Valstybės apdovanojimai – Lietuvai nusipelniusiems žmonėms

Valstybės apdovanojimai – Lietuvai nusipelniusiems žmonėms

Vasario 16 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė 26 Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiams.

Pasak Prezidentės, tokią dieną mus suartina ir šalies istorinė patirtis, ir dabarties iššūkiai, ir ateities viltys. Didelis bendras troškimas, kad Lietuva toliau augtų ir klestėtų kaip išdidi nepriklausoma valstybė. Kad mūsų gyventojai ją brangintų ir didžiuotųsi, o kitos garbingos šalys laikytų patikima drauge ir sąjungininke.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanota buvusi Vilniaus geto kalinė, aktyvi Holokausto atminties įamžinimo puoselėtoja Fania Brancovskaja.

Brancovskajos medalis Brancovskajos medalio raštas

Prezidentė pabrėžė, kad ši šventė priklauso visiems, kurie šiandien nuoširdžiai, negailėdami jėgų tarnauja valstybei, įgyvendina puikias iniciatyvas, augina vaikus ir kasdien atkakliu darbu prisideda kurdami mūsų visų ateitį. Jie ir yra tikrasis šiandieninės Lietuvos veidas su begale gerų, gražių bruožų. Ti žmonės, kuriems taip pat netrūksta nei pasiaukojimo, nei drąsos, nei ištikimybės.

Apie Fanios Brancovskajos gyvenimą

Fania Brancovskaja gimė 1922 m. gegužės 22 d. Kaune. Tėvas Benjaminas Jochelis buvo elektromechanikos konstruktorius bei turėjo elektromechanikos dirbtuvę. Motina Rachilė buvo namų šeimininkė. Šeimoje kartu su Fania Brancovskaja augo jaunėlė sesuo Riva.
Šeima 1927 m. persikėlė į Vilnių.
Pagrindinį išsilavinimą Fania Brancoskaja įgijo žydiškose mokymosi institucijoje: lankė Sofijos Gurevič mokyklą, vėliau žydų realinę gimnaziją Rūdininkų gatvėjė, kur 1941-1943 veikė Vilniaus geto judenratas. Būdama septyniolikos, Fania išlaikė brandos atestato egzaminus ir netrukus įstojo į Gardino (Baltarusija) pedagoginį institutą. Po to mokytojavo vienoje Baltarusijos mokyklų.1941 m., grįžus į Vilnių, planus tęsti mokslus universitete sutrukdė karas. Vilnių netrukus pradėjo bombarduoti vokiečių lėktuvai, o biželio 23-iąją vokiečių kariuomenė įžengė į Vilnių. Iškart po to žydams Vilniuje prasidėjo sunkus metas – buvo leidžiami įstatymai ir draudimai žydams: nevaikščioti šaligatviais, pirkti tik tam tikrose parduotuvėse ir tik nustatytu laiku, nešioti ant drabužių priekio ir nugaros atpažinimo ženklą. Iš pradžių tai buvo raidė „J“, vėliau Dovydo žvaigždė. Žydams įvesta komendanto valanda, o visus turėtus vertingus daiktus: dviračius, fotoaparatus, kailius ir kt., turėjo atiduoti okupuotos valdžios įstaigoms.
Netrukus buvo išleistas įsakymas dėl kontribucijos – per kelias dienas reikėjo surinkti ir atiduoti naciams 5 mln. rublių, o įkaitais buvo paimti žymūs žydų veikėjai.

Prieš įsteigiant Vilniaus getą, 1941 m. rugpjūčio 31-osios naktį į Panerius buvo išvežta apie 5 tūkstančius žmonių. Jau 1941 m. rugsėjo 6-ąją, 6 val. ryto, į duris pasibeldęs lietuvis policininkas visai Fanios šeimai liepė persikelti iš buto Pylimo g. 33 į geto teritoriją.

Darbininkų šeimos gete turėjo gyventi drauge, netoli darbo vietos. Viename pereinamame kambaryje, kuriame stovėjo viena lova, gyveno dvi šeimos. Viename bute, pagal 1942 m. gyventojų surašymo duomenis, gyveno 14 šeimų. Tačiau buvo ir tokių, kurie gyveno nelegaliai.

Vilniaus getas buvo perpildytas, todėl žydai, atvykę iš tolimesnių gatvių buvo siunčiami į Lukiškių kalėjimą, o iš ten vežami sušaudyti į Panerius. Kadangi ir kalėjimas buvo perpildytas, kai kurie kaliniai stovėjo per naktį lauke laukdami savo lemties.

Fanios tėvas, turėdamas aukštą elektromechaniko kvalifikaciją, turėjo nuolatinį darbą. Tai padėjo gauti dokumentą, leidžiantį jam, jo žmonai ir dviems dukroms iki šešiolikos metų gyventi.
Dėl šios priežasties, gyventojų sąraše nurodyta kitokia Fanios Brancovskajos gimimmo data – 1926 m.

Tuo metu Fania Brancovskaja turėjo imtis įvairiausių darbų: tvarkė butus, statė įtvirtinimus aerodrome, rūšiavo bulves, iki tol kol rankos tapo žaizdotos ir kruvinos, pynė šiaudinį apavą, kurį audavosi lietuvių ir vokiečių kareiviai ant aulinių batų bei šlepetes. Vėliau teko lietuvių ir vokiečių vadovybę aprūpinti mezginiais.

Gete sąlygos buvo sunkios, tačiau gyvenimas tęsėsi: veikė biblioteka, veikė dvi mokyklos jidiš ir hebrajų kalba, teatras ir du chorai.  Vis dėlto daugelis mirdavo nuo sunkių bei žeminančių darbo sąlygų, nes ir pati geto atmosfera buvo įtempta ir slegianti. Silpniausieji – seneliai, vaikai ir ligotieji. tiesiog nuo bado.

Gete buvo tokių, kurie nesutiko pasiduoti. Tarp jų – ir Fania Brancovskaja. 1942 m. sausį buvo sukurta Jungtinė partizanų organizacija FPO (jidiš k. – Fareinighte partizaner organizacie). FPO moterys turėjo lygias teises su vyrais. Gete nelegaliai buvo leidžiami laikraščiai, renkami ginklai kovai su okupantais. Į getą ginklai patekdavo nesurinkti, smarkiai rizikuojant sušaudymu arba kanalizacijos vamzdžiais.

Tęsėsi žmonių žudymas Paneriuose, tik jis tapo daug atviresnis, artėjo geto likvidavimas. Kai Fania Brancovskaja su likimo drauge pagaliau rugsėjo 23-iąją pabėgo iš geto, jis jau buvo apsuptas. Padedant nežinomam jaunuoliui, joms pasisekė pasiekti partizanų zoną miške. Ten jos sužinojo, kad getas jau likviduotas.

Fanios Brancovskajos šeima žuvo Holokausto metu, tėvas buvo išvežtas į Kloogą Estijoje, mama – į Latviją. Jaunėlė sesuo žuvo Štuthofo koncentracijos stovykloje.

 

Fania Brancovskaja su sovietiniais partizanais intensyviai priešinosi nacistiniams okupantams, dalyvavo vykdant daugelį užduočių. 1944 m. liepos 13 d. Fanios Brancovskajos būrys dalyvavo išvaduojant iš vokiečių Vilnių.

 

 

 

Parengta pagal leidinį:
Su adata širdyje = With a needle in the heart : getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. – Vilnius : Garnelis, 2003. – 406 p. – ISBN 9955-428-40-6.