Beigelių krautuvėlė

Pasižymėkite datą – konferencija minint tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą

Pasižymėkite datą – konferencija minint tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą

Įžanginis žodis

Dovilė Budrytė

Politologijos mokslų profesorė Georgia Gwinnett College JAV, projekto vertintoja.  

Rašydamas apie atmintį Rytų Europoje, Alexander Etkind knygoje Warped Mourning argumentavo, kad šiame regione įvairios grupės kultivuoja savo atskiras atmintis, taip nubrėždamos ribas tarp savęs ir kitų bei kurdamos atskiras atminties bendruomenes, kurios veliasi į konfliktus, susijusius su atmintimi.  Etkindo mintys skatina kelti keletą svarbių klausimų, tokių kaip:  Ar gali didelė istorinė trauminė patirtis sujungti grupes kovai prieš neapykantą ir smurtą? Kaip reikia minėti svarbias istorines traumines patirtis norint išvengti konfliktų, susijusių su atmintimi? Ar istorinių įvykių paminėjimas gali padėti išvengti baisių istorinių ivykių pasikartojimo?

Žinoma, kad nėra vienareikšmiškų, lengvų atsakymų į šiuos klausimus.  Tiesą sakant, kai kurie mokslininkai netgi yra linkę abejoti, ar iš tikrųjų galima pasimokyti iš praeities ir ar skausmingų istorinių patirčių minėjimas gali padėti susivokti šiandienos politikoje.  Tačiau net ir tokie pesimistiški požiūriai negali nuneigti vadinamosios įvariakryptės atminties galios.  Kaip įsivaizdavo Michael Rothberg, tokia atmintis nėra konkurencinga.  Tai nėra politinis žaidimas su vienu laimėtoju.  Tokia atmintis dinamiška ir paslanki; apie ją galima kalbėti įvairiose grupėse; ją galima skolintis. Ji produktyvi, o ne paralyžiuojanti. Ji atvira. Rothbergo manymu, įmanoma, kad daug kam priimtina Holokausto atmintis gali tapti tokia atmintimi bei būdu priemonių kovai su rasizmu artikuliavimui. Taigi, Holokausto atmintis, priimtina daugeliui grupių ir individų, gali skatinti produktyvų bendravimą ir netgi padėti kovoti su įvairiomis rasizmo formomis.

Prisimindami Kristallnacht, vieną iš geriausiai žinomų vaizdinių susijusių su antisemitizmu ir po to įvykusiu Holokaustu, konferencija #AmintisAtsakomybeAteitis pamėgins padaryti būtent tai.  Pagrindinis konferencijos tikslas—sukurti veiksmingas rekomendacijas kovai su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje.  Ši konferencija išryškins sankirtas tarp istorinės atminties ir dabartinių neapykantos formų Lietuvoje; mėgins peržengti atminties bendruomenių ribas.  Bus atskleistos romų Holokausto istorijos.  Šios skausmingos patirtys vis dar nėra gerai žinomos Lietuvoje ir už jos ribų; apie jas mažai kalbama.  Dar žinomos kaip “Samudaripen” (romų kalba “masinės žudynės”) ir “Pharrajimos” (romų kalba “suplėšymas,” “supjaustymas”, “išniekinimas”), šios patirtys dar netapo integralia Holokausto atminties dalimi Lietuvoje.  Šių patirčių atskleidimas gali būti pirmas žingsnis neapykantos susijusios su romafobija išryškinimui Lietuvoje.  Kaip ir praeityje, šiandien Lietuvos romų bendruomenė vis dar marginalizuojama ir siejama su nusikalstamumu.  Mokymasis apie Holokaustą ir ypač apie įvairių bendruomenių kriminalizavimą gali padėti suprasti pragaištingą stereotipų galią šiandieniniame pasaulyje.

Taip pat žvilgsnis į įvairias sankirtas tarp istorinės atminties apie Holokaustą ir šiandieninės politikos gali padėti geriau suprasti įvairių neapykantos formų sudėtingumą.  Tai gali būti pritaikoma ir antisemitizmui, ir ksenofobijai.  Nors ir pastaruoju metu Lietuvoje galima pastebėti pozityvių pasikeitimų (vis daugiau žmonių žino apie Holokaustą ir jį pripažįsta), dar reikia padaryti daug darbo.  Dar vis yra daug pasipriešinimo atviram kalbėjimui apie “nepatogias” istorines tiesas apie Holokaustą, tokias kaip lietuvių dalyvavimas Holokauste.  Dar vis yra stiprūs gynybiniai instinktai gražinti skausmingą praeitį.  Kova su šiais instinktais ir mėginimas sąžiningai elgtis su praeitimi—tai neatsiejamos sėkmingo tolerancijos ugdymo dalys, būtina sąlyga dabartinei kovai su antisemitizmu, romafobija ir ksenofobija.  Tai nelengvas, bet būtinas pirmas žingsnis žmogaus teisių puoselėjimui ir tam, kad nebūtų nieko panašaus į Kristallnacht ateityje.  Aš tikiu, kad #AtmintisAtsakomybeAteitis konferencija bus svarbus žingsnis teisinga kryptimi.

Programą skelbsime netrukus

Trys kartos šalia sinagogos: gyvenimas šalia žydų

Trys kartos šalia sinagogos: gyvenimas šalia žydų

Autorius: Ieva Elenbergienė

Irena Ivanova, jos dukra Žana ir anūkas Andrejus – visą gyvenimą gyvena šalia žydų. Tai jie pasirūpina sinagogos švara ir ramybe. Ir nors šeima turi savo religiją ir šventes, kalbėdamos apie žydų bendruomenę moterys dažnai sako „mes“. Irenos ir Žanos akimis galime paklaidžioti po praeities ir dabarties sinagogą bei atsikratyti jausmo, jog viskas čia – slapta ir niekam nevalia kaišioti nosies.

Žana Chlebnikova, apžiūrėjusi mane per kamerą, paspaudžia mygtuką ir įleidžia pro sinagogos vartelius. Moteris dabar oficialiai dirba apsaugoje, tačiau sinagogoje sukiojasi nuo vaikystės su savo mama Irena Ivanova, kuri jau 34-erius metus dirba šių maldos namų prižiūrėtoja, anksčiau padedama jau amžinatilsį vyro. Tarp macų miltų dūkdavo ir mažas Žanos sūnus Andrejus, kuriam augant čia taip pat visad atsirasdavo papildomo darbo. Kol šnekučiuojamės su Žana, atskuba ir jos 71-erių metų mama, kuri labai nustemba išvydusi mane su diktofonu. „Nesakiau jai apie interviu, nes nebūtų atėjusi. Mama kukli ir nemano, kad kitiems reikia viską žinoti…“ – šypsosi dukra. Irena truputį pasibara, bet žodžių traukti iš jos nereikia.
Skaityti plačiau

ŽYDAI KVIEČIA – ŠVĘSTI NAUJUS METUS!

 

Artėjant žydų Naujiesiems metams, žydai verčia naują gyvenimo puslapį ir kviečia kaimynus padaryti tą patį – žengti į tolerantišką ateitį. Ta proga jie siunčia visiems dovaną – uždegančią žydišką melodiją, kuri gali virsti Jūsų telefono skambučiu.

Muzika yra ta kalba, kuri suprantama kiekvienam ir kuri ištirpdo žmones skiriančius barjerus. Jie gali nesuprasti kits kito žodžių, nepažinti kultūros, tačiau vis tiek suartėti per muziką. O telefonas – kiekvienam prie rankų prilipęs daiktas, kuriuo šiais laikais bendraujame ne ką mažiau, nei akis į akį. Todėl dovana telefone turi ir simbolinę prasmę – atsiliepdami į kvietimą kaskart parodome ir sau, ir šią melodiją girdintiems aplinkiniams, jog esame plačių pažiūrų, mūsų gyvenime tolerancija yra stipri vertybė, o draugystės tikrai nelemia tautybė.

Ši melodija – tai draugiškas gestas, ištiesta ranka bendrauti ir artimiau susipažinti. Vienu kvietimu ir viena proga ši akcija nesibaigs – su šūkiu „Žydai kviečia!“ žydai ketina atverti vis daugiau durų, kad pažintis peraugtų į tvirtą draugystę. Juk žydai tikrai turi kuo pasidalinti ir papasakoti!

Pasak Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky: „Žydai yra tauta, turinti ryškią etnokultūrą, papročius, puoselėjanti pagarbų ir civilizuotą santykį su kitomis tautomis. Mes esame progresyvūs, visuomeniškai aktyvūs, o taip pat šilti, linksmi ir atviri žmonės. Todėl ši linksma melodija – tai mūsų šypsena ir mirktelėjimas savo kitų tautybių kaimynams, juk kvietimas priimti ištiestą ranką ne visad turi būti oficialus ir rimtas, kartais smagu tiesiog papokštauti“.

Kokia tai melodija? Žydų bendruomenė ragina parsisiųsti ir prisiminti vieną populiariausių pasaulyje žydiškų melodijų:

>>Parsisiųsk, paklausyk! Atsiliepk, žydai maloniai kviečia artimiau susipažinti!

LŽB renginiai ir šventės >>Programa

Rugsėjo 1-oji – tikra šventė Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje

Pirmokai su LŽB dovanėlių krepšeliu: Košeriniu beigeliu ir hebrajų kalbos žodynėliu. 

Visos mokyklos bendruomenę, moksleivius ir jų tėvus sveikino su naujųjų mokslo metų pradžia ir sėkmės linkėjo direktorius Miša Jakobas, Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Gintautas Paluckas, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio misijos vadovo ambasadoriaus pavaduotoja Hochstetler Efrat, Izraelio garbės konsulas Prof. Vladas Algirdas Bumelis.

LŽB pirmininkė sveikina pirmokus, linki  gerai mokytis, o kad jie neišalktų, įteikia “Beigelių krautuvėlės” košerinius beigelius. Daugiau nuotraukų kitame puslapyje.

Litvakas, kurio inicialai puikuojasi ant Linkolno atvaizdo monetoje

Litvakas, kurio inicialai puikuojasi ant Linkolno atvaizdo monetoje

Labai atidžiai įsižiūrėję į JAV cento monetą, pastebėsite tai, ko greičiausiai niekad nesate matę: į tamsų prezidento A. Linkolno rankovės šešėlį įspaustus inicialus. Jie priklauso Viktorui Davidui Brenneriui – žydų kilmės graveriui, medalių ir monetų kūrėjui.

D. Breneris gimė Lietuvoje 1871-aisiais metais, į JAV emigravo 1890-aisiais ir čia tapo vienu geriausių šalies medalių kūrėjų. Tokiu geru, tiesą sakant, kad Brenerio sukurtas Linkolno cento dizainas – o Linkolnas buvo jo didvyris – patraukė prezidento T. Ruzvelto dėmesį. Moneta buvo skirta Linkolno 100-ojo gimtadienio įamžinimui 1909-aisiais metais. Iki tol nei viena amerikietiška moneta neturėjo panašumų į realų žmogų, visose buvo vaizduojamos tik alegorinės būtybės, pavyzdžiui, Laisvė. Tad iš tiesų gyvenusios asmenybės profilio atsiradimas ant pinigų buvo gana radikalus proveržis.

Vadinamasis Brenerio centas yra ilgiausiai eksploatuojamas dizainas monetų istorijoje. Nors įpusėjus pirmiesiems metams buvo kilęs sujudimas: žmonės skundėsi, kad Brenerio inicialai yra per dideli. Pats „New York Times“ kabinėjosi, klausdamas, kodėl gi ant cento neiškalus dar ir Brenerio adreso ar netgi atvaizdo? Po dešimties metų atnaujintame cento projekte VDB raidės jau buvo sumažintos, kur vos matomos slepiasi ir šiandien.

Šaltinis: Jewniverse

#AtmintisAtsakomybeAteitis

Straipsnis paruoštas remiant

Beigelių krautuvėlė dalyvavo BiZzZ`17

Beigelių krautuvėlė dalyvavo BiZzZ`17

Rugpjūčio 18-20 dienomis, Zarasų rajone, Antalieptėje įsikūrusiame Inovatorių slėnyje, jau 6 metus iš eilės vyko socialinių inovacijų festivalis – BiZzZ’17. Festivalis dalyvius kvietė klausytis įkvepiančių pranešimų bei diskutuoti, bendrauti ir kurti naujas, inovatyvias idėjas. Šiais metais festivalio epicentru tapo įvairovės ir integracijos tema festivalio dalyvius kvietė ieškoti novatoriškų idėjų ilgalaikėms socialinėms problemoms.

Beigelių krautuvėlę pristatė festivalyje Ramita Lisauskaitė.

Daugiau informacijos >>Čia

 

Žemėlapyje – labiausiai rasistinės Europos šalys

Žemėlapyje – labiausiai rasistinės Europos šalys

Europoje daugėjant migrantų, jos piliečių požiūris į etnines mažumas kinta ir progresuoja. Tačiau kaip jie jaustųsi, jei jų vaikas užmegztų romantiškus santykius su žmogumi iš kitokios kultūrinės terpės?

2015-aisiais metais Europos Komisija apklausė žmones iš 28-ių ES šalių narių ir uždavė jiems keletą klausimų, tarp kurių buvo ir šis. Susumavus rezultatus, išryškėjo įdomūs dalykai. 2017 m. rugpjūčio 12 d., tinklapio Reddit.com vartotojas, pasivadinęs Bezzleford, gerai žinomas statistinų (ir kartais humoristinių) žemėlapių kūrėjas, nusprendė vizualizuoti tyrimo išvadas. Ir žemėlapiai sparčiai paplito socialiniuose tinkluose. Šie žali ir raudoni atspalviai glumina, tačiau dar labiau sukrečia tai, jog jie atspindi vos 4 užduotus klausimus: kurioje šalyje tėvai labiausiai ar mažiausiai jaudintųsi, jei jų vaikai susitikinėtų su juodaodžiu, azijiečiu, musulmonu ar žydu.

Kita vertus, remiantis originaliu EK tyrimu, beveik pusė respondentų patikino, kad pritartų savo atžalos susitikinėjimui su romų tautybės ar net translyčiu žmogumi. Nors akivaizdu, kad diskriminacija kai kuriuose regionuose plačiai paplitusi, dauguma respondentų taip pat sutiktų su tuo, jog ginant mažumų teises reikėtų diegti naujas priemones. Tai įrodo, jog ES žmogaus teisių srityje vis dar yra puikus pavyzdys likusiam pasauliui.

 

Šaltinis: boredpanda

#AtmintisAtsakomybeAteitis

Straipsnis paruoštas remiant

Lane Bryant – našlaitė iš Lietuvos, pasaulyje pralaužusi ledus didelių dydžių drabužių modeliams   

Lane Bryant – našlaitė iš Lietuvos, pasaulyje pralaužusi ledus didelių dydžių drabužių modeliams   

1897-aisiais metais šešiolikmetė našlaitė žydaitė iš Lietuvos Lena Himmelstein atvyko į Niujorką ir gavo darbą drabužių fabrike už 1 dolerį per savaitę. Kai dar būdamas jaunas mirė jos pirmasis vyras Davidas Bryantas, Lena išlaikė save ir sūnų siūdama ir pardavinėdama sukneles. Kartą banke, kur ji teikė paraišką paskolai, ją netyčia pavadino „Lein“. Taip gimė drabužių linija „Lane Bryant“ (Lein Brajant), kuri gyvuoja iki šių dienų.

1907-aisiais metais klientė paprašė Lenos sukurti jai rūbą, tinkamą dėvėti nėštumo metu. Tai buvo negirdėta, mat tais laikais besilaukiančios moterys praktiškai izoliuodavosi nuo visuomenės iki pagimdydavo. Pasitelkusi elastingą medžiagą ir klostes, Lena sukūrė rūbą nėščiosioms. Jos suknelės žaibiškai išpopuliarėjo, nors Lenai teko pasukti galvą dėl kūrybiško reklamos pateikimo – juk tuo metu Amerikos visuomenei besilaukiančios moters figūra buvo tabu.

Neilgai trukus, ji išplėtė gamybą, pradėjusi kurti modelius didelių dydžių damoms. Rinka tokių buvo ištroškusi. Kartu su antruoju vyru bei verslo partneriu Albertu Malsinu, Lane Bryant išplaukė į naujus vandenis – ėmėsi prekiauti madingais didelių dydžių rūbais. Pora garsėjo progesyvumu – skatino savo darbuotojus tokiomis premijomis kaip draudimas ar pensija.

Pagarba bet kokioms kūno formoms ir darbuotojų poreikiams –  toks neturtingos našlaitės iš Lietuvos idėjinis palikimas, aktualus ir šiais laikais.

Šaltinis: Jewniverse

#AtmintisAtsakomybeAteitis

Straipsnis paruoštas remiant

 

Rugpjūčio 2-ąją dieną visame pasaulyje minima romų Holokausto aukų atminimo diena

Rugpjūčio 2-ąją dieną visame pasaulyje minima romų Holokausto aukų atminimo diena

Tradiciškai tądien prisimename vieną tragiškiausių įvykių šios etninės grupės istorijoje. Prieš 73 metus, 1944-aisiais metais, naktį iš rugpjūčio antrosios į trečiąją, vadinamojoje čigonų šeimų stovykloje Auschwitz-Birkenau dujų kamerose nužudyti visi ten buvę romai – beveik trys tūkstančiai vaikų, moterų ir vyrų. Ši naktis žmonių atminty išliko kaip „Juodoji čigonų naktis“.

Apie vokiečių okupacijos metu žudytus romus duomenų išlikę mažai, tačiau istorikų teigimu, romų tautybės žmonės, kaip ir žydai, buvo žudomi dėl rasinių priežasčių. Nacių okupacijos laikais mėginta romus priskirti prie nenaudingų žmonių ir juos atskirti nuo visuomenės, vėliau – sunaikinti. Daug jų sušaudyta, nunuodyta dujų kamerose. Romus vertė „savanoriškai“ sterilizuotis, juos naudojo fiziniams darbams ir medicininiams eksperimentams.  Skaičiuojama, kad okupacijos metu žuvo maždaug kas trečias Lietuvos romas. Iš viso pasaulyje per Holokaustą sunaikinta pusė milijono romų.

Plakatai su besibučiuojančiais žydu ir musulmone Roterdame sukėlė skandalą

Plakatai su besibučiuojančiais žydu ir musulmone Roterdame sukėlė skandalą

Olandų kampanija, raginanti žmones laisvai rinktis, ką mylėti, sulaukė didelio pasipriešinimo ir grasinimų, išprovokavo vandalizmą ir smurtą.

Šalyje, kur sekso žaislai eksponuojami vitrinose, o TV dažnai šmėžuoja nuogi kūnai, plakatas, kuriame pavaizduota apsirengusi, heteroseksuali besibučiuojanti pora tarsi ir neturėtų sukelti skandalo.

Bet būtent ši nuotrauka – socialinės kampanijos už įvairovę Olandijoje dalis – sukėlė aršius debatus ir netgi išprovokavo vandalizmo aktus. Priežastis: moterys šiuose plakatuose dėvi musulmonų galvos apdangalus, taip pat ir toji, kuri bučiuojasi su vyru, dėvinčiu kipą.

Atsirado tokių, kurie plakatą priėmė kaip provokaciją, skirtą užminti musulmonams ir kitoms mažumoms ant jautrių vietų. Pasak palaikančiųjų (įskaitant kai kuriuos žinomus Olandijos Žydų bendruomenės narius), kampanija atkreipia dėmesį, jog būtina kovoti su radikalizmu ir prievarta musulmonų bendruomenėje.

Plakatai – dalis iniciatyvos, remiančios moteris, dažniausiai musulmones, kurios susiduria su prievarta, jei pasirenka partnerius, nesulaukiančius savo bendruomenės pritarimo. Plakatai su šūkiu „Olandijoje mes patys pasirenkame partnerius“, buvo išplatinti visame Roterdame.

Kituose plakatuose vaizduojamos poros, besibučiuojančios uostamiesčio simbolinio Erasmus tilto fone, – tai musulmonė ir šviesiaplaukis vaikinas; dvi moterys, iš kurių viena dėvi indišką sarį; taip pat indė ir juodaodis vyras.

Romai – nepažinta tauta

Romai – nepažinta tauta

„Vien todėl, kad esu romė, žmonės stebi mane pro padidinamąjį stiklą“, – teigia šiaulietė Konsuela Mačiulevičiūtė, Ro­mų in­teg­ra­ci­jos cent­ro va­do­vė.

Savaitgalį Šiauliuose praūžė romų tradicinės muzikos festivalis „Tamburinas“. Romus iš visos Lietuvos į šį renginį subūrė Kon­sue­la Ma­čiu­le­vi­čiū­tė, kuri jau kone dešimtmetį dirba su Šiau­lių ap­skri­ties ro­mų bend­ruo­me­nė­mis, yra projekto „Dirbkime kartu su romais. Nauji iššūkiai ir galimybės“ tarpininkė Šiauliuose. 32 metų Konsuela yra ne tik romų aktyvistė, bet ir atlikėja, muzikos pedagogė, nemažai pasiekusi kaip saviveiklininkė, apdovanota konkursuose ir festivaliuose. Ji dirba su vaikais ir sie­kia, kad kuo dau­giau ro­mų vai­kų pa­ma­ty­tų, jog ga­li­ma gy­ven­ti ki­taip nei jų tė­vai, siek­tų moks­lo ir kar­tu iš­lai­ky­tų ro­mų tra­di­ci­jas ir kul­tū­rą. Kon­sue­la daug va­ži­nė­ja po konferencijas, atstovauja bendruomenei įvairiuose pasauliniuose renginiuose ro­mų in­teg­ra­ci­jos klau­si­mais.

Romai garsėja savo kultūra – ugningais šokiais ir širdį uždegančiomis dainomis. Tai įrodėte ir festivalyje „Tamburinas“. Ar galima sakyti, jog esate talentinga tauta?

Kriminologas: neapykantos nusikaltimai nusitaiko į asmens tapatybę

Kriminologas: neapykantos nusikaltimai nusitaiko į asmens tapatybę

Holokausto siaubai  – vaikams pritaikytame filmuke

Su daugeliu svarbių, bet baisių istorijos įvykių, mūsų vaikai susipažįsta ir juos aptaria ugdymo įstaigose. Nors daugelis mūsų žino apie Holokausto siaubus, bet ar kas nors gali išties suvokti, kaip koncentracijos stovykloje turėjo jaustis vaikas? Tai – emociškai labai sudėtingas turinys, tačiau Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi kompanija „Fettle Animation“, kurianti edukacinius filmus vaikams, ėmėsi šio iššūkio.

„Holokausto vaikai“ – tai daug prestižiškiausių apdovanojimų susižėręs animacinis serialas (šeši trumpi filmukai) vaikams apie Holokaustą. Tai – piešta dokumentika, padedanti vaikams suvokti skausmingą istorijos tarpsnį.

Ar tikrai reikia nuo mažų dienų vaikams pasakoti apie Holokaustą?

Ar tikrai reikia nuo mažų dienų vaikams pasakoti apie Holokaustą?

Dalinamės Arielos Freedman – rašytojos, dėstytojos, žydės, šiuo metu gyvenančios Kanadoje – straipsniu.

Kai sūnui buvo dešimt, jis paprašė pagalbos ruošiant projektą mokyklai.

  • Man reikia apklausti šeimos narius, – pasakė jis man ir septynerių broliui. – Jei jums reikėtų skubiai palikti namus ir jūs nežinotumėte, ar galėsite grįžti, ką pasiimtumėte?
  • Lego! – daug nedvejojęs atsakė brolis.
  • Vėl mokotės apie Holokaustą? – toks buvo mano atsakymas.

Leidžiame vaikus į žydų mokyklą, kad jie išmoktų gimtosios kalbos, gilintųsi į tradicijas ir saviškių istoriją. Bet šitai man atrodo dar per anksti, per greit. Gimus pirmagimiui, mano gera draugė, ne žydė, padovanojo kūdikiui paveikslėlių knygą apie Holokaustą. Paveikslėlių! Ji buvo graži, juodai balta su geltonais akcentais – žvaigždele, kūdikio antklodėle. Aš ją paslėpiau. Išmesti atrodė negražu, bet nebuvo ši knygelė ir vakaro skaitymui.

Kodėl mums (ne)reikia kitokių?

Laikas būtų liautis kaltinti okupaciją ir pagaliau imtis keisti požiūrį. Kitoniškumo nepriėmimas, galima sakyti, yra realios įvairovės nepriėmimas: ne tik tų, kurie atvyksta naujai, bet ir tų, kurie mūsų tarpe gyvena jau senai.

Sako Karolis Žibas interviu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenes puslapiui ir žurnalui Veidas. Jį kalbina žurnalistė Ieva Elenbergienė.

Straipsnis paruoštas, remiant #AtmintisAtsakomybeAteitis

 

 

 

Kodėl ne reikia
Yom Hashoah: Holokausto atminimo diena

Yom Hashoah: Holokausto atminimo diena

Pilnas Holokausto aukų paminėjimo dienos pavadinimas yra „Yom Hashoah Ve-Hagevurah“, pažodžiui – „Holokausto ir heroizmo atminimo diena“. Žydų kalendoriuje ji žymima 27 Nisano mėnesio dieną – tai savaitė po septintosios žydų Velykų dienos ir savaitė iki Yom Hazikaron (Kritusių Izraelio karių atminimo dienos). Kai 27-oji Nisano diena išpuola penktadieniais ar sekmadieniais, Yom Hashoah keliama į sekančią dieną, kad nesikirstų su Šabu. (Hebrajų kalendoriuje 27 diena niekad nesutampa su pačiu Šabu.)

2017-aisiais metais Yom Hashoah minima balandžio 24 d.

Šią dieną 1951-ųjų metų balandžio 12-tą dieną išrinko Knesetas (Izraelio parlamentas), tačiau žmonės ir žydų bendruomenės ją pažymi visame pasaulyje.

Nutilęs Dieveniškių štetlas prabyla

Nutilęs Dieveniškių štetlas prabyla

Pokalbis su Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktore Ilona Šedienė

Autorė Ieva Elenbergienė

Ilona, papasakokite apie „savo“ žydus?

Šiandien Dieveniškėse jų gyvų nebėra. Kiek istorijos atgaivinsime, tiek ir turėsime. O istorija išlikusia medžiaga nelepina. Žinome tiek, kad Dieveniškių centras – vienas iš daugelio Lietuvos štetlų (jidiš kalba tai reiškia miestelį). Žydų istorijoje ne bet koks miestelis vadinamas štetlu – toks pavadinimas suteikiamas tam, kuriame žydų gyventojų dalis buvo tikrai didelė ir nuspalvino visą miestelio gyvenimą. Dauguma mūsiškių buvo amatininkai. Turėjo ir savo sinagogą, tik, kad nebūtų aukščiau už katalikų bažnyčią, ji stovėjo nuokalnėje…

Apie Dieveniškių štetlą išlikę kur kas mažiau duomenų, nei, pavyzdžiui, apie Eišiškių. Ieškantiesiems medžiagos, portale „Žydai Lietuvoje“ (zydai.lt) yra paaiškinta, kad visi štetlai Lietuvoje buvo daugiau ar mažiau panašūs. Gyvenimas virė pagal tam tikrą santvarką, tam tikru ritmu, daugmaž vienodai – pasiskaitykite apie kitus, bus ir jūsiškiame panašiai. Betgi visada norisi to autentiškumo… Atradome vietinių rinkėjų medžiagą, išsivertėme po gabaliuką žydų prisiminimų, ir kai šioks toks aiškesnis vaizdas susidėliojo – surengėme parodą apie Dieveniškių žydų gyvenimą, istoriją, dabartį.

>Skaitykite visą straipsnį 

#AtmintisAtsakomybeAteitis

Projektą remia:

evz

Romų kančių keliai

Romų kančių keliai

Istorikas Ilja Lempertas teigia: „nebuvo žydų holokausto, nebuvo čigonų holokausto. Holokaustas buvo vienas. Jis prasidėjo, kai dar prieš karą visos vienos valstybės jėgos buvo nukreiptos naikinti kitų tautybių žmones“.

Apie žydų holokaustą publikuota nemažai studijų ir atsiminimų, o romų holokausto temai skirta literatūra yra kur kas kuklesnė. Neabejotina, kad V. Beinortienės ir D. Tumasonytės iš koncentracijos stovyklose kalėjusių ir gyvų likusių romų artimųjų surinkta, nuotraukomis ir archyvų dokumentais iliustruota medžiaga turės išskirtinės vertės.

Autorėms sutikus, pristatome ištraukas iš V. Beinortienės ir D. Tumasonytės knygos „Panevėžio romų kančių keliai 1941–1945 m. / Exploring the Untold Suffering of the Roma People of Panevėžys: 1941–1945“

Ištraukos iš Šiaulių universiteto doc. dr. Rolando Paulausko knygoje publikuoto straipsnio „Romų holokaustas: neskaityti romų istorijos puslapiai“: