Gruodžio 9 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos Heifetzo salėje vyko įdomus prisiminimų vakaras, jau 19-as susitikimas iš ciklo ,,Likimai". Tema – ,,Lietuvos žydų muzikai pokario metais”. Prisiminimus pasakojo prof. Saulius Sondeckis ir prof. Silvija Sondeckienė, moderavo prof. Leonidas Melnikas. Tema svarbi jau vien todėl, kad Antrasis Pasaulinis karas ir Holokaustas paliko baisų pėdsaką Lietuvos žydų istorijoje ir muzinkiniame šalies gyvenime. Žuvo didžioji dauguma muzikų, visą ugdymo sistemą teko kurti iš naujo – prisiminė Saulius Sondeckis, pats dalyvavęs ir kultūriniame atgimimo procese. Kiek muzikos garsenybių žydų yra kilę iš Lietuvos – niekas dar nesuskaičiavo. Ne tik Jaša Heifecas, bet ir Aleksas Livontas, atvykęs į Vilnių po karo, jis ugdė gerus smuikininkus, dėjo daug pastangų, garsindamas lietuvį kompozitorių Balį Dvarioną, pramušdamas jo talentui geležinę Maskvos uždangą.
Smuikininkas Raimundas Katilius buvo A.Livonto mokinys.Daug gerų žinomų pianistų išugdė A.Livonto žmona Olga Šteinbergaitė. Po karo pereita į tarybinę muzikų rengimo sistemą, pats likimas padėjo, kad iš Rusijos atvyko ypatingai stiprūs pedagogai, atveždami Oistracho mokyklą. Iš Peterburgo atvyko Michailas Šenderovas, o jo talentingas sūnus Anatolijus Šenderovas tapo žinomu Lietuvos kompozitoriumi. Pasak S.Sondeckio, iš Rusijos atvykę muzikai žydai kaip svečiai, greitai integravosi. Per Holokaustą buvo nužudyti visi instrumentalistai, o jei nėra styginių,reiškia, nėra žydų, nes tai žydų instrumentas, – juokais prisiminė pokarį S. Sondeckis.
Pianiste iš Dievo malonės vadinama Nadežda Dukstulskaitė, gimusi Daugpilyje su tėvais persikėlė į Kauną 20-ojo amž. pradžioje, jau nuo 16-os metų pradėjo dirbti pianiste, kad padėtų išlaikyti šeimą. Tarpukariu ji nemažai gastroliavo po užsienio šalis. Jai pavyko pabėgti iš Kauno geto ir pėsčiom ateiti į Vilnių. Profesionaliausia vadinama pianistė, skambindavo taip, kad muzikantai sakydavo, jog fortepijonas dainuoja. Ji dirbo Vilniaus radijuje, koncertmeistere filharmonijoje ir ,,Ąžuoliuke“, pas ją mokėsi abu Sondeckių sūnūs, ji išugdė pianistą R. Bekionį. Šviesi asmenybė N. Dukstulskaitė buvo dešinioji Hermano Perelšteino ranka. O šis žmogus, sukūręs ,,Ąžuoliuką“, pats tapo legenda. Jis mokėjo bendrauti su vaikais ir jų tėvais, buvo jautrus inteligentiškas pedagogas-asmenybė, sukūręs berniukų choro mokymo sistemą ir iš savo kūrinio – choro padarė stebuklą. S.Sondeckis pasakojo, kad jie su H.Perelšteinu buvo kaimynai ir geri draugai, todėl jis gali teigti, kad Lietuva nepakankamai įvertino H.Perelšteino nuopelnus. Būdamas labai jautrus, jis kartą neištvėrė ir emigravo, išvyko pas brolį į Niujorką. Augęs turtingoje šeimoje, Haris buvo išvežtas į Sibirą, kai grįžo į Lietuvą, jam muzikinę karjerą padėjo daryti Kipras Petrauskas.
,, Po karo į Vilnių iš Rygos atvyko ir dekanas profesorius Povilas Berkavičius, ,,nesvietiško“ talento žmogus, baigęs du fakultetus: medicinos ir violončelės, nes tėvas jam neleido tapti muziku, kol jis ,,neišmoks žmoniškos profesijos“. Jo atmintis – stebuklas, – tęsia prisiminimus profesorius S.Sondeckis. Mintinai mokėjo kiekvieno dėstytojo tvarkaraštį, puikiai žaidė šachmatais, buvo įdomus žmogus, mėgo išgerti, bet galvos neprarasdavo. Jis daug gero padarė studentams, jį visi prisimena geruoju.“
Prireiktų ne vieno prisiminimų vakaro, norint išvardinti visus garsius pokario žydų muzikus. Chaimas Potašinskas, Tatjana Freidbergaitė, Abelis Kleinickis, ilgametis filharmonijos direktoriaus pavaduotojas Pinchosas Mendelsonas, muzikos propaguotojas Julius Finkelšteinas…
Malonų vakarą LŽB jašos Heifeco salėje praturtino fortepijoninis trio: prof. Leonidas Melnikas (fortepijonas),Borisas Traubas (smuikas),Valentinas Kaplūnas (violončelė). Renginio sumanytoja – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė.
Glausta informacija: pradžioje Lietuvos konservatorijos styginių instrumentų katedrą sudarė Vilniaus konservatorijos (įkurta 1945) dėstytojai – smuikininkai Jakovas Targonskis, Kornelija Kalinauskaitė, violončelininkas Levas Seidelis, kontrabosininkas Povilas Bekeris ir smuikininkas Aleksandras Livontas, violončelininkas Povilas Berkavičius bei kontrabosininkas Kajetonas Leipus. Pirmu šios katedros vedėju buvo Jakovas Targonskis. Nuo 1950 iki 1959 metų jai vadovavo Levas Seidelis. Katedra rengė smuikininkus, altininkus, violončelininkus, kontrabosininkus, arfininkus, joje buvo dėstomos kamerinio ansamblio ir styginių kvarteto disciplinos. Katedrai plečiantis, ją papildė būrys jaunų stygininkų: altininkas Jurgis Fledžinskas, arfininkė Liudmila Chetagurova, smuikininkai – Eugenijus Paulauskas, Viktoras Radovičius, Saulius Sondeckis, Paulius Juodišius ir Kazimieras Kanišauskas, Algis Gricius, Jurgis Dvarionas, altininkas Petras Radzevičius, violončelininkai – Domas Svirskis, Michailas Šenderovas, Romualdas Kulikauskas, Silvija Narūnaitė-Sondeckienė, kontrabosininkas Vytautas Sereika.1959 metais katedrai vadovauti ėmėsi Saulius Sondeckis.
Dalyvauja fortepijoninis trio:Prof. Leonidas Melnikas (fortepijonas),Borisas Traubas (smuikas),Valentinas Kaplūnas (violončelė). Renginio sumanytoja – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė.
