Chanukos šventė prieš Antrąjį Pasaulinį karą miestelyje netoli Druskininkų

Shmarya Levin

Šaltinis: „ The Festival of the Maccabees in Svislovitz“ //  The Hanukkah Anthology. Ed. Philip Goodman. Jewish Publication Society: Philadelphia. 1992, p. 168. Dabar šis miestas vadinasi Svisloč, jis yra Baltarusijoje netoli Druskininkų.

Svisloč Turgaus aikštė 1939m. Viena sinagoga ir 2-eji maldos namai ,1420 žydų  ,71% gyventojų

Pirmoji Makabiejų šventė, kurią aš prisimenu, buvo vidury aršios žiemos, kuri tyliai ir piktai “sukaustė” upes ir uždėjo ant miesto nematomą savo ranką. Speigas intensyviai degino, namų langai visus žiemos mėnesius buvo apledėję. Svarbiausias pasirengimas Makabiejų šventei – bent jau iš jauniausiųjų pusės – nedidelių švininių suktukų gaminimas, keturkampių, su išsikišusia rankena viršuje – tradiciniam žaidimui per šią šventę (jidiš jie vadinami „dreideliais“, lietuviškai – „vilkeliais“). Švininių suktukų gamyba nebuvo lengvas užsiėmimas, kurio svarbiausi dalyviai – vyresnieji berniukai. Mano brolis Mejeris buvo vienas pagrindinių gamintojų. Formos buvo daromos iš keturių medinių dalių, po vieną kiekvienai pusei, o svarbiausia – turėjo būti išpjautas – keturių hebrajiškų raidžių negatyvas, raidės rodomos viršutinėje pusėje: nun, gimel, he, šin, – Nes gadol haja šam:  (vert, Stebuklas didysis įvyko ten) – aliuzija į aliejaus ąsotėlį, kuriame buvo likęs tik šlakelis aliejaus vienai dienai. O stebukle! Jis degė aštuonias dienas Amžinajame šventyklos Šviestuve, kol Makabiejai varė priešą.

Viršuje ir apačioje forma buvo supjaustoma į plonas linijas, kad pasidarytų pagrindas ir viršutinė dalis: tada forma būdavo sutvirtinama virve, ir iš viršaus pilamas išlydytas švinas. Reikėjo viską padaryti greitai, nes šaukštas būdavo iš lydinio, kuris lengvai lydosi. Todėl turėjo būti padaryta meistriškai, nes švinas galėjo išsilieti ant pirštų, laikančių formą. Per Chanukos šventę galėjai pamatyti ne vieną berniuką, kurio nerangumo įrodymas būdavo sutvarstyta ranka. Su šiais suktukais mes žaisdavome ypatingąjį žaidimą, panašų į amerikietišką „įmesk ir ištrauk“. Paprastai žaisdavome tiesiog dėl smagumo, bet kartais – dėl pinigų. Ir tai buvo mūsų įvadas į azartinių lošimų žaidimus, vėliau daugiausia kortomis.

Labiausiai jaudinantis Makabiejų šventės ritualas yra žvakių uždegimas. Pirmąjį vakarą uždegama viena žvakė, Makabiejų laikais inde degė šlakelis nesuteršto aliejaus, stebuklingai degęs šventykloje iki pergalės. Žvakės būdavo trumpos, su grioveliais, ir gražiai nuspalvintos. Tačiau pirmuosius keletą vakarų ritualas man nepadarė jokio įspūdžio. Chanuka tuomet, vaikystėje dar nebuvo laikoma viena svarbiausių žydų kalendorinių švenčių. Nesibaigiančio aliejaus šlakelio stebuklas Amžinajame Šviestuve nejaudino žydų vaizduotės, kurie buvo pripratę prie didesnių stebuklų su labiau įkvepiančiais užmojais. Dėl tos ar kitos priežasties mums mažai būdavo papasakojama apie didvyriškus Makabiejų karus – mažai arba nieko. Rabinų nedomino karai, o pamaldūs žydai turėjo tą patį skonį. Tik po daugelio metų, kartu su sionistinio judėjimo pradžia – Hibat Sion, arba „Siono meile“ – istorijos ratas pasisuko ir Chanuka tapo viena didžiausių ir svarbiausių žydų tautos švenčių. Būtent tada žvakių uždegimas tapo reikšmingu ir jaudinančiu ritualu, kurį labai mėgsta vaikai..