Daktaras Š. Meras

Daktaras Š. Meras

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Žiūrėjau į gražią ant namo sienos atidengiamą atminimo lentą. Praeiviams ji primins, kad šiame pastate, buvusioje žydų ligoninėje, 1919 –1930 m. dirbo daktaras ir Panevėžyje veikęs šviesuolis Šachnelis Abraomas Meras (1865–1930). Iškilmėse šurmuliavo įvairūs žmonės, kuriuos subūrė žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas: miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, iniciatyvus vienuolės Margaritos Rimkevičaitės vardu pavadintos technologinės mokyklos direktorius Tautvydas Anilionis, pasibaigusioje konferencijoje išsamiai asmenybę pristačiusi Liudvika Knizikevičienė, kiti prelegentai, valstybininkai, visuomenininkai, gydytojai.

***
Tėvas serga. Kiauras naktis kosti. Matyt apėmė bjaurios mintys: net nebesimeldžia singogoje… Išsikvietė daktarą. Aukšta kakta, kažkur tik viršugalvyje prasidedantis plaukų miškas. O jau ūsai! Balta palaidinė, kaklaryšis, liemenė… Tėvą apžiūrėjo. Ir kažkodėl pirmiausia mamai mestelėjo pastabą:***

  • Nepermaitinkit bulvėmis mergaitės!

Mama kaltai nuleido akis. O kuo gi maitinti, jei bulvės ir sočios, ir pigiausios…

  • O ligoniui reikia buljono. Buljono! Ir mano kabinete reikėtų apsilankyti, rentgenu

patikrinsiu.

Jis išėjo, o mama visai pasimetė. Ar žinai kiek tas rentgenas kainuos! Mieste kalba, kad tik daktaras Meras savo kabinete Respublikos gatvėje ir teturi šį pasaulio stebuklą. Neaiškūs mamai tokie vaistai, o kai buljono nėra iš ko virti…

  • Teks vėl pas Rabinovičių nueiti. Gal pagelbės…
  • Na jau ne, tėvas jam jau dabar savo sielą pardavė, – taip jaučiasi skolingas.

Bet namuose jau nebėra ką parduoti…

  • Pasiuntinukas, mama!
  • Daktaras sakė, kad būtina sergantįjį atvesdinti į ligoninę, pas daktarą Merą. Mokėti

nereikės, bus pamaitintas.

Atrodo, lietaus išskalbtas dangus nušvito. Iš ant pelkėtos žemės lopo susiramsčiusios Slabodkės, kirsdami miesto centrą, pakaitomis vesdama už parankių tėvą, šeima patraukė Ramygalos gatvės link. Gal tikrai Dievas siunčia vaistą tam, kurs meldėsi, o dabar skaudulį kenčia…

Šachnelis Abraomas Meras buvo žymus Panevėžio daktaras. Ar religinga šeima, ar noras daryti gera, gal gilios Talmudo studijos  penkiolikos sinagogų mieste skatino 1865-siais, prieš 150 metų gimusį berniuką tapti dvasininku. Po Telšių Panevėžys buvo žinomas kaip reikšmingiausias Toros studijų centras. Talmudiniu mokytumu  išsiskirianti bendruomenė. Šachnelis pabandė pajusti vienišiaus būseną. Štai, atsiskyrėliškoje erdvėje akis į akį jis susitinka su Talmudo tiesomis, su kosmosu, mintyse bando tiesti tiltą tarp mažai pažįstamų pasaulių. Laikydamasis micvot (religijos reikalavimų) uoliai studijuoja turimus šventuosius raštus.  Rabinas jam sakė, kad tik įsigilindamas gali prisiliesti, devecut,  prie dieviškosios būties. Būtinas atsiribojimas nuo žmonių, stropumas. Savęs tobulinimo, gilesnio pažinimo siekis veda į karališkąjį kelią, kuriuo žengiant žmogus geba kritiškai mąstyti ir diskutuoti, tampa kilnus, brandus. Tačiau Šachnelio tikslas nebuvo tapti talmid chochem:  greta savęs matė daug vargstančių žmonių. Padėti jiems – tapo jo misija žemėje.

Menkai varguoliams tegelbėjo maldos namų gausa. Gal tik teikė ramybę, paguodą. Jau 1897 m. Panevėžio žydų bendruomenė turėjo vieną, 1764 metais pastatytą pagrindinę sinagogą. Vėliau gausi bendruomenė statė vis naujas. Bet ar tai buvo vienintelis būdas išsaugoti pasaulį ir žmogų?

Reikėjo ir žinių šviesos. 1804 m. priimtuose Nuostatuose dėl žydų caro valdžia leido jų vaikams mokytis kartu su krikščionimis. Jau XIX a. viduryje  Panevėžys tapo vienas iš reikšmingų modernybės idėjas skleidusio Švietimo sąjūdžio, Haskalos centrų. Reikėjo uždarą gyvenimą puoselėjančią bendruomenę civilizuoti, surasti žydams vietą labiau pažengusiame Vakarų pasaulyje. Kaip sunkiai sekėsi daryti įtaką naujo tipo žmogaus – maskila pasauliui, atviro žydo radimuisi! Nepadėjo nei caro įsaku 1829 m. į rusų kalbą išversta Isaako Baero Levinsohno knyga, siūlanti šios uždaros bendruomenės moralinio perauklėjimo kelius. Tik 1840 metais švietėjai aktyviai įsitraukė į žydų emancipacijos siekusias švietimo reformas. Žydų komitetas (vadinamasis grafo Kiseliovo komitetas) numatė žydų gyvenimo reorganizavimo strategiją. Senas žydas sako: „Visokios valdžios priemonės  – bevaisės. Juk žydai šimtmečiais kentėjo represijas, persekiojimus… Jie baikštūs, turėjo patys norėti gyventi kitaip“.

1897 m. įkurta Šalpos  draugija, kuri rūpinosi Panevėžio švietimo įstaigose besimokančiais  vargstančių žydų vaikais. Ar ne čia ir filosofo Emanuelio Levino, jau aštuntajame dešimtmetyje Sorbonoje išleidusio knygą  „Kito Žmogaus humanizmas“ mąstymo pradmenys? „Kitas Žmogus turi sulaukti pagalbos nelaimėje, turi būti apsaugotas nuo bet kokios prievartos“. Kito Veidas įkvepia tarnystei. Kito, tarsi Mozės Veidas?

Gal Talmudo studijos ir gyvenimo realijos pastūmėjo Šachnelį daugiau sužinoti apie pasaulį, ieškoti būdų realiai padėti žmogui? Gabų ir jau moksle prakutusį vaikį Kauno gimnazijoje priėmė į penktą klasę. Paskui medicinos studijos Maskvos universitete. Tarnystė Černigovo gubernijoje, pagaliau Lietuvoje, Pasvalyje.

Šiame caro imperijos provincijos mažame miestelyje užsibuvo net trylika metų! Tiek daug buvo jo pagalbos prašančiųjų, varguolių…

Šachnelis gerai pažino sunkų žmonių gyvenimą! Jam pasišventė. Gailestį, užuojautą įprasminęs Kito Veidas daktarą Merą vedė pas sergančiuosius, nesvarbu kokios tautybės jie buvo. Kviečiamas pažliugusiais keliais kokiu vežimaičiu, net raitas skubėdavo pas skarlatinos, choleros, difterijos, šiltinės epidemijų pakirstus paliegėlius. Tikėjimo, meilės ir vilties pajautimo vedinas. Su vyresniu Joniškėlio daktaru, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvu Jonu Leonu Petkevičiumi sumanė veiklią „skrajojančią“ medicinos draugiją. Užsikrėtusį vidurių šiltine jauną kolegą Merą Bitės tėvas Petkevičius ištraukė iš bevardės mirties nagų. „Tegul Dievas tave myli!“ Vėliau persidirbusią, nusilpusią jo dukrą Gabrielę Šachnelis ramino: organizmas ir taip ne iš stipriųjų. Pailsėk, nusiramink, mažiau dirbk. „Nebūk kaip žydas: tik žydas ir arklys šventos dienos nežino“.

Su metais, tarnaudamas japonų, rusų-vokiečių karuose daktaras matė daug epidemijų nusinešančių, iš švinu dvokiančio karo lauko tempiamų kulkos pakirstų karių. „Aš Adonoi Dievo, Izraelio Dievo vardu pasižadu ir prisiekiu gryna širdžia, be jokios paslėptos prasmės, vien tik mintyje vedančio mane prisiekti, būti ištikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, klausyti savo vyresnybės, nevengiant jos įsakymų, ir prieš Abraomo Izaoko ir Jokūbo Dievą prisiekiu šventai laikyti įteiktą man tarnybos paslaptį […]“. Pabučiavę Torą, žydai-kariai pasiruošdavo mirti už Lietuvos laisvę.

Neišgalintiems daktaras Meras Panevėžyje įkūrė prieglaudą. 1920 m. inicijavo draugiją, kurios tikslas – „įtaisymui senosios žydų kalbos“ organiozuoti gimnaziją. Švietimo ministerijos Aukštesniojo mokslo departamento 1920 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu nr. 4054 leista atidaryti 4 klases. Pasirašęs ministras Kazys Bizauskas direktoriumi patvirtino dr. Š. A. Merą. Šis tęsėjo patikinimą ministrui – mokyti ir lietuvių kalbos. Mokyklos nuostatuose rašoma: „Pamatiniai žinoti senąją žydų kalbą su visomis jos ypatybėmis. Išdirbti lengvo, tikro ir aiškaus stiliaus (rašliavoje ir kalboje). Susipažinti su geresniais žydų literatūros veikalais. Lavinimas literatūros skonio. Abelnai lavinimas“. Sumanymai buvo geri: hebrajų kalba turėjo atgaivinti tautos praeitį. Dar buvo mokoma aritmetikos, lietuvių, vokiečių, anglų ir rusų kalbų.

Mokykla vaikus sukvietė jau rugsėjo 26 dieną. Trims metams patalpas išsinuomojo Respublikos gatvėje, Steigiamojo Seimo nario M. Fridmano namuose. Kambariai nedideli. Dabar tebuvo parengiamoji ir penkios norminės klasė. Suėjo įvairaus amžiaus vaikai nuo 7 net iki 19 metų. Direktoriaus vadovaujami dirbo mokytojai Leo Rozenbergas, Mauša Kalvary, Leonas Kočenevskis, katalikė Evelina Rajunčytė ir kiti. Tik trys pedagogai su aukštuoju, keli vis dar negaunantys Lietuvos pilietybės. Buvo mąstoma apie mokyklos plėtrą. 1924 m. vaikai jau mokėsi erdvesniuose Chmieliauskų namuose.  Dukra Liolia atsiminė, kad dar mergaičiukė matė besimokančius įvairaus amžiaus žydų vaikus. Jie atrodė neturtingi, prastai maitinti. Gimnazijoje mokėsi per 150 vaikų. Greta turtingesnių buvo ir apie 35, kuriuos nuo mokesčio atleisdavo – ką iš varguolio paimsi!

1919-siais dr. Š. Meras organizavo ligoninę. Atidarė su sąlyga: penkiasdešimt procentų ligonių iš vargingiausių šeimų turėjo teisę gydytis nemokamai. Prie ligoninės dirbo farmacininkai, laboratorija, veikė specialistų konsultacijos. Puikiame nuomuojamame sode vasaros metu stiprindavosi apie 80-90 vaikų.

Meras nenustygo: su daktaru Andrium Domaševičium būrė gydytojus į Panevėžio medikų, Kovos su tuberkulioze, „Ozės“ draugijas. Jo įkurtas Moterų globos komitetas rengė maisto davinius ir visiems, nežiūrint tautybės, tikėjimo, juos dalino. Veikim visi kartu, vienas kitam padėkim! Žinoma, „ex nihilo nihil fit, bet parodykite savo stropumą ir būsite tikri, kad nieko nėra negalimo“, – skatino medicinos pažangą sekęs ir ja vadovavęsis Š. Meras.

Per du dešimtmečius Šachnelis Abraomas gydė Panevėžio, apylinkių sergančiuosius. Visus –  žydus, lietuvius, kitatatučius. Jo darbus atsiminę šiandien kartoja daktarui Merui pritikusią frazę:  tik geras žmogus gali būti geru gydytoju. Neturinčius kuo sumokėti iš mirties nagų traukė veltui. Ligoniai kantriai jo priėmimo laukdavo užgulę duris. Nuo ankstyvaus ryto, lyg poteriaujantys žydai, murmėdavo daktaro kabineto prieangis.

Vienok 1941 m. programinio pobūdžio publikacijoje dienrašryje „Į laisvę“ skatinome: „apvalyti lietuvių tautą nuo grybo…“. 1941 m. pavasarį atsišaukime raginama: „Amžiams išvaduokim Lietuvą nuo žydijos jungo“, „išvalykime lietuvių tautą ir žemę nuo žydų parazitų ir išgamų…“ Ak, pasišventėli, idealiste Šachneli Abraomai, gerai, kad dangus jus, žmogų gelbstinčiomis rankomis, daktarą iš Dievo malonės, pasiėmė ankščiau, 1930-siais. Kas nutiko su jūsų gydytais, šelptais, išgelbėtaisiais?

Prakeiktas! prakeiktas karas! Karas, kaip ir kiekviena skriauda, turi būti dar iš galvos neišsikrausčiusių žmonių šalin iš šio pasaulio vejamas! Pasaulio plynėje ariantis, maitinantis, statantis, vaiko galvelę glostantis tapo kitą naikinančiu, karo pabėgėliu, belaisviu… Spaudoje rašoma, atsiminė ir mačiusieji, kaip Panevėžyje belaisviai per didžiausią šaltį buvo varomi prie Nevėžio kažkokių kailių plauti. Rankos nušalusios, pamėlynavusios, pirštai, kaip nutįsę varvekliai pavasarį. Batai nuplyšę, kiauri, šlapi – stengiasi pradaužti ledą. Vėjas kiaurai perpučia menkutę drapanėlę.

„Kraujas ir kraujas!.. Užmuštųjų šūtys! Užmuštųjų kalnai priguldyti!.. Ir gyrimasis: mes ten tiek užmušėm! Ten tiek eilių padarėm!.. Rodosi, ir Dantės „Pragare“ tokių baisumų nėra aprašytų… „Pragarą“ skaitydamas, nors žinai, kad čia viduramžių prietarų ir žiaurumų sukelta vaizduotė veikia… O čia? Išlieto žmonių kraujo užtektų – ir per daug būtų viso pasaulio laikraščiams spausdinti, kur apie tuos žudymus rašo… Man baisu ir dėl žuvusių, o dar baisiau dėl tų, kurie tas žudynes sukėlė… Ir noriu žinoti, kaip tas karas eina, ir iš sielos gilumos bjauriuos visu, kas su karu surišta“, – baisėjosi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Ir Antrasis pasaulinis nebuvo humaniškesnis. Valią sukausto, išeities neranda besiblaškančios valstybės, tautos: tyrlaukiuose, griausmuose, aimanose, prakaito ir kraujo klane, spygliuotų vielų užtvaruose, skaitmenimis pažymėtųjų gultuose… Ir nei krašto nematyti vilties. Ar saulė užgęso, ar žmonės šešėliais tapo? Kam gyventi?

Šiomis dienomis Panevėžyje pasakojo nebe jaunas aukštas vyras.

– Iš vaikystės mane lydi baisūs atsiminimai. – Tėvų ūkis buvo už Pajuostės, Miežiškių

seniūnijoje. Važnyčiodama motina keliaudavo Panevėžio turgun parduoti varškės, smetonos… Sykį jau baigia privažiuoti Kaimiškius…

  • No, no! Kad jį kur biesas, ko nebėgi, ko sustojai? Kaip įbestas, bestija…

Palei griovį žmonės kažkodėl būriuojasi, pagriovy nosis į žemę įbedę smailakiuoja…

  • Kažko ieškot, ką pametėt?
  • Nebūti dalykai: griovyje aukso ieškom – kažkas maišelius mėto… Viena žmogysta rado…
  • Juokinga, tikrai nebūti dalykai – griovyje aukso ieškoti! – stebėdama nesiliaujančius

šniukštinėti po žolę kaimiečius, juokauja motina.

  • Sako, žydus varo link Kurganavos pušynėlio, juos šaudo… Praeidamas vienas kitas ir

numeta maišelį. O jame – aukso gabalėliai.

  • Viešpatie, už ką gi žmones galima šaudyti? – nustebo ūkininkė. – Ką jau čia, kaimynai,

kalbate, kas gali žmones šaudyti?

Kitą kartą tingiai juda ūkininkės vežimas namų link. Žiūri – dešiniame kelyje žmonių kolona, lyg artojai po sunkaus darbymečio, link miško kreivoja: neskubėdama, tiesiog šliaužia ir pranyksta migloje už pirmų  pušaičių.  Dievai žino, ką jie mūsų žemėje gali veikti?

Gražus buvo pavakarys. Viensėdžio kieme girdėti: automatai trata netolimoje Pajuostėje, nuo seno buvusiame kariuomenės pliaciuje.

  • Et, tikriausiai dabar čia įsitaisę vokiečiai pratinasi, gal kokiam mūšiui ruošiasi… Tik ar ne

per dažnai?

Kas vakarą į pušyno tankmę atvarytus žydus prie tos išrausos nuogai išrengdavo, į ją pašauti krisdavo, smėliu plonai apiberiami paruošdavo guolį naujai partijai… Tiems daktaro Mero nuo epidemijų išgelbėtiesiems, gyvenimui prikeltiesiems. Kasdien žydus šaudyti varydavo po kelis šimtus. O sušaudė tūkstančius. Karti jiems buvo šabo taurė!

  • Žukien, gal pavežėtum? – prie Kurganavos važį sustabdė išsidraikiusiais plaukais,

rankomis skėtarodamasi pakeleivinga žmogysta.

  • Sėsk, pavešiu. Betgi kodėl tavo baltiniai kruvini?

–    Buvau ten … – nervingai mostelėjo ranka miškelio link. – Jie žydus šaudė. Visus sustatė prie duobės. O vienas mitrus, kokių penkių metukų berniokas, tik fukt –  nėrė į krūmus. Kaip zuikis. Stačiai kaip zuikis… Man liepė bėgti ir jį gaudyti. O jis kaip zuikis, kaip zuikis… Aš paskum… Dieve, brangus…

  • Kam tu taip, juk vaikas, turi gyventi… Reikėjo sakyti, kad pabėgo, juk vaikas…
  • Bet ir aš noriu gyventi! Negalėjau be jo grįžti. Atitempiau. Kareivis pagriebė už kojų,

įsuko ir trenkė galvelę į pušies kamieną… Ištiško… mane aptaškė… Dieve, tu mano…

  • Dievas negali tau padėti… Kaip tu taip, ar tas vaikas buvo kaltas?

Kelias naktis motina negalėjo miegoti. Juk ir jos vaikai buvo maži… Labai pergyveno.

Jau siautė karas. Tėvų sodyba atoki nuo didžiojo kelio, arti miško. Vakare kažkas pasibeldė į langą. Stovėjo tamsaus gymio jaunas vaikinukas, gal kokių penkiolikos, septyniolikos metų.

  • Nuo mirties su draugu pabėgome. Ilgai galvojome: kaip perkopti aukštą spygliuotą geto

tvorą. Šiaip neperšoksi. Tačiau naktį užlipome į šalia augusį medį ir nusvirusia šaka nusileidome kitapus tvoros. Slėpdamiesi miške, patamsyje su draugu išsiskyrėme. Gal galėčiau vienai kitai nakčiai kur prisiglausti?

Tėvukas pamąstė… Žinojo, kad už žydų slėpimą šaudė. Betgi berniokas nuo mirties pabėgo!

  • Motin, slėpk!

Pagailėjo žmogaus. Toks jaunas… Mama žyduką nuvedė į daržinę, guolį įtaisė ant šieno, praplėšė sienoje lentukes – kad kiemas ir ateinantys matytųsi.

Vakarais iš kažkur atsklisdavo  trys keisti garsiukai – nepanašūs į žinomų miško paukščių. Gal čia toks berniokų signalas, vienas kito ieško, susitarę netoliese susitikti? Kartą šeimininkė nunešė valgyti, bet guolyje rado tik atplėšto popieriaus gabalėlį su užrašu – ačiū. Tur būt susitiko, apsidžiaugusi pamanė. „Ir padėk jiems, Dieve…“ Persižegnojo.

Visuomet radosi humaniškų žmonių, kurių viltis neapleido. Klaipėdos gatvėje buvusiame Panevėžio autobusų parke apie 60-uosius, dirbo buhalterė – simpatiška graži moteris. Uždara. Mėgusi klaidžioti sinagogų šešėliuose, Slabodkės teritorijoje. Kodėl?

Kurganavos mirties duobėje smalsus pakeleivingas sodietis virš stigstančių kūnų pamatė judančią iškištą mažą vaikišką rankutę. Tikriausiai mergytę į duobę nustūmė ir užspaudė krentanti pašauta jos mama, lyg Lemties angelas išsaugojusi dukrai gyvybę. Vyras  tik – strykt į duobę. Pasikapstė, nustūmė negyvą žmogystą. Nepabijojęs galimos bausmės, iš dar šiltų kūnų tumulo ištraukė leisgyvę mergaitę. Apsidairė, vaiką į vežimą, užmetė šieno ir apgręžė ratus. Nesakė net kaimynams, bet nugabeno į tolesnį kaimą giminaičiams. Šie lietuviškoje šeimoje mergytę augino kaip savo dukrą. Kai užaugo, pasakė – tavo tėvai – Kurganavos miškelyje sušaudyti žydai. Moteris dėkojo Aukščiausiajam ir lietuviams, kurie, rizikuodami savo gyvybe, išgelbėjo ją nuo mirties.

 

Iš didžio sielvarto tyrų renkasi palaiminti Dievo išrinktieji baltais apsiaustais. Šofaro rago gausmu išaukštinti per nekaltą auką, išaukštinti už jautrią širdį.

Basčiausi Panevėžio getą apibrėžusiomis Skerdyklos, Tilvyčio, Jungio, Upytės ir Klaipėdos gatvėmis. Bet dabar be žydų jos negyvos, ir tik pupso grindinio akmenys, tarsi atvertos akys, kuriose įrašyta keturiasdešimties dienų gete įkalintųjų Šachnelio Abraomo Mero pacientų žeminanti istorija. Visi gyventojai sušaudyti. Staniūnų, Kurganavos miškuose, Žaliojoje girioje – per 13 tūkstančiai žydų, 95 procentai Panevėžyje gyvenusiųjų.

Te skamba jiems Viešpaties raudai pritariančios kinoro stygos: „Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti.“

  • MERO_LIGONINE11
  • monumentas Zaliojoje
  • geto vieta
  • MERO_parasai21