Muzikinė poetinė instaliacija “Subačiaus gatvė. Getas”, V.Jasukaitytės poezijos pagrindu

 Muzikinė poetinė instaliacija “Subačiaus gatvė. Getas”, V.Jasukaitytės poezijos pagrindu

 Rugsėjo 24 d. vakare Vilniaus senamiestyje parodyta muzikinė poetinė instaliacija “Subačiaus gatvė. Getas” ( V.Jasukaitytės poezijos pagrindu) užbaigė savaitę trukusį žuvusiųjų pagerbimo renginių ciklą, skirtą žydų genocido aukų atminimui.

   Vilniuje daug vietų, menančių  žydų Holokausto tragediją:  getas senamiestyje, Paneriai, geležinkelio stotis. Ne mažiau reikšminga yra ir Subačiaus gatvė. Dviejuose  geltonuose šešiaaukščiuose namuose šalia viaduko, Subačiaus g. 47 ir 49 II-ojo pasaulinio karo metais naciai įkūrė  Armijos variklinių transporto priemonių parką 562 rytai (HKP), kuriam vadovavo majoras   Karlas Plagė (Karl Plagge). Prieš Vilniaus geto likvidavimą  jis čia pergabeno apie 2000 žydų – parko „darbininkų“. Tai buvo paskutinė, nors ir labai menka viltis išsigelbėti.

Muzikinė  poetinė instaliacija  “Subačiaus gatvė. Getas”,  apie Holokaustą kalbėjo šiuolaikiška meno kalba. Čia į vieną visumą sujungtas žodis, muzika ir vaizdas. Ji buvo atliekama gyvai skvere prie HKP namų, ant jų sienų projektuojant archyvus, dokumentinius kadrus ir video vaizdus. Aktoriai skaitės eiles ir čia nuo žūties besislapsčiusių žydų atsiminimus, skambėjo Žeraldo Povilaičio oratorija  „Balsai iš po žemių“. Viskas buvo atlikta labai profesionaliai., Režisierius Algimantas Pociūnas.Aktoriai: RemigijusVilkaitis ir Dalia Michelevičiūtė.VšĮ PRO S studija. Veiksmas vyko sutemus, kai už atlikėjų nugarų esančia gatve lėkė vilniečių automobiliai su įjungtomis šviesomis, savaime papildantys scenografiją, visa vėlaus vakaro aplinka tik dar labiau sustiprino  poetinį gilų ir graudų spektaklį. Jis leido žiūrovams pajusti žūtbūtinės kovos už gyvenimą atmosferą, tarsi tapti tų įvykių dalyviu ir liudininku.

Renginys bus nufilmuotas ir išleista muzikinės poetinės instaliacijos “Subačiaus gatvė. Getas”. DVD versija.

   Vilniaus Valstybinio žydų Gaono muziejaus istorikė I.Guzenberg yra aprašiusi Subačiaus gatvės įvykius karo metais.

,,Naciai Viniuje buvo įkūrę keletą žydų darbo stovyklų, viena jų – Subačiaus gatvėje, kur į du šešiaaukščius pastatus (iki karo žinomus kaip „pigieji namai“; dabar – Subačiaus g. 47 ir 49 perkelta keletas šimtų kvalifikuotų darbininkų kartu su šeimomis. Daugiausia tai buvo mechanikai, skardininkai, šaltkalviai, stikliai ir tie, kurie, dar iki įsteigiant stovyklą, būdami gete, dirbo karinės technikos remonto dirbtuvėse.Dirbtuvės buvo įsikūrusios ir abiejų Subačiaus gatvės gyvenamųjų blokų pirmuosiuose aukštuose bei kaimynystėje – nedideliame vienaaukščiame korpuse kairiau I bloko. Atgabenamos į stovyklą mašinos buvo remontuojamos arba išrenkamos dalimis prie remonto duobių į dešinę nuo II bloko (septintajame dešimtmetyje čia pastatyti penkiaaukščiai namai). Stovyklos teritorija buvo aptverta spygliuota viela ir saugoma. Kai kuriais duomenimis, idėja įkurti žydų darbo stovyklą, kurią taip ir imta vadinti – HKP, kilo vermachto karininkui majorui Karlui Plagei, autoremonto dirbtuvių viršininkui. Ar šitokiu būdu jis manė nuo neišvengiamos žūties išgelbėsiąs ką nors iš „savųjų“ žydų, kai jau buvo rengiamasi likviduoti Vilniaus getą? Stovykla taip pat galėjo būti įsteigta spiriant būtinybei, kad karinę techniką remontuotų kvalifikuoti darbininkai, nes už ją pats majoras buvo atsakingas. Kad ir kaip būtų,daugelis tų, kurie išliko gyvi, savo gelbėtoju laiko majorą K. Plagę.Tačiau jis nebuvo visagalis.

Be vyrų, stovykloje buvo nemažai moterų ir vaikų. Pradžioje tik nedaugelis moterų dirbo čia, autoremonto dirbtuvėse. Galima manyti, jog Plagė žinojo,kad 1943 m. balandžio pradžioje kalinių traukinys pajudėjo iš Vilniaus neva į Kauną, kur „trūko darbo jėgos“, tačiau vagonai sustojo Paneriuose, kur visi kaliniai (arti 4000) buvo sušaudyti. Plagės iniciatyva 1944 m. žiemą beveik visos moterys ėmė dirbti stovykloje, firmų E. Reitz Uniformwerke ir Meier Herbert užsakymu siūdamos bei taisydamos karines uniformas.

1944 m. kovo 27 d. HKP, kaip ir kitoje stovykloje „Kailyje“, buvo įvykdyta „vaikų akcija“. Tik keliems vaikams pavyko pasislėpti „malinose“. Per šią akciją buvo paimti ne tik vaikai,
bet ir nedarbingieji, daugiausia pagyvenusios moterys. Visi jie tapo Panerių aukomis. Stovykla egzistavo iki 1944 m. vasaros.1944 m. liepos 1 d., jau artėjant frontui, K. Plagė perspėjo darbininkus, kad stovykla bus evakuota ir pereis SS žinion. Suvokę tikrąją „evakavimo” prasmę, tą pačią dieną, vos sutemus, kai kurie kaliniai su šeimomis sugebėjo pabėgti. Tomis dienomis „malinose“ pasislėpė tie, kurie slaptai, nežinant nė kitiems kaliniams, jau buvo įsirengę slėptuves. Liepos 3-ąją, visi buvo varomi prie sunkvežimių, kad būtų išgabenti. Tie žmonės buvo sušaudyti Paneriuose kartu su kitų mieste išlikusių žydų stovyklų kaliniais. Rastieji slėptuvėse buvo sušaudyti tą pačią dieną šalia stovyklos gyvenamųjų blokų; kai kam pavyko pasprukti. Vokiečiai stovyklą paliko liepos 4 dieną.Keletas slaptaviečių  palėpėse, rūsiuose ir užmūrytose sienose liko nesurasta, jose pusiau užtroškę arti šimto pasmerktųjų sulaukė laisvės. Sovietų kariuomenė jau buvo Vilniaus prieigose: 1944 m. liepos 7d. pralaužę vokiečių gynybos žiedą ir liepos 9 d. apsupę nacių  įgulą, 3-ojo Baltarusijos fronto kariai liepos 13 d. įžengė į miestą.”

  • 20150924_185947
  • 20150924_193450
  • 20150924_183650
  • 20150924_183749
  • 20150924_191820
  • 20150924_190002
  • 20150924_183720
  • 20150924_183631