiks realybę šioje vietoje ir mes atrasime dvi žydų bendruomenei priklausiusias ritualines pirtis (miqve’ot).

Kasinėjant aptikom abi mikves. Pirmoji mikvė, buvusi sinagogos kiemo pirtyje, yra išlikusi pilnai. Radome beveik stačiakampę vonią, kuri įrengta po naujausios pirties renovacijos, tikriausiai 1881m. ar keleriais metais vėliau. Kiemo kampe išliko pakopų liekanos. Į patį baseiną vedė keturi laipteliai. Sienos ir laipteliai buvo padengti balto kvarco plytelėmis, kitoje plytelių pusėje pažymėta, kad jos pagamintos Gardino gamykloje. Grindys  padengtos gelsvo smėlio spalvos plytelėmis, priklijuotomis kvadratais. Kambario kampe yra betono pagrindas, kuris galėjo tarnauti kaip mikvės rezervuaras (otzar).

Šių metų kasinėjimas turi du tikslus. Pirma, mes tęsime savo  planą, kad galėtume toliau tyrinėti pirtį. Darbai apima “mikvės” kasimo darbus tranšėjoje 7, kur tik pusė numatytų darbų buvo įvykdyta praėjusį sezoną. Kitose vietose, pažymėtose numeriais: 8, 9, 10 sutelksim dėmesį į išorinius pirties kraštus. Tai sutampa su Lietuvos žydų bendruomenės ir Vilniaus miesto savivaldybės prašymu nustatyti teritorijos ribas, leidžiančias ateityje planuoti memorialą šioje teritorijoje, pašalinus buvusios mokyklos pastatą, kuris nebėra eksploatuojamas.”

Žydų iš Australijos viešnagė Panevėžyje

Žydų šeimos išeiviai, kurie iki karo gyveno Panevėžyje šiandien išsibarstę po visą pasaulį. Dar caro laikais XX a. pr. Panevėžio žydai emigravo į įvairias Amerikos šalis: Čilę, Argentiną, Braziliją, Kanadą, Meksiką, JAV, o taip pat PAR ir Australiją. Todėl Panevėžio žydų bendruomenėje dažnai lankosi svečiai iš šių šalių, o ypač iš PAR. Šį kartą į bendruomenę atvyko Kelly Rozmarim kartu su vyru, dviem dukromis ir broliu. Jie atvyko iš Australijos bei atsivežė dokumentų ir nuotraukų, kuriuos gavo iš įvairių archyvinių šaltinių. Juose matyti, kad Kelly senelis Hona Šepc 1908 m. gimė Panevėžyje, o 1939 m. kartu su savo broliu emigravo į PAR. Tėvas Judel Šepc buvo Rabinas. Jis ir trys seserys taip pat gimė Panevėžyje ir liko gyventi Lietuvoje, vėliau visi žuvo Holokausto metu.

1939 m. PAR buvo visame pasaulyje garsi žydų bendruomenė, pasivadinusi „Ponevež“. Kelly turi išsaugojusi dokumento kopiją – žmonių sąrašą, kurie plaukė laivu į PAR, jų tarpe buvo ir Kelly šeimos nariai.

Pirmoji hebrajų kalbos stovykla

Pirmoji hebrajų kalbos stovykla

Šią vasarą pirmą kartą Lietuvoje surengta hebrajų kalbos stovykla, ji vyko birželio 22-24 dienomis. Ją organizavo Ruth Reches – Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja metodininkė,  kuri Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje jau antrus metus veda hebrajų kalbos kursus suaugusiems.

Idėja surengti stovyklą Ruth Reches kilo spontaniškai: „Su mokiniais pradėjom diskutuoti apie tai kalbėti, kad neužtenka vien klasėje mokytis hebrajų kalbos. Pamanėme, kad reikia panirti į hebrajų kalbos aplinką ir tuo tikslu būtų labai gerai nuvykti į Izraelį, kur, girdėdami hebrajų kalbą, gilintume savo žinias. Bet pradžioje nusprendėme pabandyti sukurti hebrajišką aplinką stovykloje“, — pasakoja mokytoja.

Stovykla vyko kaimo sodyboje, kur trims dienoms susirinko apie 40 žmonių iš visos Lietuvos: ne tik hebrajų kalbos kursų studentai iš Vilniaus, bet atvyko ir klaipėdiečiai bei kauniečiai, kurie taip pat buvo suinteresuoti gilinti hebrajų kalbos žinias, daugiau sužinoti apie žydų tradicijas, istoriją ir kultūrą. Džiugu, kad stovykla ir kalbos mokymasis sudomino įvairaus amžiaus žmones — nuo mokyklinio iki pensinio.

Stovykloje vyko ne tik hebrajų kalbos pamokos, bet ir įvairūs renginiai, susiję su žydų tautos tradicijomis ir kultūra. Patys mokiniai aktyviai dalyvavo rengdami stovyklos programą, patys rengė protmūšius  apie žydų kultūrą ir istoriją, atskleisdami savo gilias žinias ir išprusimą. Paaiškėjo, kad stovyklautojai daug žino, yra apsiskaitę, išprusę, vienas stovyklautojų veža turistų grupes į Izraelį.

Penktadienį visi pagal žydų tradicijas kepė chalas, sutiko Šabatą. Vienas mokinys vedė Šabato apeigas su malda, taip pat šeštadienio vakare, sužibus pirmoms trims žvaigždėms, su dainomis Šabatas buvo išlydėtas.

Rytais stovyklautojai gamino izraelietiškus pusryčius: humusą ir šakšuką.

Moterys mokėsi žydiškų šokių su profesionaliomis šokėjomis. Natalija Heifetz vedė įdomią paskaitą apie vyrų ir moterų santykius pagal judaizmo tradicijas, Rūta Ostrovskaja skaitė paskaitą apie garsų fotografą, litvaką Izraelį Bidermaną.

Stovykla baigėsi ir dabar jau planuojama vykti į Izraelį.

Ruth Reches pastebi, kad pastaraisiais metais žydų bendruomenė tapo atviresnė, prieinama visiems, dabar įvairių tautybių žmonės gali geriau pažinti savo kaimynus žydus, tuo pačiu skleisdami  toleranciją ir tautų draugystę.

Daugiau nuotraukų :

Stovyklos gyvenimo akimirkas fiksavo Arkadij Palej.

Neleiskime užklijuoti lietuviams žydšaudžių etiketės

Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) niekada nevadino ir nevadins lietuvių žydšaudžių tauta. Nors Holokausto metu, dalyvaujant vietiniams kolaborantams, išžudyta apie 95 proc. tuometinės žydų bendruomenės narių, suteikti visai lietuvių tautai tokį žeminantį ir kaltinantį vardą būtų neteisinga.
Labiausiai neteisinga tai būtų atžvilgiu tų, kurie nepabūgo ir išlaikė sunkiausią žmogiškumo išbandymą. Tų drąsių lietuvių, kurie iš pažiūros beviltiškoje situacijoje rado savyje jėgų kovoti su nežmogiškom idėjomis ir nacizmo doktrina. Daugiau nei 800 šių tylių didvyrių vardų galime ištarti šiandien, nežinia, kiek dar liko nežinomi jų atminimui neatlaikius laiko išbandymo.

2018-06-25 paminėjusi vienas žiauriausių Kauno “Lietūkio” garaže įvykdytų žydų žudynių, gerbdama savo protėvių ir jų gelbėtojų atminimą, LŽB negali likti abejinga, kai sostinės širdyje prieš kelias dienas organizuota šventė tuomet, kai valstybėje turėjo būti keliamos gedulo vėliavos atmenant pirmąsiais Holokausto Lietuvoje aukas.

2018-06-21 Vilniaus m. savivaldybės puslapyje buvo paskelbtas kvietimas atminti birželio 23 d.   sukilimo metines, kuriame, be kita ko,  sakoma, jog tą atmintiną 1941m. birželį, keršydami už nužudytus bei į Sibirą ar šiaurinius Sovietų sąjungos regionus ištremtus savo artimuosius, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941.06.22-28), atstatyti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.

Ar tikrai turime skatinti švęsti kerštą, ar tikrai turime pasitelkti neapykantą su tariamu siekiu vienyti tautą? Net ir praėjus daugiau nei 70 m. nuo karo pabaigos, tokios Holokausto atgarsius menančios formuluotės išlieka iki skausmo pažįstamos.

Prisiminus istorinį kontekstą, priežasčių švęsti birželio 23-ąją lieka nedaug. Nors ir sunku nustatyti konkretų Holokausto Lietuvoje pradžios momentą, jį galime laikyti birželio 22 d, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”. Šią karo išvakarių dieną gyvybės neteko viena pirmųjų iš 300 000 neapykantos aukų –   į Šventają išmestas lietuvių nužudytos anykštėno Rapoporto jaunutės duktės išniekintas kūnas. Po to sekė masiniai plėšimai, prievartavimai, žudymai, palikę Lietuvą be dešimtadalio jos gyventojų.

Apie kokią laisvę galime kalbėti Lietuvos aktyvistų frontui tapus antisemitinės politikos Lietuvoje įrankiu, o Laikinajai vyriausybei nė karto nepaskelbus jokio akto smerkiančio Lietuvoje vykusio žydų tautybės žmonių genocido?

Negausi išlikusi Lietuvos žydų bendruomenė geriau nei bet kas kitas jaučia lietuvių tautos patirtus istorinius išgyvenimus ir pažįsta itin sudėtingą mūsų valstybės istoriją – todėl bendruomenės manymu, nejautrus, paviršutiniškas ir neatsakingas požiūris į skaudžias istorines aplinkybes sudaro prielaidas vystytis tiek antisemitinėmis nuotaikoms, tiek ir nepagrįstam “žydšaudžio lietuvio” stereotipui.

Vilniaus m. savivaldybės puslapyje skelbtas kvietimas švęsti birželio  23-iąją, kuomet Lietuva iškovojo trumpalaikę ir labai sąlyginę laisvę iš esmės mainais tapdama nacių sąjungininke, nepelnytai žemina lietuvių tautos vardą ir, bendruomenės vertinimu, prieštarauja nacionaliniam interesui.

Komentaras apie lzb.lt publikuotą straipsnį apie Holokaustą Kretingoje

LŽB tinklapyje lzb.lt  publikuotas straipsnis, kurį atsiuntė  autorius Romualdas Beniušis iš  “Pajūrio naujienų”. Šis straipsnis apie Holokaustą Kretingoje, apie įvykius  liudijo kretingiškis Pranas Jurkus. Tačiau prisiminimai  ir liudijimas apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje Prano Jurkaus pasakojime neatitinka  istoriografijos faktų,- mano istorikas Dr. Hektoras Vitkus, tyrinėjęs Holokausto istoriją šame regione.

2017m. Palangos kurorto muziejus kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu pristatė straipsnių rinkinį „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“ (mokslinis redaktorius dr. Hektoras Vitkus)

„Man kyla kai kurių abejonių skaitant straipsnį „Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje“ ir štai kodėl, rašo laiške Dr. Hektorius Vitkus:

1)  citata: “Liepos pradžioje, sekmadieniais, kai kretingiškiai melsdavosi senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, nacių armijos pareigūnai šių rūmų kieme rengė parodomąsias žydų vyrų egzekucijas, kurių liudininku tapo ir P. Jurkus”. Dirbant su istoriografija, su archyvine (Lietuvos ypatingojo archyvo) ir su Tilžės operatyvinio būrio (EK Tilsit) medžiaga man neteko susidurti su faktu, kad žydų egzekucijos buvo rengiamos sekmadieniais. Gal informacijos pateikėjas – Pranas Jurkus turėjo omenyje, kad reguliariai (P. Jurkus mini, kad keturis kartus, t. y. keturis sekmadienius iš eilės…) buvo rengiamos tyčiojimosi iš suimtųjų sovietinių aktyvistų ir žydų “akcijos”? Gal ir išversta netiksliai. Peržiūrėjau Holokausto memorialinio muziejaus Vašingtone pateiktą interviu su Pranu Jurkumi man susidarė įspūdis, kad tai, kas pateikta tekste ir tai, kas pasakojama interviu apie Kretingos žydų žudynes ir sovietinių aktyvistų bei žydų iš kitų Kretingos valsčiaus ir apskrities vietovių žudynes Kretingoje ne visai sutampa. Aš būčiau linkęs laikytis nuomonės, kad žudynės prie Kretingos “Šv. Antano rūmų” esančio tvenkinio vyko vieną kartą 1941 m. liepos pr. (tikslios datos kol kas nežinome). Gal P. Jurkus turėjo omenyje ir kitą epizodą, kai liepos pr. tvenkinyje prie vienuolyno buvo nužudyti septyni žydai? Jo pasakojime du epizodai galėjo susilieti į vieną įvykį.

2) kaip egzekutoriai minimi “specialūs SS daliniai”, “keletas vokiečių kareivių”, kurie mušė atvarytus suimtuosius kuolais ir lazdomis. Išties nesunkiai prieinama medžiaga leidžia teigti, kad P. Jurkaus nupasakotas žudynes vykdė Telšių apygardos Kretingos raj. lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos pareigūnų (vad. Pranas Jakys) dalis (1941 m. liepos mėn. Šios struktūros jau funkcionavo) ir Vermachto lauko žandarmerijos (Feldgendarmie) pareigūnai (ne tik P. Jurkus, bet ir kiti liudininkai mini “vokiečių kareivius žalsvomis uniformomis”), kuriuos galėjo supainioti su SS ir “vokiečių kareiviais”. Kretingos apskrities “valymo” akcijos buvo patikėtos Tilžės SD štabui, todėl neatmestina, kad P. Jurkaus nupasakotą egzekuciją galėjo stebėti ir jos eigą koordinuoti aukštesnio rango SD (neabejotinai SS narys) pareigūnas. Bet liudijimas, kad aukos prieš galutinį susidorojimą buvo mušamos kuolais ir lazdomis iš esmės yra tiesioginė nuoroda į lietuvių policijos veiksmus.
Kaip minėjau, eventualus P. Jurkaus nupasakotos egzekucijos momentas – 1941 m. liepos pr.-pirmoji pusė. Tokią prielaidą patvirtina minimas faktas, kad aukos buvo tik vyrai (žydų moterų ir vaikų žudynės Kretingos apskrityje buvo vykdomos 1941 m. rugpjūtį-rugsėjį).

Kauniečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauniečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas

Permainingą pirmadienio pavakarę Kauno žydų bendruomenė nariai, jos bičiuliai ir Holokausto tragedijai neabejingi miestiečiai pagerbė Lietūkio garažo žudynių aukas. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky priminė šios pirmosiomis karo dienomis įvykusios egzekucijos istoriją, kai vieni piliečiai vidury baltos dienos būrio stebėtojų akivaizdoje ypatingai žiauriai niekino ir žudė kitus tos pačios valstybės piliečius tiesiog dėl to, kad jie buvo žydai, bei kalbėjo apie iki šių dienų gajus mitus apie žydus, Holokaustą ir jo priežastis.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir buvusi geto kalinė Fruma Kučinskienė pasidalijo artimųjų prisiminimais ir liudijimais apie tuos baisius, ne tokius jau ir tolimus laikus, atmintyje įstrigusiais ir iki šiol gyvais, siaubą keliančiais vaizdais.
Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas ir IX forto muziejaus direktorės pavaduotojas Marius Pečiulis išreiškė užuojautą visiems nukentėjusiems nuo Holokausto ir jų ainiams bei atsiprašė už tautiečių nusikaltimus.
Visų pasisakiusiųjų mintis jungė viena bendra gija – būtinybė šviesti vaikus, jaunimą, kalbėti su jais ne tik apie istorinius faktus, nusikaltimus prieš tautas ir žmoniją, bet ir aiškintis kartu su jais, kaip ir kodėl tokie nusikaltimai įvyksta, kas nutinka žmogaus sąmonei, psichikai, dvasiai, kad jis praranda bet kokį žmoniškumą ir daro sveiku protu nesuvokiamus dalykus.

Kuriamas pirmas lietuviškas vaidybinis filmas apie žydų žudynes Lietuvoje

Pastaruoju metu ypač madinga kalbėti apie Lietuvos proveržį ir kaip jį galime pasiekti. „Izaoko“, bene pirmo lietuviško vaidybinio filmo, kuriame aptariami lietuvių, dalyvavusių Holokauste, ir žydų santykiai, prodiuseris Stasys Baltakis sako, kad kaip šalis ir tauta pradėsime judėti į priekį tik tada, kai priimsime ir savyje išspręsime tamsiausios mūsų istorijos ir tapatybės problemas.

Per paskutinius kelerius metus pradedama atviriau kalbėti apie Holokaustą Lietuvoje ir vietinių gyventojų dalyvavimą, kai buvo nužudyta apie 90 procentų mūsų šalies žydų. Tačiau, kaip pastebi Stasys Baltakis, visuomenėje dar trūksta konstruktyvių diskusijų ir, svarbiausia, atviro bei nuoširdaus istorijos pripažinimo.

Jau baigiamas filmuoti pirmasis Jurgio Matulevičiaus ilgo metro vaidybinis filmas pasakoja apie pagrindinį herojų Andrių Gluosnį, kuris nužudo žydą Izaoką kraupių Lietūkio garažo žudynių, įvykusių 1941 metais Kaune, metu. Filmas paremtas Antano Škėmos to paties pavadinimo apysaka ir yra bene pirmas lietuviškas vaidybinis filmas, kuriame minimi lietuvių ir žydų santykiai bei mūsų tautos prisidėjimas prie Holokausto.