Fotografijas kūrė Rimantas Dichavičius kurtos ( 1963 – 1965). Kapinės buvo sunaikintos 1965m.
Antkapiai virto statybine medžiaga, o apie 10 ha žemės per kelis dešimtmečius užžėlė mišku. Prieš kelia mėnesius prasidėjo kapinių teritorijos tvarkymas, kuriame dalyvauja Pavilnio regioninio parko darbuotojai ir daug savanorių talkininkų.
Šiomis dienomis R. Dichavičiaus fotografijos eksponuojamos Lietuvos žydų bendruomenėje Vilniuje, Pylimo 4.
Autoriaus anotacija
Ši paroda – tik aidas tik šešėlis, tik menki trupiniai To, ko jau nebėra. Šiandien neberasime ant šių jaukių nugludintų Vilniaus kalvelių nei vieno akmens iš tų šimtų ir tūkstančių ten sergėjusių mirusių dvasią Vilniaus žydų kapinėse. Jie visi virto skalda, tiltų ir namų pamatais, laiptais… – vienu mirksniu,- po nematomos rankos slaptos plunksnos brūkštelėjimo. Tai įvyko 1965 metais – ramiai, tyliai – kaip visi atlikti juodieji darbai. Šios fotografijos buvo darytos net nenujaučiant tuo metu , kad kiekvienas žvilgsnis per objektyvą taps vieninteliu vaizdžiu liudijimu, atminties matomu kristalu, skaudžiu dokumentu.
Atsigręžus atgal ir žiūrint į šiuos paveikslus supranti, kad jie patys tapo Paminklu buvusiems.
Tai Metraštis. Tai Amatas ir Menas, tai grožis ir Stilius. Tai aiški mintis ir daugiaprasmis simbolis. Antkapiniai paminklai – tai dar subtilesnis žemiškas klodas. Tai ašarom suvilgyta Meilė ir Skausmas. Žmogus gyvena žmoguje, jo atminty, jo širdy, pradėtų darbų tąsoje. Tai šventi ženklai, jungiantys žemišką Būtį su Kosmine begalybe. Kam statyti paminklus, įdėti tiek triūso, meilės, kūrybos, jei atėję kiti, juos sunaikins, kaip mes sunaikiname iš kitų paveldėtą palikimą?
Šiandien kiekvienas mūsų savaip pergyvenam ir dalinamės Didžiąja Savo Epochos Gėda, nors daugelis nė pirštu neprisidėję prie jos atsiradimo. Kas suskaičiuos visas aukas, skriaudas ir praradimus, kai net akmenys paverčiami dulkėmis. Tai vyks tol, kol kiekvienas suprasim paprastą ir amžiną Tiesą – Naikini Atmintį – uždarai sau Kelią į Ateitį.
Žudai kitą – žudai pats save.
Rimantas Dichavičius