„Mes nebuvome artimai pažįstami, kai jis geru žodžiu užtarė ir labai man padėjo. Vėliau daugiau susidūriau su šiuo žmogumi, tada suvokiau, kokio tai gylio, milžiniška figūra. Per S. Sondeckį Lietuva man tapo artima šalimi“, – kalbėjo smuiko pedagogas, solistas Zakhar Bron.

„Gavosi taip, kad aš su juo baigiau ir muzikos mokyklą, ir konservatoriją, ir pas jį dirbau. Buvau su juo susijęs nuo 1957 metų iki pernai, tai labai didelis stažas. Nedaug tokių šeimų, kurios taip ilgai dirba“, – sakė smuikininkas Borisas Traubas.

Valdovų rūmuose su solistais groja orkestras, kuriame – Sauliaus Sondeckio ir jo žmonos Silvijos Sondeckienės mokiniai. Dirigentas Juozas Domarkas sako, kad praėjus metams po S. Sondeckio mirties, pervertinti jo indėlį į Lietuvos kultūrą būtų sunku. Svarbu prisiminti ir stiprybės jam teikusią šeimą.

„Aš net kartais pati pagalvoju, aš nežinau, kaip aš spėdavau. Spėdavau. O bendravimas, vyro reikalai aišku buvo labai svarbūs, reikėjo ir skirti laiko, paskui vyras kadangi mūsų solistai koncertuose buvo beveik ištisai bendramoksliai, tai tas bendravimas visą laiką buvo ir didelė draugystė, ir pas mus vakarieniavimai, restoranų mes nežinojom, restoranų geografijos. Visi eidavo pas mus ir kitaip nebuvo įsivaizduojama“, – prisiminė S. Sondeckienė.

Dirigentas S. Sondeckis buvo Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėjas, jam vadovavo 44 metus, dirigavo daugiau nei trijuose tūkstančiuose koncertų, dirbo su žymiausiais pasaulio orkestrais.