Šiaulių kraštas 2015 m. rugsėjo 4 d.
Regina MUSNECKIENĖ
Tel Avive anglų kalbos mokytoja ir turizmo agente dirbanti Avišag Castel su savo vyru Ezra atvažiavo į Kelmę, kurioje iki 1929 metų gyveno jos seneliai Bliuma ir Elimelechas Udvinai. Močiutė, su kuria Avišag siejo labai artimas ryšys, vis minėdavo ir minėdavo Kelmę. Todėl anūkė visą gyvenimą puoselėjo svajonę po kojomis pajusti senelių žemę ir aplankyti Kelmėje palaidotos proprosenelės, savo tėvo senelės Moinos, kapą.
Šeimos istorija bus įamžinta knygoje
Avišag Castel su savo vyru Ezra, lydimi hebrajiškai kalbančio kauniečio gido Chaimo Bargmano, užsuko į redakciją. Savo gyvenimo penkiasdešimtmetį perkopusi moteris sklaidė pluoštą spausdintu tekstu išmargintų lapų ir krislas po krislo dėliojo savo šeimos istoriją.Tuos lapus prirašė jos mama Moina – medicinos mokslų daktarė, tyrinėjanti žmogaus smegenų veiklą, profesorė. Ji rašo knygą apie žydų gyvenimą Lietuvoje ir holokaustą. Lapai jos dukros Avišag rankose – tai knygos pirmoji dalis.
Rašyti paskatino visą gyvenimą persekiojantis prisiminimas, kai ji, dar būdama vaikas, parėjo namo ir iš tuomet jau Pietų Afrikoje gyvenusių tėvų sužinojo, jog Kelmėje išžudyti visi žydai, kad jų tautiečiai šaudomi visoje Lietuvoje. Negali užmiršti tėvų raudų ir išgyvento siaubo.
Kelmės žydų Udvinų šeimos istorija siekia tolimus laikus. Elimelecho Udvino tėvai Rivka Lėja ir Mošė miestelio bendruomenėje buvo žinomi kaip pirkliai.
Rivkos Lėjos mama Moina mirė Kelmėje, dar prieš holokaustą. Jos kūnas palaidotas senosiose kapinėse. Naciai kapavietę buvo sunaikinę, tačiau prieš septynerius metus gerų žmonių buvo restauruotas. Šio kapo ieškoti ir atvažiavo Avišag.
Senelės Bliumos Rom tėvai Rašelė ir Mozesas Kelmėje turėjo didelį namą ir vandens malūną. Gali būti, jog miesto centre, prie Kražantės upės, dar išlikęs senas vandens malūnas priklausė būtent jų šeimai.
Iš Kelmės – į Pietų Afriką
Avišag seneliai Bliuma ir Elimelechas Udvinai augino du sūnus. Gimdyti vaikų Bliuma važiuodavo į Kionigsbergą (Karaliaučių). Kelmę Udvinai paliko 1929 metais. Jie su dviem sūnumis Leonu ir Soliu emigravo į Pietų Afriką. Tuo metu tai darė ne viena žydų šeima, siekusi didesnių galimybių. Pietų Afrikoje jiems gimė dukra Moina – Avišag mama.
Moinos brolis Leonas tapo britų karo lakūnu ir žuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Brolis Solis liko gyventi Pietų Afrikoje ir ten 1975 metais mirė. Keturi jo vaikai gyvena Amerikoje. Moina persikėlė į Izraelį. Ten susilaukė vienturtės dukros Avišag. Avišag buvo labai artima su savo senele Bliuma, kuri jaunystėje Kaune mokėsi hebrajų ir rusų kalbų, studijavo šių tautų literatūrą. Avišag taip pat patraukė filologija. Ji Jeruzalės universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Dabar pati moko šių dalykų vaikus ir dirba turizmo agente.
„Mano močiutė Bliuma, kurią vadindavome baba, ką bekalbėtų, vis prisimindavo Kelmę. Visą gyvenimą ilgėjosi Lietuvos, tų vietų, kuriose prabėgo jaunystė, – pasakoja ponia Avišag. – Ir man Kelmės pavadinimas visam gyvenimui įstrigo į atmintį. Bandžiau įsivaizduoti tolimą šalį ir miestą, po kurį jaunystėje vaikščiojo seneliai. Visą gyvenimą svajojau aplankyti Lietuvą. Močiutės netekau būdama penkiolikos. Mirė labai keistomis aplinkybėmis. Rytą dar nuėjo į kirpyklą, susitvarkė plaukus, o vakare mirė. Tuomet ir daviau sau žodį būtinai nuvažiuoti į Kelmę. Nuo to laiko praėjo jau keturiasdešimt metų.“
Interesą aplankyti Lietuvą turi ir Avišag vyras Ezra, dirbantis vandens tiekimo įmonės vadybininku Tel Avive. Jo tėvas buvo kilęs iš Suvalkų.
Nustebino tvarkingi žmonės ir estetika
Avišag Castel su vyru keturias dienas praleido Vilniuje, aplankė Druskininkus. Keletą dienų paskirs Kelmei, po to ketina aplankyti Rygą ir Taliną.Paklausta, kokius įspūdžius paliko Lietuva, moteris neslėpė savo jausmų: „Esu sužavėta Vilniaus. Labai gražus, modernus ir jaukus miestas. Aš mylėjau Lietuvą jos dar nemačiusi. Tik žinodama apie ją iš močiutės pasakojimų. Radau tai, ką ir įsivaizdavau. Tik maniau, kad Kelmė – mažesnė. Bet namai, spalvos… Tokius juos ir piešiau vaizduotėje.
Lietuvoje tiek daug žalumos, gamtos. Labai draugiški ir drauge tvarkingi, pasitempę žmonės. Daug patriotizmo. Nėra amerikoniškumo. Labai daug estetikos. Būtinai atsivešiu čia savo dukras. Jos turi pamatyti protėvių šalį, pajusti savo šaknis.“ Kelmėje svečiai iš Izraelio aplankė krašto muziejų, pabuvojo prie miesto centre dar išlikusio vandens malūno, kurio senieji savininkai, pasak muziejininkų, nėra aiškūs. Neatmetama, jog šis malūnas galėjo priklausyti Avišag prosenelių Romų šeimai. Moteris ilgai vaikščiojo aplink malūną, fotografavosi.
Dar vienas ponios Avišag tikslas – surasti proprosenelės Moinos kapą. Jį turės atpažinti pagal turimą nuotrauką. Galbūt šios proprosenelės atminimui jų giminėje net penkios mergaitės pavadintos Moinomis.