Poeto mama Flora Mandelštam (Verblovskaja) buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi su laikinu  leidimu ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus. 1896 metais šeima registruota Kaune.

Kai O.Mandelštamui buvo šešeri metai, šeima įsikūrė Peterburge. Mandelštamas studijavo  Heidelbergo, Sorbonos ir Peterburgo universitetuose. Pirmąjį rinkinį „Akmuo“ išleido 1913 m., paskutinįjį „Eilėraščiai“ – 1928 m., tais metais išleistas ir jo straipsnių rinkinys „Apie poeziją“. Tolesnį poeto likimą galima atspėti iš mirties datos – 1938 m. buvo Rusijos didžiojo teroro laikas. Paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu Mandelštamas nenustojo rašyti, bet buvo atvirai kritiškas naujajai valdžiai, taip pat ir poezijoje. 1934 m. jį areštavo pirmą kartą ir ištrėmė už Uralo, vėliau leido persikelti į Voronežą, kur buvo parašyti „Voronežo sąsiuviniai“. Po trejų metų tremties jam leista sugrįžti. 1938 m. Mandelštamas buvo suimtas antrą kartą, ištremtas į Sibirą. Mirė lageryje netoli Vladivostoko. Jo kapas nežinomas.

Rašytojas Tomas Venclova, pasakodamas apie O. Mandelštamą, prisiminė, kad Stalino laikais, kai poetas buvo persekiojamas, Lietuvos tuometinis ambasadorius Rusijoje, poetas J. Baltrušaitis siūlė jam išvykti į laisvą Lietuvą ir net siūlė visokeriopą pagalbą su viza, bet jis atsisakė. Poeto gyvenimas užgeso nuo Stalino represijų.

Jis buvo Peterburgo poetas. O. Mandelštamas daug rašė apie savo požiūrį vaikystėje į rusų kalbą, kuri nebuvo jo gimtoji. Motina – inteligentė, puikiai mokėjo jidiš ir rusų kalbas, ji padėjo įveikti sūnui kalbos barjerą tiek, kad jis tapo vienu garsiausių Rusijos poetu, tobulai rašiusiu rusų kalba.

Pasak Kaune gyvenančios poetės Elenos Suodienės, parašiusios “Poemą  apie Osipą Mandelštamą”,- jo poezija – daugiasluoksnė, jis vis kūrė tuos sluoksnius, o jo pasauliai buvo neišmatuojami,  poetas pats sau prieštaravo. Kai jis jaunystėje įžengė į literatūrą, jo niekas nepripažino, tuometinis poezijos elitas jį atmetė už netradicinį rašymą. Jo poezija daugeliui buvo mįslė. Nors sakoma, kad kiekvienas poetas sukuria naują kalbą, tos paieškos būna sunkios. O. Mandelštamas yra rašęs: „Koks skausmas ieškoti žodžio“.

Mandelštamas tikėjo, kad kultūra yra reikšmių rezervuaras, galintis sutramdyti gyvenimo ir gamtos chaosą. Kultūra buvo ir architektūra, kuriai jau pirmajame rinkinyje skirta nemažai eilėraščių, ir muzika, ir, žinoma, poezija, kuri, jo žodžiais iš esė „Žodis ir kultūra“ tariant, yra „plūgas, ariantis laiką ir verčiantis jo vagą taip, kad giluminiai laiko sluoksniai, jo juodžemis iškyla į paviršių“. Bet nereikia manyti, kad poezija tik sutvarko chaosą ir primena apie ankstesnius klodus. Ji pati kuria savo prasmių pasaulius. Programinėje 1933 m. esė „Pokalbis apie Dantę“ Mandelštamas rašo: „Reikia perbėgti skersai visą upę, užtvindytą nenustygstančiomis ir įvairių krypčių kinų valtelėmis, – taip kuriasi poetinės šnekos prasmė. Jos kaip maršruto negali atkurti, apklausdamas valtininkus: jie nepapasakos, kaip ir kodėl mes šokinėjome iš vienos valtelės į kitą“.

Literatūrinio kelio pradžioje jis priklausė akmeistų grupei – vienai iš daugelio postsimbolistinių grupių, kurios veikiau formulavo savo skirtingumą nuo vyresnės simbolistų kartos nei tikslią poetinę programą. Akmeizmas (kildinamas iš graikų žodžio άκμη – „viršūnė“, „klestėjimas“, „žydėjimo metas“) apibūdinamas kaip literatūrinė mokykla, išsižadanti simbolistų misticizmo ir sugrįžtanti prie pasaulio daiktiškumo ir konkretumo, ieškanti prasmės ne anapus materialaus pasaulio šydo, o juslinėje ir emocinėje patirtyje. Su šio daiktų ir kultūros pasaulio pasirinkimu kartais siejama pirmojo Mandelštamo rinkinio “Akmuo” pavadinimo istorija. Iš pradžių jis turėjo vadintis Kriaukle, bet galiausiai Mandelštamas pasirinko „architektūrinį“, o ne „gamtinį“ pavadinimą. Šio rinkinio eilėraštis „Notre Dame“ apie Paryžiaus katedrą laikomas akmeizmo manifestu.

Akmeizmo pradininkai – poetų susivienijimas „Poetų cechas“, kurio lyderiais buvo Nikolajus Gumiliovas ir Sergejus Gorodeckis. Jam priklausė Ana Achmatova (tuo metu Gumiliovo žmona), Osipas Mandelštamas, Vladimiras Narbutas, Michailas Zenkevičius, Georgijus Ivanovas ir keli kiti autoriai. Formaliai jis gyvavo vos porą metų (1912–1914), tačiau bendrumų tarp ryškiausių poetų (pirmiausia tarp Mandelštamo ir Achmatovos) buvo įžvelgiama ir vėliau, siūlyta šio tipo poeziją vadinti „semantine“.

Semantinės poetikos pagrindiniai bruožai: kiekvienas pasaulio elementas suvokiamas kaip priklausantis istorijai ir kultūrai; kalba nėra vien poezijos medžiaga – poezija pati kuria kalbą; poezija nesikrato siužeto, bet jis netenka linijinės tvarkos, yra skaidomas ir gali būti atkurtas iš fragmentų tik po daugkartinio skaitymo; poetinis žodis vienu metu dalyvauja daugybėje santykių ir jungčių, pro jį šmėžuoja visas pluoštas reikšmių, nurodančių skirtingus kultūros reiškinius, o visą tekstą saisto šios daugialypės ir itin tankios reikšmių gijos.

Nuo pirmojo rinkinio (1913) iki paskutinio (1928) išėjo dar keli: „Tristia“ („Sielvarto knyga“, pavadinimas – iš Ovidijaus kūrybos, 1922), „Tristia variantas Antroji knyga“ (1923). Taip pat dvi prozos knygos: autobiografija „Laiko gaudesys“ (1925), „Pašto ženklas iš Egipto“ (1928). Kaip ir dauguma rašytojų, Mandelštamas uždarbiavo versdamas iš vokiečių ir prancūzų kalbų.  Vėliau įvyko pirmas rimtas nesutarimas su literatūrine valdžia, virtęs atviru konfliktu su režimu. Tiesa, kartais Mandelštamas bandydavo „įsikalbėti“ lojalumą: 1933 m. jis slapta skaitė Borisui Pasternakui akivaizdžiai antistalininį eilėraštį apie „ riebius kremliaus kalniečio pirštus“, o 1937 m. parašė tam pačiam kalniečiui Stalinui odę. Tačiau ji poeto neišgelbėjo. Liko nepublikuoti tekstai ir daug pavienių eilėraščių.

Mandelštamas sugrįžo pas skaitytojus XX a. septintojo dešimtmečio viduryje – aštuntojo pradžioje. Sugrįžo į savo vietą – į didžiųjų poetų gretas. Nepublikuotus jo eilėraščius išgelbėjo ir išsaugojo žmona Nadežda Mandelštam (Chazina). Vakaruose ji išleido dvi prisiminimų knygas kaip tik tais „sugrįžimo“ laikais.

Osipo Mandelštamo eilėraščiai, kuriuos prieš 30 metų, net ir Rusijoje,  prisiminė tik išrinktieji, dabar išversti į 35 kalbas.

Elenos Suodienės eilėraštis apie Osipą Mandelštamą Kaune

Istorinę medžiagą rinko Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas.

Natalija Arlauskaitė