Niujorke įsikūrusio YIVO Žydų tyrimų institute nuo 1992 m. saugomi Bundo archyvai. Institutas paskelbė naują iniciatyvą, siekdamas, kad šie archyvai taptų prieinami mokslininkams ir visuomenei, – jie turėtų būti skaitmeninami. YIVO valdybos pirmininko pavaduotoja Irene Pletka inicijavo šį projektą ir pranešė, kad ji dovanoja 1 mln. dolerių, paremdama “Bundo” skaitmeninimo projektą.
Daugiau nei 150 žmonių dalyvavo YIVO Žydų tyrimo instituto galerijoje Niujorke surengtose iškilmėse, skirtose pagerbti YIVO valdybos pirmininko pavaduotoją Irene Kronhill Pletka už pavyzdinį vadovavimą, įkvepiantį dosnumą, ypatingą įsipareigojimą išsaugoti žydų istoriją ir kultūrą. Irene ir jos įkurtas fondas Kronhill Pletka ieško projektų, kuriuos galėtų paremti lėšomis kritiniu metu, kai jų labai trūksta. Bundo projekte numatyta, kad surinkus 2,5 mln. – 3 mln. dolerių, YIVO institutas pradės pirmąjį skaitmeninimo etapą, (skaičiuojant pėdomis), apimantį apie 219 pėdų įrašų. Archyvarų žargonu, 1 linijinė pusė paverčiama į 5000 puslapių.
1897 m. Vilniuje įkurta žydų politinė partija Bund turėjo savo programą, drąsiai kovojo su pogromų organizatoriais. YIVO apibūdina Bund’ą kaip “žydų politinę partiją, palaikančią socialistinę demokratinę ideologiją, taip pat jidiš kultūrą, vadinamą jidišizmą ir žydų tautinę autonomiją”.Džekas Jacobsas, politinių mokslų profesorius Niujorko Kembridžo universitete teigia, kad Bundas buvo pirmoji moderni žydų politinė partija Rytų Europoje. Bundo ideologija orientuota į žydų darbininkų sluoksnį.
Nuotraukoje Vilnius, Bundo demonstarcija1936. YIVO Žydų tyrimų instituto archyvai.
Irene Pletka – Kronhill Pletka fondo įkūrėja ir pirmininkė. Fondas remia pasaulietinę žydų kultūrą, jidiš kalbą ir atsikuriančias žydų bendruomenes Europoje ir kitur.
Australijoje augusi Irene, gimė Šanchajuje jos tėvai Lenkijos žydai, kuriems Čijunė Sugihara Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas, 1939–1940 m. rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas išdavė Gyvenimo vizas. Antrojo pasaulinio karo metais Sugihara padėjo apie 6000 Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos, išduodamas jiems tranzitines Japonijos vizas.
Irene išmoko kelias kalbas, ji įgijo psichologijos specialybę ir Menų magistro laipsnį kaip fotografė, ji 20 metų dirbo Bezalel Akademijoje Jeruzalėje fotografe, dizainere ir neseniai prodiusavo filmą “Kas parašys mūsų istoriją?”
Pasak Irene, atvykmas į YIVO turėjo įvykti neišvengiamai. Jos Jidiš mokytoju vaikystėje Australijoje buvo vieno YIVO įkūrėjų sūnus. Jos tėvas, visą gyvenimą buvo Bundo narys, Jidiš dienos mokyklos, Šolomo Aleichemo koledžo įkūrėjas ir Australijos Melburno žydų bendruomenės aktyvus narys.
Irene Pletkos darbai, žinantiems Č.Sugiharos – diplomato, humanisto, pasiaukojimą gelbstint žydus, įrodo, jog diplomato žygdarbis įkvėpė ir Irene Pletke, nes ji užaugo su tėvų patirtu gelbėtojo stebuklu.
Nuo pat Kronhill Pletka fondo įkūrimo 2007 m. ir tapus į YIVO valdybos nare 2011 m., Irene aktyviai dalyvavo YIVO ir kitų organizacijų veikloje. Ji remia projektus Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Venesueloje, Italijoje, Afrikoje, Australijoje, Izraelyje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Įvairūs svarbūs projektai, kuriuos remia Kronhill Pletka fondas: XVII a. restauruota medinė sinagoga su tapybos darbais Lenkijoje – fondo finansavimas, Balkanų Sefardų muzikos festivalio ir sirų pabėgėlių gydymo Izraelyje finansavimas.
Irene palaiko YIVO, ji vadina šį žydų institutą kultūrine organizacija ir neįkainojamos Rytų Europos žydų istorijos paveldo saugykla, kuri suteikia žinių ir priemonių, padedančių žmogui formuoti savo ateitį.
Daugiau apie Bundą.
“Bundo tvirtovėmis“ politinių mokslų profesorius Džekas Jacobsas apbūdina Varšuvą, Lodzę, Vilna (Vilnių) ir Bialystoką, organizacijai kuriantis šie miestai dar buvo carinėje Rusijos imperijoje.
Pirmaisiais metais, vykstant urbanizacijai, Rytų Europos žydai su Bundu organizavo sąjungas, streikus ir platino radikalią literatūrą (net kūrė slaptas bibliotekas), siekdami sustiprinti darbininkų sąmoningumą ir supratimą apie ekonominį išnaudojimą bei politinę darbininkų vergovę. Organizacijai kuriantis, šie miestai buvo carinėje Rusijos imperijoje.
Bundo demonstracija, Vilna, YIVO archyvai.
1897 – 1905 m. „Bundas“ Vilniuje leido nelegalų savo laikraštį „Di arbeter štime“ (jidiš „Darbininkų balsas“). Prieš 1905 m. revoliuciją įvairiose Rusijos vietovėse galėjo būti apie 35 – 40 tūkst. organizacijos narių. 1922 metais sovietų Rusijoje Bundas nustojo veikti. Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje Bundas dar veikė.
Bundas, kaip masinis judėjimas, gyvavo tik pirmuosius keturis XX amžiaus dešimtmečius, tačiau jo įtaka, pasak prof. Jakobso plėtėsi visame pasaulyje – po Antrojo pasaulinio karo Bundo nariai pasklido po kitas organizacijas, kurios įtraukdavo bundistus.
Nuotraukoje Varšuvos gatvėse 1936 m. gegužės mėn. vykusi Bundo demonstracija. YIVO instituto archyvas.
XX a. pradžioje Bundas “atliko svarbų vaidmenį ginant žydus nuo pogromų Rusijos imperijoje”, pasak Jacobso, buvo įsteigtos savigynos grupės. “Išgirdę, kad gaujos ketina pulti, Bundo nariai sutelkdavo savo narius ir rėmėjus, kad fiziškai susidorotų su gaujomis. Bundo atsakas į antisemitizmo išpuolius tais laikais buvo drąsus ir šokiruojantis, – atsakas antisemitams išlieka aktualus ir šiandien“.
Bundas suvaidino savo vaidmenį 1905 m. Rusijos revoliucijoje, ragindamas žydus prisijungti prie kitų socialistų judėjimų, siekiant nuversti carą ir išsikovoti politines bei ekonomines teises. Be to, Bundas paskelbė žydų ypatingą reikalavimą tautinei ir kultūrinei autonomijai, kad žydai galėtų kontroliuoti savo kultūrines ir švietimo institucijas. Žydų autonomija Lietuvoje gyvavo 1918 – 1925m,.