Ketvirtoji dalis
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje tęsiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio publikaciją. Pradžia: 2017 01- 05; 01
Jau 1941 m. birželio 25 d. posėdyje Laikinoji Vyriausybė nutarė „Kaune eiti prie policijos organizavimo, o partizanų veiklą plėsti provincijoje, kur dar yra likusių bolševikų, komunistų ir žydų gaujų“[1]. Birželio 26 d. LV kreipėsi į tik ką atvykusį vokiečių armijos lauko karo komendantą Kaune generolą von Pohl’į prašydama „1) dar labiau sustiprinti valymo akciją, 2) leisti dar plačiau pasireikšti mūsų partizanų būriams“[2]. Kitame tos pat dienos posėdyje premjero pareigas laikinai einantis prof. J. Ambrazevičius konstatavo, kad „Lietuvos partizanai veikia kontakte su Lietuvos aktyvistų frontu ir Laikinąja Vyriausybe“, o kur karo veiksmai jau praėję – „partizanų veikimas persiformuoja į policijos funkcijas ir šaulius“[3]. Ir tai nebuvo vien žodžiai be turinio. Užsuktas mechanizmas sukosi. Štai Alytaus Tautinio darbo apsaugos kuopa darbų suvestinėje apžvelgdama savo veiklą liepos pradžioje pažymėjo, kad „pagal piliečių pranešimus sulaikyti areštuoti 36 komunistai, 9 raudonarmiečiai ir didesnis skaičius žydų“[4]. Charakteringa, jog lietuvių pareigūnas tiksliai nurodė areštuotų komunistų ir raudonarmiečių skaičius, tačiau žydų suskaičiuoti nepasivargino. Jei kas bent kiek žino LAF’o platintų atsišaukimų propagandinį turinį ir supranta lietuvių kalbos vidinę semantinę logiką, manau, pakankamai aiškiai suvokia, ką tai reiškė ir kodėl taip, o ne kitaip buvo reflektuojama situacija lietuvių pareigūno raporte.
1941 m. liepos 17 d. Alytaus apskrities viršininkas Antanas Audronis Laikinosios Vyriausybės vidaus reikalų ministrui plk. Jonui Šlepečiui raportavo: „Policija vykdo areštus, daro kratas ir veda kvotas apie komunistus, plėšikus ir gandonešius. Kvotos pristatomos vietos vokiečių karo vadovybei. Pagal vokiečių įsakymą apskrityje sušaudyta 82 komunistai. Areštuotų yra 389, dar reikėtų areštuoti apie 345 komunistus. […]“[5]. Jei šis raportas ne tipiško koloboravimo su naciais dokumentuotas pavyzdys, tai kas tada iš viso yra kolaboravimas?
1941 liepos 16 d. Alytaus apskrities policijos vadas aviacijos kpt. Stasys Krasnickas–Krosniūnas savo pavaldiniams išrėžė viešą kalbą: „[…] Žydija, kaip išsigimusi tauta, kuri po priedanga raudonosios vėliavos aukščiausio sadizmo priemonėmis nori pavergti visą žmoniją ir ją sugyvulinti, vokiečių tautos fiurerio radikaliomis priemonėmis labai greit tvarkoma. Reikia skaityti, kad šis klausimas jau išspręstas, tačiau atsiranda dar vienas kitas lietuvis, net ir policistas, kuris bando tą klausimą rišti savaip. Aš jums sakau, kad šituo klausimu dviejų nuomonių negali būti. Turi būti ir yra tik viena nuomonė, ji turi būti visu 100% pildoma, ji aiškiai apibrėžta Adolfo Hitlerio knygoje “Mano kova” […]”[6].
Tiesa, dėl savo politinio mažaraštiškumo itin liūdnoje politinėje situacijoje atsidūrusi Laikinoji Vyriausybė iš provincijoje, vietose atsikuriančios administracijos trykštantį entuziazmą žudyti politinius priešus kažkiek gesino. Bet tai irgi darė savaip. Birželio 28 d. laikraštyje Ūkininko patarėjas paskelbtame Laikinosios Vyriausybės „Žodyje į Tautą” buvo sakoma, kad klasių kova Lietuvai nereikalinga, nes lietuviai per maža tauta, kad galėtume vieni kitus tarpusavio kovoj naikinti, „Tokią prabangą ir išsigimimą tegul leidžia sau šimtamilijoninės valstybės, o mums brangus kiekvienas doras lietuvis be luomų ir pažiūrų skirtumo“[7]. Kita vertus, Lietuvoje būta žmonių nuo eilinių ūkininkų iki mokytojų, gydytojų ir kunigų, kurie kaip mokėdami ir kiek galėdami bandė priešintis vietos lietuviškos administracijos veiklai ir gelbėti jos žudomus tautiečius[8].
Iškalbus ir birželio 27 d. Laikinosios Vyriausybės posėdžio protokolas atspindintis jos refleksiją į liūdnai pagarsėjusius Lietūkio garažo įvykius: po komunalinio ūkio ministro Vytauto Žemkalnio-Landsbergio informacijos apie Lietūkio garaže vykstančias žudynes, Laikinoji Vyriausybė, sprendžiant iš jos pačios veiklos protokolo, žudynių net nepabandė sustabdyti ar prieš jas protestuoti, o tik nutarė „nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams vengti viešų žydų egzekucijų“[9]. Gana akivaizdu, kad šiame lakoniškame sakinyje/nutarime atspindinčiame Laikinosios Vyriausybės „politiką” iš esmės yra tik du reikšmingi prasminai sąvokų junginiai: „visų priemonių” ir „viešų egzekucijų“.
Nežinau, ar vykstančio žiauraus totalinio karo sąlygomis, buvo įmanoma kultūriškai ir geopolitiškai pasimetusiai Lietuvos visuomenei bei besikuriančiai administracijai vietose pasiųsti dar kažkokį aiškesnį politinį signalą? Negana to, tą pačią dieną, gavusi nacių leidimą, Laikinoji Vyriauasybė „su džiaugsmu” ir oficialiai įsteigė liūdnai pagarsėjusį Tautinio darbo apsaugos bataljoną[10].
Birželio 30 d. Kauno karo komendanto plk. Jurgio Bobelio įniciatyva Laikinoji Vyriausybė pritarė „lietuviškojo bataljono” finanasavimui dienai skirdama po 7492 rublius ir kartu palaimino Žydų koncentracijos stovyklos steigimą[11] su visomis iš to išplaukiančiomis politinėmis-etinėmis pasekmėmis. Laikinosios Vyriausybės politinė valia Protokole tuo klausimu suformuluota beveik preciziškai: „Žydų koncentracijos stovyklos steigimui pritarti ir jos steigimu rūpintis pavesti p. Švipai, Komunalinio Ūkio Viceministeriui, kontakte su p. pulk. Bobeliu“[12].
Ne mažiau svarbus bei istoriškai reikšmingas buvo ir tos pat dienos Laikinosios Vyriausybės popietinis posėdis, kuriame svarstyta vyriausybės „Deklaracija ūkiniais ir socialiniais reikalais“[13]. Šiuo atveju atkreiptinas ypatingas dėmesys tiek į Deklaracijos projekto turinį, tiek ir į dėl jos vykusias diskusijas vyriausybėje. Deklaracijos projekto turinys įdomus mažiausiai dviem aspektais: a) jame netiesiogiai pripažįstama, kad 1941 m. birželį Lietuvą iš SSSR aneksijos „išlaisvino” ne tiek antisovietinis Birželio 23–27 d. sukilimas, kiek Trečiojo Reicho kariuomenė. Deklaracija pradedama gana iškalbiu teiginiu, kad „Išlaisvintos Lietuvos tautos“[14] ūkio santvarka bus grindžiama privatine nuosavybe. Taigi pasakyta labai aiškiai: „Iššlaisvintos Lietuvos tautos“, o ne „Išsilaisvinusios Lietuvos tautos”… .; b) deklaracijos trečias punktas pabrėžia Laikinosios Vyriausybės projektuojamos ūkinės politikos diskriminacinį, o gal net rasinį pobūdį. Jame nurodyta, kad „Žydams ir rusams priklausę nacionalizuoti turtai lieka neginčijama Lietuvos valstybės nuosavybe“[15].
Būtent tokiomis, o ne kitokiomis politinėmis vertybėmis gindžiamas Laikinosios Vyriausybės politines paradigmas 1941 m. birželio paskutinėmis dienomis sustiprina ir vyriausybėje vykusios diskusijos dėl „Deklaracijos ūkiniais ir socialiniais reikalais” turinio. Iš posėdžio protokolo matyti, jog nors Laikinoji Vyriausybė „iš principo pritarė” deklaracijai[16], tačiau kartu dar galvota ir kaip ją tobulinti. Finansų ministras Jonas Matulionis deklaraciją siūlė pradėti ne aptakia ir numanoma fraze apie Vehrmachto išvaduojamąją misiją Lietuvoje, bet tiesiog jos pradžioje įdėti konkretų „posakį pabrėžiantį vokiečių kariuomenės vaidmenį Lietuvai iš bolševikų jungo išsivaduojant“[17]. Kiek galima spresti iš vyriausybės protokolo itin lakoniško turinio, jos dauguma tokiai istorinių faktų dėlionei neprieštaravo, bet linko atsiklausti nacių karinės valdžios nuomonės. Todėl „šitokios deklaracijos paskelbimo galimumą” nuspręsta zonduoti per Krašto apsaugos ministrą generolą Stasį Raštikį[18].
Darbinga Laikinąjai Vyriausybei buvo ir 1941-ųjų liepa. Jau pirmame liepos mėnesio posėdyje ji išsprendė LAF’o finansavimo klausimą skirdama jo poreikiams 20 000 rublių bei nustatė atlyginimus sau už darbą: Ministrui pirmininkui ar jo pareigas einančiam ministrui nuspręsta mokėti 1800 rublių mėnesinį atlyginimą ir 1000 rublių priedą „neatsiskaitytinai įvairiems nenumatytiems reikalams“; ministrams – po 1500, o viceministrams kiek mažiau – po 1300 rublių mėnesinius atlyginimus. Atlyginimus nuspręsta skaičiuoti nuo 1941 m. birželio 23 d[19].
Nacių–sovietų frontui sparčiai ritantis į rytus ir nacių okupaciniam režimui Lietuvoje įsitvirtinant, žydų persekiojimui ir kruvinanm terorui prieš žydus augant[20], 1941 m. liepos 3, 4, 15, 17, 19 ir 29 dienomis Laikinoji Vyriausybė priėmė pluoštą diskriminacinių nutarimų dėl žydų ir lenkų valstybinių teatrų Kaune ir Vilniuje uždarymo[21] bei žydų kilnojamo ir nekilnojamo turto, darbo priemonių nacionalizavimo[22]. Svarbu tai, jog 1941 m. liepą priiminėdama kitataučių, ypač žydų atžvilgiu diskriminacinius įstatymus, nacių okupuotoje ir valdomoje Lietuvoje Laikinoji Vyriausybė sau iš esmės buvo prisiskyrusi beveik dievo vaidmenį. Štai liepos 29 d. vyriausybės priimtame „Lietuvos jūrų ir upių prekybos laivyno denacionalizacijos įstatyme” skambiai deklaruota: „Kas laikomas žydu ar asmeniu veikusiu prieš lietuvių tautos interesus, nustato Ministerių Kabinetas“[23]. Nei daugiau, nei mažiau. Analogiškos formulės buvo įtvirtintos ir prie kai kurių kitų Laikinosios Vyriausybės priimtų įstatyminiš aktų[24].
Iškalbus 1941 m. liepos 7 d. Laikinosios Vyriausybės posėdžio protokolo turinys. Viena vertus, iš jo matyti, kad tarpininkaujant Kauno karo komendantui J. Bobeliui, vyriausybė su nacių karine administracija gana intensyviai derėjosi dėl lietuviškos policijos organizavimo Kaune. Vokiečiai ją linko matyti tik kaip sau klusnų ir beveik neginkluotą parankinį, nors ir aprengtą senaja lietuviška policininkų uniforma, bet jau ant rankovės papuošta žaliais raiščiais su vokišku užrašu „Hilfsordnungspolizei Kowno“[25], o vyriausybė dėjo pastangas, kad ji būtų ginkluota ne tik „guminėmis lazdelėmis” ir šaltaisiais ginklais (durklais prie diržo), bet iš pistoletais, o laikinosios sostinės vardas ant žalio raiščio skambėtų ne slaviškai „Kowno“, bet tautiškai „Kaunas”[26]. Kita vertus, tame pat posėdyje nacių generolas Walteris Stahlecke per Kauno karo komendantą J. Bobelį Laikinąją Vyriausybę informavo, jog „masinė žydų likvidacija toliau nebebūsianti vedama. Vokiečių patvarkymu dabar steigiama Vilijampolėje žydams geto, kur visi žydai iš Kauno miesto turi būti iškraustyti per 4 savaites“[27]. Ši vokiečių generolo informacija Laikinąjai Vyriausybei gana dviprasmiška. Regis, ji gali būti interpretuojama ir kaip nacių karinės administracijos užmojis „Žydų klausimą” išimtinai perimti tik į savo rankas?
Liepos 11 d. posėdyje Kabinetas išklausęs neseniai iš Vilniaus grįžusio finansų ministro J. Matulionio informaciją, kad Vilniaus lenkai politiškai paveikti Londone egzilyje veikiančios generolo Wladyslaw’o Sikorski’o vyriausybės „palaiko drauge su žydais rusus-bolševikus” bei premjero pareigas laikinai einančio prof. J. Anbrazevičius informaciją, kad Vilniaus viešųjų valgyklų padavėjos lenkaitės neaptarnauja, neduoda pavalgyti lietuviams[28], priėmė nutarimą Vilnių ir Vilniaus komitetą „sustiprinti žmonėmis” iš Kauno ir situaciją Vilniuje kontroliuoti mažiausiai dukart per savaitę[29].
Liepos 28 d. posėdyje Laikinoji Vyriausybė pradėjo svarstyti Lietuvoje bene geriausia žinomus ir liūdnai pagarsėjusius „Žydų padėties nuostatus“, kad pagaliau „žydų klausimą galėtų tvarkyti vienodai visoje Lietuvoje“[30]. Diskusijos ir svarstymai vyriausybėje tuo klausimu ilgai neužtruko. Jau 1941 m. rugpjūčio 1 d. liūdnai pagarsėjęs dokumentas buvo priimtas. Jo preambulėje konstatuota: „Ministerių Kabinetas, atsižvelgdamas į tai, kad žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją morališkai, o pastaraisiais metais prisidengę bolševizmo skraiste kovą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautą plačiausiai išvystė, ir siekdamas užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos – nutarė priimti šiuos nuostatus […]“[31].
„Žydų padėties nuostatų” priėmimas tapo savotiška Laikinosios Vyriausybės vykdytos „politikos” gulbės giesmė. Vos po keturių dienų naciai Laikinąjai Vyriausybei sukūrė tokias veiklos sąlygas, jog konstatavusi, kad „jos veikimas yra sustabdomas prieš jos valią“[32] – savo darbą formaliai ji baigė. Nors Laikinoji Vyriausybė ir Lietuvos politinio kraštovaizdžio 1941 m. vasarą išnyko palyginti greitai, tačiau jos pasiųsti politiniai-etiniai signalai, politinė laikysena tragedijos akivaizdoje, priimti politiniai bei administraciniai sprendimai niekur nedingo. Procesas tęsėsi, plėtojosi jau savarankiškai. Ir ta velniška mašinerija davė savo rezultatus.
Iš viso Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo nužudyta 195-196 tūkstančiai Lietuvos Respublikos piliečių žydų, t.y apie 95 proc., visų Lietuvos gyventojų žydų. Dar 2012 m. dr. A. Bubnio atliktas tyrimas tema „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“[33] rodo, jog vien tik 1941 m., t.y. per pirmąjį nacistinės okupacijos pusmetį, kurio metu kiek daugiau nei šešias savaites veikė ir Lietuvos Laikinoji Vyriausybė, Lietuvos provincijoje (neskaitant didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio) buvo išžudyta 101.996 žydų kilmės lietuviai (pilietine-politine prasme) Respublikos piliečiai[34]. Praktiškai sunaikinta visa Lietuvos, prezidento Antano Smetonos žodžiais tariant – Lituania Propria žydiškoji provincija. Žmonės, kurie čia gyveno, mylėjo ir kūrė Lietuvą šimtmečiais.
[1] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. birželio 25 d. 17 1/2 val. posėdžio protokolas Nr. 2, in: Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. Posėdžių protokolai [parengė dr. Arvydas Anušauskas], Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 11.
[2] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. birželio 26 d. 13 val. posėdžio protokolas Nr. 3, in: Ibid., p. 13.
[3] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. birželio 26 d. posėdžio protokolas Nr. 4, in: Ibid., p. 15.
[4] Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais [Rankraščio elektroninė versija. Šio straipsnio autoriaus, kuris buvo vienas šio darbo recenzentų 2012 m jo svarstymo LII metu, asmeninis archyvas. Charakteringa tai, jog šis istoriografiškai reikšmingas darbas pilna apimtimi ir atskira knyga Lietuvoje, regis, neišleistas ligi šiol, t.y. 2016 m. pabaigos], Vilnius, 2012, p. 11.
[5] Alytaus apskrities viršininko A. Audronio 1941 m. liepos 17 d. raštas Lietuvos LV vidaus reikalų ministrui, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas [toliau – LCVA], f. R-1436, ap. 1, b. 29, l. 69.
[6] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 63. Plg.: A. Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais, p. 12.
[7] Rimantas Zizas, Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941 – 1944 metais, Vilnius: LII leidykla, 2014, p. 45–46.
[8] Charakteringas šiuo ateveju Varėnos klebono Jono Gylio elgesys, kuris jau po Laikinosios vyriausybės žlugimo – 1941 m. rugsėjį bandė protestuoti prieš Holokausto politiką. Žudynių išvakarėse klebonas kreipėsi į Varėnos policijos I nuovados viršininką Juozą Kvaraciejų, prašydamas leisti aplankyti sinagogoje įkalintus žydus. Nors policijos viršininkas tai daryti uždraudė, J. Gylys savavališkai nuėjo į sinagogą, kurioje pasmerktuosius guodė ir ramino. Sargybiniai kleboną iš sinagogos išvarė. Po žydų žudynių J. Gylys atlaidų metu (1941 m. rugsėjo 14 d.) iš sakyklos viešai ir griežtai pasmerkė nekaltų žmonių žudikus: “Nekaltus žmones mušė uniformuoti lietuviai, stumdė senius ir nėščias moteris, be to, Varėnos mišką aplaistė nekaltu krauju. Jie kentėjo kaip Kristus nuo judošių. Be to, dar nespėjo jų kraujas nudžiūti, o jie jau grobstė jų turtą”[8]. Klebono J. Gylio poelgį J. Kvaraciejus apskundė savo viršininkui – Alytaus apskrities policijos vadui. 1942 m. klebonas J. Gylys iš Varėnos buvo iškeltas. [Arūnas Bubnys,
[9] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. birželio 27 d. posėdžio protokolas Nr. 5, in: Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. Posėdžių protokolai, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 17.
[10] Ibid., p. 18.
[11] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. birželio mėn. 30 d. rytinio posėdžio protokolas Nr. 6, in: Ibid., p. 19–20.
[12] Ibid., p. 20.
[13] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. birželio mėn. 30 d. popietinio posėdžio protokolas Nr. 7, in: Ibid., p. 21–22.
[14] Priedas Nr. 1 prie Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. birželio mėn. 30 d. popietio posėdžio protokolo Nr. 7, in: Ibid., p. 23
[15] Ibid.
[16] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. birželio mėn. 30 d. popietinio posėdžio protokolas Nr. 7, in: Ibid., p. 21.
[17] Ibid.
[18] Ibid.
[19] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn. 2 d. popietinio posėdžio protokolas Nr. 8, in: Ibid., p. 26–27.
[20] Arūnas, Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais …, p. 12.
[21] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn 3 d. posėdžio protokolas Nr. 9, in: Ibid., p. 33–35.
[22] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn 4 d. posėdžio protokolas Nr. 10, in: Ibid., p. 36–37.; Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn 15 d. posėdžio protokolas Nr. 18, in: Ibid., p. 80.;Priedas Nr. 1 „Žemės denacionalizacijos įstatymas” prie Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn 17 d. posėdžio protokolo Nr. 20, in: Ibid., p. 90.; Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn 19 d. posėdžio protokolas Nr. 22, in: Ibid., p. 95–96.; Priedas Nr. 2 „Miestų namų ir žemės sklypų denacionalizajijos įstatymas” prie Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn 19 d. posėdžio protokolo Nr. 22, in: Ibid., p. 99.; Priedas Nr 3 „Prekybos ir viešojo maitinimo įmonių denacionalizacijos įstatymas” prie Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn 19 d. posėdžio protokolo Nr. 22, in: Ibid., p. 101.
[23] Priedas Nr. 2 „Lietuvos jūrų ir upių prekybos laivyno denacionalizacijos įstatymas” prie Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn 29 d. posėdžio protokolo Nr. 27, in: Ibid., p. 132.
[24] Priedėlis 3Ministerių Kabineto nutarimas prie Ministerių Kabineto 1941 m. rugpjūčio 2 d. posėdžio protokolo Nr. 32, in: Ibid., p. 144.
[25] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn 7 d. posėdžio protokolas Nr. 12, in: Ibid., p. 50.
[26] Ibid.
[27] Ibid., p. 51.
[28] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn 11 d. posėdžio protokolas Nr. 16, in: Ibid., p. 69.
[29] Ibid., p. 69–70.
[30] Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. liepos mėn 28 d. posėdžio protokolas Nr. 26, in: Ibid., p. 123.
[31] „Žydų padėties nuostatai” – Priedas Nr. 1 prie [Lietuvos Ministerių Kabineto] 1941. VII 1. posėdžio prot[okolo] Nr. 31, in: Ibid., p. 135.
[32] Arvydas Anušauskas, Įžanga, in: Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. Posėdžių protokolai [parengė. dr. Arvydas Anušauskas], Vilnius:Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2001, p. 7.
[33] Arūnas. Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais…, p. 307–309.
[34] Ibid., p. 308–309.