Žagarėje, turinčioje beveik 1 300 gyventojų, gyvena apie 100 romų tautybės žmonių. Manoma, kad romai čia gyveno nuo seno, tačiau tiksliai nežinoma, kada ir dėl kokių priežasčių jie įsikūrė prie Latvijos sienos esančiame Lietuvos miestelyje.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Anksčiau romai buvo klajokliai – su vežimais, talpinančiais visą jų gyvenimą, dažnai keldavosi iš vieno miesto į kitą, o neretai migruodavo ir tarp šalių. Ritos Simonavičienės tėvai buvo Latvijos romai, tačiau po vestuvių persikėlė į Žagarę, čia ir pasiliko. Čia gimė ir augo penki jų vaikai.
Romai Lietuvoje mažai pažįstami. Nedaug kas pažįsta šios bendruomenės tradicijas ir kultūrą, o neretai jiems lipdomos įvairiais stereotipais apipintos etiketės. Dėl šios priežasties romai dažnai baiminasi atsiverti žurnalistams.
Žagarėje dauguma romų taip pat sako turėję nemalonių patirčių su žiniasklaida, kai apie juos buvo rašomi rasistiniai straipsniai, todėl bendrauti nesutinka. Visgi charizmatiškoji R. Simonavičienė išdrįsta papasakoti apie romų gyvenimą Žagarėje, jų tradicijas ir sunkumus.
Darni bendruomenė
„Dievas mums labai svarbus, – sako R. Simonavičienė, rodydama į ikonomis nukabintą sieną savo namuose. – Kiekvieno čigonėlio namuose yra toks altorėlis.“
Tiesa, moteris atvirauja, kad į bažnyčią romai neina, mat nepasitiki kunigais. Pasak jos, jie meldžiasi namuose prie to paties altorėlio.
Kalbėdama apie savo tautybės žmones, R. Simonavičienė ne kartą juos pavadina čigonėliais. Taip apibūdina ir save, savo vaikus ir anūkus. Pastaruoju metu Lietuvoje tapo įprasta romų čigonais nevadinti, mat šis terminas pripažintas žeidžiančiu ir diskriminuojančiu.
Tačiau R. Simonavičienė sako, kad jai apibūdinimas „čigonėliai“ skamba mielai ir jos nė kiek nežeidžia. Įsižeistų tik, jei gatvėje kas nors ją piktai užkabintų ir specialiai išvadintų „čigone“. Pasak jos, tai Vilniuje gyvenantys „išsilavinę čigonai sugalvojo, kad juos reikia vadinti romais“, o mažesnių miestelių bendruomenės to pernelyg nesureikšmina.
Moteris pabrėžia, kad romai labai artimai bendrauja tarpusavyje ir vienas kitam padeda. Pasak jos, Žagarėje įsikūrusios apie dešimt šios tautybės šeimų. Visi vienas kitą pažįsta, artimai bendrauja, kartu švenčia visas šventes ir viskuo dalijasi.
Mums besikalbant, suskamba pašnekovės telefonas – skambina kita Žagarės romė ir kviečia R. Simonavičienę vakare užsukti pasiimti naminių kiaušinių. „Matai, kokie mes draugiški“, – sako moteris.
Vos dieną prieš mums susitinkant, mirė vienas Žagarės romas. Pasak R. Simonavičienės, dabar visi bendruomenės nariai renka pinigus laidotuvėms, padeda jas organizuoti.
„Jūsų tautybėje taip nėra, tiesa?“ – beveik didžiuodamasi klausia pašnekovė.
O laidotuvės romų kultūroje būna didelės ir prabangios – susirenka ne tik vietiniai, bet ir kitur gyvenantys romai. Prie nukrautų stalų jie beveik savaitę dainuoja ir šoka, prisimindami velionį, nes tiki, kad laidotuvės yra svarbiausia gyvenimo ceremonija.
