Savo mintimis apie jidiš kursus Vilniuje tinkalapyje huffingtonpost.com dalijasi Ellen Cassedy. Ji yra knygos „Mes čia: atsiminimai apie Holokaustą Lietuvoje“ („We Are Here: Memories of the Lithuanian Holocaust“) autorė. Man einant per Vilniaus universiteto kiemelį į jidiš kalbos kursus dangus buvo nuostabiai mėlynas, pasipuošęs minkštais debesimis.
Į Lietuvos sostinę atvykau mokytis kalbos, kuria kažkada kalbėjo Rytų Europos žydai abiejose Atlanto pusėse, tarp jų mano senelis ir daugelis kitų šeimos narių. Atvykau pasivaikščioti gatvėmis, kuriomis vaikščiojo mano protėviai. Taip pat atvykau pažiūrėti, kaip lietuviai susigyvena su žydiška praeitimi.
„Mieli studentai, mokantis jidiš privalote pasitelkti ne tik savo akis, bet ir savo nosis“,
– sakė mūsų mokytojas. Jis turėjo omenyje, kad šios kalbos įgijimas nėra tik įgūdis, bet ir menas, reikalaujantis iš mūsų ne tik proto pastangų, bet ir įdėti širdies. Pradėjome nuo pradžių – nuo abėcėlės. Taip, kaip senais laikais maži žydų berniukai pradėdavo savo pamokas būdami trejų metų amžiaus. Pirmąją dieną raidės elementoriuje būdavo apibarstomos cukrumi, jiems parodant, kad mokymasis yra saldus.